Apie žmogų, pasilikusį kitų gyvenimuose

Atmintis

Birutė NENĖNIENĖ

Sodria žaluma ir įvairiaspalviais žiedais pasipuošusi į vasarą žengianti žemė džiugina ir sukelia įvairius jausmus… Ir kaip būtų linksma, jei birželio 7-ąją su puokštėmis gėlių ir prasmingais linkėjimais galėtume Romą Žemaitį pasveikinti su 60-mečio sukaktimi!

Deja, kiekvienam šioje žemėje gyvenimo kelias ir likimas skirtas nepriklausomai nuo paties žmogaus ar aplinkinių norų. Eidamas 59-uosius savo amžiaus metus 2025 m. kovo 24 d. Romas Žemaitis išėjo į Amžinybę. Jo gimtadieniui skirtas gėles galime nunešti į Kauno Auštųjų Šančių kapines, prie paminklo su užrašu: „Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, ats. viršila, politinis kalinys ROMAS ŽEMAITIS 1966-2025.“  

Kybartietis Romas Žemaitis – neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, nuo 1991 metų  21-erius metus tarnavo Lietuvos ka­riuo­me­nė­je. Jo laikysena ir principingumas, pasipriešinimas sovietiniam režimui išlieka svarbūs mūsų istorijos liudijimai. Už aktyvų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime, tikėjimo liudijimą bei dalyvavimą kun. Sigito Tamkevičiaus teisme Vilniuje abiturientui nebuvo leista  laikyti baigiamųjų vidurinio mokslo egzaminų. Jis platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, ją skaitė ir tardomas to neišsigynė, tik jokiu būdu neišdavė, iš ko ją gavo ir kam perdavė. Kybartietis buvo nuteistas dvejus metus kalėti Sibire už antitarybinę veiklą ir žmonių kurstymą… Bet jis nepalūžo nei teismo metu, nei kalėjime, nei grįžęs iš tenai… Per laiko tėkmę jo gyvenimo pavyzdys suspindi įvairiais niuansais ir skatina susimąstyti. Savojo bendražygio, bendraminčio ir nuoširdaus žmogaus neužmiršta jo draugai bičiuliai… Jie rūpinasi, kad Romo pilietiškumas, patriotiškumas ir tautiškumo idėjos bei jo darbai liktų žmonių atmintyje.

Vilkaviškietis, laisvės gynėjas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos narys Romas Eidukevičius, taipogi ir fotografas, yra sukaupęs didžiulį fotonuotraukų, dokumentų archyvą. Artėjančiam Romo Žemaičio 60-mečiui parengė iliustruotą paskaitą apie šį laisvės kovotoją. Iš savo archyvų surinko kelis šimtus nuotraukų apie šio žmogaus veiklą. Pakviestas istorinėmis įžvalgomis pasidalyti su Vilkaviškio trečio amžiaus universiteto klausytojais, jis į talką pasikvietė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro sekretoriato vyresnįjį patarėją dr. Raimundą Kaminską. Vilkaviškiečiams pirmiesiems buvo pristatytas išsamus Romo Žemaičio kaip laisvės kovų dalyvio kelias – nuo mokyklinių metų, kai slapta Kybartuose iškėlė Lietuvos Trispalvę vėliavą, kaip drąsus šv. Mišių patarnautojas užstojo sovietinių persekiotojų puolamą kunigą, kaip aktyviai įsiliejo į Sąjūdžio veiklą gimtajame mieste ir Kaune, kaip reiškėsi ir kokiose pozicijose stovėjo tarnaudamas karinėse struktūrose, šaulių organizacijoje. Už tikėjimo liudijimą gautas popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinis palaiminimas, pripažintas nukentėjusiu nuo 1939-1990 m. okupacijų asmeniu. Laisvės kovų dalyvis buvęs kuklus ir niekada nesureikšminęs savo veiklos, tačiau dėl kitų atminimo įamžinimo labai sielojęsis. Romas Žemaitis bandė iškovoti, kad Kybartuose dabartinei Darvino gatvei būtų grąžintas senasis – Bažnyčios – pavadinimas, o dalis jos, einanti pro bažnyčią, gautų taip pat antisovietinio dalyvio, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platintojo kun. Virgilijaus Jaugelio vardą (kun. V. Jaugelis palaidotas Kybartų bažnyčios šventoriuje). Kaip pastebėjo R. Kaminskas, Romas Žemaitis savo darbais ir veikla tęsė tą laisvės kovą, kuri buvo pradėta po Lietuvos okupacijos, po 1941-ųjų birželio 14-osios trėmimų ir pokario rezistencijos laiku.

