A†A kun. Gediminas Marcinkevičius 

Netektis

A†A kun. Gediminas Marcinkevičius 

(1967 09 02–1997 12 14–2024 07 17)

Liepos 17 dieną po sunkios ligos, Lietuvos universitetinėje Kauno klinikinėje ligoninėje mirė kun. Gediminas Marcinkevičius. Jis gimė 1967 m. rugsėjo 2 d. Dargupio kaime, Balbieriškio parapijoje. 

„Vaikystėje, kiek atsimenu, jau žaisdavau kunigą, aukodavau Mišias. Užsimesdavau lovos divoną ir skaitydavau iš maldaknygių, giedodavau. Tai dariau slapta, net sesuo ir tėvai nežinojo“, – apie savo kunigystės ištakas pasakojo dvasininkas, – rašoma Šakių rajono laikraštyje „Draugas“ (Lina Poškevičiūtė, „Naujojo trijų parapijų klebono laukia dideli darbai“, 2021 01 20). 

Nuo 1974 m. jis mokėsi Balbieriškio vidurinėje mokykloje. Tė­vai bu­vo ko­lū­kie­čiai, sun­kiai ne­šė so­vie­ti­nės bau­džia­vos naš­tą. Laikraštyje „Ūkininko patarėjas“  (Justinas Adomaitis, „Žodis moko, pavyzdys patraukia“, 2008 11 05)  rašoma, kad dva­sios at­gai­vos, tvir­ty­bės Gediminas sė­mė­si iš tėvų, se­ne­lių, ra­gi­nu­sių my­lė­ti Die­vą ir ar­ti­mą. Sek­ma­die­niais Ge­di­mi­nas su tė­vu be­veik ke­tu­ris kilo­met­rus eidavo į baž­ny­čią. Šei­mo­je bu­vo to­kia tra­di­ci­ja: į ry­ti­nes pa­mal­das ei­na tė­vas su sūnumi, į sekmadie­nio Su­mą – mo­ti­na su duk­ra. So­dy­bo­je prie di­de­lio miš­ko vie­nų na­mų be priežiū­ros žmonės ne­pa­lik­da­vo. Mies­te­lio mo­kyk­lo­je Ge­di­mi­nas bu­vo ty­lus, pa­sken­dęs sa­vo minty­se. Kar­tą už kaž­ko­kį ne­at­lik­tą dar­bą ir dar pri­mi­nus baž­ny­čios lanky­mą mo­ky­to­ja ant­ro­kui drau­gų akivaizdoje lie­pė gul­tis ant suo­lo ir pa­ža­dė­jo duo­ti dir­žų. Vai­kui tai bu­vo tra­ge­di­ja. Jis li­ko po pamo­kų, pavė­la­vo į marš­ru­ti­nį au­to­bu­są, pės­čias dau­giau nei 5 km ėjo na­mo. Tė­vas tą pa­tį vaka­rą dvi­ra­čiu nu­va­žia­vo pas