Apie lietų, liūdesį ir džiaugsmą
Lyja
Lyja
Ir vėl lyja…
Bet taip lyja,
Kad kiekvienas lašas
Persmelkia mane
Iki pačios gelmės.
Aš nežinau, kodėl
Taip myliu lietų.
Galiu sėdėti ir žiūrėt
Pro langą
Kaip užhipnotizuotas
Ir mėgautis lietum.
Patinka man lietus,
Kuris taip jaukiai
Atgaivina žemę
Ir mane.
Aš tarsi augalas,
Jo išsiilgęs,
Kiekvieną lašą
Godžiai gaudantis
Delne.
O iš dangaus vis lyja
Ir vėl lyja,
Ir aš nesitveriu
Džiaugsmu,
Užplaukus debesiui
Tamsiam
Virš mano stogo.
Džiaugiuos lyg
Mažas vaikas,
Iš balos išbridęs.
Tos balos atsispindi
Mano akyse
Ir lyg nukritusios
Į žemę mažos žvaigždės
Man atrodo.
O iš dangaus vis lyja
Ir vėl lyja...
Kun. Rimantas Laniauskas
Kunigas Rimantas mėgsta lietų. Mėgsta klausytis jo tylaus šnarėjimo įsitaisęs savo krėsle su knyga ar paniręs į prisiminimus. Nes ne tik lietus debesiukais atplaukia. Kartais atsėlina ir įkyruolis liūdesys, prišauktas gražių prisiminimų. Apie mamą ir tėtį, laimingą vaikystę ir drauge praleistus metus, kurie likę gražiose nespalvotose nuotraukose. Apie tuos metus, kai visi buvo gyvi ir sveiki. Apie šviesius tarnystės metus, jaunystės bičiulius ir kolegas, kurių geranorišką palaikymą ir žmogiškąją šilumą jaučia kiekvieną dieną.
Tų mintijimų – ir šviesesnių, ir niūresnių – daug. Jau ir antrai poezijos knygelei iš lėto gula atmintin į jam vienam težinomus užrašus ir sielos dienoraščius.
Šnekamės su kunigu Rimantu apie poeziją, literatūrą, Ukmergės krašto kūrėjus. Malonia staigmena ir dideliu džiaugsmu jam tapo šį pavasarį rajono laikraščio „Ukmergės žinios“ redakcijos surengtas poezijos konkursas „Kibirkštys“. Konkursui pateiktus kūrinius vertino patys skaitytojai, nugalėtoju pripažinę kun. R. Laniauską. Kunigas Rimantas atviras: labai norėtų nukeliauti į Jurgos Šeduikytės koncertą Kaune, „Žalgirio“ arenoje. Jis apskritai mėgsta kultūros renginius ir, jei galėtų, visur eitų, važiuotų, visur lankytųsi. Visada prašo pasakyti, priminti, jei įdomus susitikimas rengiamas Ukmergėje.
Prieš keletą metų netikėtai ištikęs insultas buvo ilgam paguldęs kun. R. Laniauską į ligos patalą. Teko iš naujo mokytis vaikščioti, kalbėti, bendrauti. Šiandieną dvasininkas prisipažįsta, jog sveikata pamažu gerėja, ir tai jo paties gražių pastangų, jo paties optimizmo ir tikėjimo dėka. Tyliai prasitaria, jog pats jaučia, kad keičiasi į gerąją pusę ir tai jį labai džiugina. Vėl pradėjo giedoti šv. Mišių metu, sako, jam pačiam tai naujiena. O kai priima šventą Komuniją, jaučia itin džiugų dvasinį pakylėjimą.
Kalbėdamiesi apie Žolinę ir Pivašiūnuose kasmet vykstančius Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atlaidus, į kuriuos taip gera būdavo kadaise, kol leisdavo sveikata, nukeliauti, netikėtai prisimename Kalėdas. Tada, prieš dešimtmetį, tuometinis Pašilės Šv. Barboros parapijos klebonas kun. R. Laniauskas padėjo palydėti į paskutinę kelionę Kūčių vakarą staiga mirusį mūsų šeimos tėtį Kęstutį. Tiesiai iš laidotuvių kunigas išskubėjo namo, kur prie šventinio stalo jo laukė šeima, artimieji, pasiruošę sveikinti Rimantą su 50-uoju gimtadieniu. Nežinojome tada apie kunigo jubiliejų, bet jis buvo tas, kuris, negalvodamas apie savo šventę ar Kalėdas, atskubėjo mums į pagalbą ir per šventines dienas buvo greta.
Dar vienas jubiliejus laukia kunigo Rimanto kitais metais. Sukanka 25-eri jo kunigystės metai. Šia proga kunigą aplankė Lietuvos kino centro kūrybinė grupė, kursianti apie kun. R. Laniauską dokumentinį filmą. Apie dvasininką, literatą, nelengvo ir skaudaus likimo, tačiau nepalūžusį ir į bendruomenės gyvenimą gražiai sugrįžtantį žmogų.
Rasa Griškevičienė
Ukmergė
„XXI amžius“, 2025 m. spalio 24 d., nr. 39–40 (2652–2653)