Alvitas šventė Onines ir bažnyčios pastatymo sukaktį

Istorijos vingiai

Birutė NENĖNIENĖ 

Rinkdavosi visa Paprūsė…

Alvite per daugelį metų nusistovėjusi tradicija titulinius Šv. Onos atlaidus švęsti dvi dienas: liepos 26-ąją ir artimiausią sekmadienį. Šiemet ši šventė buvo įprasminta keliomis progomis.

Paminėtos naujosios bažnyčios konsekravimo 5-osios metinės (pašventinta 2020 m. liepos 26-ąją), teikiamas Sutvirtinimo sakramentas ir prisiminta Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo 500 metų sukaktis. Į šios istorijos pirmąjį šimtmetį įsirašo ir pirmosios Alvito (tada Paširvinčio) bažnyčios pastatymo data (1617 metais spalio 17 d. įkurta parapija. Paširvinčio seniūnė Ona Ketlerytė  Radvilienė rėmė pirmosios medinės bažnyčios statybas). Pasak šio krašto sūnaus, poeto Kazio Bradūno, nuo tų seniausių laikų Alvite Šv. Oną  šventė visa Paprūsė… Prieš šimtmečius prie Širvintos prasidėjusi istorija tęsiama ir šiandien: susirenkama švęsti, džiaugtis  bendryste ir pagerbti žemę, kuri augina ir maitina.

Abi šventės dienos spindėjo savitumu. Šeštadienį Alvito bažnyčią užpildė jauni žmonės. Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila ir generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius Sutvirtinimo sakramentą suteikė septyniasdešimt šešiems tam pasiruošusiems jaunuoliams iš Alvito, Pajevonio ir kitų parapijų. Alvitas buvo paskutinė Vilkaviškio vyskupijoje bažnyčia, kurioje šiemet teikits Sutvirtinimo sakramentas.

Su pamaldumu ir gyvenimo džiaugsmu  

Liepos 26-ąją šv. Mišias aukojo dešimt dvasininkų. Vargonavo ir giedojo Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai Povilas Padleckis ir Rytis Janilionis, parapijos choras. Dalyvavo šventovės statytojas Jonas Urbonas su žmona Irena, Seimo narys Algirdas Butkevičius, rajono savivaldybės atstovai, seniūnijos, kaimo bendruomenės vadovai. Šv. Mišių intencijos buvo skirtos už jaunimą ir kaip padėka Dievui už naująją bažnyčią, jos statytojus ir rėmėjus.

Sekmadienį į Šv. Onos atlaidus gausiai susirinko vyresnieji žmonės. Šv. Mišias aukojo ir patarnavimus teikė tik vienas parapijos klebonas kun. Audrius Kurapka. Šv. Mišiose dalyvavo rajono meras Algirdas Neiberka, seniūnas Gintas Bakūnas, Alvito kaimo bendruomenės pirmininkas Rimvydas Palubinskas. Giedojo parapijos giesmininkai su vadovu Valentinu Strioku, pagalbininke Aurika Kajokaite bei pastiprinančiais balsais. Giesmės skambėjo ir vargonai gaudė taip, kad žmonės dirsčiojo ir svarstė, kad čia gal Česlovo Sasnausko choras giedąs… Eucharistinės procesijos organizatoriai šiek tiek sutriko, kad nepavyko prisikalbinti stiprių vyrų vėliavoms nešti. Tačiau Eucharistinės procesijos grožį sukūrė pakilę visi iš savo vietų bažnyčioje ir šventoriuje buvusieji žmonės ir pagarbiai paskui Švč. Sakramentą apėję aplink bažnyčią. Po palaiminimo Švč. Sakramentu už šventoriaus, Liepų parkelyje, vyko tradicinė Alvito Oninių  šventė „Kai kvepia duona ir žolynai“. Kiemeliuose viliojo Paprūsės amatai ir skanėstai, kermošius, vaikų žaidimai, atrakcionai. Kultūrinės programos atlikėjais buvo pasikviesti svečiai – meno kolektyvai iš visos Paprūsės: Pagėgių kultūros centro Lumpėnų kaimo kapela „Lumpelė“, Jurbarko kultūros centro liaudiška kapela „Mituva“ ir moterų vokalinis ansamblis „Verdenė“, Gelgaudiškio kapela „Gelgaudiškis“, Virbalio kultūros namų kapela „Pliumpa“, Paluobių salės liaudies šokių kolektyvas „Paluobietis“. Vakaro programoje linksmino Violeta ir Vilius Tarasovai, kiti atlikėjai.

