Apdovanoti Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasia

Birutė NENĖNIENĖ

„Nugalėk blogį gerumu“, – šis palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio šūkis daugiau nei savaitę (liepos 4-12 dienomis) aidėjo Marijampolėje, kviesdamas tikinčiuosius iš visos Lietuvos atverti širdis dvasiniam atsinaujinimui.

Tradiciniams palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidams ir kartu Lietuvos bažnytinės provincijos 100-mečio šventimui Ma­rijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje parinktas intriguojantis šūkis – „Pradėkime naują gyvenimą“. 

Kasdien skirtingos dvasinės gru­pės: iš įvairių Lietuvos parapijų, jaunimo, šeimų, ligonių ir kitos tapo gyvu Bažnyčios bendruomeniškumo liudijimu. Kasdien buvo skelbiamos katechezės, rožinio malda ir užtarimo malda Bazilikoje esančioje Palaimintojo Jurgio koplyčioje, prie didžiojo šventovės altoriaus vidudienį ir vakarais aukojamos šv  Mišios. Maldininkų laukė palaimintojo Jurgio tėviškėje Lūginėje, atviras lankytojams buvo Palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejus. Po vidudienio šv. Mišių visi galėjo susitikti agapėje marijonų vienuolyno kieme.

Parapijos tinklalapyje užfiksuotos atlaidų dienų maldos, katechezės ir bendrystės akimirkos liudija apie gilų dvasinį susikaupimą ir gautas dvasines dovanas. 

Pirmųjų aštuondienio dienų aidai...

Liepos 4 dieną palaimintojo Jurgio Matulaičio tėviškėje Lūginės koplyčioje aukotos iškilmingos šv. Mišios, kuriomis prasidėjo tradiciniai atlaidai. Šv. Mišioms vadovavo Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikos klebonas kun. Giedrius Bakūnas MIC, kartu meldėsi grupė Marijampolės dekanato kunigų, svečiai marijonai iš Romos. Tikintieji palaiminti palaimintojo Jurgio Matulaičio relikvija. 

Liepos 5-oji buvo padėkos už palaimintojo  Jurgio Matulaičio užtarimu patirtas malones diena. Patyrusieji malones liudijo apie išgyven­tas negalias, ligas, skausmą, apie stebuklingą išgijimą po ilgų maldų metų. Tikintieji atnešė konsekruoti votus. 

Liepos 6 dienos šv. Mišiomis, kurioms vadovavo Vilkaviškio vys­kupas Rimantas Norvila, kartu aukojant įvairių vyskupijos parapijų kunigams, Marijampolėje prasidėjo Valstybės dienos renginiai. Prieš šv. Mišias iškilmingai įnešta Lietuvos vėliava. Šv. Mišiose dalyvavo krašto apsaugos, policijos, teisėsaugos, prieš­gaisrinės gelbėjimo ir kitų bendro gėrio tarnybų darbuotojai. Tai buvo ir Alytaus dekanato diena. Gausų piligrimų būrį sudarė šio dekanato parapijų atstovai bei Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos  (PJM) nariai iš Alytaus ir Rumbonių. Giedojo Paparčių Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios choras (vadovas Dailius Kavalevskis).

Katechezę ir homiliją sakė kun. Mindaugas Martinaitis, Marijampolės Marijonų gimnazijos kapelionas, Virbalio Šv. arkangelio Mykolo bažnyčios klebonas. Kunigas kalbėjo apie naują gyvenimą, sugrįžimą prie Dievo imant pavyzdį iš palaimintojo Jurgio Matulaičio, apie žmogaus gyvenimą be Dievo, apie Evangelijose skelbtą džiaugsmą būnant artumoje su Jėzumi.

Liepos 7-oji – katalikiškų judėjimų ir bendruomenių diena. Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo Prienų, Kauno, Marijampolės dekanatų kunigai. Vyskupas pasidžiaugė piligrimais iš įvairių Lietuvos parapijų, atvykusiais pasimelsti už tikinčiųjų draugijų, maldos grupių, bendruomenių ir judėjimų narius. Giedojo Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikos choras (vadovė Akvilė Kergytė).