mo­ky­to­ją. O vai­kui dar il­gai nak­ti­mis sapnuodavo­si koš­ma­rai. Aštuo­ne­rius me­tus Ge­di­mi­nas mo­kyk­lo­je pe­da­go­gų bu­vo šie­pia­mas, links­niuo­­ja­mas kaip lan­kan­tis baž­ny­čią. Ge­res­nį pa­žy­mį gau­ti bū­da­vo sun­ku. Čia turbūt nemažą įtaką darė ne tiek mokytojai, kiek tikinčių žmonių nekentusi mokyklos direktorė, vadinta Balbieriškio Stalinu. Ki­tu žmo­gu­mi Ge­di­mi­nas pa­si­ju­to pra­dė­jęs mo­ky­tis Balbieriš­kio pro­fe­si­nė­je tech­ni­kos mo­kyk­lo­je (da­bar – že­mės ūkio mo­kyk­la). Čia pe­da­go­gai vertino moks­lei­vio ži­nias, ge­bė­ji­mus ir įgū­džius, o ne įsi­ti­ki­ni­mus. La­bai ge­rais pa­žy­miais bai­gęs technikos mo­kyk­lą, Ge­di­mi­nas at­va­žia­vo mo­ky­tis ag­ro­no­mi­jos į Lie­tu­vos že­mės ūkio uni­ver­si­te­tą. Sto­jan­čių­jų kon­kur­sas bu­vo ne­ma­žas – ke­tu­ri į vie­ną vie­tą. Išlaikius eg­za­mi­nus Ge­di­mi­nui pri­trū­ko vie­no ba­lo. Grį­žo na­mo, ėjo su tė­vu į ko­lū­kį dirb­ti. Į sovietų ka­riuo­me­nę Ge­di­mi­ną pa­ė­mė pir­mu šau­ki­mu: pa­kvie­tė į Prie­nų ka­ri­nį ko­mi­sa­ria­tą ir jau ne­pa­lei­do. Iš­ve­žė į Mask­vą, po to į Aš­cha­ba­dą, o iš čia – „in­ter­na­cio­na­li­nės pa­gal­bos“ pra­gaiš­čiai į Šan­dan­tę, Ka­bu­lą, Dža­la­la­ba­dą Af­ga­nis­ta­no mės­ma­lė­je. Bu­vo 1987-ie­ji. Jis sužinojo, ką ekstremaliose situacijose gali tikėjimas ir viltis bei kas yra karas. Ty­čio­ji­ma­sis iš „pri­bal­tų“, smurtas, prie­var­ta bru­ka­mi nar­ko­ti­kai, mirtis kiek­vie­na­me žings­ny­je. Vie­ni žu­vo nuo mi­nų, ki­tus pa­kir­to snai­pe­rio kul­ka, tre­ti pa­tys pakėlė ran­ką prieš sa­ve. Tan­ko šar­vai ne kiek­vie­ną ka­rei­vį saugo­jo. – Ma­ne gel­bė­jo mal­da ir ti­kė­ji­mas, – pri­si­mi­nė bu­vęs tan­kis­tas kunigas Ge­di­mi­nas, ten, Af­ga­nis­ta­no ka­ro ka­ti­le, da­vęs žo­dį: jei grįš gy­vas, pa­si­rinks ku­ni­gys­tę.

