Įspūdžiai iš kelionės Šveicarijoje

Raimundas KAMINSKAS

Spalio pabaigoje grupė kauniečių lankėsi Šveicarijoje.

Spalio 26 dieną Siono mieste vyko susitikimas su Šveicarijos lietuvių bendruomene. Svečiams iš Lietuvos buvo surengta ekskursija po Siono senamiestį, o Siono Dievo Motinos bazilikoje šv. Mišias aukojo Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas ir Kauno kunigai: Kunigų seminarijos rektorius Liutauras Vilėniškis, Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebonas teol. lic. Evaldas Vitulskis bei vikaras Ramutis Janšauskas.

Sionas (pranc. Sion, vok. Sitten, it. Seduno, lot. Sedunum) – miestas Šveicarijos pietvakariuose, prie Ronos upės. Valė kantono sostinė. Siono senamiestis yra vienas iš vaizdingiausių Europoje. Jis įsikūręs Ronos upės pakrantėje ir turi žavingą viduramžių atmosferą. Garsiausios lankytinos vietos yra katedra, raganų bokštas ir vyskupų pilis. Mieste – apie 36 600 gyventojų (2023; aglomeracijoje 68 100 gyventojų). 27,6 % Siono gyventojų (2022) – užsieniečiai (daugiausia išeiviai iš Portugalijos, Italijos, Prancūzijos, buvusios Jugoslavijos šalių, Afrikos). Sionas įsikūręs Ronos aukštupio slėnyje, prie Ronos ir Siono upių santakos. Per Sioną eina Lozanos–Milano (Italija) geležinkelis ir plentas. Čia veikia tarptautinis oro uostas, išvystyta laikrodžių, elektros prietaisų gamyba, poligrafijos, medienos apdirbimo, tabako, vyno pramonė. Siono apylinkėse auginami vynmedžiai, persikai, skiautėtalapiai fikusai, valgomieji kaštainiai, daržovės, vyksta vaisių, daržovių, vyno prekyba. Į pietus nuo Siono yra Didžioji Disenso (Grande‑Dixence) užtvanka (aukštis 285 m), netoli Siono – Šv. Leonaro (Saint‑Léonard) požeminis karstinis ežeras (didžiausias Europoje). Netoliese – Davoso sniego ir lavinų mokslinio tyrimo instituto skyrius, Valė kantono mediateka, miesto biblioteka, Dailės, archeologijos, Valė kantono dailės, istorijos ir etnografijos, gamtos istorijos ir kiti muziejai.

Iki šių dienų išliko Siono miesto sienos (XIII a.), pilių – Montoržo (Montorge, 1233), Turbilono (Tourbillon, 1294), Mažori (Majorie), Vidomna (Vidomna, abi XIII a.) liekanų. Mieste yra įdomi Romanikos ir gotikos bruožų Dievo Motinos bazilika ir pilis ant Valeros (Valère) kalvos (Notre-Dame de Valère; XII–XV a.); seniausi pasaulyje veikiantys bažnyčios vargonai (apie 1430). Bažnyčiai bazilikos rangas suteiktas 1987 metais. Pilyje (buvusioje vyskupo rezidencijoje) veikia muziejus. 

Spalio 27 dieną svečiai iš Lietuvos lankėsi Valė kantone, Gluringeno bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už VDU profesorių kun. Joną Juraitį (1926 05 12–1950 10 10–2010 10 30), žuvusius ir mirusius Lietuvos politinius kalinius bei tremtinius, mirusius Šveicarijos lietuvių bendruomenės narius, XXVII knygos mėgėjų draugijos, LUMA narius ir kitus mirusiuosius. Šv. Mišias aukojo   Kauno arkivyskupas K. Kėvalas, koncelebravo Kauno kunigų seminarijos rektorius kun. L. Vilėniškis, Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebonas kun. E. Vitulskis ir kun. R. Janšauskas. Po šv. Mišių svečiai iš Lietuvos aplankė kun. J. Juraičio kapą, esantį kapinaitėse prie Gluringeno bažnyčios. Pagerbimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos ambasadorius Šveicarijos Konfederacijoje Darius Jonas Semaška, Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas su kunigais iš Kauno, Šveicarijos lietuvių bendruomenės, XXVII knygos mėgėjų draugijos, LUMA ir LPKTS atstovai bei grupė buvusių prof. kun. J. Juraičio studentų iš VDU.

