Gegužę pradėjo malda Marijai ir prašymu pagalbos

Didvyžių parapijos tikintieji jau pirmąją gegužės mėnesio dieną šlovino Mariją prie Didvyžių kaimo kryžiaus

Birutė Nenėnienė

Didvyžių Šv. popiežiaus Leono II parapijos tikintieji, vieninteliai visame Vilkaviškio dekanate, nuosekliai ištikimi ilgametei tradicijai: per gegužės mėnesį numatytomis ir sutartomis dienomis renkasi prie kaimo kryžių giedoti „mojinių“. 

Nusistovėjusi tokia tvarka, jog draugėn susiėjus sugiedama Švč. Mergelės Marijos litanija, sukalbamos maldos į Dievo Motiną, užbaigiama giesme. Galiausiai po dvasinio maisto bendrystė praturtinama vaišėmis.

Didvyžių parapijos teritorijoje keliuose kaimuose stovi net šeši kryžiai ir „nė vienas nelieka neapgiedotas“, – taip tikina parapijiečiai. Iniciatyvos ir organizavimo kasmet imasi ir maldingam susibūrimui vadovauja aktyvus parapijietis Kęstutis Nikliauza. Jo pagalbininkės yra Sūdaviečių etnokultūros asociacijos vadovė Regina Vansevičienė, vargonininkė Rita Jakevičienė. Prie šių trijų bažnyčios chore uoliai Viešpatį šlovinančių giesmininkų visada prisijungia to kaimo, kuriame stovi kryžius, gyventojai, o neretai ir tie patys maldininkai per gegužę kelis kartus susitinka vis prie kito kaimo kryžiaus. Tarp giesmininkų  nuolatos – ir Didvyžių bažnyčios zakristijonas Jonas Salanauskas.

Gegužinių giedojimų prie parapijos kaimų kryžių iniciatoriai ir organizatoriai Kęstutis Nikliauza ir Regina Vansevičienė

Gegužės 1-ąją „apgiedotas“ pirmasis kryžius, stovintis Didvyžiuose (dabar ši vietovė oficialiai pervardinta – Augalai). Šis kryžius turi savo prasmingą istoriją – kaimo kryžkelėje pastatytas 1928 metais Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti. Iniciatyvos ėmėsi to meto vietos katalikiškos organizacijos, vadovaujant Didvyžių krašto šauliams. Pokario metais pirmasis kryžius nunyko, tačiau senoji gyventojų karta vis prisimindavo, kaip praeidami žmonės prie stabtelėdavo sukalbėti trumpos maldelės, kaip rinkdavosi melstis gegužės mėnesį. Kryžius buvo atstatytas 1991 metais. Matyt, jo būta netvaraus, praėjus dešimtmečiams pradėjo irti. Tad Didvyžių parapijos tikintieji, jau laisvoje Lietuvoje rinkdavęsi giedoti gegužinių pamaldų, nutarė pastatyti naują kryžių. Iš ąžuolo jį tvirtą ir puošnų išdrožė tautodailininkas, „Aukso vainiku“ įvertintas kryždirbys Kazimieras Martinaitis. 2019  metų spalio mėnesį jį pašventino Didvyžių parapijos klebonas, meistro sūnus kun. Mindaugas Martinaitis. 

Šiemet, jau antrą kartą,  gegužės 7 dieną, maldininkai rinkosi prie Teiberių kaimo kryžiaus, kitais kartais bus giedama prie Sūdavos, Žynių, Bobių kaimų kryžių.

Šią gegužę maldos prie parapijos kaimų kryžių į Dievo Motiną Mariją kyla ne tik su iš širdies išsakomomis padėkomis ir maldavimais sveikatos, gero oro, derliaus bei palaimos kiekvieniems namams, bet ir su ypatinga intencija. Tai kvietimas susitelkti… išsaugoti bažnyčią.

Laikas, istorinės karo žaizdos ir permainingi orai įrėžė gilius pėdsakus: bažnyčios išorės sienoms bei konstrukcijoms skubiai reikalingas remontas. „Bažnyčia – tai ne tik pastatas, bet ir visų mūsų dvasiniai namai“,  – sako parapijiečiai ir kviečia prisidėti prie lėšų kaupimo būtiniausiems darbams – suveržti sienas, sutvirtinti pamatus ir atlikti kitus darbus, siekiant apsaugoti šventovę nuo tolesnio irimo. 

Aukas galima pervesti per Luminor banką, sąskaitos Nr. LT 98 4010 0401 0016 0139, juridinio asmens kodas: 191313397, gavėjas: Didvyžių Šv. popiežiaus Leono II parapija, paskirtis: auka bažnyčios sienų remontui.

Vilkaviškio rajonas
Birutės Nenėnienės nuotraukos

„Abipus Nemuno“, 2026 m. gegužės 8 d., nr. 9 (258)