Romas Žemaitis yra nusipelnęs įamžinimo (jei ne gatvės, bent atminimo lentos) savo gimtajame mieste. Jo drąsus, pasiaukojantis vertybinis gyvenimo pavyzdys skleistinas dabartinei jaunajai kartai. Todėl yra numatyta apie Romo Žemaičio gyvenimo ir laisvės siekio kelią pasidalinti kitose Lietuvos vietovėse.

Pogrindiniame leidinyje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ daugiau nei trisdešimčia atvejų minimi arba aprašoma drąsūs dar mokinio, bręstančio jaunuolio Romo Žemaičio pasisakymai, jo pozicija kovojant už tiesą ir laisvę, už tikėjimą. 

Vilkaviškyje ekspromtu įvykusiame Romo Žemaičio 60-mečio paminėjime svariai  nuskambėjo svečio – Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčios kunigo Sauliaus Juozaičio – palaiminimas ir palinkėjimas: „Susirinkome ne tam, kad pastatytume paminklą, o tam kad Romo Žemaičio gyvenimas trupučiuką paliestų ir mūsų gyvenimus. Pirmučiausia, kas mus vienija – tai krikščioniškosios vertybės. Šio  žmogaus gyvenime daug kas tilpo… O kai kalbame apie mylimus žmones, mums skaudžiausias žodis yra – „buvo“. Bet ilgainiui, krikščioniškai mąstydami, suprantame, kad netektį uždengia kita tikrovė: niekas negali nutraukti ryšio su tuo, kas pasiliko mumyse per mūsų artimųjų gyvenimus. Šiandien esame čia tam, kad ati­darytume savo širdžių duris ir padėkotume  už tai, ką kiekvienas doras žmogus daro savo kraštui.“

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ puslapiuose

Dar viena auka 

1984 m. lapkričio 1 d. po vakarinių šv. Mišių Kybartų parapijos tikintieji procesijos būdu aplankė netoli bažnyčios esančias kapines ir ten meldėsi už mirusius. Apeigoms pagal „Katalikų Bažnyčios apeigyną“ vadovavo Kybartų vikaras kun. Jonas-Kastytis Matulionis.

Tikinčiųjų procesiją į kapines stebėjo milicininkai ir saugumiečiai. Procesijos metu Kybartų apylinkės pirmininkas Gudžiūnas prišoko prie kun. J. Matulionio ir liepė jam išskirstyti žmones. Tikintieji, nekreipdami dėmesio, tvarkingai, giedodami Visų Šventųjų litaniją, nuėjo į kapines, kur pasimeldė už mirusius ir išsiskirstė.

Lapkričio 7-8 d. kybartiečiai pastebėjo, kad į miestelį yra atvykę daug nevietinių saugumiečių, kurie atidžiai stebi bažnyčią ir kleboniją. Penktadienį, lapkričio 9 d., įtampa sustiprėjo. Miestelyje nuolat budėjo lengvosios mašinos su KGB darbuotojais. Po vakarinių šv. Mišių, 20 val., apie 30 žmonių būrelis nulydėjo kun. J. Matulionį į ligoninę, kur sergančiam kunigas suteikė patepimą. Saugumiečiai iš toliau sekė kiekvieną kunigo žingsnį, tačiau prisiartinti arčiau prie tikinčiųjų ir kunigo nesiryžo. Antras ligonis, kurį tą vakarą turėjo aptarnauti kun. J. Matulionis, buvo už 12 km nuo Kybartų, Nesterovo mieste (Kaliningrado sritis). Nesterovo miestelyje milicijos pareigūnai bandė kun. J. Matulionį sulaikyti net nesuteikus sergančiam ligonių sakramento, tačiau tikintieji, atlydėję kunigą pas ligonį, jį apgynė. Tada saugumiečiai į pagalbą pasikvietė Nesterovo miesto milicijos darbuotojus ir, parodę sankciją areštui, suėmė išeinantį iš ligonio buto kunigą J. Matulionį. Tokiu būdu Kybartų parapija tapo antro uolaus kunigo neteisingo arešto liudininke. Tuo pat metu milicininkai sulaikė ten buvusį Edmundą Žemaitį (11 kl. mokinį), tačiau nusivežę į Vilkaviškio miliciją ir išsiaiškinę, jog apsiriko ir paėmė ne Romą Žemaitį, bet jo brolį Edmundą, vaikiną paleido.

1984 m. lapkričio 12 d. kybartietis Romas Žemaitis turėjo atvykti į karinį komisariatą, kaip šaukiamas privalomai karinei tarnybai. Atvykusį tuoj pat areštavo.

Kun. J. Matulionis ir jaunuolis R. Žemaitis kaltinami religinės eisenos į kapines organizavimu. Laikomi Vilniuje, Lukiškių kalėjime.