Katechezę vedė tėvas  Rastislav Dluhý, Švenčiausiojo Atpirkėjo kongregacijos vienuolis. Jis daug ir su užsidegimu kalbėjo apie Dievą, tikėjimą ir tėvą Jurgį. Primindamas šventojo Jono Pauliaus pamokslą per arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos Mišias, išreiškė savo susižavėjimą Palaimintojo pastangomis telkti ir vienyti Bažnyčią. Kunigas pabrėžė, kad Jurgio Matulaičio veikla buvo labai plati. Jis skleidė Bažnyčios socialinį mokymą, padėjo vargšams, nepaisydamas tautybės ar religijos skirtumų, priminė jį buvusį ir esantį kaip vienybės apaštalą.

Liepos 8-oji – Šakių dekanato diena. Tikintieji meldėsi už pašauktuosius mokyti, ugdyti ir informuoti: už tikybos mokytojus, katechetus ir visus švietimo bei žiniasklaidos darbuotojus. Pagrindinėms Mišioms vadovavo Vilkaviškio vyskupas R. No­rvila. Liturginiam giedojimui vadovavo Marijampolės kultūros centro choras „Šešupė“ (vadovė Rima Berentaitė). 

Katechezę ir homiliją įtaigiai perteikė kun. Nerijus Pipiras – naujasis „Marijos radijo“ programų direktorius, edukologijos daktaras, publicistas. Katechezę kunigas pradėjo pristatydamas Dievo projektą, kuriame lygiomis teisėmis dalyvaujame visi. Aiškindamas Dievo projekto turinį kunigas Nerijus rėmėsi popiežiaus Leono XIV naująja enciklika „Magnifica humanistas“ ir palaimintojo Jurgio Matulaičio ganytojišku laišku tikintiesiems apie vaikų ugdymą. Komentuodamas Palaimintojo laišką, parašytą prieš 100 metų, minėjo jo svarbą šiandien, nes „greta greitos pažangos visose srityse, greta daugybės visokiausių išradimų, auga ir papročių sugedimas“. Komentuodamas Popiežiaus encikliką kunigas kalbėjo apie ateities visuomenės kūrimą ir šiame procese būtinas vertybes, be kurių neįmanoma jokia pažanga, jokios visuomenės statyba; bendrasis gėris neturi dingti iš žmogiškojo gyvenimo. Baigdamas ka­te­chezę kunigas kreipėsi: „Palaimintasis arkivyskupe Jurgi, gebėjęs skaityti laiko ženklus ir spręsti problemas, būk mūsų ir mūsų tautos ateities architektu.“

Liepos 9-ąją Lazdijų dekanato tikintieji ir piligrimai bei PJM draugijos nariai, daug kunigų, įvairių kongregacijų vienuolių meldėsi už pašvęstojo gyvenimo atstovus: vyskupus, kunigus, diakonus, seminaristus, vienuolius, vienuoles ir pasauliečių institutų narius. Katechezę skelbė sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS, kviesdama kiekvieną susimąstyti, ką šiandien mums reiškia „pradėti naują gyvenimą“. Pagrindinės pranešimo tezės: Tik Dievo širdyje galime surasti vienintelį mūsų pašaukimo paaiškinimą ir pagrindą – Jo meilėje ir nepralenkiamame gailestingume. Pašaukimo malonė yra Dievo veikimas ir ypatingiausia Jo dovana. Pats Dievas išskyrė mus iš minios ir atsivedė į savo pastogę, pakėlė aukštyn į kitokią erdvę, kur siela sudaro ypatingą sandorą su Dievu.

Homiliją sakė kunigas, pamokslininkas Jokūbas Marija Goštautas OP – vienuolis dominikonas, Rytų Krikščioniškųjų Bažnyčių teologijos ir dvasingumo specialistas. Jis pri­mi­nė šių metų atlaidų šūkį „Pradėkime naują gyvenimą“, kuris verčia mus susimąstyti – kaip pradėti ir kur eiti toliau. Skaitant Šventąjį Raštą pirmiausia tikslinga išsiaiškinti – kas kalba? Antrasis klausimas turėtų būti – kam kalba? Dievas visada kalba mums ir sako daug. Apibendrinantis homilijos teiginys: mūsų pašaukimas – didžiulė Dievo dovana ne mums patiems! Tai, kas aš esu, yra be galo prasminga! Nuo to ir pradėkime naują gyvenimą! 

