Dzūkijos regiono mažosios kultūros sostinės atidarymo šventė – su žiemiškais rekordais

Daiva Červokienė

SEMELIŠKĖS. Ši iš­skir­tinai šalta žiema padovanojo ir žiemiškų rekordų.  Dzūkijos regiono mažojoje kultūros sostinėje Semeliškėse šią žiemą iškilo netikėta ir labai įspūdingo stoto sniego senio figūra.

Šešiolikmetis Rokas Rulevičius nulipdė 6 metrų 90 centimetrų aukščio sniego senį, pavadinęs jį Olafu – tokiu vardu yra ne tik išraiškingas animacinio filmo personažas sniego senis, bet šventasis, Norvegijos karalius, vienijęs ir centralizavęs šią šalį, diegęs krikščionybę, steigęs vyskupijas. 

Šalies žiniasklaida teigė, kad tai gali būti pats aukščiausias sniego senis ne tik Lietuvoje, jaunuolis pateikė reikiamas dokumentus, kad jo kūrinys būtų pripažintas išskirtiniu šalies pasiekimu, tačiau tai patvirtinančio sertifikato dar nesulaukė. O projekto „Semeliškės – Lietuvos mažoji kultūros sostinė 2026“  atidarymui Rokas  su tėčiu Gintu ir mama Aušra iš sniego nulipdė ir Semeliškių miestelio  simbolį varpą, mat miestelio Šv. Lauryno bažnyčios varpinėje kabo vienas seniausių Lietuvoje ir pats seniausias Kaišiadorių vyskupijoje varpas.

Lipdė nuo sausio mėnesio

Šešiolikmetis Rokas Rulevičius, besimokantis dešimtoje Semeliškių gimnazijos klasėje nuo sausio mėnesio kasdien, grįžęs iš mokyklos, lėkdavo į kiemą statyti sniego senio. Rokas pasakojo, kad mintis apie aukščiausią sniego senį jo galvoje sukosi jau senokai: dar 2019 metais su šeima bandė jį statyti, pasiekė maždaug 2,5 metro aukštį, bet sniegas pradėjo tirpti ir darbai baigėsi. Statyti aukštaūgį sniego senį Rokas bandė ir 2022 metais, bet nepavyko – pritrūko šalčio, o gal ir entuziazmo. 

Tačiau tas sumanymas nepasimiršo, šalta ir snieginga šių metų žiema jį atgaivino. Rokas „statybose“ kasdien praleisdavo po 4-5 valandas, o savaitgaliais –  ir dvigubai ilgiau. Net ir tada, kai dėl rekordinių šalčių moksleiviai nėjo į mokyklą, Rokas darbavosi lauke… 

Tobulino technologiją

Pradžioje sniegą, kol šis buvo lipnus, R. Rulevičius nešiojo kibirais – statė palaipsniui, vieną ratą po kito. Vienam ratui reikėjo 24 kibirų, o tų ratų buvo bent keliolika. Paskui, kai senis „paaugo“, o ir sniegas tapo nelipnus, teko ieškoti kitos technologijos: Rokas ėmė naudoti karkasą iš metalinės tvorelės, kurį vis užpildydavo sniegu, o tada šį iš laistytuvo vandeniu, kai taptų lipnus. Dar vėliau darbui prireikė ir kopėčių. Kol Rokas tobulino technologiją, statinys kiek pasviro į šoną… 

Tėvai vaikino nestabdė, tik kartais paklausdavo, gal jau užteks, nes sniego senis ir taip didelis. Bet Rokas nepasidavė. Savo kūrinio aukštį matavo užsilipęs ant kopėčių padedamas tėčio. 

20 cm pagerino rekordą

Paplušėjęs R. Rulevičius sulaukė rezultato: jo sniego senis pasiekė  6 m 90 cm aukštį, tai yra 20 cm „praaugo“ buvusį rekordininką, kurį 2019 m. vasario mėnesį Pavilnio soduose (Vilniaus m.) per keturias savaites buvo nulipdę du Pavilnio pagrindinės mokyklos mokiniai. 

Nors iš Semeliškių miestelio cen­tro aukštaūgio sniego senio gerai nesimatė, jis sulaukė nemažai lankytojų, kurie ateidavo ar atvažiuodavo jo apžiūrėti ir nufotografuoti. Ypač po to, kai apie šį Roko kūrinį papasakojo keli televizijos kanalai ir Elektrėnų savivaldybės laikraščiai.

R. Rulevičius sakė, kad jam džiugu, jog pavyko pasiekti tokį rezultatą savo rankomis. Ir netikėtai pradėjo galvoti, kad gal norės rinktis menininko, sniego ar ledo skulptoriaus kelią.