Vilkaviškio krašto laikraščiui „Santaka“ (Renata Vitkauskienė, „Karo pragaištyje gelbėjo tik tikėjimas Dievu“, 2015 04 10) kunigas Gediminas pasakojo, kad kai jam ten­ka būti Vilniuje, S. Žukausko ir Žygio gatvių sankryžos skvere, jis su smulkmenomis vis prisimena tuos baisus laikus, kai 1986 metais, iš toje vietoje buvusio sovietų karinio dalinio, jis buvo išsiųstas į nežinią, kaip vėliau paaiškėjo – į Afganistaną. Vis dėlto viltis, kilusi iš tikėjimo Dievu, jam padėjo ištverti Afganistano karo baisumus ir atvedė į kunigystę. Po dvidešimties metų kunigas Gediminas į tą pačią sostinės vietą grįžo pašventinti skulptūros, skirtos 1979–1989 metais Afganistane žuvusiems kariams atminti. Paminkliniame akmenyje iškalti 96 žuvusiųjų vardai ir pavardės. Afganistano karo veteranas puikiai žinojo šio vardinio sąrašo susidarymo aplinkybes. 

„Po kaklu mes nešiojome pasikabinę „smertininkus“ – į tuščią automato šovinio tūtelę įdėtą popieriuką, kuriame buvo užrašyta valstybė, iš kurios atsiųstas kareivis, jo gimimo metai, vardas ir pavardė. Kai karys žūdavo, buvo ieškoma to „smer­ti­nin­ko“, – žurnalistei pasakojo kun. G. Marcinkevičius. – Po kovinių operacijų kareivinėse pamatydavome tuščių lovų. Jos būdavo užtiestos raudona vėliava, ant šios – juodas kaspinas, žuvusiojo nuotrauka, pasas ir pora gėlių žiedų. Tokių vaizdų regėjau daug. Mačiau kareivį, stovintį sargyboje ir miegantį atmerktomis akimis, žiauriai sudarkytų žuvusiųjų kūnų, fizinės bei emocinės įtampos neatlaikiusio jauno „afgano“ pamišimą kareivinėse…“ Vaikinas iš Dzūkijos Afganistano kare buvo ryšininku, vėliau – tankistu. Kunigas Gediminas dažnai atsimindavo, ką tekę išgyventi šarvuotoje kovos mašinoje: „Tankas, kai šaudo, supasi kaip vygė. Be abejo, prieš karinę operaciją apimdavo baimė – važiuoji numirti…“ Per vieną susišaudymą Gediminą sužeidė. Kulkos kliudė galvą, kiaurai perėjo vieną koją, kitoje susmigo. Gyvybę išgelbėjo tai, kad lemtingą akimirką į tanką jis šoko ne ant kojų, kaip buvo išmokytas, o nėrė žemyn galva. Kunigas buvo įsitikinęs, kad ištverti, nepalūžti net ir tokiomis aplinkybėmis jam padėjo dar vaikystėje tėvų įskiepytas tikėjimas Dievu ir tuo paremta viltis… „Svarbiausias dalykas atsidūrus Afganistano „mėsmalėje“ buvo tas, kad aš nepraradau vilties. Jei kuo nors tiki, tai duoda daug tvirtybės“, – kalbėjo dvasininkas. Keičiantis politiniams vėjams ir prasidėjus tarybinės kariuomenės išvedimui iš Afganistano, 1988 m. pavasarį kareivis su savo tanku per savaitę parvažiavo „jau beveik namo“ – į Tarybų Sąjungą, į Uzbekiją. Tačiau prasidėjus antrajam tarybinių karių išvedimo iš svetimos valstybės etapui situacija klostėsi taip, kad vaikinui ir jo bendražygiams maždaug po trijų mėnesių teko grįžti atgal į pragaištį, į patį Afganistano karo veiksmų epicentrą. Mat buvo duotas įsakymas padėti iš šalies pasitraukti likusiems kariams. „Tada atrodė, kad šansų namus pasiekti gyvam jau nebėra. Dėl to prieš grįždamas į Afganistaną tėvams parašiau atsisveikinimo laišką. Mano draugas jį išsiuntė, o tėvai gavo…“ – prisiminė kun. G. Marcinkevičius. Jis buvo įsitikinęs, kad laikas užgydė visas žaizdas, ir tai, ką teko patirti, prisimindavo ramiai. Net ir apie dieną, kai atitarnavęs tarybinėje kariuomenėje visai prieš 1988-ųjų Kalėdas traukiniu, paskui autobusu, o paskutinius kilometrus – pėsčiomis keliavo į savo tėvų vienkiemį. „Autobuse, kuriuo iš Prienų važiavau į kaimą, mane bandžiusi atpažinti kaimynė svarstė: „Lyg ir Marcinkevičių vaikas… O gal ir ne… Kad jis toks nebuvo…“ Nenuostabu, jog moteris mane vos bepažino: sunkiai pakeliamas Azijos pietvakarių karštis mus alino, „džiovino“, atrodo, tirpino visus kaulus. Ji kaime tuoj ir paskelbė, kad grįžau. Matyt, todėl mano tėvus aplankęs kaimynas jiems „pranašavo“: „Jūsų vaikas šiemet Kūčių vakarienę valgys, laukit, tikrai grįš!“ – „Santakos“ laikraščiui pasakojo kunigas Gediminas. Tam kaimynui bebūnant pas Marcinkevičius, visi pastebėjo pamiške per sniegą brendantį žmogų, panašų į milicininką. Pagalvojo – matyt, gaudo, kad kas eglutės prieš šventes nenukirstų. Geriau įsižiūrėję atpažino Gediminą. „Tėtė atlėkė vien tik su vilnonėmis kojinėmis ir mane sušalusį (uniforma buvo plona, o batai – vasariniai) verkdamas glėby parsinešė į namus. Afganistane buvau davęs žodį, kad jeigu namo grįšiu gyvas, tai tikrai pasišvęsiu tarnauti Dievui. Lygiai po devynerių metų taip ir įvyko, gimtosios Balbieriškio parapijos bažnyčioje buvau įšven­tintas kunigu.“ 

