Kažkada su maža mergaite bevartydama albumą parodžiau jai vieną nuotrauką su mums abiems pažįstamu žmogumi – kunigu prie altoriaus. Paklausiau, ar prisimena, kas jis toks. „Dievas!“, – nuoširdžiai, tvirtai nuskambėjo vaiko atsakymas.
Atėjęs Adventas užkalbina sielos gelmes. Adventas nuolat provokuoja atsiverti, išdrįsti išeiti ir susitikti. Adventas dar sykį kviečia pažvelgti į širdį, į šalia esančiuosius, nusikratyti senais, nebereikalingais, nebeįkvepiančiais įsitikinimais, pažvelgti kitur ir kitaip.
Gavėnia yra metas, kai minime Kristaus kančią ir laukiame Prisikėlimo. Šį laiką tinka užpildyti prasmingais skaitiniais. Vienas tokių Gavėnios palydovų galėtų būti Kazio Bradūno eilėraščių ciklas Prierašai (1983). Kodėl šio ciklo eilėraščiai reikalingi šiuolaikiniam žmogui? Ką ypatingo mums, XXI amžiaus…
Tada buvo 1949 metai. Siautėjo „išvaduotojai“: badas, trėmimai, žudynės, kankinimai NKVD kalėjimuose. Lietuva tapo tikru bausmės lageriu.
1952 metai. Bubiai. Mes – aš, mama, močiutė Veronika ir trys triušiukai, – gyvename keistame name viduryje miško. Namas vasarą man patinka, o žiemą – ne! Kodėl? Ogi todėl, kad vasarą pro lentinių sienų plyšius matosi daug kas… Pavyzdžiui, ryte saulės spinduliai labai gražiai įlenda pro plyšius ir kambarys pamažu pasidaro margas. Kiek plyšių – tiek čia taškelių ant sienų šokinėja… Gražu ir linksma! Aš tada žinau, kad jau laikas keltis ir pasičiupus bulvinį krepšį bėgti grybauti.
1947 metai.
Seniai seniai, prieš daugelį metų, buvo stebuklingas kraštas. Ten žibėjo krištoliniai ežerai, lengvi debesėliai užkliūdavo už aukštų aukštų bažnyčių bokštų. Tada vakarais skambėdavo varpai… Padėka Dievui ir palaiminimas žmonėms. Buvo gera ir ramu… Bet vieną kartą atslinko juodas debesys ir atnešė baisų lietų. Lijo ne šaltais lašais, o mirtimi… Lijo napalmo bombomis… Ugnimi… Vadinosi šis kraštas Rytprūsiais… Tai mano mamos paskutinė pasaka man…