„Darau tik tai, ką reikia padaryti,“ – sako vokietis Alfonsas Hopingas

Alfonsas Hopingas Vilkaviškio savivaldybėje prie rajono Garbes piliečių galerijos. Nuotrauka iš Alfonso Hopingo archyvo

Birutė NENĖNIENĖ

Širdies dalybos

Šiaurės Vokietijos miestą Visbeką ir Lietuvos pakraščio gyvenvietę Alvitą skiria beveik keturiolikos tūkstančių kilometrų atstumas.

Šiuo maršrutu iš Žemosios Saksonijos krašto jau trisdešimt metų  nuo 1996-ųjų) į Lietuvą transportuojama materialinė parama, gėris, nuoširdumas, atjauta, supratimas ir visa kita, kas telpa krikščioniškosios meilės sampratoje.

Astrupe, Visbeko parapijoje (Oldenburgo kraštas) gyvenančiam Alfonsui Hopingui (Alfons Hoping) 2009 metais už svarų įnašą ir labdaringą veiklą, padedant rajono žmonėms, suteiktas Vilkaviškio rajono garbės piliečio vardas. Jis pirmąkart į Vilkaviškio rajoną, Alvito kaimą, Alvito Šv. Onos parapiją atvyko 1996 metais. Tuo metu parapija buvo atgavusi senosios klebonijos pastatą, kuriame buvo sumanyta įkurti vaikų namus, skirtus globoti vaikus iš asocialių, sunkiai besiverčiančių šeimų, ypatingą dėmesį skiriant dvasiniam ugdymui. Vokiečių grupė iš Oldenburgo krašto jau buvo lankiusis Vilkaviškio vyskupijoje, užmezgusi ryšius su Marijampolės „Caritu“, ir jiems patiko vaikų globos namų kūrimo Alvite idėja. 1997 metais buvo pasirašyta partnerystės sutartis su Vokietijos „Caritu“ ir Alfonso Hopingo įkurtu specialiu fondu (parama vaikų namams). Paramos dėka suremontuotas senasis pastatas, vėliau pastatytas naujas. Galiausiai. mūsų šalyje reformuojant socialinę globą. globotiniai persikėlė į trečius globos namus. Vokiečių materialinė parama (pinigai, baldai, drabužiai, transporto priemonės ir kita) stabiliai pasiekia Alvitą nuo pat 1996-ųjų.

Sveikinimai ir ataskaita

Alfonsas Hopingas kartu su žmona Margret ir visa savo šeima į labdaringą veiklą įtraukė apie 600 Visbeko ir Astrupo bendruomenių šeimų bei įmonių. Pats Alfonsas susipažino ir susibičiuliavo su daugeliu žmonių Lietuvoje. Kalėdiniu laikotarpiu daug adresatų Lietuvoje pasiekė Alfonso Hopingo nuoširdžiausi sveikinimai ir linkėjimai, o kartu ir išsami ataskaita apie Vokietijoje surenkamą labdarą ir jos paskirtį, išdalijimą, išvardinta daugybė organizacijų, žmonių vardų, jų pastangos ir indėlis. Ataskaitoje akcentavo, kad žvelgiant į prabėgusius tris dešimtmečius užplūsta dėkingumas už tai, kad niekada nesustota, nepaabejota savąja misija: „Mes žinome, kad yra vaikų, kuriems ši iš toli ištiesta pagalbos ranka yra gyvybiškai svarbi“. Džiaugėsi pajautimu, kaip gera, kad jo aplinkoje žmonės vieni dėl kitų padaro tai, kas įmanoma, dalijasi viltimi ir atsakomybe. „Esu tvirtai įsitikinęs, kad žmogus gali apsieiti be daug ko – tik ne be paties žmogaus. Šis pasitikėjimas mane vedė visus šiuos metus, ir aš toliau eisiu šiuo keliu“, – savo sveikinime-ataskaitoje teigė Alfonsas Hopingas kartu pasidalijęs žinia apie tai, kad ruošia spaudai knygą apie trisdešimties metų trukmės širdies dalybų kelio istoriją. 

Istorinė akimirka Alvito Šv. Kazimiero globos namus 1999 metais pašventino vyskupas Juozas Žemaitis MIC. Greta – Margret ir Alfonsas Hopingai ir kun. Vytautas Kajokas. Birutės Nenėnienės nuotraukos
Vienas paskutiniųjų susitikimų – birželio 13 dieną prie Vilkaviškio Katedros švenčiant Vilkaviškio vyskupijos šimtmetį. Iš kairės: Alvito bažnyčios statybų mecenatas Arvydas Paukštys su žmona Irena, Margaret ir Alfonsas Hoppingai, ilgametė Vilkaviškio vyskupijos „Carito“ vadovė Emilija Montvilienė, vertėja Zita Karpavičienė ir Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas
„Jei skaitote šią knygą, remiate ne tik neeilinį projektą, bet ir padedate žmonėms, kuriems reikia mūsų paramos“, – sako Alfonsas Hopingas
Alfonsas vasario pradžioje džiaugėsi tekusia garbe Astrupo šaulių šventėje padėkoti jiems už surinktą auką vaikų namams ir pasidalinti informacija apie labdaringą veiklą. Nuotraukos iš Alfonso Hopingo archyvo ir knygos

Kaip tylus liudijimas

Pavadino ją  „Širdies reikalas – kaip vaikų namai pakeitė gyvenimus“. O šių metų pradžioje 208 puslapių, A4 formato su beveik 200 spalvotų nuotraukų leidinys išspausdintas. Jame dokumentuotai pateikiama istorija apie Vokietijos žmonių paramą kuriamiems, įkurtiems ir gyvuojantiems Alvito Šv. Kazimiero vaikų globos namams, apie vaikų – buvusių šių namų globotinių gyvenimą, jų kasdienybę, šventes, išvykas, net viešnages Vokietijoje. 