Mo­ti­na į sū­naus ke­ti­ni­mą siek­ti ku­ni­gys­tės re­a­ga­vo pri­ta­ri­mu, tik pa­klau­sė: „Ar iš­tver­si?“ Pa­ra­pi­jos kle­bo­nas kun. Juo­za­pas Ber­teš­ka (1923 03 24–1945 12 21–1990 10 05) pa­ta­rė pa­si­tik­rin­ti pašaukimą, gi­lin­tis į Baž­ny­čios is­to­ri­ją. Kaip tik pa­si­tai­kė pro­ga – Ne­pri­klau­so­my­bę at­ga­vu­sio­je Lie­tu­vo­je rei­kė­jo ti­ky­bos mo­ky­to­jų. Vie­nas pir­mų­jų bai­gęs ka­te­che­tų kur­sus Ge­di­mi­nas dir­bo Kunigiš­kių, Žaga­rių, Žiū­ro­nių (Prie­nų r.), Ūd­ri­jos (Alytaus r.) pa­grin­di­nė­se mo­kyk­lo­se. Jam pa­ti­ko vai­kų smal­su­mas, vil­ti­mi gy­ve­nan­ti mo­kyk­la.

Gim­to­sios pa­ra­pi­jos kle­bo­no kun. Vytauto Juozo Insodos re­ko­men­duo­tas G. Mar­cin­ke­vi­čius 1991 m. lie­pos 5-ąją drau­ge su ketu­rias­de­šim­čia jau­nuo­lių iš­lai­kė sto­ja­muo­sius eg­za­mi­nus į Kau­no tarpdiecezinę ku­ni­gų seminariją. Ne vi­si su­lau­kė moks­lų pa­bai­gos. Studijas baigė 1997 metais. Gimtosios Balbieriškio parapijos bažnyčioje vysk. Juozas Žemaitis MIC (1926 08 30–1949 09 25–1989 03 18–2021 10 05) gruodžio 14 d. Gediminą įšventino  kunigu, o gruo­džio 28 d. jis auko­jo pir­mą­sias sa­vo šv. Mi­šias, tei­kė pa­lai­mi­ni­mą su­si­rin­ku­siems ti­kin­tie­siems. Mo­ti­na brau­kė lai­mės aša­rą. Homiliją sakęs kan. Juozas Pečiukonis teigė, kad Balbieriškio parapijiečiams tai esanti didelė šventė, nes pokario metais tai yra pirmosios Primicijos, kai šv. Mišias aukojo iš jų parapijos kilęs kunigas.

Kun. G. Marcinkevičius darbavosi šiose Vilkaviškio vyskupijos parapijose: nuo 1997 m. gruodžio 14 d. – Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos vikaras; nuo 2001 m. birželio 15 d. – Lekėčių Šv. Kazimiero, Kretkampio Šv. diakono Stepono ir Žemosios Panemunės Šv. Vincento Pauliečio parapijų klebonas; nuo 2010 m. birželio 21 d. – Virbalio Šv. arkangelo Mykolo ir Žaliosios Šv. Roko parapijų klebonas; nuo 2021 m. gruodžio 8 d. – Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo, Paežerėlių Šv. angelų Sargų bei Plokščių Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijų klebonas.

Tar­nau­da­mas Aly­taus An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čioje, kunigas Ge­di­mi­nas ren­gė jau­na­ve­džius san­tuo­kai. Ša­lia pa­ra­pi­jos pra­dė­jus veik­ti nak­vy­nės na­mams, ben­dra­vo su jų lan­ky­to­jais – vie­ni­šais, nuo gyveni­mo bui­ties pa­var­gu­siais, dva­si­nių pro­ble­mų ka­muo­ja­mais žmo­nė­mis.