Šv. Mišiose ypatingai skambėjo Vilniaus Arkikatedros Bazilikos grigališkojo choro „Schola Gregoriana Vilnensis“ (vadovė Živilė Stonytė) atliekamos giesmės.

Liepos 10 dieną melstasi už ligonius, neįgaliuosius, slaugytojus bei medikus.

Vilkaviškio vyskupas R. Norvila pasidžiaugė ir pasveikino gausiai susirinkusius piligrimus iš Druskinin­kų Ratnyčios, Punsko, Klaipėdos, Biržų, Kybartų, Kauno, Jonavos, Lazdijų, Alytaus, Vilniaus parapijų bei įvairių globos namų gyventojus. Jo Ekscelencija  pakvietė šią ypatingą dieną užtariant Palaimintajam pasimelsti už pačius silpniausius, nestokoti jautrumo žmonėms, kai juos užpuola gyvenimo išbandymai. Gie­dojo Vilkaviškio Katedros choras (vadovas Saulius Bieliūnas). Ka­te­che­zę ir homiliją skelbė religijos mokslų magistras kun. Gabrielius Satkauskas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų kapelionas. Kalbant apie palaimintąjį tėvą Jurgį, kuris visą gyvenimą kentėjo skausmus ir kurio gyvenimą ženklino liga, tarnystė žmonėms, rūpestis silp­niausiais, išryškėja labai svarbūs per ligą suteikti, Dievo malonės pripildyti žmogiškieji jausmai: jautrumas, empatija, gailestingumas kenčiančiam. Ligonis reikalingas ne tik gydymo, bet ir pagarbos, meilės, dvasinės paramos.

Vyko vidinio išgydymo pamaldos. Šv. Mišios, kurias aukojo kunigas egzorcistas Arnoldas Valkauskas, pritraukė gausų tikinčiųjų būrį. Jie meldėsi už įvairių negalių ir priklausomybių varginamus žmones ir jų artimuosius.

Liepos 11-oji buvo Marijampolės dekanato diena. Gausiai susirinkę tikintieji meldėsi už „Carito“ ir Maltos ordino narius, savanorius ir visus tikėjimo bei artimo meilės liudytojus. Bazilikos klebonui kun. Giedriui Juozui Bakūnui MIC pradėjus dėkoti ir vardinti visus piligrimus, atrodo, susirinko visa Lietuva: nuo šiaurinių pakraščių iki Punsko ir Suvalkų, etninių Lietuvos žemių. Tikinčiųjų būrį papildė ir piligrimai iš Lenkijos, Varmijos ir Sokulkos miesto. Jie ištikimai aplanko Palaimintąjį kiekvienais metais.

Vilkaviškio vyskupas R. Norvila pradžioje irgi pažymėjo gausų tikinčiųjų būrį ir ypač karitiečius bei maltiečius, kurių tylus ir kuklus, bet labai svarbus darbas rodo tikėjimo gilumą, meilę Dievui ir artimui.

Giedojo Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės, parapijos sumos choras (vadovė Laima Mažuolytė).

Katechezę ir homiliją skelbė kun. Vytautas Rapalis, Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas, maltiečių dvasinis vadovas. Katechezę jis pateikė labai netradiciškai – kaip palaimintojo Jurgio Matulaičio pokalbį su Maltos ordino riteriu bevaikštančius šiandieninėmis Marijampolės gatvėmis. Jų pokalbio tema apie žmogų, kuris yra geriausias mokytojas, apie Bažnyčios vietą mūsų gyvenimuose. Homilijoje išsakytomis mintimis kunigas padėjo tikintiesiems įsigilinti į Jėzaus atsakymus į fariziejų suktą klausimą: „Mokytojau, kuris įsakymas yra didžiausias“. 

Vakare, po šv. Mišių, prasidėjo Švč. Sakramento adoracija. Visą naktį tikintieji meldėsi, šlovino Dievą apmąstydami Jo gailestingumą ir begalinę meilę, kalbėdami Rožinį ir giedodami giesmes. 

