Atsakymus į laiškus siųsiu maldoje
Birutė Nenėnienė
„Šv. Kalėdos reiškia: nušluostyti ašaras artimui, dalintis su kitu tuo, ką turi; ir nelaimingam vargą kai sumažinsim. Šventos Kalėdos tuomet bus…“ Ne, nepasiklydau laike! Tai nuoširdaus bičiulio Stanislovo Eugenijaus Poniškaičio žodžiai, užrašyti viename iš daugelio jo atsiųstų sveikinimų.
O per ilgus pažinties metus jau ir visas kalnas sveikinimo atvirukų su Šv. Kalėdomis, su Šv. Velykomis, su vardo diena… Prasmingiausi linkėjimai – ir vis su pagarba, meile, prietelišku prielankumu. Taip pat ilgiausi laiškai-aprašai, kuriuose išdėstytas rūpestis ir pasidžiaugimas, kaip atsiremiant į suprantančius, padedančius žmones sekasi įamžinti dėdės kunigo saleziečio Antano Skelčio atminimą…
Kai pastaraisiais metais šitų laiškų srautas nutrūko, supratau, kad jų ilgiuosi. Iki tol atrodė savaime suprantama, jog juos gausiu ir gausiu… Tik gal kartais pakutens sąžinę, kad ne visada iš karto ir iki galo perskaitysiu kilpuotą braižą, sugrūstomis eilutėmis prirašytus kelis lapus. Ir kai Stanislovas sūnaus Stasiuko atlydėtas į Vilkaviškio Katedrą šv. Mišioms ne iš karto prisimindavo, kas aš tokia, supratau, kad laiškų, kuriuos jau retas kas rašo, daugiau negausiu. Jų negaus ir gausybė jo kitų adresatų, plačiai pasklidusių Lietuvoje.
Stanislovas Poniškaitis nepamiršdavo sau mielų žmonių ne tik svarbiausių katalikiškų, bet ir jų asmeninių švenčių proga. Dabar mums, su juo bendravusiems, būtų lyg sąžinės išgryninimo reikalas, – nors retkarčiais pasiųsti maldelę su palinkėjimu amžinosios ramybės ir džiaugsmo Viešpaties artumoje. Gal net kaip atgailą dėl to, kad atsainiai priimdavome jo rašytų sveikinimų širdingumą, ne visada norėdavome pasigilinti į jo širdies sopulius…
Birželio 28 dieną, 12 valandą, už Stanislovą Eugenijų Poniškaitį bus aukojamos 30 dienų po mirties šv. Mišios Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje.
Vilkaviškietis Stanislovas Eugenijus Poniškaitis (g. 1941 m.) pas dangiškąjį Tėvą iškeliavo Viešpaties dangun žengimo dienos rytą. Tėvo dienos išvakarėse Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje aukotos laidotuvių šv. Mišios. Amžinojo poilsio velionis atgulė Griškabūdžio kapinėse, šalimais dėdės kunigo saleziečio Antano Skelčio kapo, kaip kad pats ir buvo pareiškęs tokį pageidavimą. Atgulė greta prieš beveik ketverius metus mirusios žmonos Genovaitės, kuriai pasiligojus ją pats rūpestingai ir švelniai globojo.
Laidotuvių šv. Mišiose meldėsi keliolika kunigų, kardinolas Sigitas Tamkevičius, vyskupai Rimantas Norvila, Saulius Bužauskas. Krikščioniškąją priedermę – artimą palaidoti – atliko sūnus Arūnas Poniškaitis, Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras. Atsisveikindamas su brangiu tėveliu Tėvo dienos išvakarėse, vyskupas Arūnas homilijoje liudijo šeimoje išmoktas gyvenimo pamokas, koks tėvelis pavyzdys buvo jam, broliui Stanislovui, sesėms Virginijai ir Linai, katalikišką auklėjimą, bendravimą su dvasininkais, pogrindžio žmonėmis. Prisiminė tėvelio visuomeniškumą ir savitumą, ir reiškė Dievui dėkingumą už laimę būti tokios šeimos dalimi.