Gausiam žiūrovų-klausytojų ratui ir Onoms, Onutėms sveikinimus ir padėkas už bendrą nuoširdų darbą gražinant Alvitą, prasmingą bendrystę išsakė rajono meras Algirdas Neiberka, seniūnas Gintas Bakūnas, klebonas kun. Audrius Kurapka, bendruomenės pirmininkas Rimvydas Palubinskas. 

Na, bet didžiausia padėka Alvito Oninių atlaiduose vienaip ar kitaip skambėjo Aukščiausiajam ir ankstesniosioms Alvito krašto žmonių kartoms. Jie, tikėdami ir pasitikėdami Dievu, kadaise miškais apaugusioje Paprūsės teritorijoje kūrėsi ir pirmiausia pasistatė bažnyčią. Apie ją ir joje sukosi jų gyvenimai, viltys, džiaugsmai, lūkesčiai. Būtent bažnyčia ir titulinių atlaidų šventimas suburia ir šių laikų žmones švęsti gyvenimo džiaugsmą. 

Abi dienas prieš šv. Mišias Alvito parapijos tikintieji nepakeitė šioje bažnyčioje nuo seno įaugusios tradicijos ir į sukalbamą Rožinio maldą, Šv. Onos litaniją, kitas maldas įtraukė visus besirenkančius į šventovę.

Vyskupo pastebėjimai ir linkėjimai

Liepos 26-ąją prieš šv. Mišių pradžią vysk. R. Norvila sveikindamasis su visais kaip tik pastebėjo, jog džiugu matyti Dievo namus pilnus žmonių, maldų, Viešpaties šlovinimo garsų. Prisimenant Dievo Motinos Marijos gimdytojus Oną ir Joakimą kvietė melstis už parapiją, jos geradarius, prašyti malonių, Šv. Dvasios dovanų sutvirtinamiesiems bei kiekvienam, kad gyvendami tikėjimu pasitiktume ir Amžinybės džiaugsmą.

„Atrodo dar taip neseniai Alvite vyko ilgokai užsitęsusios naujosios bažnyčios statybos, kurioms prireikė daug rūpesčio ir pastangų, o šiemet susirinkę į jos  penkerių metų sukaktį galime džiaugtis jos erdve, kur tikintieji susitinka su Dievu, su išpuoselėta aplinka. Per penkerius metus pasaulyje, mūsų šalyje ir šioje parapijoje daug kas pasikeitė. Gerokai paaugo jaunimas, o tie, kurie buvo pagrindiniai talkininkai prie šių namų statybos jau penkeriais metais vyresni, kai kas iškeliavo ir į Amžinybę. Per šį laiką pasikeitė ir parapijos klebonas, bet svarbiausias dalykas – pasitikėjimas Viešpačiu – liko su mumis. Šiuose Dievo namuose priimame Bažnyčios teikiamas malones: Krikštą, Sutvirtinimą, Santuokos palaiminimą. Išgirstame skelbiamą Dievo žodį, maitinamės dvasiniu maistu – Eucharistija. Kartu čia susiburiama maldai, švenčiamos liturginės ir gyvenimo šventės, iš čia į Amžinybę palydimi brangiausi žmonės, – kalbėjo vysk. R. Norvila homilijoje. – Šiandien prisimename visus, kurie padėjo šiuos Dievo namus pastatyti, sukurti. Ypač prisimename gerbiamus Arvydą ir Gražiną Paukščius, padėjusius išjudinti ir užbaigti bažnyčios statybą. Su dėkingumu prisimename ir daugelį kitų žmonių. Tai statytojai, ypač Jono, Viliaus, Roko Urbonų šeimos, Seimo ir savivaldos atstovai, daugybė parapijiečių, dekanato ir vyskupijos dvasininkai, buvęs dekanas prel. Vytautas Gustaitis, taip pat buvęs klebonas Vytautas Kajokas. Visų mūsų dėka dabar ši šventovė liudija ne tik tikėjimą ir padėką Dievui, bet ir mūsų dėkingumą už tai, ką turime.“

Ganytojas atskirai kreipėsi į Sutvirtinimo sakramentą priimančius jaunuolius klausimu, ką jiems reiškia atnaujinti sąjungą su Dievu.  Ir linkėjo, kad gaudami Šventosios Dvasios dovanas, jie kartu pasiryžtų siekti gyventi tikėjimu ir tapti tikrais Dievo liudytojais pasaulyje, puoselėtų dorybes, turėtų drąsos, nes Dievas visada lieka su tais, kurie jam ištikimi.