Pastebėjimai iš pagrindinės atlaidų dienos

Liepos 12-osios sekmadienį Marijampolės Bazilika ir jos šventorius alsavo ypatingu iškilmingumu ir pilnatve. Ore tarsi tvyrojo visą savaitę čia besimeldusių tūkstančių širdžių dvasinis pakilumas. Pagrindinę atlaidų dieną melstasi už Lietuvos bažnytinę provinciją: kad Lietuvos vys­kupijos, parapijos, bendruomenės ir šeimos pasauliui būtų tikėjimo, vilties ir meilės ženklas.

Šventovės prieigas užpildęs žmo­nių šurmulys nuščiuvo, kai pasigirdo bažnyčioje giedama Palaimintojo Jurgio Matulaičio litanija, o gausi dvasininkų procesija nuo marijonų vienuolyno suko šventovės link. 

Šv. Mišių maldas ir privačias intencijas arčiau dangaus tarsi pakylėjo nuostabiai giedojęs Česlovo Sas­nausko choras (vadovas Mindaugas Radzevičius). Atlaidų iškilmes tie­siogiai transliavo Lietuvos televizija ir „Marijos radijas“.

Šv. Mišioms vadovavo ir homiliją sakė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Kartu meldėsi kardinolas Sigitas Tamkevičius, Šiaulių vyskupas Darius Trijonis, Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas, vyskupai emeritai Eugenijus Bartulis ir Jonas Kauneckas, taip pat Marijonų kongregacijos generalinis vyresnysis kun. Jozefas Riošas (Joseph Roesch) MIC ir kiti iš Romos ir Lenkijos bei Lietuvos atvykę kunigai marijonai, taip pat kunigai iš Vilkaviškio ir kitų vyskupijų parapijų. Šv. Mišių įžangoje Vilkaviškio vyskupas R. Norvila pasveikino piligrimus iš įvairių ne tik Lietuvos bet ir Lenkijos parapijų. Ypač gausi buvo grupė maldininkų iš Sokulkų (Lenkija). Ganytojas pasveikino iškilmėse dalyvaujančius politikus (tarp jų buvo ir Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, keli Seimo nariai, Marijampolės savivaldybės vadovai ir tarybos nariai), į užsienio svečius ganytojas kreipėsi jų gimtąja kalba. 

Homiliją arkivyskupas K. Kėvalas pradėjo mintimis, jog būtent palaimintasis Jurgis Matulaitis tikinčiuosius kaip didelę šeimą sukvietė į šią iškilmę. Ir susirinkome tam, kad padėkotume Viešpačiui už  Lietuvos bažnytinės provincijos 100-metį ir palaimintąjį Jurgį Matulaitį – vys­kupą, vienuolį ir ganytoją, žmogų, kuris visą savo gyvenimą patikėjo Dievo žodžio galiai. Šioje vietoje priminė to sekmadienio skaitiniuose nuskambėjusius pranašo Izaijo žodžius, jog „žodis, išeinantis iš mano burnos, nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas“. „Tai ne tik pažadas, tai Dievo veikimo būdas... Taip ir jūsų širdyse suvirpėjo žodis ir dabar duoda vaisių, jūs pajutote Viešpaties nuostabią dvasią“, – teigė arkivyskupas ir priminė istoriją.

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva buvo nedėkingoje situacijoje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę reikėjo imtis ir Bažnyčios gyvenimo pertvarkymo. Tai pareikalavo daug išminties, diplomatijos, kantrybės ir pasitikėjimo Dievu. Vienas svarbiausių žmonių šiame darbe buvo arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Būdamas popiežiaus apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvoje jis kruopščiai įvertino krašto pastoracinius poreikius, konsultavosi su Lietuvos vyskupais bei Šventuoju Sostu ir parengė Lietuvos bažnytinės provincijos projektą, aktyviai dalyvavo jį įgyvendinant. 

Kaip žinia, 1926 metais popiežius Pijus XI patvirtino naują Lietuvos Bažnyčios struktūrą. „Tai nebuvo vien administracinis pertvarkymas. Tai buvo pasitikėjimas Dievu, kad mes, kaip tauta, kaip Bažnyčia turime atsakomybę prieš savo Kūrėją… Šis darbas buvo Evangelijos sėkla Lietuvoje, kad duotų vaisius ateinančioms kartoms“, – sakė arkivyskupas. Kaip ir Evangelijos sėjėjas, taip ir Jurgis Matulaitis nežinojo, kada ir kokie subręs vaisiai. Tačiau šiandien, po šimto metų, aiškiai matome, kad Dievo žodis ir ištikimas žmogaus darbas niekada nebūna bergždžias.

