Linksmiausios mano Kalėdos
Tada buvo 1949 metai. Siautėjo „išvaduotojai“: badas, trėmimai, žudynės, kankinimai NKVD kalėjimuose. Lietuva tapo tikru bausmės lageriu.
Laikas (3)
Mano gražiosios liūdnos Kalėdos
1952 metai. Bubiai. Mes – aš, mama, močiutė Veronika ir trys triušiukai, – gyvename keistame name viduryje miško. Namas vasarą man patinka, o žiemą – ne! Kodėl? Ogi todėl, kad vasarą pro lentinių sienų plyšius matosi daug kas… Pavyzdžiui, ryte saulės spinduliai labai gražiai įlenda pro plyšius ir kambarys pamažu pasidaro margas. Kiek plyšių – tiek čia taškelių ant sienų šokinėja… Gražu ir linksma! Aš tada žinau, kad jau laikas keltis ir pasičiupus bulvinį krepšį bėgti grybauti.
Mano Kalėdų pasaka, arba Kalėdinė Dievo dovana
1947 metai.
Seniai seniai, prieš daugelį metų, buvo stebuklingas kraštas. Ten žibėjo krištoliniai ežerai, lengvi debesėliai užkliūdavo už aukštų aukštų bažnyčių bokštų. Tada vakarais skambėdavo varpai… Padėka Dievui ir palaiminimas žmonėms. Buvo gera ir ramu… Bet vieną kartą atslinko juodas debesys ir atnešė baisų lietų. Lijo ne šaltais lašais, o mirtimi… Lijo napalmo bombomis… Ugnimi… Vadinosi šis kraštas Rytprūsiais… Tai mano mamos paskutinė pasaka man…