Pirmoji kunigo Gedimino klebonavimo vieta – Lekėčiai. Šią parapiją įkū­rė kun. Jus­ti­nas Stau­gai­tis  (1866 11 14–1890 06 24–1926 04 25–1943 07 08), vė­liau Telšių vysku­pas, ku­rio ku­ni­gys­tės ke­lias pra­si­dė­jo Balbieriš­kyje. Laikraštyje „Ūkininko patarėjas“  (Justinas Adomaitis, „Žodis moko, pavyzdys patraukia“, 2008 11 05)  rašyta, kad pradėjęs klebonau­ti kun. G. Marcinkevičius ap­lan­kė daug le­kė­tiš­kių šei­mų, ėmė­si in­ten­sy­vaus parapi­jos sielo­va­dos dar­bo. Ne­ti­kė­jo su­lauk­si­ąs to­kio atsa­ko: su­kru­to ne tik vaikai, jau­ni­mas, bet ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, anks­čiau lan­ku apei­da­vę bažny­čią. Kle­bo­nui ypač įstri­go gar­baus amžiaus parapijie­čių san­tuo­ka. Už­au­gi­nę gra­žią šei­mą, sulau­kę pul­ko vaikaičių lekė­tiš­kiai se­nu­kai nuogąstavo iš­ke­liau­sian­tys į Am­ži­ny­bę su nuo­dė­me. Baž­ny­čio­je palaimi­nus san­tuo­ką, se­nu­kai švytė­jo lai­me, o ra­tu­kuo­se at­vež­tai jau­na­jai net pa­ge­rė­jo svei­ka­ta. 2006 m. Le­kė­čių mies­te­lis atšventė 500 me­tų ju­bi­lie­jų ir pa­ra­pi­jos 100-ąsias įkū­ri­mo metines. Tada daug dar­bų te­ko kle­bo­nui. Jo rū­pes­čiu at­nau­jin­tas šven­to­rius, iš­da­žy­ta ir suremontuota baž­ny­čia, į bokš­tą įkel­tas nau­jas var­pas, su­tvar­ky­tos ka­pi­nės, at­lik­ti ki­ti svar­būs darbai. Būta rūpesčių ir aptarnaujamose Kretkampio ir Žemosios Panemunės bažnyčiose bei Jadagonių koplyčioje.

Vilkaviškio krašto laikraštyje „Santaka“ (Andrius Grygelaitis, „Klebonas atnaujino Virbalio bažnyčią ir jos aplinką“, 2011 12 01) rašyta, jog kai kun. G. Marcinkevičius buvo paskirtas klebonu į Virbalio bei Žaliosios parapijas, jau pirmosiomis dienomis pastebėjo, kad nuo pagrindinio kelio visai nesimato Virbalio miesto bažnyčios pastato. Ją užstojo didžiulės liepos. Nusprendęs, kad taip būti negali, dvasininkas pats ryžosi lipti genėti šių medžių. „Iš pradžių žmonės stebėjosi, kaip klebonas viską dirba pats. O aš nieko nepažinodamas nenorėjau iš karto prašyti kitų pagalbos. Vėliau parapijiečiai jau ir patys pradėjo siūlyti savo paslaugas“, – „Santakos“ laikraščiui pasakojo kunigas. Apsipratęs naujoje vietoje, parapijos lėšomis bei privačių rėmėjų padedamas klebonas pradėjo tvarkyti ir pačią bažnyčią bei jos aplinką. Buvo perdažyta bažnyčia, altorius, kryžiai, pakeisti viduje esantys suolai – jie tapo daug patogesni, su atlošais. Kadangi iki tol žiemą atėjusiems į bažnyčią parapijiečiams neretai tekdavo kęsti šaltį, kunigo iniciatyva apšiltintos pastato lubos. Permainos neaplenkė ir šventoriaus. Iki tol buvusi smarkiai apgadinta jo tvora sutaisyta ir perdažyta. „Visada norisi atvykus į naują vietą prisidėti prie jos gerovės. Šiuo atveju remonto tikrai reikėjo“, – sakė kunigas. Gyvendamas Virbalyje, likimo valiai jis nepaliko ir Žaliosios bažnyčios. Joje kunigo iniciatyva padaryta sakykla, įrėminti keli paveikslai, pastatyta nauja metalinė tvora bei vartai.