Kaip tikėjimo ir šviesos ženklas

Po  vyskupo vadovaujamų šv. Mišių padėkos žodį taręs Alvito kaimo bendruomenės pirmininkas Rimvydas Palubinskas sakė, kad džiugu, jog būrys jaunimo Sutvirtinimo sakramentu užtvirtino tikėjimą, kurį pripažino mūsų tėvai, seneliai, proseneliai. O ganytojo apsilankymas, malda ir padrąsinantis žodis paliks gilų pėdsaką parapijos istorijoje. Taip pat dėkojo visai bendruomenei už pagalbą ruošiant šią šventę. Bažnyčioje aidint gausiems plojimams, sutvirtinamieji raudonų rožių žiedais apdovanojo visus iškilmėse dalyvavusius dvasininkus.

Šeimenos seniūnas ir parapijos pastoracinės tarybos vicepirmininkas  Gintas Bakūnas už šventovę padėkos žodį tarė mecenatams A. ir G. Paukščiams, statytojų Roko, Viliaus ir Jono Urbonų šeimoms, rajono savivaldybei, buvusiam klebonui Vytautui Kajokui, parapijiečiams.

Parapijos „Carito“ vadovė Gema Foktienė prie linkėjimų pridūrė padėką Dievui už tai, kad ši bažnyčia gyva ir visada pilna besimeldžiančių. Po vyskupo palaiminimo sutvirtintieji ir visi dalyvavusieji iškilmėje pakviesti bendrai nuotraukai. 

Prieš daugiau kaip keturis šimtus metų Paprūsėje pastatyta pirmoji medinė bažnyčia  buvo šviesos ir tikėjimo ženklas. Deja, istorijos vėjai buvo negailestingi. 1824 metais po dvidešimt metų užsitęsusių statybų  buvo baigta antroji, mūrinė, bažnyčia. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje ji buvo apgriauta, 1921-1924 metais parapijiečių ir tuometinio klebono kun. Petro Maslausko rūpesčiu atstatyta. Tačiau 1944 metais, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, susprogdinta. Sovietinė valdžia neleido atstatyti, ir 76-erius  metus tikintieji meldėsi šventoriaus kampe išlikusioje nedidukėje dvarininkų Gauronskių koplyčioje. Į Šv. Onos atlaidus plūsdavo minios žmonių. Keliais eidami aplink ilgai stūksojusius griuvėsius meldėsi turėdami viltį, kad čia kažkada vėl stovės Dievo namai. Prieš penkerius metus ši viltis išsipildė. Atstatyta Šv. Onos bažnyčia  išaugo iš tų pačių gilių tikėjimo šaknų, kurias prieš keturis šimtus metų pasodino pirmieji Paprūsės tikintieji.

Ko galėtų nežinoti dabartiniai žmonės?

Atvykusieji į Alvitą po šv. Mišių abi dienas smalsavo po šventovę ir šventorių, lankė atvirą Gauronskių koplyčią. Buvusioje bažnytėlėje paskutinįkart vakarinės šv. Mišios buvo aukotos  naujosios bažnyčios konsekravimo išvakarėse (2020 m. liepos 25 d.).

Naujojoje bažnyčioje žmonės mato  stebuklingą Loreto Švč. Mergelės Marijos paveikslą, sienoje įmontuotą senosios bažnyčios pamatų akmenį, plotelį dešimties eilių senosios bažnyčios plytų prie klausyklos (su užkoduota mintimi apmąstyti 10 Dievo įsakymų prieš atliekant išpažintį). Akylesni pastebi bažnyčios gale įmontuotą grindų plytelę iš senosios bažnyčios. Šventoriuje grožisi išsaugotu  senosios bažnyčios raudono mūro fragmentu su Mergelės Marijos skulptūra, poterėlį sukalba prie šventoriuje palaidotų Alvite tarnavusių kunigų. Šie kapai rūpestingai prižiūrimi, kaip ir visas šventorius. Jo aplinką prie šventovės priderindamas  suprojektavo, kaip ir bažnyčią, kaip šiemet ir Liepų parkelio erdvę, architektas Vilius Urbonas.  

