Bažnyčios griuvėsiuose muzika jungė dabartį su praeitimi
Istorijos vingiai
Birutė Nenėnienė
Lankeliškiai. Vištyčio muzikos pakrantės vasaros sezonas, šiemet skirtas Paprūsės 500 metų sukakčiai paminėti, baigėsi ypatingoje Vilkaviškio krašto vietoje – senosios Lankeliškių bažnyčios griuvėsių erdvėje.
Sukvietė antrąkart
Gausiai susirinkusiems žiūrovams projekto vadovas Egidijus Polita akcentavo, jog septintuosius metus Lietuvos pakraštyje vykstančios išskirtinės muzikos šventės scena paskutiniajam akordui užleidžiama jaunimui, nuostabiems šalies talentams, jau gimusiems ir užaugusiems laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Vietoje, kuri puoselėjama ir rūpestingai prižiūrima Lankeliškių Švč. Trejybės parapijos ir Klampučių kaimo bendruomenių, vietoje, kurioje kiekvienas oro gurkšnis kupinas gamtos, istorijos, kultūros… Šio projekto muzikinė programa Lankeliškių bažnyčios griuvėsiuose nuskambėjo antrą kartą. Pernai muzikos mylėtojus užbūrė operos solistės Renatos Varnagirytės ir pianistės Ugnės Barysaitės atliekami muzikiniai numeriai, Viktorijos Smailytės arfos ir iš pačios Paprūsės, Kybartų miesto, kilusio Sauliaus Karkos bosinio trombono duetas.
Šiemet pirmieji scenoje pasirodė duetas „Perfect Nemesis“. Tai Girmantės Bubelytės ir Manto Ralovėco instrumentinės muzikos projektas ir vienintelė tokia muzikos grupė Lietuvoje. Girmantė ir Mantas šią vasarą ypač daug koncertavo Lietuvoje ir vieną po kitos įgyvendino savo svajones. Į Lankeliškių bažnyčios griuvėsius duetas atvyko po įspūdingo pasirodymo Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje.
Antroje dalyje publiką pakerėjo talentingosios kraštietės Ievos Andriulionytės balsas, lydimas pianistės Justinos Kriščiukaitės skambesio.
Keliuose sakiniuose – didinga istorija
Į minutę sutalpintoje sveikinimo kalboje Vilkaviškio dekanas, Katedros administratorius, o pastaraisiais metais ir Lankeliškių parapijos klebonas kan. Virginijus Gražulevičius organizatoriams dėkojo, kad pasirinko šią mažą vietelę, nuošalų kampelį, bet ypatingą erdvę. Linkėjo, kad visus susirinkusius muzika sujungtų ir pakylėtų gyvenimo džiaugsmui, kuris mums duotas per čia gyvenusius žmones, per šios vietos istoriją… Juk nuo 1612 metų žinomos, istorijai išlikusios parapijos rašytos metrikos. 1817 metais pastatyta mūrinė bažnyčia, kuri susprogdinta Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. 1950 metais pastatyta ir dabar tebeveikianti medinė bažnytėlė. O raudono mūro griuvėsiai mena ne tik buvusį aktyvų parapijos gyvenimą, bet ir skaudžią trijų kunigų lemtį pirmąją karo dieną (1941 metų birželio 22-ąją). Kunigai Vaclovas Balsys, Jonas Petrika, Justinas Dabrila iš Lankeliškių klebonijos enkavedistų buvo suimti ir išvežti nukankinti į Budavonės mišką. Lankeliškių bažnyčioje jie buvo pašarvoti, apraudoti, daug maldų už juos į dangų pasiųsta… 2015 metais buvo užkonservuotos irstančios griuvėsių sienos. Šiuose griuvėsiuose aukojamos šv. Mišios, prisimenant kunigus kankinius, aplink šios bažnyčios griuvėsius per atlaidus ir Velykas apeinama Eucharistinė procesija. Bažnyčios šventoriuje tebėra simbolinis kapas, kuriame laikinai buvo palaidoti du iš nukankintų kunigų – klebonas Vaclovas Balsys ir Jonas Petrika, vėliau perlaidoti.