Arkivyskupas,  primindamas Evan­gelijos palyginimą apie sėjėją, paryškino, jog Dievo žodis skirtingų žmonių širdyse, skirtingu laiku duoda nevienodus vaisius. Vieni Dievo žodžio į širdis neįsileidžia dėl nepasitikėjimo, puikybės ar nuodėmės. Kiti Dievo žodžiu greitai susižavi, bet ištinka nesėkmės, kančios, priešiškumas, o tam įveikti reikia pastangų ir aukos, tad nuleidžia rankas, pasitraukia. Dar kitų gyvenimuose Dievo žodį nustelbia informacijos srautas, kasdienybės rūpesčiai, įvairūs pomėgiai… „Ir vis dėlto žmogus gali įveikti bet kokį priešiškumą, jeigu turi amžinojo gyvenimo viltį, – drąsino pamokslininkas. – Dievo žodis skirtas mūsų rengimuisi į dangų. Esame kviečiami išgirsti Dievo žodį ir paversti jį gyvenimu.“

Pabaigoje arkiv. K. Kėvalas priminė, kad palaimintasis Jurgis Matulaitis ne tik klausė Dievo žodžio, bet ir pavertė jį sprendimais, darbais, tarnyste. Jo gyvenimo programa buvo ne skambūs šūkiai, o tylus kasdieninis darbas, neatsitiktinai jo gyvenimo moto tapo: „Nugalėk blogį gerumu.“

Arkiv. K. Kėvalas pacitavo kai kuriuos teiginius iš palaimintojo Jurgio Matulaičio dienoraščio – programos, parašytos sau pačiam: lavintis darbštumu, branginti kiekvieną valandėlę, vengti bereikalingų minčių ir  t. t. 

Arkivyskupo Jurgio Matulaičio rūpestis buvo ne tik asmeninis tobulėjimas ir pareigos. Jam rūpėjo ir Bažnyčios ateitis Lietuvoje. Taigi jis buvo Lietuvos bažnytinės provincijos sėjėjas. Anot arkiv. K. Kėvalo, kas dėtųsi, jei mes, tikintieji, turėtume bent dalelę palaimintojo Jurgio Matulaičio pasiryžimo, pasiaukojimo, nusiteikimo… Bet turėdami tokį pavyzdį, galime viltis, jog kas man šiandien atrodo nesėkmė ar nepasiekiama, Dievo plane gali tapti kažko didelio pradžia. Tai, kas šiandien bergždžia, po daugelio metų gali duoti šimteriopą derlių. Dievo planuose nėra nereikalingų pastangų. Palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenimas yra puikus pavyzdys, kad Dievo plane viskas mezgasi dabar. Linkėjo žmonėms pasitikėti Dievo žodžiu  labiau negu savo išskaičiavimais, kantriai sėti gėrį ir leisti Dievui auginti jį šeimose, parapijose ir Lietuvoje.

„Tereikia visa kame ieškoti Dievo, visa daryti Dievo garbei, į viską nešti Dievo dvasią, visa persunkti Dievu… Bažnyčią mylėti, ir jai tarnauti nepaisant sunkumų“, – tai ir Palaimintojo Jurgio padrąsinimai.

Iš Kauno arkivyskupo širdies gyvai prabilusios dvasinės įžvalgos tapo gairėmis, kaip išsinešti atlaidų malonę į savo kasdienybę, šeimas, darbovietes.

Iškilmingas šv. Mišias vainikavo gausi ir puošni Eucharistinė procesija ir palaiminimas Švč. Sakramentu. 

