Bažnyčios statytojas gyvas žmonių širdyse

Birutė Nenėnienė

PILVIŠKIAI. Švč. Trejybės bažnyčioje švieslentėse prieš altorių užrašas „Meldžiamės už mūsų bažnyčios statytoją kun. kan. Antaną Žukauską – 20“ su kunigo portretu ir bažnyčios nuotrauka gruodžio 6-osios vidurdienį susirinkusiems pri­minė apie jų buvusį kleboną (Jis gimė 1963 01 26, kunigu įšventintas 1989 05 28; Pilviškių parapijoje tarnavo nuo 1992 07 31 iki mirties – 2005 12 02).  

„Nesutinkame jo, negirdime jo balso, bet jis gyvas mūsų širdyse, atsiminimuose, maldose, paliktuose darbuose“, – su kvietimu melstis už prieš 20 metų mirusį kunigą g. kan. Antaną Žukauską šv. Mišių auką pradėjo Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios klebonas, velionio Antano brolis kun. Algirdas Žukauskas. Jis vys­kupo skyrimu po vyresniojo brolio mirties perėmė parapiją ir Pilviškiuose tarnavo beveik dvylika metų, iki paskyrimo į Kalvariją (2017 05 30).

Prieš šv. Mišias bažnyčioje buvo giedamas rožinis. Po jų gausiai susirinkę parapijiečiai ir giminės prie šventoriuje palaidoto kunigo kapo sugiedojo „Viešpaties angelo“ maldą. Su meile padėti gėlių žiedai ir uždegtos žvakės dar keletą dienų ir naktų siuntė velioniui Amžinąją ramybę. 

Pilviškių parapijos klebonas kun. Gediminas Bulevičius už kunigą Antaną Žukauską ir sekmadienį aukojo dvejas šv. Mišias: Pilviškiuose bei aptarnaujamoje Antanavo koplyčioje. Pirmadienio vakare parapijos bendruomenė sukvietė žmones parapijos namuose dar vienam susitikimui – kartu pasižiūrėti kunigo Antano Žukausko laidotuvių filmo, pasidalinti prisiminimais. 

Istoriniais tapę kadrai paskatino pamąstyti ir apie kintančią Bažnyčią. Kunigo Antano laidotuvių apeigose Pilviškiuose dalyvavo 130 kunigų, du vyskupai (jau a. a Juozas Žemaitis ir Rimantas Norvila), didelis būrys klierikų seminaristų, kurių dar tuo laiku studijas pradėdavo kelios dešimtys. Deja, šiandien iš vyskupijos visų parapijų kunigystės kelią pasi­ren­ka vienas-du vaikinai.

Giesme „Būk ramus, žinok aš tavo Dievas…“ pakvietusi į prisiminimus nusileisti parapijos katechetė Rasa Zygmantaitė dargi ramino, kad 2000 metų Bažnyčia gyvuoja Dievo valia. Krikščionių bendruomenės auga Azijoje, Afrikoje.

O į Pilviškius atstatyti sugriautą bažnyčios pastatą ir burti gyvąją bažnyčią Viešpats pasiuntė jauną kunigą Antaną. Karo pabaigoje apgriautos bažnyčios griuvėsiai šventoriuje su pavojingai pasvirusia šiaurine siena riogsojo daugiau kaip 50 metų. Dar vykdamas į Pilviškius kun. Antanas Žukauskas turėjo nuostatą, kad ne bažnyčios konservatyvumas ar modernumas lemia gyvosios Bažnyčios sėkmę, o kunigo gebėjimas sustoti ties kiekvienu žmogumi, įžvelgti jo sielos paslaptis, pasilenkti ties vargstančiais ir paguosti, sukelti meilės, vilties ir tikėjimo kibirkštis. Jau per pirmąjį pamokslą bažnyčioje paskelbė, kad Pilviškiuose bus atstatoma bažnyčia. Ją su dideliu užmoju buvo suprojektavęs žymus prieškario Lietuvos, o vėliau – Amerikos bažnyčių statytojas Stasys Kudokas. Pilviškių bažnyčia buvo viena iš nedaugelio modernaus stiliaus bažnyčių, išsiskirianti paprasta, bet jaukia vidaus erdve, buvo statoma vokiečių okupacijos metais, 1942-aisiais. Karo pabaigoje kritusios bombos banga nuvertė vieną jos kampą… Atvykus naujam kunigui 1993 metų vasarą prasidėjo pirmosios talkos, ruošimasis statyboms. Pagal surastus S. Kudoko brėžinius projektą parengė Povilas Adomaitis. Susibūrė vietinių statybininkų brigada. Parapijos žmones suvienijo bažnyčios statyba ir klebono entuziazmas, jo tikėjimas, kad svajonę galima įgyvendinti. Žmonės atsimena, kad bažnyčios vidus atrodė kaip statybų aikštelė… Ir tai, kaip netikėtai ekskavatoriaus kaušo užkabintas penkiasdešimt metų žemėje tūnojęs varpas buvo  atsargiai pakeltas, o vėliau įkabintas į naujai iškilusios bažnyčios bokštą. Ir dabar jo dūžiai tebekviečia į pamaldas.

Surasti bažnyčios statybai lėšų reikėjo milžiniškų pastangų. Tos pastangos, nuolatinis rūpestis tikriausiai ir pakirto jaunojo klebono sveikatą. Žmonės juo tikėjo, būrėsi aplinkui. Juk lygiagrečiai tuo pačiu laiku buvo atstatoma ir Vilkaviškio vyskupijos Katedra, kuriai irgi reikėjo milžiniškų lėšų. O Pilviškiuose viskas sukosi tarsi stebuklingai – tyliai dangaus angelams laiminant. 1997 m. rugpjūčio 31 d. Pilviškių bažnyčia buvo iškilmingai konsekruota. 

Mylėjo savo kunigą  jaunimas, nes jis ne tik mokykloje dėstė tikybą, bet ir su jais žaidė krepšinį, nuveždavo į šokius. Muzikalioje šeimoje augęs laimino besiburiantį jaunimą su gitaromis giedoti bažnyčioje. Pilviškiečiai švęsdavo šventes taip vadintoje klebono lankoje. 

2005 metų sausio pradžioje Pilviškiuose buvo surengtas visos vyskupijos katalikiškojo jaunimo sambūris su kelių dienų įvairia programa. Mano archyve išlikę nuotraukų iš to renginio. Vienoje jų – kun. Antanas Žukauskas susikaupęs, nežinia, gal mąstė apie panašius ateities renginius Pilviškiuose. Tačiau jo žemiškųjų minčių kelias baigėsi tų pačių metų gruodžiui atėjus. Bet jis gyvas žmonių atmintyje.

Autorės nuotraukos 

„Katalikas“, 2025 m. gruodžio 19 d., nr. 24 (483)