Skyrė savo gimtam kraštui
Prie Lankeliškių bažnyčios griuvėsių trims kunigams kankiniams atminti stovi 2003 metais iškilęs paminklas. Jo iniciatorius ir autorius yra iš Lankeliškių parapijos kilęs ilgametis Lietuvos kino studijos dailininkas ir scenografas Algimantas Šiugžda (1933-2020). Jo tapybos darbų ciklas, kurį jis skyrė išnykusiai prūsų tautai atminti, koncerto proga buvo eksponuojamas bažnyčios šventoriuje.
A. Šiugždos nutapytų paveikslų yra ir Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre- muziejuje, Lankeliškių bažnyčioje, taip pat privačiose kolekcijose Lenkijoje, Vokietijoje, JAV, Prancūzijoje ir Anglijoje. Keliolika paveikslų autorius yra dovanojęs Klampučių kaimo bendruomenei.
Nežinančiam šio krašto istorijos dera paaiškinti, jog sovietmečiu stengtasi Lankeliškių bažnyčią atitolinti nuo žmonių ir iš būsimų kartų atminties ištrinti čia įvykdytą žiaurų okupantų nusikaltimą prieš nekaltus dvasininkus. Tad arčiau kelio Vilkaviškis – Gražiškiai išstatyta, išplėsta Klampučių gyvenvietė, o Lankeliškių bažnytėlė ir greta jos esančios kapinės pasiliko toliau – jau plynuose laukuose…
Prieš koncertą ir po jo žmonės ėjo prie medinės bažnytėles apžiūrėti dar vienos įdomios ekspozicijos – senų nuotraukų iš Irmanto Bindoko asmeninės kolekcijos „Paprūsės miestai senose fotografijose.“
Tą tylų, šiltą rugpjūčio 22-osios vakarą Lankeliškių bažnyčios šventoriaus sakralioje erdvėje kiekvienas muzikos kūrinys skleidėsi su ypatinga dvasia, tarsi tiltas tarp praeities ir dabarties. Natūralios ir sceninės šviesos darna, senolių medžių šlamesys, tarsi akomponuojantis praeičiai, rūpestingai prižiūrimų gėlių žiedai, ir tie ant seno bažnyčios mūro nuolatinai kabantys Šventojo Rašto siužetų paveikslai alsavo čia įmelstu sakralumu, tikėjimu, viltimi…
Su pagarba močiutei
Vištyčio muzikos pakrantė – toks projektas, kuris ypatingą dėmesį skiria talentams iš Vilkaviškio krašto. Ir štai šių metų rugpjūčio 22-osios vakaras Ievai Andriulionytei turėjo ypatingą prasmę. Ievos jautrus ir išraiškingas balsas skambėjo tarp senosios Lankeliškių bažnyčios sienų, jos šventoriuje, apgaubė medinę bažnytėlę, kuri beveik vienmetė su jos močiute Nijole Zaveckaite-Skeltiene. Močiute, kuri šią bažnytėlę lankė nuo vaikystės, procesijose barstė gėlytes, adoravo, o močiutės mama giedojo bažnyčios chore. Tad Ieva tarp savo dainavimo prisiminė ir per močiutę atplaukusią išskirtinę palaimos dvasią, paprašė jos pasirodyti visiems ir paploti…
Paskatino tėvai
Ievos draugystė su muzika prasidėjo vaikystėje. Pirmieji tą pastebėjo tėvai. Ir kaip nepastebės, jei abu – muzikos specialistai. Mama Edita – muzikos mokytoja Vilkaviškio menų mokykloje ir meninio ugdymo mokytoja vaikų lopšelyje-darželyje „Pasaka“; gieda Katedros chore, yra mišraus kamerinio choro „Uosija“ seniūnė. Tėtis Gintautas dirba smuiko mokytoju menų mokykloje, gieda Česlovo Sasnausko kameriniame chore. Ievos brolis Augustas menų mokykloje mokosi groti trimitu, lanko Vilkaviškio jaunimo pučiamųjų instrumentų orkestrą.
