Šio sekmadienio Evangelija liudija, jog Jėzus yra negalimų dalykų Viešpats: penki duonos kepaliukai ir dvi žuvys tapo dosniausia Dievo dovana keliolikai tūkstančių Jį iš paskos į atokią vietovę sekusiųjų… (žr. Jn 6, 1-15). Anapus Galilėjos ežero stūksojo kalnas, į kurį su mokiniais įkopė Jėzus. Nužvelgęs didžiulę minią, Jis matė kiekvieną žmogų ir „žinojo, kas yra jo viduje“ (Jn 2, 25).
Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę (Mk 6, 1). Pirmosios jausmingo susitikimo su saviškiais akimirkos buvo daug žadančios: namo sugrįžo dorybingiausias ir visus mylintis Nazareto gyventojas. „Trisdešimt metų drauge su mumis gyveno mūsų kuklaus miestelio kaimynas ir bičiulis, visada pasirengęs atjausti bei paguosti kitą, niekada nevėluojantis padėti tam, kam prisireikia kokios nors pagalbos“, – taip ir panašiai nazariečiai galėjo geranoriškai apibūdinti saviškį Jėzų, kurį, kaip jiems atrodė, Jį pažino kaip nuluptą. Jie jau buvo girdėję apie Jo padarytus nepaprastus ženklus svetur, todėl kai kurie tikėjosi stebuklų fiestą išvysti ir Nazarete.
Pasauliui atpirkti užteko Vienintelio Aukos Golgotoje. Tačiau, kad ilgainiui visi žemės gyventojai išgirstų Žinią apie tai, kokią brangią kainą Žmogaus Sūnus sumokėjo už jų laimę čia ir Anapus, ir ką reikia daryti, idant jie būtų verti galutinio išgelbėjimo, Viešpats į pagalbą pasišaukė Dvylika, kad jie taptų žemės druska bei pasaulio šviesa (žr. Mt 5, 13 – 14), ir Evangelija (per juos ir kitus) būtų skelbiama „lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 6).