R.  Žemaitis  š. m. pavasarį už  aktyvų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime bei kun. Sigito Tamkevičiaus teisme Vilniuje buvo neprileistas laikyti baigiamuosius vidurinio mokslo egzaminus.

1985 m., Nr. 65

1985 m. sausio 17-18 d. Vilniuje, LTSR Aukščiausiame teisme, įvyko kun. Jono-Kastyčio Matulionio ir jaunuolio Romo Žemaičio teisminis procesas. Į „atvirą“ teismo parodiją buvo įleisti tik patys artimiausi teisiamųjų giminės. Pažįstami, draugai ir artimieji, nuolat stebimi saugumiečių ir gatvėje patruliuojančių milicininkų, meldėsi Aušros Vartuose. Kun. J. Matulionį teismas kaltino pagal BK 199 str. III d., t. y., religinių eitynių organizavimu, miesto rimties drumstimu, transporto eismo trukdymu. R. Žemaitis buvo kaltinamas pagal tą patį 199 str. III d. ir 201 str., t. y., pasipriešinimu valdžios pareigūnams (R. Žemaitis, tikintiesiems procesijos būdu einant į kapines, uždėjo ant peties ranką ir tokiu būdu neleido prie kunigo J. Matulionio prieiti miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Gudžiūnui – red. past.).

Prokurorė Skaudienė kaltino teisiamuosius prasižengimu religinių susivienijimų nuostatams, akcentavo, kad religinėms eisenoms būtinas specialus rajono ir vietos valdžios leidimas, kad procesija drumstė gyventojų rimtį, trukdė transporto eismą, o R. Žemaitis aktyviai prisidėjo prie eisenos organizavimo, kvietė į procesiją vaikus ir jaunimą (…).

Jaunuolis R. Žemaitis paskutiniame žodyje padėkojo tėvams už religinį auklėjimą, pažadėjo neužmiršti maldos ir visur ir visada stengtis būti geru, pavyzdingu kataliku, o patį suėmimą traktavo, remiantis Kristaus pasakytais žodžiais: „Jei mane persekiojo, persekios ir jus… Mokinys ne didesnis už savo mokytoją…“ Savo kalboje priminė teismui, kad jau mokyklos suole už savo įsitikinimus ne kartą buvo tekę nukentėti, o, atsisakius nešti vėliavą, klasės auklėtoja grasino jam net Kinijos siena. 

Teismo nuosprendis: kun. J. Matulionis nuteistas trejiems metams laisvės atėmimu pagal BK 199 str. III d., bausmę atliekant bendro režimo lageryje. R. Žemaitis – pagal BK 199 str. III d. ir 201 str. 2 m. laisvės atėmimu, bendro režimo lageryje.

1985 m., Nr. 66

Garbė jiems – asmens ir žmonijos dvasinės laisvės gynėjams

1986 m. pavasarį, atlikęs bausmę Vilniaus saugumo izoliatoriuje bei tremtį Parabelyje, į laisvę sugrįžo Julius Sasnauskas. Po 6,5 metų trukusios nelaisvės J. Sasnauskas į Lietuvą grįžo nepalūžęs. Šiuo metu jis gyvena ir dirba Vilniuje.

Lapkričio 3 d., atlikusi 4 metų bausmę Mordovijos griežto režimo moterų lageryje sugrįžo Jadvyga Bieliauskienė. Dėl blogos sveikatos ir malonės prašymo, kurį sovietiniams valdininkams parašė jos sūnus Žilvinas Bieliauskas, jai buvo panaikinta teismo metu paskirta 3 metų tremtis. Grįžusi J. Bieliauskienė apsigyveno Vilniuje.

Lapkričio 12 d. iš Orienburgo srities, Čačkano lagerio, atlikęs 2 metų bausmę, į laisvę buvo paleistas Romas Žemaitis. Bausmę jis atliko tarp kriminalinių nusikaltėlių, ypatingai sunkiose sąlygose ir labai jauname amžiuje, teturėdamas 18-20 metų.

Tikintieji su dideliu džiaugsmu ir dėkingumu sutiko iš sovietinių lagerių Tėvynėn grįžusius sąžinės belaisvius. 

J. Bieliauskienės, J. Sasnausko, R. Žemaičio ant Bažnyčios ir Tėvynės aukuro sudėta auka, tai įrodymas, kad ir kalėjimų košmare įmanoma nepalūžti dvasia, neprekiauti idėjomis, kad dvasia gali ir privalo nenusilenkti smurtui, tai garantija, kad Bažnyčia ir tauta nenugalima, kol turi aukai pasiryžusių sūnų ir dukterų.

1986 m., Nr. 72

„Katalikas“, 2026 m. birželio 5 d., nr. 10 (493)