Paskirtas Plokščių, Ilguvos ir Paežerėlių klebonu, kun. G. Marcinkevičius į Plokščių kleboniją atvyko 2022 m. pradžioje, žiemą. Čia jau kurį laiką niekas negyveno (anksčiau gyvenęs ilgametis klebonas, o vėliau altaristas kun. Antanas Urbanavičius (1947 02 18–1973 04 17–2020 12 18) buvo daugiau kaip prieš metus miręs), todėl iškart teko rūpintis pastato šildymu, tvarkyti šildymo sistemą, o paskui sudeginti ne vieną toną anglių bei malkų. Džiaugėsi, kad čia anksčiau gyveno ir kun. Juozapas Berteška, 1950–1955 metais buvęs Plokščių klebonu, vaikystėje jį žavėjęs kaip gimtosios Balbieriškio parapijos klebonas. 

„Perkėlimas į kitą parapiją, be abejo, nelengvas tiek pačiam dva­si­nin­kui, tiek tikintiesiems. Pripažįstu, šitą paskyrimą priėmiau šiek tiek su nerimu, juolab persikelti žiemą. Manau, aptarnauti tris parapijas bus nelengvas man iššūkis, bet viskas Dievo valioje. Mūsų kurso globėjas buvo šv. Juozapas, todėl kiekvieną trečiadienį maldomis kreipiuosi į jį“, – „Draugo“ laikraščiui sakė kun. G. Marcinkevičius.

Prasidėjus karui Ukrainoje, parapijiečiai pamatė, kaip jis jautriai išgyvena šią tragediją. Vis sakydavo, kad žino, kas tai yra, nes pats savo akimis matė ir patyrė, nors prisiminęs Afganistano karo baisumus, apie tai kalbėti plačiau nenorėdavęs, ir teigdavo, kad laikas gydo žaizdas. O pavasarį žmonės pamatė kunigą vaikščiojantį klebonijos stogu. Kadangi talkininkų nesulaukė, dažnas skundėsi bijąs aukščio, tai pats gramdė apsamanojusį šiferį. „Esu kilęs iš kaimo, todėl tokie darbai man nesunkūs, o būdamas Afganistane praradau aukščio baimę…“, – sakė kunigas Gediminas. Klebonijoje ir ap­link ją tvarkėsi vienas, talkininkų sulaukdavo ne kasdien. Pernai jis ėmė sirguliuoti, teko ir ligoninėje pagulėti. Darbas trijose parapijose vis alino. Ypač tai pasijausdavo sekmadieniais, kai vienas po kitų tekdavo aukoti trejas šv. Mišias Plokščiuose, Ilguvoje ir Paežerėliuose. Pasitaikydavo ir ketvirtos šv. Mišios, jei Plokščiuose tą dieną popiet būdavo laidotuvės. Didįjį Tridienį apeigas rengdavo visose parapijose, kurios baigdavosi 23 val. Kunigas kartais pamiršdavo ir pavalgyti. Šį pavasarį vėl ėmė negaluoti, jautėsi ne tik ligos, bet ir kare patirtos pasekmės, vėl atsidūrė ligoninėje, iš jos grįžęs neatsigavo, o birželio 23-iąją, eidamas aukoti šv. Mišių Plokščių bažnyčioje, pargriuvo…

Kun. G. Marcinkevičius buvo Dievui ir Bažnyčiai pasišventęs kunigas visada stengęsis nuoširdžiai ir tinkamai atlikti jam patikėtas pareigas.