5 m skersmens ir 3,3 m aukščio 

Beje, šiemet Semeliškės yra Dzūkijos regiono mažojoje kultūros sostinė, tad Rokas su tėčiu Gintu ir mama Aušra projekto atidarymo šventei iš sniego nulipdė ir Semeliškių miestelio simbolį varpą. Kūrinys taip pat įspūdingų matmenų – 5 m skers­mens ir 3,3 m aukščio. Beje, kaip teigia Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpų tyrinėtojai, Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios varpas nulietas 1442 metais. Varpo korpuso aukštis – 53 cm, apatinis skersmuo – 55 cm, korpuso viršutinės dalies skersmuo – 30,5 cm, sveria jis tik 123 kg, o jo viduje lotyniškai užrašytas kreipimasis bei pagaminimo data. 

Semeliškiečiai tikisi, kad ši sniego skulptūra taip pat bus pripažinta išskirtiniu pasiekimu – varpo iš sniego, regis, niekas Lietuvoje nė nebuvo lipdęs.

Šio simbolio kūrėjai sakė, kad kuriant varpą sunkiausia buvo atrasti pakankamai balto ir puraus sniego, mat jis lipdyti pradėtas paskutinę vasario mėnesio savaitę, kai  gili žiema pradėjo sparčiai trauktis. Todėl dekoruoti varpo angliukais, kaip sumanyta,  nepavyko. 

Atidarymo šventė 

Projekto „Semeliškės – Lietuvos mažosios kultūros sostinės 2026“ ati­darymo šventė prasidėjo miestelio aikštėje, kur buvo pakelta miestelio vėliava, užkurta simbolinė ugnis, pristatyta  Roko, Ginto ir Aušros Rulevičių sukurta iš sniego Semeliškių  miestelio simbolio varpo skulptūra, beje, daug didesnių matmenų už tikrą senąjį  Šv. Lauryno bažnyčios varpą. 

Tada žmonės sugužėjo į prie pat miestelio aikštės stovinčios Semeliškių gimnazijos aktų salę, kurioje tęsėsi šventinė programa, skambėjo  svei­kinimo žodžiai.

Daug sveikinimų

Elektrėnų savivaldybės meras Gediminas Ratkevičius perskaitė prezidento Gitano Nausėdos sveikinimą, linkėjimus semeliškiečiams siuntė vicemerė Inga Kartenienė, Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Virginija Šetkienė, Seimo narė Edita Rudelienė.  Sveikinimo žodžius tarė ir simbolinių dovanėlių sulaukė Semeliškių miestelio ambasadoriai bei šventės svečiai, ir, žinoma,  miestelį išgarsinusių sniego skulptūrų autoriai Rulevičiai.

Sveikintojų žodžiuose skambėjo mintis, kad projekto „Semeliškės – Lietuvos mažoji kultūros sostinė 2026“  atidarymo šventė atveria naują ir prasmingą puslapį Semeliškių miestelio gyvenime. Tai garbingas ir įpareigojantis titulas, liudijantis, kad čia gyva kultūra, stipri bendruomenė ir pagarba savo kraštui.

„Semeliškės – tai ne tik gražus miestelis mūsų savivaldybėje. Tai vieta, kur jaučiama istorijos tėkmė, kur saugomos tradicijos ir kur žmonės moka būti kartu. Kultūra gimsta ne tik didžiuosiuose miestuose ar didelėse scenose – ji gimsta bendruomenėje, žmonių susitikimuose, dainose, šventėse, kūryboje ir kasdienėje pagarboje savo kraštui. Mažosios Lietuvos kultūros sostinės vardas – tai pripažinimas Jūsų aktyvumui, kūrybingumui ir bendruomeniškumui“, – sakė Elektrėnų savivaldybės meras G. Ratkevičius

Gera dainuoti kartu

Prieš koncertinę renginio dalį projekto vadovė Silvija Bielskienė pastebėjo, kad šventei ieškojo kolektyvo, susijusio su Semeliškėmis. Vilniaus folkloro ansamblis „Nalšia“  pasirodė susijęs ir pavadinimu (nalšia – rytų baltų genties žemė), ir tuo, kad jame dalyvauja buvęs Semeliškių vidurinės mokyklos direktorius, dabar verslininkas, Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) valdybos narys Kazimieras Šaulys.

Ansamblio „Nalšia“ vadovės Audronės Vakarinienės raginimas dainuoti visiems kartu, nebūti tik klausytojais,  davė vaisių – nemažai renginio dalyvių kartu traukė romansus ir liaudies dainas. Puikiu baigiamuoju šventės akordu tapo prof. Tado Šumsko aranžuota daina „Paimkim Lietuvą visi ant rankų“, kuria profesorius sudainavo su miestelio kultūros renginių organizatore, pro­jekto „Semeliškės – Lietuvos mažoji kultūros sostinė 2026“ vadove Silvija Bielskiene pritariant daugumai renginio dalyvių.

Elektrėnų savivaldybė
Sauliaus Červoko ir Rulevičių asmeninio albumo nuotraukos

„Abipus Nemuno“, 2026 m. kovo 20 d., nr. 6 (255)