Iškeliavo Alksnėnų legenda Zuzana

Zuzana tarp parapijiečių nušvisdavo ir savo vidine šiluma, be to daug kuo domėjosi, sekė įvykius ir juos vertino, aptarinėjo

Liepos 5 dieną pas Viešpatį iškeliavo Zuzana Dvylaitytė (1938-2024). Amžinajam poilsiui ją priglaudė gimtosios Šunskų parapijos kapinių žemė. Ji sugrįžo prie savųjų – šiose kapinėse palaidotų tėvų, seserų, kitų artimųjų. Liepos 7-ąją, laidotuvių dieną, net keliose bažnyčiose šv. Mišių aukoje buvo meldžiama jai Dievo gailestingumo ir Amžinojo gėrio Jo akivaizdoje. Daug kunigų ją pažinojo ir prisiminė kaip ilgametę kun. Antano Lukošaičio (1926 12 27–1963 04 10–2001 02 12) šeiminin­kę savo klebonui patarnavusią iki pat jo mirties paskirtose parapijose: Sangrūdos, Sutkų, Valakbūdžio, Didvyžių, Alksnėnų ir kitur sovietinio ateizmo, tikėjimo ir tikinčiųjų niekinimo metais. 

Palaidojimo apeigas atlikęs Šunskų Šv. Marijos Magdalietės parapijos klebonas kan. Deimantas Brogys prisiminė, kaip savo gimtojoje parapijoje dar vaikas patarnavo šv. Mišioms prie kun. A. Lukošaičio, geru žodžiu prisiminė šeimininkę Zuzaną ir jos artimiesiems perdavė kitų kunigų siunčiamą užuojautą, pranešė apie už velionę jų aukojamas šv. Mišias. Į pakutinę kelionę savo parapijietę ir kaimynę – daugiau nei keturiasdešimt metų būta šalia – palydėjo ir alksnėniškiai, parapijos klebonas kun. Mindaugas Martinaitis.

Žolinės atlaidus pravesdavusiam dabartiniam Veiverių Šv. Liudviko parapijos klebonui kan. Kęstučiui Vosyliui Zuzana vis turėdavo klausimų

Tarytum Viešpaties taip surežisuota, kad laidotuvių dieną buvo skaitoma ištrauka iš Evangelijos pagal Morkų, kurioje Jėzus savo mokiniams aiškino, kad „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose“. Kun. M. Martinaitis homilijoje atkreipė dėmesį, kad gilaus tikėjimo liudytoja ir savotiška pranaše buvo ir Zuzana Dvylaitytė. Iš jos asketiško, kito akimis vargano, gyvenimo galėtume daug ko pasimokyti. Svarbiausias dalykas, kad jai Dievas buvo gyvenimo centras ir niekas jai negalėjo atsistoti į Dievo vietą. Aplinkiniai patyrė jos charakterio aštrumą, savitumą, bet buvo nuostabu tai, kad jei pašnekesyje reikalą argumentuosi Dievu, Zuzana sueis į kontaktą. Jos gyvenime maldingumas, meilė Bažnyčiai buvo svarbiausia. Daug metų Alksnėnų bažnytėlė buvo jos maldos namai ir čia ji viena įmeldė Rožinio bei kitų maldų daugiau nei galbūt visi kiti čia besimeldžiantieji kartu paėmus. Mintinai mokėjo daugelį maldų, visas litanijas, giedodavo melodingu varpelio balsu. Jos ir kun. A. Lukošaičio rūpesčiu buvo atstatyta, naujam gyvenimui prikelta Mažučių koplytėlė. O pati ji dar mėgo pasiviešinti, jog Sąjūdžio laiku viename iš mitingų Vilkaviškyje ji pirmoji garsiai šaukė, jog reikia atstatyti Vilkaviškio Katedrą. Deja, nebuvo atėjęs laikas išgirsti šios į tokius mitingus ėjusios tautiškais rūbais pasipuošusios moters, klebono šeimininkės, pranašystes. Jos išskirtinis bruožas buvo nuolankumas, pasireiškęs visišku kitų nuomonės nepaisymu. Žmonių nuomonė apie ją nuriedėdavo kaip vanduo nuo žąsies, nedarė jokios įtakos jos pasirinkimams. Būdavo keista, kaip ji vieną akimirką gali su kažkuo susibarti ir čia pat vėl normaliai kalbėtis. Jos nuolankumas pasireiškė ir priimant nelengvo gyvenimo kryžių. Bet ji mokėjo dėkoti Dievui už tą  jai skirtą kryžių. Jos gyvenimas žemiau skurdo ribos buvo asmeninis pasirinkimas.

Budynėse prie velionės karsto žmonės sėdėjo tylūs, nenorėjo smalsauti apie jos gyvenimą, kurio ji niekam iki širdies gelmių neatverdavo, kaip pati sakydavo – „nesispaviedosiu tau“, tik Viešpačiui. 

Pastaraisiais metais Zuzanos gyvenimą palengvinti bandžiusi ir laidotuvėmis besirūpinusi dukterėčia ir jos krikšto dukra Kazytė Luckuvienė prisiminė daug gėrio buvus tetos širdyje. Pamaldumas jai kaip įgimtas, dar vaikas būdama viena  pati net šiokiadieniais nubėgdavo nemažą atstumą į Šunskų bažnyčią pasimelsti šv. Mišiose. Galbūt todėl visą gyvenimą kartojo, kad jai pati gražiausia yra Šunskų bažnytėlė. Nors per savo gyvenimą nesuskaičiuojamą daugybė kartų dalyvavo piligrimystėje Žemaičių Kalvarijoje, Šiluvoje, Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaiduose Marijampolėje, aišku, Aušros Vartuose ir kitose Lietuvos parapijose. Kol pajėgė, vairavo lengvąjį automobilį, paskui keliavo traukiniais, autobusais – ir vis šlovinti Viešpaties su karšta malda, tautiniais ženklais pasipuošusi. Dukterėčia apgailestavo, kad taip ir nepavyko iš jos išklausinėti, kokiu tikslu viena pati dieną, naktį miškuose nakvodama Atgimimo laikais nešė Lietuvos trispalvę nuo Alksnėnų iki Šiluvos. Krikšto dukra Kazytė prisiminė, kad teta Zuzana labai gražiai siuvinėjo, mezgė, siuvo. Jai iki graudulio jautru prisiminus, kad teta vaikystėje jai padovanojo dvi labai gražias pačios pasiūtas ir išsiuvinėtas sukneles, kurias vilkėdama jausdavosi esanti kaip mažoji princesė. Zuzanos gyvenimo metams einant ir jau kitų pagalbos reikalingai net ir saviesiems buvo sunku prisiderinti prie jos charakterio nelygumų. Kazytei jautru prisiminti ir tai, kad  jos paruoštas ir atvežtas maisto atsargas Zuzana tuoj pat išdalindavo, kaip ji sakydavo, skurdžiau gyvenantiems, neturintiems, nelaimingiems, alkoholio pavergtiems.

Amžinybėn išėjo savotiška Alksnėnų parapijos legenda, gilaus tikėjimo žmogus, kurį parapijiečiai vis lydės maldomis, tikėdamiesi viltingo susitikimo toje pačioje Amžinybėje. 

Birutė Nenėnienė

Nuotrauka iš autorės archyvo

„Katalikas“, 2024 m. liepos 12 d., nr. 13 (448)