Kunigas Gediminas liepos 18 dieną buvo pašarvotas Balbieriškio Švč. Mergelės Marijos Rožančinės parapijos bažnyčioje. Jau tos dienos vakarą pagerbti savo klebono atvyko Plokščių parapijiečių, o šv. Mišias už jį aukojo bendrakursis kun. Ričardas Doveika ir grupė kitų kunigų. 

Laidotuvių šv. Mišių koncelebracijai liepos 19 dieną 12 val. bažnyčioje vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo Alytaus, Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio, Lazdijų, Prienų, dekanai kanauninkai Arūnas Užupis, Deimantas Brogys, Donatas Jasulaitis, Virginijus Gražulevičius, Nerijus Žvirblys, kun. Vaidotas Labašauskas ir dar apie 20 kunigų. Homiliją sakęs kun. V. Labašauskas prisiminė velionį kaip buvusį bendramokslį, seminarijos kirpėją, darbštų klieriką. „Ir mes, kunigai, nesame tobulybės, esame augimo procese, mes esam kartais mažiau geri už jus. Jūs iš darbo pareinate į kitą darbą –  šeimas, o kunigai klebonijoje tik budi prie telefono…“, – kalbėjo Prienų dekanas. Kunigas Vaidotas sakė, kad kunigystė dabar nėra vertinama, kunigai dažnai ignoruojami, o kai kas netgi sako, esą ką tas diedukas toje būdelėje man gali pasakyti? Gal nelabai patrauklus ir priimtinas tas diedukas, bet jis gali sutaikyti su Dievu! Prašau melstis už kunigus! Jei nebus kunigų, nebus Mišių, nebus sutaikymo su Dievu. „Neprašau mus gerbti ar mylėti, bet raginu vertinti kunigystę. Jei nebus kunigų, bus labai blogai. Kunigystė yra labai svarbi kaip niekada, ypač kritiniais gyvenimo atvejais. Kai pamatai, kad kai žmogus keliasdešimt metų nebuvęs bažnyčioje atlikęs išpažintį ir gavęs Ligonio sakramentą pasako: „Ačiū kunige, dabar galiu ramiai numirti“, kas gali būti vertingesnio. Susimąsčiau apie maldos žodžius: „Melskis už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą“, o tai reiškia, kad aš trokštu neišeiti iš šio pasaulio nesusitaikęs su Dievu“, – sakė kun. V. Labašauskas, kuris velionį prisiminė ir kaip kaimyną dirbant vienam Kybartuose, kitam Virbalyje. Kunigas velionį įvardijo kaip gyvūnus mėgusį žmogų, auginusį triušius ir vištas. 

Po šv. Mišių karstas su velionio palaikais atlydėtas į bažnyčios šventorių. Čia atsisveikinimo žodį su kunigu Gediminu tarė studijuodamas seminarijoje viename kambaryje gyvenęs Alytaus Švč. Mergelės Marijos, Kikščionių Pagalbos, bažnyčios klebonas kun. Renaldas Janušauskas. 

Šakių dekanas, Kudirkos Naumiesčio klebonas kan. Donatas Jasulaitis priminė, kad velionis klebono tarnystę pradėjo Šakių dekanate Lekėčiuose, todėl padėkojo laidotuvėse dalyvavusiems Plokščių, Ilguvos, Žemosios Panemunės parapijų, o ir Virbalio, Žaliosios žmonėms, padėjusiems jam kasdienybės rūpesčiuose. Dekanas dėkojo ir vietos klebonui kun. Remigijui Veprauskui už rūpestį laidotuvėmis.

Kun. G. Marcinkevičius, kaip pats pageidavo, palaidotas jo tėviškės, Balbieriškio bažnyčios šventoriuje, šalia savo vaikystės klebono kun. J. Ber­teš­kos ir ankstesnio ilgamečio klebono kun. Juozapo Rudaičio (1871–1895 06 08–1959 02 11).

Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie!

Romas BACEVIČIUS

Vido VENSLOVAIČIO ir Mantvydo PREKEVIČIAUS („Naujasis Gėlupis“) nuotraukos

„Katalikas“, 2024 m. liepos 26 d., nr. 14 (449)