J. Juraitis gimė 1926 m. gegužės 12 d. ūkininkų Uršulės Arminaitės-Juraitienės ir Antano Juraičio šeimoje, Boblaukio kaime, Alvito valsčiuje. Mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, kurią baigęs pasirinko kunigo kelią ir įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją. 1944 m. liepos 19 d. tėvo paskatintas Jonas paliko Lietuvą. Vakaruose atsidūręs klierikas Jonas teologijos ir filosofijos studijas tęsė Vokietijoje, o 1945 m. rudenį kartu su dvidešimčia mokslo draugų išvyko studijuoti į Romą. Apsigynęs filosofijos licenciatą 1950 m. spalio 10 d. J. Juraitis įšventintas kunigu ir 1951 metais pradėjo sielovados darbą Šveicarijoje bei tęsė studijas Romos Grigaliaus universitete, kur apgynė teologijos mokslų daktaro disertaciją. Nuo 1951 metų buvo Šveicarijos lietuvių bendruomenės kapelionas, 1957–1970 metais – teologijos ir filosofijos profesorius Siono (Valė kantonas, Šveicarija) kunigų seminarijoje, 1962–1991 metais – Mokytojų seminarijoje ir Valstybinėje gimnazijoje Brige (Valė kantonas). 1992–2002 metais buvo Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto kviestinis profesorius; išrinktas universiteto senatoriumi, Katalikų teologijos fakulteto Tarybos nariu ir fakulteto Doktorantūros komiteto pirmininku. Kartu dėstė ir Vilniaus universitete, Vilniaus, Vilkaviškio bei Kauno kunigų seminarijose. 1998 metais Šveicarijoje įkūrė fondą Lietuvos sielovadai (vok. Seelsorge Litauen) remti. Kaip Šveicarijos lietuvių bendruomenės kapelionas kun. J. Juraitis kasmet aukodavo šv. Mišias Vasario 16-osios proga. Gyveno kukliai, buvo asketas, bet labai dosnus ir jautrus. Mėgo paprastus valgius, ypač bulvinius blynus. Kunigas gyveno Valė Kantone, virš Brigo miesto, Termeno kaime. Netoli jo namo, pavadinto „Casa Lituana“. Namą ir butą pagal testamente išreikštą valią jis paliko įsteigtam fondui. Mirė 2010 m. spalio 30 d. Termeno kaime ir palaidotas Gluringeno kaimo kapinaitėse.

Prof. kun. J. Juraitis už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi.

Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen vedė ekskursiją po Brigo miestą prof. kun. J. Juraičio takais.

Spalio 27 dieną 1984-1986 metais buvęs Popiežiškosios Šveicarijos gvardijos vado pavaduotojas Tony Jossenas pakvietė svečius iš Lietuvos bei Šveicarijos lietuvių bendruomenės atstovus aplankyti  Šveicarijos gvardijos muziejų veikiantį prie Brigo miesto. Muziejus yra įsikūręs uolose virš Naters vietovės, senoje artilerijos tvirtovėje, kur muziejaus svečiai turėjo galimybę pasinerti į 500 metų Šveicarijos gvardijos istoriją. T. Jossenas supažindino ir su karine tvirtove, kuri pastatyta 1939–1940 metais ir iki šių dienų ne kartą modernizuota. Tuo metu artilerijos pabūklai saugojo strategiškai svarbią Simplono perėją ir Simplono geležinkelio tunelį. Dabar įrengtose buvusiose amunicijos kamerose galima susipažinti su muziejine ekspozicija apie Šveicarų gvardiją.

Šveicarų gvardija įkurta 1506 m. sausio 21 d. popiežiaus Julijaus II iniciatyva. Tuo laiku Šveicarijos kariai buvo laikomi geriausiais Europoje. 1527 m. gegužės 6 d. Romą užėmus Šventosios Romos imperatoriui Karoliui V, gindami popiežių Klemensą VII žuvo 147 gvardiečiai. Nuo tada gegužės 6 diena yra laikoma Šveicarų gvardijos atminimo diena.

