Atminimo lenta primins garsią moterį
Atmintis
Raimundas KAMINSKAS
KAUNAS. Kovo 4 dieną ant namo K. Donelaičio g. 14 atidengta atminimo lenta lietuvybės puoselėtojai ir švietėjai, Pasaulio tautų teisuolei ir diplomatei, visuomenininkei Birutei Verkelytei-Fedaravičienei (1915–2017). Ją pašventino ir žodžius apie B. Verkelytę-Fedaravičienę tarė buvęs karo kapelionas, ats. mjr., kun. Alfonsas Bulotas.
Seimo narys dr. Vytautas Sinica dalijosi mintimis apie B. Verkelytės-Fedaravičienės darbus ir idėjas Lietuvai.
Renginyje dalyvavo atsargos generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos, Lietuvos sąjūdžio, XXVII knygos mėgėjų draugijos, Gervėčių klubo, lapteviečių brolijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir kitų organizacijų atstovai.
Birutė Verkelytė gimė Prano Verkelio ir Antaninos Kisieliūtės-Verkelienės šeimoje. Jos senelis Pranas Verkelis buvo garsus knygnešys. Birutės vaikystė ir jaunystė prabėgo lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Tėvas P. Verkelis už agitaciją tarnavusius lietuvius sugrąžinti į Lietuvą, 1918 metais Sankt Peterburge buvo sušaudytas. 1918–1924 metais mergaitė gyveno pas savo senelius, motinos tėvus Aleksandrą ir Marijoną Kisielius, Palūšėje, Kaltanėnų vlsč. Švenčionių apskr. 1921–1924 metais Birutė lankė „Ryto“ švietimo draugijos įkurtą Palūšės lietuvišką mokyklą. 1924 metais grįžo pas mamą Antaniną Kisielytę-Verkelienę, kuri nuo 1923 metų organizavo lietuvių našlaičių labdarybės išlaikomas amatų mokyklas ir joms vadovavo. Baigusi „Žiburėlio“ mokyklos trečiąją klasę (1924–1925), įstojo į lietuviškos Vytauto Didžiojo gimnazijos pirmąją klasę. Mokyklos vadovai buvo mokytojai Mykolas Biržiška, vėliau Marcelinas Šikšnys. Mokydamasi Vytauto Didžiojo gimnazijoje, buvo „Folkloro“ ir „Atžalos“ draugijų nare, lankė dramos būrelį, kuris vėliau tapo „Vaidilos“ teatru, „Mildos“ meno kuopą, įstojo į Lietuvos skautų organizaciją.
1933 metais įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universitetą į agronomijos specialybę, 1935 metais universitetą paliko. 1935–1939 metais B. Verkelytė studijavo Aukštųjų politikos mokslų mokykloje, studijuodama lankė lietuvišką chorą „Varpas“. 1935 metais kartu su Šv. Kazimiero draugijos aktyviste Zuzana Stašiene Vytauto Didžiojo gimnazijos patalpose suorganizavo Vilniaus krašto lietuvių liaudies meno parodą.
1939 m. vasarą, lenkų okupuotame Vilniuje buvo įkurtas Lietuvos Generalinis konsulatas. Jam vadovavo Antanas Trimakas. 1939 m. rugsėjo 1 d. nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją, į konsulatą gausiai kreipėsi lenkų ir žydų pabėgėliai. B. Verkelytė buvo pakviesta diplomatiniam darbui į Vilniaus konsulatą. Ji dirbo ir sekretorės, ir mašininkės, ir scenografės darbus. Prisidėjo prie žydų gelbėjimo. 1939 m. lapkričio mėnesį Lietuvos Generalinis konsulatas Vilniuje sustabdė savo veiklą.
1945 metais prasidėjus antrajai sovietų okupacijai Lietuvoje, B. Verkelytės-Fedaravičienės vyras Petras Fedaravičius buvo NKVD suimtas už pasipriešinimą okupantams ir nuteistas 6 metams kalėjimo.
Birutė įsidarbino atkurtoje Raudonojo Kryžiaus draugijoje sekretore ir finansų tvarkytoja. 1948 metais B. Fedaravičienė tapo Kauno universiteto bibliotekininke, vėliau Kauno politechnikos instituto bibliotekininke; 1958 metais jai pavesta organizuoti biblioteką naujai steigiamame Mokslų akademijos Statybos ir architektūros institute. 1960–1971 metais dirbo Kauno kultūros instituto bibliotekoje vedėja. 1957 metais ėmėsi globoti lietuvišką mokyklą Gervėčiuose. 1973–1996 metais B. Fedaravičienė dirbo Valstybiniame M. K. Čiurlionio muziejuje, parašė knygą „M. K. Čiurlionis. Paveikslai. Eskizai. Mintys“. B. Fedaravičienė, buvo viena „Knygnešių“, „Vilnijos“ draugijos steigėjų, aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos skautų sąjungą.
Autoriaus nuotrauka
„XXI amžius“, 2025 m. balandžio 4 d., nr. 13–14 (2626–2627)