Tėvų padrąsinta ir paskatinta Ieva žengė pirmuosius žingsnius muzikos pasaulyje. 2010 metais įstojo į Vilkaviškio muzikos mokyklą (dabartinę Vilkaviškio menų mokyklą) ir pažintį su muzika pradėjo skambindama fortepijonu. Vėliau į Ievos gyvenimą atkeliavo dainavimas, o kartu su juo ir pirmieji ryškesni koncertai bei konkursai. Vienas įsimintiniausių pasirodymų – Lietuvos vaikų ir moksleivių televizijos konkurse „Dainų dainelė“, kuriame pirmą kartą pajuto, koks džiaugsmas ir kartu didžiulė atsakomybė dainuoti didelėje scenoje. Tai Ievą padrąsino ir motyvavo tęsti mokymosi procesą, todėl vokalinius įgūdžius toliau lavino Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro vokalinėje studijoje „Akimirka“.
Tobulėjimo keliu
Po mokyklos baigimo, 2021 metais, Ieva įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetą studijuoti miuziklo specialybę. Studijų metu iš naujo pamilo muziką ir dainavimą, dar didesnę aistrą nei anksčiau pajuto vaidybai ir šokiui, todėl nuolat lavino savo įgūdžius ne tik paskaitų metu, bet ir miuziklo artistams skirtuose meistriškumo kursuose. Įgytas žinias pritaikė respublikiniuose bei tarptautiniuose konkursuose ir parsivežė ne vieną apdovanojimą.
Greta konkursų prisidėjo ir aktyvi koncertinė veikla. Kaip solistė pasirodė scenoje kartu su Vytauto Didžiojo universiteto kameriniu orkestru (vyr. dirigentas Vytautas Lukočius), žengė į sceną kartu su Klaipėdos džiazo orkestru (vadovas Kęstutis Sova) bei Vilkaviškio jaunimo pučiamųjų instrumentų orkestru (vadovas Saulius Mickevičius). Dainavo solo III-ajame Lietuvos jaunimo mišrių chorų festivalyje „Jaunoji banga“ ir pasirodė scenoje kartu su jungtiniu jaunimo choru, suvienijusiu 200 dainuojančių širdžių.
Už aukštus mokymosi rezultatus bei pasiekimus konkursuose Lietuvos muzikos ir teatro akademija 2023 metais Ievai skyrė prof. Jono Aleksos vardinę stipendiją. 2024 metais už sėkmingą koncertinę veiklą bei naujos ir unikalios programos pristatymą klausytojams kartu su pianiste, puikia scenos partnere ir drauge Justina Kriščiukaite tapo projekto „Muzika visiems“ stipendininkėmis.
Visiems „ačiū“ ir iki pasimatymo!
Ievai – miuziklo artistei, pasirodymas buvo ypatingas ir asmenine prasme – iki koncerto belikus keletui dienų plaukė sveikinimai su gimimo diena, tarp bažnyčios mūro dabar aidėjo gausūs plojimai ir pritariamasis dainavimas iš gausios klausytojų ir žiūrovų publikos močiutės tėviškėje.
Ir dar – prieš porą mėnesių, birželio 22-ąją – ypatinga akimirka ne tik jos gyvenime, bet ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos istorijoje, nes šiais metais studijas baigė pirmoji miuziklo studentų laida. Tada savo feisbuke Ieva „LABAI AČIŪ“ siuntė dėstytojams, kurso draugams, visai akademijos bendruomenei ir šeimai, studijas įvardindama nepaprasta kelione, kurią tikrai kartotų… Bet gyvenimas kreipia į naujus kelius, kuriais eidama grožį ir gėrį, gerą nuotaiką dalins visiems.
Pasibaigus koncertui dėkojusieji atlikėjams ir organizatoriams išreiškė ne tik susižavėjimą, bet ir viltį, jog su šiuo Paprūsės pakraščio kampeliu giminystės ryšiais susieta Ieva Andriulionytė ir jos nuostabūs muzikiniai partneriai, kelio į Lankeliškius nepamirš.
Vilkaviškio rajonas
Gabrielės Navikaitės ir Birutės Nenėnienės nuotraukos
„Abipus Nemuno“, 2025 m. rugsėjo 5 d., nr. 17 (242)