Šveicarų gvardija (lot. Custodes Helvetici) kartais dar vadinama Popiežiaus apsaugos šveicarų pėstininkų kohorta (lot. Cohors pedestris Helvetiorum a sacra custodia Pontificis) arba Popiežiaus gvardija. Jos pagrindinis tikslas – Popiežiaus ir jo rezidencijos apsauga, kurią sudaro 135 pėstininkai (2022 metų duomenimis). Kandidatai į gvardiją privalo būti Šveicarijos piliečiai ir katalikai, vidurinio išsilavinimo, atlikę privalomąją keturių mėnesių karo tarnybą Šveicarijos kariuomenėje, turėti bažnytinės ir pasaulietinės valdžios institucijų rekomendacijas. Kandidatų amžius 19–30 metų, ūgis – ne mažiau kaip 173 centimetrai. Karo tarnybos laikas 2–20 metų. Gvardiečiai nešioja raudonų, mėlynų, geltonų dryžių liemenes ir nuo kelių rauktas kelnes, šalmus su plunksnomis. Per iškilmes gvardiečiai užsideda šarvus, turi alebardą ir špagą. Manoma, kad Šveicarijos gvardijos uniformą sukūrė Mikelandželas (Michelangelo).

Spalio 27 dieną Lugano mieste, Betanijos pranciškonų brolijos (Fraternità Francescana di Betania) namuose, vyko susitikimas su Šveicarijos lietuvių bendruomenės atstovais. Jo pabaigą vainikavo  bendra vakariene su malda ir muzika kartu Betanijos pranciškonų brolijos vienuoliais bei vienuolėmis.

Spalio 28 dieną Lugane, Šv. Brigitos seserų vienuolyno koplyčioje, šv. Mišias už Lietuvos  Nepriklausomybės Vasario 16-osios Akto signatarą prelatą Kazimierą Steponą Šaulį (1872 01 16–1899 06 29–1964 05 09), Šveicarijos lietuvių bendruomenės ir kitus mirusiuosius aukojo Kauno arkivyskupas K. Kėvalas, Kauno kunigai L. Vilėniškis, E. Vitulskis, R. Janšauskas ir Šv. Brigitos seserų vienuolyno kapelionas.

Paskui pristatytas enciklopedinis žinynas „XXVII knygos mėgėjų draugijos nariai 1930-2024“, vyko susitikimas su Šveicarijos lietuvių bendruomenės atstovais. Jame pranešimą skaitė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo (LGGRTC) sekretoriato vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas. Šveicarijos lietuvių bendruomenės nariams jis perdavė LGGRTC generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio sveikinimus ir Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komisijos pirmininkei, o kartu Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkei Jūratei Caspersen įteikė jo knygą „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942–1945 metais“.

Lugane aplankyti Šv. Brigitos seserų vienuolyno svečių namai „Casa Santa Birgitta“, juose pagerbtas Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16-osios Akto signataras prel. K. S. Šaulys. Vėliau Šveicarijos lietuvių bendruomenės atstovai  vedė ekskursiją po Lugano miestą.

Tą dieną svečiai iš Lietuvos Lugane dar aplankė Šv. Jurgio bažnyčią, pagerbė Lietuvos  Nepriklausomybės Vasario 16-osios Akto signataro Jurgio Šaulio ir jo žmonos atminimą. Šio  miesto Kastanjolos (Castagnola) kapinėse sukalbėjo maldą, sugiedojo Lietuvos himną, uždegė žvakutes prie Vasario 16-osios signataro ir jo žmonos kapų.  

Diplomatas, bibliofilas, Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16-osios Akto signataras, filosofijos daktaras Jurgis Šaulys gimė 1879 m. balandžio 15 d. (pagal Julijaus kalendorių 3 d.) Balsėnų kaime (dabar – Klaipėdos r.), Teodoro ir Domicelės Šaulių šeimoje. Jurgio tėvas Teodoras Šaulys (1849–1917) buvo vedęs net tris kartus ir iš viso susilaukė ne mažiau nei devyniolikos vaikų, dukart likdamas našliu. J. Šaulys mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje. Už draudžiamos lietuvių spaudos platinimą iš buvo seminarijos pašalintas. Buvo vienas Lietuvos demokratų partijos kūrėjų. Nuo 1900 metų bendradarbiavo lietuvių spaudoje. 1903 metų nelegaliai atvyko į Tilžę redaguoti „Varpą“ ir „Ūkininką“. Nuo 1903 metų (su pertrauka) Berno universitete studijavo ekonomiką; studijuodamas 1904 metais tęsė redaktoriaus darbą. Bendravo su Jurgiu Lapinu, Marta Zauniūte, Vydūnu (dalyvavo jo vadovaujamuose Giedotojų draugijos renginiuose), Jonu Vanagaičiu. 1912 metais apgynė daktaro disertaciją. Studijų metais įkūrė Šveicarijos lietuvių studentų draugiją „Sandora“. Po to dirbo Vilniaus žemės ūkio banke. 1914–1915 metais redagavo laikraštį Lietuvos žinios. 1916 metais dalyvavo Berno ir Lozanos lietuvių konferencijose dėl lietuvių tautos savarankiškumo, buvo 1917 metų Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvis, 1917–1918 metais – Lietuvos Tarybos generalinis sekretorius ir vicepirmininkas, 1918–1923 metais – Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, 1927–­1931 metais – prie Šventojo Sosto, 1931–1938 metais – Vokietijoje, 1938–­1939 metais – Lenkijoje. 1924–­