Idėja turėti Alvite didesnę nei koplyčia bažnyčią brendo su Atgimimu ir atgimstančiu tikėjimu, stiprėjančiu bendruomeniškumu. 2006 metais vysk. R. Norvila pasirašė dekretą dėl šventovės atstatymo ir pavedė tuomečiam klebonui V. Kajokui rūpintis statybomis. Su parapijiečiais tartasi, kuriamos vizijos ir projektas, kokia turėtų iškilti naujoji bažnyčia. 2009 metais buvo pašventinti būsimos bažnyčios pamatai, tačiau dėl projekto sudėtingumo ir lėšų trūkumo darbai sustojo. Naują viltį suteikė mecenatas Arvydas Paukštys, prieš tai jau skyręs lėšų Vilkaviškio vyskupijoje pastatyti naujai bažnyčiai vietoj sudegusių Balbieriškio parapijos Dievo namų. 

Statybos vėl pajudėjo 2018 metais. Ženkli mecenato finansinė parama leido jau 2020 liepą pašventinti ir atverti naujosios bažnyčios duris. Statytojai – „Archis“ ( Urbonų šeimos įmonė) darbus atliko kokybiškai ir tvariai, kaip to reikalavo mecenatas. Daugelį kartų šioje jau veikiančioje šventovėje apsilankęs mecenatas gali pasidžiaugti, kad ji pritraukia ne tik šios, bet ir kitų parapijų tikinčiuosius, turėti viltį, kad kaip tikėjimo, vienybės, dvasinės stiprybės ženklas tarnaus ateities kartoms. Bažnyčia atvira ne tik religinėms šventėms švęsti. Kultūros darbuotojos Angelės Blažaitienės, seniūno, klebono sutarimu joje vyksta reikšmingos bendruomenės šventės. Čia maldomis ir sakralia menine programa paminimos valstybinės šventės, Motinos diena, rengiamos parodos, dažnai ją netikėtai „atranda“ ir istorija domisi piligrimai ir turistai, išsinešdami gilų įspūdį, jog Alvitą garsina ir išskirtiniai Dievo namai su savo istorija, atvingiuojančia iš Paprūsės laikų. 

Linki įsiklausymo, spinduliavimo ramybe

O kad Oninės Alvite taptų įsimintinos, pasistengia daugybė žmonių. Klebonas kun. Audrius Kurapka dėkodamas taip ir sakė: „Neįmanoma visų išvardinti ir žinoti, kurie tyliai gelbsti parapijai ir meldžiasi. Dievas mato ir žino, nelieka skolingas, atlygina ne žodžiais, bet savo globa ir palaima…“ Ir linkėjo visiems bendrystės su Dievu, bendrystės vieniems su kitais, įsiklausymo ir ramybės: „Juk Šv. Ona spinduliuoja ramybe ir gerumu… Ir mes spinduliuokime ramybe ir gerumu vieni kitiems“.

Ypatinga proga – minint Šv. Onos bažnyčios konsekracijos 5-ąsias metines, rajono meras Algirdas Neiberka savo sveikinime Alvito bendruomenei, dvasininkams, svečiams paliko tokius įrašytus linkėjimus: „Naujoji bažnyčia tapo  ne tik tikėjimo, bet ir bendrystės simboliu – vieta, kur žmonės susirenka melstis, dalintis viltimi, išgirsti paguodos žodį ir kartu kurti gyvą, tvirtą bendruomenę. Džiaugiuosi matydamas, kaip šis šventovės pamatas augina ne tik tikėjimą, bet ir žmonių tarpusavio ryšį. Tegul ši sukaktis įkvepia dar didesnei vienybei, o Šv. Onos globojama bažnyčia dar ilgus metus tebūna ramybės, stiprybės ir atsinaujinančios vilties šaltinis.“

Vilkaviškio rajonas
Autorės nuotraukos

„Abipus Nemuno“, 2025 m. rugpjūčio 8 d., nr. 15 (240)