Vienas poetas yra pasakęs: „Šėtonas sudreba pamatęs, kaip silpniausias iš šventųjų atsiklaupia prieš Kristų.“ Šio sekmadienio Evangelijos pradžia – daug žadanti. Iš pažiūros galėjo atrodyti, jog, kai kartą vienas jaunuolis pribėgęs prie Kristaus, puolė prieš Jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mk 10, 17), atrodė, jog jis yra pilnas atsidavimo ir troškimo daryti viską, ką tik palieps Viešpats.
Visagalis Dievas, pagal savo paveikslą sukūręs vyrą ir moterį, jiems tarė tokius pirmuosius žodžius: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28). Viename sakinyje net keturios liepiamosios veiksmažodžių nuosakos. Apdovanoti vaisingumu ir galimybėmis daugintis – plėsti žmonių giminę žemėje, skirtingų lyčių atstovams buvo liepta, kad jie ir ją valdytų. Neabejotina, kad tai (iki pirmųjų tėvų moralinio nuopuolio), Dvasiai vadovaujant, sklandžiai ir vyko. Jų laimės šaltinis glūdėjo Dievo meilėje: kiek Jam paklusdami Jį mylėjo, tiek malonės harmonija juodu kryptingai lydėjo į džiaugsmo simfoniją… Jiems nereikėjo labai stengtis mylėti vienas kitą, nes, juose veikianti malonė, pranoko visus jų lūkesčius…
Kad kasdienybės buitis ir kiti dalykai, kurie dažnai reikalauja daugiau dėmesio nei dera jiems skirti, neužliūliuotų sielos polėkio Dievop ir neatitrauktų mūsų nuo Vienintelio, 25-ojo sekmadienio Evangelija mus kviečia apmąstyti ne tik Jėzaus kančios ir vilties metamorfozę…
Gyvenimas, kylantis iš Kančios
Jėzus savo mokiniams sakė: Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys Jį, bet nužudytas Jis po trijų dienų prisikels (Mk 9, 31). Čia žodis bet atskiria žmonių susidorojimo su Žmogaus Sūnumi įvykį nuo Jo prisikėlimo, Velykų rytmetį pasireiškusio Jo visišku nepavaldumu mirties fenomenui („mirtis Jam nebeturi galios“, žr. Rom 6, 9).
Šventosios Dvasios veikimas nepavaldus laiko tėkmei, ir neišsitenka žmogiško mąstymo rėmuose. Šio sekmadienio pirmasis skaitinys mums skelbia apie Dievo Dvasios nužengimą ant žydų seniūnų (šalia Mozės esančių), kuri skatino juos pranašauti (Sk 11, 25). Kai ir Eldadas bei Medadas, kurie buvo kitoje vietoje nei seniūnai, Dvasiai veikiant, taip pat ėmė pranašauti, apie tai buvo pranešta Mozei, kad jis juos nutildytų... Tačiau Mozė suprato, kad čia veikia Dievas, ir todėl niekas nedrįso jų tildyti. O tam vaikinui, kuris skundėsi dėl Eldado ir Medado, Mozė tarė: „Ar tu dėl manęs pavydi? Tebūna visi Viešpaties žmonės pranašai, tesuteikia Viešpats savo dvasios visiems!“ (Sk 11, 29).
Toks tas permainingas žmogaus gyvenimas. Kai mus lydi sėkmė, ir mūsų širdis esti pakylėta, ne taip jau sunku ištarti gerą žodį, o, veikiant malonei, – galime net su emociniu pliūpsniu atvirai išpažinti: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! (Jn 20, 28). Šio sekmadienio Evangelija liudija apie Kristų, kelyje savo mokinių klausiusį: „Kuo jūs mane laikote?“ (Mk 8, 29).
„Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius“ (Jn 6, 51). Šių Viešpaties žodžių be proto nuolankumo, pavaldaus Kryžiaus išminčiai (plg. 1 Kor 1, 18), neįmanoma priimti. O kaip galima pakeisti savo mintis bei požiūrius, kai trūksta tikėjimo malonės? Žydams, girdintiems Mesijo žodžius apie atėjusią pas juos iš aukštybių Duoną, kuri faktiškai yra pats Dievo Siųstasis, tereikėjo savyje turėti daugiau palankaus nusiteikimo Kalbančiajam, ir, užuot Jį lyginus su jiems pažįstamu dailide Jėzumi, paprasčiausiai priimti tai, ką Jis skelbė apie save. Tada ne tik 12 Jo mokinių būtų tapę artimiausiaisiais, bet mažiausiai 72 Jo sekėjai būtų galėję susilaukti uolių tarnų ir ištikimų draugų titulo!
Žinome, kad margame pasaulyje esti žmonių, kurie, kai nesupranta kai kurių dalykų (arba nenori suvokti), iš prigimties linksta iškart tai atmesti, o, jei dar šalia yra panašiai, kaip jie mintijančių, kartais be užuolankų rėžia tai, kam kiti pritaria, bet nedrįsta prabilti.
Šių metų 19-ojo sekmadienio Evangelija mūsų mintis kreipia nuo duonos padauginimo tūkstančiams link gyvybės duonos apreiškimo (žr. Jn 6, 24-35). Kai Jėzus „pabėgo“ nuo minią užvaldžiusio įnorio Jį paskelbti karaliumi, – atvirai sakant, – nuo „pareigybės“ tarnauti jų dievui – pilvui (plg. Fil 3, 19), jie vis tiek ieškojo Viešpaties, nes ilgam įsiminė vieną faktą: jų iki soties valgyta Jo palaiminta duona buvo nepamirštamai gardi… Nors ji jiems tapo tarsi masalas sekti Jėzų, – svarbiausia, kad jie ieškojo Jo, nors dar nepajėgė suvokti, kad Jis pats yra Duona, kurią Jis jiems duos. „Duona yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51).
Šio sekmadienio skaitiniai tarsi ruošia kelią Evangelijos ištraukai, kuri byloja apie naujos gyvybės alsavimą duonoje, nužengusiai iš dangaus (žr. Jn 6, 41). Izraelio karalius Achabas (apie 874-853 metai prieš Kristų) ėmė garbinti dievaitį Baalą ir dėl to sulaukė teisingų pranašo Elijo priekaištų. Achabas drauge su žmona Jezabele ketino jam atkeršyti ir gąsdino susidorojimu.
Kai Dievas sukūrė dangų ir žemę, „septintą dieną Jis ilsėjosi po visų darbų“ (Pr 2, 2). Savaip ilsėdamasis gėrėjosi savo kūryba (plg. Pr 1, 31). Čia septintos dienos paminėjimas – subtili užuomina, skirta mums, kad kūrybiškai derintume savo darbus ir poilsį, nes „išmintis ilsisi protingo žmogaus širdyje“ (Pat 14, 33).
Šio sekmadienio Evangelija liudija, jog Jėzus yra negalimų dalykų Viešpats: penki duonos kepaliukai ir dvi žuvys tapo dosniausia Dievo dovana keliolikai tūkstančių Jį iš paskos į atokią vietovę sekusiųjų… (žr. Jn 6, 1-15). Anapus Galilėjos ežero stūksojo kalnas, į kurį su mokiniais įkopė Jėzus. Nužvelgęs didžiulę minią, Jis matė kiekvieną žmogų ir „žinojo, kas yra jo viduje“ (Jn 2, 25).
Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę (Mk 6, 1). Pirmosios jausmingo susitikimo su saviškiais akimirkos buvo daug žadančios: namo sugrįžo dorybingiausias ir visus mylintis Nazareto gyventojas. „Trisdešimt metų drauge su mumis gyveno mūsų kuklaus miestelio kaimynas ir bičiulis, visada pasirengęs atjausti bei paguosti kitą, niekada nevėluojantis padėti tam, kam prisireikia kokios nors pagalbos“, – taip ir panašiai nazariečiai galėjo geranoriškai apibūdinti saviškį Jėzų, kurį, kaip jiems atrodė, Jį pažino kaip nuluptą. Jie jau buvo girdėję apie Jo padarytus nepaprastus ženklus svetur, todėl kai kurie tikėjosi stebuklų fiestą išvysti ir Nazarete.
