Laikas (8)

Prie Velykų parimę…

Kun. Justas Jasėnas

Su Verbų sekmadieniu krikščioniškasis pasaulis įžengia į Didžiąją savaitę – patį įspūdingiausią laiką – kuomet neskubėdami, pašalyje palikę kas­dieninius darbus, stengiamės nurimti ir įsiklausyti.

Kunigai irgi buvo maži vaikai...

Birutė NENĖNIENĖ

Kažkada su maža mergaite bevartydama albumą parodžiau jai vieną nuotrauką su mums abiems pažįstamu žmogumi – kunigu prie altoriaus. Paklausiau, ar prisimena, kas jis toks. „Dievas!“, – nuoširdžiai, tvirtai nuskambėjo vaiko atsakymas.

Advento keliu iki lopšio Betliejuje

Kun. Justas Jasėnas

Trupiniai iš Advento kraitelės

Atėjęs Adventas užkalbina sielos gelmes. Adventas nuolat provokuoja atsiverti, išdrįsti išeiti ir susitikti. Adventas dar sykį kviečia pažvelgti į širdį, į šalia esančiuosius, nusikratyti se­nais, nebereikalingais, nebeįkve­pian­čiais įsitikinimais, pažvelgti kitur ir kitaip.

Vėlinės – Dangaus aušra

Kun. Vytenis Vaškelis

Vienintelis Tikslas

Nors yra prasminga Visų Šventųjų iškilmės Mišiose pabrėžti Danguje triumfuojančios Bažnyčios narių džiaugsmą, o Vėlinių dienos liturginėje šventėje kalbėti apie visus mirusiuosius, kurie keliauja Namo (tikėtina, kad nemaža jų dalis per sielų nutyrinimą – dvasinį apvalymą Skaistykloje), tačiau šių minėtų švenčių esminis jungties pradas yra naujas dangus ir nauja žemė Amžinybėje (Apr 21, 1).

Gavėnios kelionėje su Kaziu Bradūnu

Gavėnia yra metas, kai minime Kristaus kančią ir laukiame Prisikėlimo. Šį laiką tinka užpildyti prasmingais skaitiniais. Vienas tokių Gavėnios palydovų galėtų būti Kazio Bradūno eilėraščių ciklas Prierašai (1983). Kodėl šio ciklo eilėraščiai reikalingi šiuolaikiniam žmogui? Ką ypatingo mums, XXI amžiaus…

Linksmiausios mano Kalėdos 

Tada buvo 1949 metai. Siautėjo „išvaduotojai“: badas, trėmimai, žudynės, kankinimai NKVD kalėjimuose. Lietuva tapo tikru bausmės lageriu.

Mano gražiosios liūdnos Kalėdos 

1952 metai. Bubiai. Mes – aš, mama, močiutė Veronika ir trys triušiukai, – gyvename keistame name viduryje miško. Namas vasarą man patinka, o žiemą – ne! Kodėl? Ogi todėl, kad vasarą pro lentinių sienų plyšius matosi daug kas… Pavyzdžiui, ryte saulės spinduliai labai gražiai įlenda pro plyšius ir kambarys pamažu pasidaro margas. Kiek plyšių – tiek čia taškelių ant sienų šokinėja… Gražu ir linksma! Aš tada žinau, kad jau laikas keltis ir pasičiupus bulvinį krepšį bėgti grybauti. 

Mano Kalėdų pasaka, arba Kalėdinė Dievo dovana 

1947 metai.

Seniai seniai, prieš daugelį metų, buvo stebuklingas kraštas. Ten žibėjo krištoliniai ežerai, lengvi debesėliai užkliūdavo už aukštų aukštų bažnyčių bokštų. Tada vakarais skambėdavo varpai… Padėka Dievui ir palaiminimas žmonėms. Buvo gera ir ramu… Bet vieną kartą atslinko juodas debesys ir atnešė baisų lietų. Lijo ne šaltais lašais, o mirtimi… Lijo napalmo bombomis… Ugnimi… Vadinosi šis kraštas Rytprūsiais… Tai mano mamos paskutinė pasaka man…