Atsisveikinta su ilgamečiu Bažnyčios tarnu 

Naujiesiems metams dar neįsibėgėjus, sausio 12-ąją, į amžinuosius Tėvo namus išlydėtas Vilkaviškio parapijos uolus narys Jurgis Kuliešius, Vilkaviškio vyskupo generalvikaro monsinjoro Gintauto Kuliešiaus tėvelis.

Į atsisveikinimo šv. Mišias Vilkaviškio Katedroje susirinko nemažai parapijiečių, vyskupijos tarnautojų. Kartu prie altoriaus meldėsi per dvidešimt kunigų, Eucharistijai vadovavo ir homiliją pasakė Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis (kilęs iš Vilkaviškio). Tad nuo seniai pažinodamas  velionį prisiminė jį kaip tylų ir ramų žmogų, sąžiningai, kruopščiai atlikusį paprastus, kasdieniškus darbus, ne visiems matomus. Šv. Mišių pabaigoje velionio sūnus monsinjoras Gintautas Kuliešius dėkojo už bendrą maldą kunigams, visiems užjautusiems; už pagalbą ir rūpestį kunigui Deividui Baumilai, dekanui kan. Virginijui Gražulevičiui. Ir ypač prelatui Vytautui Gustaičiui, kuris prieš daug metų pastebėjo, pakvietė tarnauti prie bažnyčios, o velionis tėvelis dėl to jautėsi džiugus, laimingas.

1989 metais gavus valdžios leidimą atstatyti Vilkaviškio Katedrą reikėjo darbo rankų paprastiems žemės ir pagalbiniams darbams, – atkasinėjant sunaikintos Katedros pamatus, betonuojant naujus ir kt. Nuo to laiko iki Katedros pašventinimo (1998 m.) Jurgis Kuliešius uoliai dirbo visus reikalingus darbus, galima sakyti, kad gyveno Katedroje nuo pat pirmosios plytos… Anot prel. V. Gustaičio, jis nebuvo specialistas, bet ir pasibaigus statyboms Jurgis buvo patikimas, paklusnus, žmogus – pirmoji pagalba ūkio reikaluose. Ne tik tai! Jis  buvo svarbiausias pagalbininkas organizuojant bažnytines procesijas. Jurgis Kuliešius pažinojo žmones ir drįso bei sugebėjo juos pakalbinti procesijoje nešti vėliavas ar kryžių. Parapijiečiai jį dažniausiai vadindavo Jurgučiu.

2021-aisiais, ruošiantis Alksnėnų parapijos įkūrimo 100-mečiui, Jurgio Kuliešiaus klausiau, kodėl ir šios parapijos tikintieji gana dažnai pamato jį Žolinės ar kituose atlaiduose organizuojantį procesijas. Tada jis pasidalino savo gyvenimo istorija. 

Jurgis gimė Seinų krašte (Lenkijoje) 1939 m. gegužės 17 d., buvo šeštas devynių vaikų šeimoje. Politinės ir socialinės aplinkybės taip susiklostė, kad tėvai atsikraustė į Lietuvą, Vilkaviškio rajoną, įsikūrė Alksnėnų parapijoje, Našiškių kaime, netoli kunigo Justino Dabrilos gimtosios sodybos. Tebuvo septynerių metų vaikas, kai tuometis Alksnėnų parapijos klebonas kun. Motiejus Petrauskas pakvietė ir pamokė patarnauti šv. Mišioms. Klapčiuku patarnavo ir prie kitų pokario metu dažnai besikeitusių klebonų: Jono Kavaliausko, Broniaus Matusevičiaus, Antano Keblaičio. 1954-aisiais į Alksnėnus paskirtas iš Sibiro tremties grįžęs kun. Vincentas Kizlaitis jaunuolį pakvietė zakristijonauti. Za­kris­tijonu Alksnėnuose dirbo dar ir grįžęs iš tarnybos kariuomenėje, kol 1969 metais galutinai neįsikūrė Vilkaviškyje. Tuomet Vilkaviškyje klebonavę kun. Juozas Preikšas ir vikaras kun. Antanas Liubšys uolų jauną tikintį vyrą pakvietė patarnauti šv. Mišiose, nes tuo laikotarpiu sovietinė valdžia varžė vaikų patarnavimus.

Tikintis Dievą žmogus Jurgis Kuliešius sąžiningai ir pagarbiai atliko visa, kas jam per jo gyvenimą buvo pavesta, patikėta. Kitaip negalėjo, kitaip nemokėjo. Amžina jam ramybė, palaidotam Virbalio kapinėse.

Birutė Nenėnienė

„Katalikas“, 2026 m. sausio 23 d., nr. 2 (485)