Sunku žodžiais išreikšti tą graudulio grožį, kai atsisveikinant prie kapo duobės maldoms ir giesmėms „akomponavo“ čia pat vešinčioje eglėje savo šeimą įkurdinusios lakštingalos…
Stanislovas Eugenijus Poniškaitis, šeimoje gimęs kaip devintas vaikas, per savo gyvenimą tarsi sunkų kelionmaišį ant pečių nešiojosi dar kūdikystėje ir vaikystėje patirtą atskirtį nuo artimųjų. Per didžiąją 1948 metų gegužės 22 dienos tremtį šeima patyrė stresą, slapstėsi, tačiau kitais metais dvi seserys buvo ištremtos į Sibirą. Aprimus trėmimams Stanislovo tėvai sugrįžo į savo ūkelį Žalvėderių kaime (Šakių r.).
Stanislovui jo tėviškė buvo be galo brangi. Mat tai – ir jo motinos tėviškė, kurioje užaugo aštuonios Skelčių atžalos. Vienas iš motinos brolių – Antanas Skeltys – tapo kunigu, saleziečių vienuolijos Lietuvoje, Vytėnuose, įkūrėju. Minint dėdės kunigo mirties 40-ąsias metines 2001 metais Stanislovas pasirūpino prie tėviškės, nunykusio kryžiaus vietoje, pastatyti koplytstulpį, o 2005 metais jo pastangomis tėviškė įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų paveldo registrą. Visą likusį gyvenimą jis rūpinosi įamžinti kun. A. Skelčio atminimą tose Suvalkijos ir Dzūkijos vietovėse, kuriose šis tarybiniais laikais turėjo slapstytis nuo režimo.
Stanislovas ne tik prenumeravo ir skaitė „XXI amžių“, kitiems katalikišką laikraštį rekomenduodavo, bet ir pats parašė daug straipsnių, ypač apie kunigo saleziečio gyvenimą, veiklą, įamžinimą.
Ilgesys kažkada labai norėtos, bet nepatirtos šilumos susikondensavo į savitumą ir atsakingumą, atliekant tiesiogines pareigas (dirbo Elektros tinkluose). Vilkaviškiečius jis mėgdavo nustebinti ir pradžiuginti apsirengęs kaip Kalėdų senelis aplankydamas su pasveikinimais ir kalėdaičiu apdovanodamas įvairias įstaigas, kolektyvus. Pokalbiuose išgirsdavai toliau nuo gimtų namų įsikūrusių vaikų ilgesį, rūpestį jų gyvenimais.
Liko skausmingai širdį spaudusių, jo jėgoms neįveikiamų darbų, neišsipildžiusių lūkesčių. Visų jautriausias rūpestis – dėl kun. A. Skelčio gimtosios sodybos likimo – buvo tarsi jo paskutiniųjų dešimtmečių gyvenimo credo. Sielojosi, kad nepavyko keliose vietovėse pavadinti gatves A. Skelčio vardu. Liūdėjo, kad Vytėnuose saleziečiams tarnavęs varpas taip ir liko neįvardintas savo kilme, neįkurdintas, kaip kad svajojo, A. Skelčio gimtojoje Griškabūdžio parapijoje, o kaip laisvės varpas papuošė Marijampolės centrinės aikštės kampelį…
Tačiau, kaip yra sakęs kun. Alessandro Barelli SDB, jis aktyvia publicistine veikla bei įkvepiančios, tikros salezietiškos dvasios pavyzdžiu paminklą kun. A. Skelčiui pastatė žmonių širdyse… Visi geri darbai yra įskaityti Danguje.
Autorės nuotraukos
„XXI amžius“, 2025 m. birželio 6 d., nr. 21–22 (2634–2635)