1925 metais Klaipėdoje redagavo laikraščius „Klaipėdos žinios“, „Memel-Zeitung“, 1924–1927 metais buvo laikraščio „Lietuvos keleivis“ oficialusis redaktorius. 

J. Šaulys daug prisidėjo prie Klaipėdos krašto išlikimo Lietuvos sudėtyje, ne kartą priekaištavo nacių Vokietijos administracijai dėl kišimosi į Klaipėdos krašto reikalus, dėl Vydūno įkalinimo Tilžės kalėjime, dėl lietuvių mažumos teisių suvaržymo Prūsų Lietuvoje. 

1938 m. lapkričio 14 d. J. Šaulys informavo Lietuvos Vyriausybę apie nacistinės Vokietijos rengimąsi aneksuoti Klaipėdos kraštą. 1940 m. liepos 23 d. nusiuntė Šveicarijos ir Vengrijos vyriausybėms notas dėl sovietų aneksijos nepripažinimo ir protestą sovietų okupacinei Lietuvos vyriausybei. 1940 m. liepos 14 d. okupacinė sovietų Lietuvos vyriausybė atėmė iš jo Lietuvos Respublikos pilietybę ir konfiskavo jo turtą Lietuvoje.

Antroji J. Šaulio žmona, Mafalda Salvatini, buvo garsi operos dainininkė, kilusi iš pietinės Italijos, Neapolio apylinkių. 1908-1932 metais gyveno Berlyne, kur buvo vienu pagrindinių operos teatro sopranų. Koncertavo ir daugelyje kitų Europos miestų, įskaitant ir Rygą. 1932 metais pabaigusi dainininkės karjerą, M. Salvatini iš Berlyno persikėlė į Luganą, kur praleido likusį gyvenimą. 

Nuo 1938 metų iki mirties J. Šaulys gyveno Lugano miesto Suviljanos rajone, eidamas Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio Šveicarijoje pareigas. Šveicarijos vyriausybei uždarius Lietuvos ambasadą 1946 metais J. Šaulys ir toliau rūpinosi Lietuvos reikalais. Pastebėtina, kad tuo metu nebuvo nei gatvių pavadinimų nei namų numerių. Laiškai ateidavo „Casa Mafalda“ adresu: namas buvo pavadintas J. Šaulio žmonos Mafalda Salvatini-Šaulys vardu. 

J. Šaulys iki pat savo mirties gaudavo korespondenciją, įvairią spaudą, bendravo su kitais užsienyje likusiais Lietuvos diplomatais bei rezistencijos organizatoriais. Išlikę dokumentai liudija, jog 1948 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, t.y. likus vos kiek daugiau nei mėnesiui iki J. Šaulio mirties, Lugane lankėsi diplomatai Vaclovas Sidzikauskas ir iš Romos atvykęs Stasys Lozoraitis. Susitikimo metu aptarti pasipriešinimo sovietų okupacijai klausimai. Kalbėta apie santykių tarp išeivijoje susikūrusio VLIK’o ir užsienyje likusio Lietuvos diplomatinio sektoriaus suderinimą.

Jurgis Šaulys mirė 1948 m. spalio 18 d. ir buvo palaidotas Lugano miesto Kastanjolos (Castagnola) kapinėse. Šalia yra jo žmonos Mafaldos Salvatini Šaulys (1888–1971) kapas. 

Beje, Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16-osios Akto signataras Kazimieras Steponas Šaulys nebuvo Jurgio Šaulio giminaitis, tačiau šie bendrapavardžiai daug metų bičiuliavosi.

Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16-osios Akto signataras, Kauno arkivyskupo generalinis vikaras, Lietuvos universiteto (vėliau VDU) profesorius, įvairių draugijų narys kun. Kazimieras Steponas Šaulys gimė 1872 m. sausio 28 d. (pagal senąjį kalendorių – sausio 16 d.) Stemplių kaime, Švėkšnos valsčiuje, Raseinių apskrityje (dabar Šilutės r.). Tėvai Petras (1828–1888) ir Karolina (1833–­1913) buvo ūkininkai, be Kazimiero užaugino dar keturis vaikus: Juozapą, Barborą, Oną ir Marijoną. K. S. Šaulys baigė Švėkšnos pradinę mokyklą ir Palangos progimnaziją. 1890–1895 metais K. S. Šaulys mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, nuo 1895 m. studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1899 m. birželio 29 d. Kaune įšventintas kunigu. 1899–­1901 metais vikaravo, 1901–­1906 metais buvo gimnazijų kapelionas Panevėžyje. Nuo 1906 metų dėstė Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune bažnytinę teisę, moralinę teologiją ir sociologiją. Kun. K. S. Šaulys pirmasis lietuviškai parašė sociologijos vadovėlį. Nemažai rašė „Draugijai“, „Tiesos keliui“ ir ki­tiems leidiniams.

Kun. K. S. Šaulys politiniame Lietuvos gyvenime veikė aktyviai: 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1917 metų Lietuvių konferencija kun. K. S. Šaulį išrinko į Lietuvos Tarybą, vėliau kartu su kitais 19 narių pasirašė 1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. 1920 metais kun. K. S. Šaulys buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą – dar kitaip vadinamą Konstitucinę asamblėją. 1922 m. vasario 16 d. oficialiai įkurtas Lietuvos universitetas, kun. K. S. Šaulys buvo pakviestas vadovauti Teologijos-filosofijos fakulteto Bažnytinės teisės katedrai ir dėstyti studentams. 1922–1934 metais priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos Centro komitetui, buvo Raudonojo Kryžiaus draugijos vyriausiosios valdybos narys, dirbo Valstybinėje archeologijos komisijoje dalyvavo ir kituose visuomeninėse organizacijose. 1926 m. Popiežiui įsteigus atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, prel. K. S. Šaulys tapo Kauno arkivyskupijos generaliniu vikaru – dešiniąja Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko ranka, šias pareigas ėjo iki pat 1944 metų. Neretai tarpininkaudavo tarp Bažnyčios ir Lietuvos politinės valdžios. 1944 m. liepą, artėjant antrajai Sovietų okupacijai, jis pasitraukė į Vakarus, trumpai gyveno Vienoje, Austrijoje ir Metene, Bavarijoje, Vokietijoje. 1945 m. rugsėjo 18 d. Šveicarijoje, Lugano stotyje, prel. Kazimierą Steponą Šaulį pasitiko Jurgis Šaulys, parsivežė jį į savo vilą Mafaldą. Vėliau prel. K. S. Šaulys apsigyveno Šv. Brigitos seserų vienuolyno svečių namuose „Casa Santa Birgitta“ Lugane.

1945 m. prel. K. S. Šaulys Vokietijoje įsteigė Lietuvių katalikų kunigų sąjungą, ėjo jos garbės pirmininko pareigas. Dalyvavo VLIK‘o ir Pasaulio lietuvių bendruomenės veikloje, prisidėjo kuriant Šveicarijos lietuvių bendruomenę. Bendradarbiavo radijo stočių „Amerikos balsas“ ir „Vatikano radijas“ laidose. 1964 m. gegužės 9 d. Kazimieras Steponas Šaulys mirė Lugane. Gegužės 12 dieną palaidotas Pambio-Noranco kaimelio kapinėse netoli Lugano, tačiau per jas tiesiant kelią 1968 metais prel. K. S. Šaulio palaikai perkelti į Italiją, Romos Campo Verano kapinėse esančią Šv. Kazimiero koplyčią. 

2011 m. spalio mėnesį Lugane Šv. Brigitos svečių namuose atidengta K. S. Šaulio atminimo lenta. Pagrindinis šio renginio organizatorius buvo Lietuvos garbės konsulas Tičino kan­tone Gintautas Bertašius. Padėka Šveicarijos lietuvių bendruomenei už puikiai pravestą ekskursiją po Lugano miestą.

Autoriaus nuotraukos

„XXI amžius“, 2024 m. gruodžio 20 d., nr. 47–48 (2612–2613)