Knygos viršeliui A. Hopingas pasirinko ypač jam brangų paveikslą, kurį specialiai šiam projektui sukūrė menininkas ir meno pedagogas Rainhardas Borgeris (Reinhard Borger). Paveiksle sujungti pagrindiniai simboliai. Tai namas, reiškiantis vaikų namus Alvite, žmones, gyvenančius juose. Ir širdį – tą širdies plakimą, kuris daugybę metų sieja daugelį žmonių. Gandras, Lietuvos nacionalinis paukštis, simbolizuoja Tėvynę ir naują pradžią, o žuvis – Alfonso gimtojo Visbeko herbo gyvūnas – tiesia tiltą tarp dviejų vietovių, kurios dėl labdaringos veiklos tapo neatsiejamai susijusios. „Šis paveikslas yra kur kas daugiau nei dekoracija, – sako A. Hopingas. – Man tai tylus liudijimas – simbolis to, kas tampa įmanoma, kai susijungia žmogiškumas, pastangos ir pasitikėjimas. Jis primena vaikų namus, kurie ne tik suformavo daugelio vaikų kasdienybę, bet ir ilgam palietė mano paties gyvenimą.“

Ilgametis projektas

Apie 30 knygos egzempliorių Alfonsas pasiuntė adresatams į Lietuvą. Visas kitas tiražas platinamas Vokietijoje (knygos tekstas vokiečių kalba), pirmiausia geradariams, o visos surinktos lėšos bus skirtos Alvito vaikų globos namams. 

Yra ir kitas niuansas: per šioje knygoje sukauptą ir paskleistą informaciją, faktus Vokietijos žmonės plačiau sužino apie Lietuvą, Alvitą, nesavanaudišką draugystę, žmonių gebėjimą dalintis ir skleisti gėrį.

Alfonsas Hopingas, užklaustas apie knygos projektą, sakė, kad idėja parašyti knygą brendo daugelį metų. Daug kartų aplankęs Lietuvą, dalyvavęs bendruose projektuose ir susitikimuose sukaupė unikalią istoriją – nuo pirmųjų humanitarinių siuntų iki vaikų namų vystymosi. Surinko daugybę dokumentų, nuotraukų ir įrašų. Tą istoriją nori išsaugoti ir perduoti kitiems. Viliasi, kad ateityje knygą gal kas nors išvers į lietuvių kalbą. 

Ypatinga padėka vertėjai Zitai

„Alvitas mano širdyje užėmė ypatingą vietą dėl žmonių, jų šilumos, neblėstančio pasiaukojimo. Vilkaviškio garbės piliečio titulas man buvo didelė garbė ir iki šiol mane sujaudina“, – dalijosi mintimis Alfonsas ir pridūrė: „Per tą laiką aš išmokau tik labai mažai lietuvių kalbos, deja. Tačiau visada šalia manęs buvo Zita Karpavičienė. Per mano jau 46 keliones į Lietuvą Zita ne tik vertė žodis žodin, bet ir buvo su širdimi. Daugelį norų ir užuominų ji perskaitė iš mano akių. Be Zitos aš nebūčiau galėjęs vykdyti savo humanitarinės veiklos. Nuoširdus ačiū, miela Zita. Taip pat nuoširdus ačiū vaikų namų auklėtojoms, darbuotojoms ir dabartinei vadovei Ugnei Balandienei bei ankstesniam vadovui kunigui Vytautui Kajokui. Jie vaikų globos namais rūpinasi nuoširdžiai ir atsakingai.“

Kai gailestingumas teikia džiaugsmą

„Šiuo metu galvoju apie Marką, kelias sunkias negalias turėjusį mūsų sūnų, kuris 1996 metais, vos devynerių sulaukęs, ramiai užmigo amžinajam miegui. Vaiko netekti buvo ir tebėra labai sunku. Sūnelio laidotuvių metu vietoj gėlių ir vainikų prašėme draugų, kaimynų ir giminių finansiškai aukoti vargstantiems Lietuvos vaikams. Iš šių pirmųjų aukų atsirado pradinis įnašas Alvito parapijos Šv. Kazimiero vaikų namų statybai“, – įprasmintu išgyvenimu dalijosi Alfonsas Hopingas bei tvirtino, jog ir dabar pagrindinė nuostata išlieka tokia pati: „Gailestingumas teikia džiaugsmą ir buria draugus“.

Alvito Šv. Kazimiero vaikų globos namai, iš Alfonso paštu gavę minėtą knygą pareiškė esą be galo dėkingi už prasmingą ir jautrų kūrinį, kuris akivaizdžiai atspindi gerą širdį ir nuoširdų rūpestį. „Tai liudijimas apie Jūsų atsidavimą ir vertybes. Jūsų gerumas ir pavyzdys mus įkvepia, motyvuoja tobulėti, siekti daugiau ir dar atsakingiau dirbti dėl vaikų ir bendruomenės gerovės.“ 

„Sidabrinė gija“, 2026 m. rugpjūčio 7 d., nr. 6 (133)