Saulėtą vasaros sekmadienį plevėsuojančios bažnytinės vėliavos, tautiniais drabužiais pasipuošę žmonės… Vienuolišku apdaru išsiskiriančios Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos (MVS) narės, piligrimai iš Sokulkų… Gėlių žiedlapiais kelią prieš Švč. Sakramentą po baldakimu nuklojančios tautiniais rūbais dėvinčios mergaitės… Ir procesijoje einančio choro vedamos giesmės sukūrė nekasdieninį Bažnyčios, kaip keliaujančios Dievo tautos, vaizdą. Procesija – tai ir kaip liudijimas, kad tikėjimas nėra uždaras reikalas, o viešas džiaugsmas, kuriuo norisi dalintis su visu pasauliu.

Pabaigoje padėką ir linkėjimus išsakė Marijonų kongregacijos generalinis vyresnysis t. J. Riošas. Jis džiaugėsi galimybe dalyvauti Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo 100-mečio minėjime, priminė, kad 2027-aisiais bus minimos palaimintojo Jurgio Matulaičio mirties 100-osios metinės ir 40 metų sukaktis nuo jo paskelbimo Palaimintuoju. Marijonų kongregacijos generalinis vyresnysis prašė melsti į palaimintąjį Jurgį Matulaitį, kad būtų naujų dvasinių pašaukimų vyskupijoms ir vienuolinėms bendruomenėms ir labai melsti už Marijonų kongregaciją Lietuvoje, kad ji tęstų savo gyvavimą. Klausė, gal kas turi pažįstamų žmonių, galinčių būti gerais kunigais ir broliais marijonas, kvietė tokį jaunuolį ar vyriškį skatinti mąstyti apie tokį pašaukimą. Sakė, jog jau kuris laikas pats ieškantis marijonų vienuolijose asmenų, kurie galėtų pastiprinti marijonų gretas Lietuvoje. Pasidalijo džiugia žinia apie tokias būsimas tarnystes.

Marijonų kongregacijos generalinis vyresnysis dėkojo vysk. R. Norvilai ir marijonams Lietuvoje  už nuostabiai organizuotą iškilmę ir pakvietimą joje dalyvauti. „Nesiliaukime meldę stebuklo, kad Jurgis Matulaitis galėtų būti paskelbtas šventuoju. Atverkime širdis visoms malonėms, kurias Viešpats išlies ant mūsų ateinančiais jubiliejaus metais“, – lin­kėjo garbingasis atlaidų svečias. 

Pabaigoje Vilkaviškio vyskupas padėkojo visiems, kurie visą savaitę įsijungė į šią maldų tėkmę, ypač tiems, kurie prisidėjo rengtis švęsti aštuondienį, liturgijos talkininkams, savanoriams, kurių dėka, anot ganytojo, viskas plaukė taip kaip Šešupės vandenys.

Liepos 12-osios popietę atlaidų vartai užsivėrė. Ištuštėjusioje bažnyčioje meldėsi vienas kitas žmogus, pavieniai piligrimai klūpščiomis eidami aplink altorių Palaimintojo Jurgio Matulaičio  koplyčioje maldomis klojo savo širdžių troškimus… Televizijos operatoriai rinkosi savo aparatūras, Šv. Jurgio knygynas dar kvietė pamatyti ir įsigyti ar bent pavartyti naujausius leidinius, skirtus labiau pažinti Palaimintąjį (Knygos: „Jis trokšta mūsų širdies. Žvilgsnis į pal. Jurgio Matulaičio dvasines konferencijas“, „Nugalėk blogį gerumu. Pal. Jurgio Matulaičio draugijos susitikimų medžiaga.“).

O už Bazilikos šventoriaus, marijonų vienuolyno kieme, smagiai grojo Gudelių kaimo kapela, žmonės vaišinosi agapėje, fotografavosi atminčiai su dvasininkais ir su sutiktais bičiuliais. Patirta bendrystė išliks širdyse ir nuotraukose. Po atlaidų džiaugsmingo šventimo sugrįžtama į kasdieninius darbus, širdyse tebeskambant choro giesmių aidams, arkivyskupo drąsinantiems žodžiams ir paaugintam supratimui, kad Palaimintasis Jurgis Matulaitis tebelydi mus kiekviename žingsnyje mokydamas didelius darbus daryti su tyra meile. 

Nuotraukose matote atlaidų akimirkas.

Vido VENSLOVAIČIO ir Birutės Nenėnienės nuotraukos 

„Katalikas“, 2026 m. liepos 24 d., nr. 14 (497)