„Jeigu Dievas tavęs prašo, Jis ir duoda, ko reikia…“ 

Rasa Griškevičienė

Brangi Seserie Rozana,

Esu laimingas, kad, atsakydama į mano kvietimą, Jūs sutikote atvykti į Vilniaus arkivyskupiją burti aplink save grupės jaunų mergaičių, ugdyti jų Karmelio dvasia ir, jei Dievas to nori, įsteigti naujas vienuolijas.

Jūsų pasirinktas kelias priimti ir auklėti jaunas mergaites, kurios jaučiasi šaukiamos vienuoliškam gyvenimui, neatitraukiant jų nuo savos kultūros, man atrodo labiausiai tin­kamas mūsų jaunuolėms ir gražiai atsako į vietinės Bažnyčios lūkesčius. Iš tikrųjų tiek daug jaunuolių ieško Dievo, bet neranda dvasios vadų nei gyvų bendruomenių, kuriose galėtų žmogiškai ir dvasiškai bręsti.

Turiu viltį, kad grupė apie Jus susibūrusių jaunų kandidačių, Jūsų vadovaujamų, galės augti dvasiškai ir tapti tikra gyvenimo ir evangeliniams patarimams ištikimos maldos bendruomene. Vėliau ši bendruomenė galės prašyti, kad Vilniaus arkivyskupijoje būtų pripažinta kanoniškai. (…)

Meldžiuosi už Jus ir tas, kurios trokšta pašvęsti savo gyvenimą Viešpačiui Bažnyčioje.

Iš Vilniaus arkivyskupo A. J. Bačkio laiško seseriai Rozanai
Vilnius, 1993 m. rugpjūčio 2 d.

Ukmergės rajone, Krikštėnų mies­telyje, įsikūrusiai Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės seserų karmeličių kongregacijai šie – 2026-ieji metai – ypatingi ir taps gražia, reikšminga vienuolijos istorijos dalimi. Kongregacija mini savo gyvavimo 30-metį, o jos įkūrėja sesuo Rozana Graulich – 85-ąjį gimtadienį. 35-eri metai iš jų paskirti tarnystei Lietuvoje. Dar vienas iškilus jubiliejus –  šiemet sukanka 60 metų, kai sesuo Rozana pasirinko pašauktąjį gyvenimą – davė vienuolės įžadus.

Visoms šioms progoms paminėti buvo skirtos ypatingos šv. Mišios Krikštėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje, kurias gausiai susirinkusiems parapijos tikintiesiems ir svečiams aukojo Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas. 

Tai buvo didelė ir graži Padėkos šventė, į kurią atvyko seserų karmeličių kongregacijos bičiuliai, bendraminčiai ne tik iš Lietuvos, bet ir Prancūzijos, Šveicarijos, sesers Rozanos artimieji – dvi jos seserys, dukterėčios, pastorius su šeima ir kiti vienuolės gyvenime sutikti jai brangūs žmonės, su kuriais Rozana bendrauja nuo pat savo gyvenimo Lietuvoje pradžios.

Po šv. Mišių visi buvo pakviesti į Krikštėnų kultūros namus, kur vykusioje agapėje jaukiai bendravo prie vaišių stalo su seniai regėtais bičiuliais ir kitais svečiais. Šventinio vakaro metu buvo pristatyta Prancūzijoje geros bičiulės parašyta, o Lietuvoje išversta ir išleista knygelė apie sesers Rozanos gyvenimą ir veiklą. Šį leidinėlį, kuriame apie tai pasakojama lietuvių ir prancūzų kalbomis, visi dalyvavusieji gavo dovanų.

*  *  *

Rozana (Rose) Graulich gimė Antrojo pasaulinio karo metu, 1941-aisiais, Belgijoje. Jos tėvas, kaip ir senelis, buvo dantų gydytojas, mama – namų šeimininkė. Šeimoje augo pen­ki vaikai. Roza buvo vyriausia, po jos gimė brolis ir dar trys sesutės. 

„Tėvai mus auklėjo krikščioniškai. Visa šeima melsdavomės ryte, vakare ir visada prie stalo, – prisimena vaikystę sesuo Rozana. – Kai buvau penkerių ar šešerių metų, galvodavau, kad kai užaugsiu, norėsiu būti vienuolė, nes jos dėvi ilgus rūbus, o man tai atrodė labai gražu! Mamai taip ir sakydavau: užaugusi būsiu vienuolė ir turėsiu 20 vaikų!“ – juokiasi moteris.

Išvažiuodama mokytis į katalikiškąją medicinos seserų mokyklą, Rozana vežėsi pilną lagaminą knygų ir mezginių, manydama, jog jos pravers per rekolekcijas. Mat labai mėgo skaityti ir megzti. „Tačiau visas dienas klausiausi paskaitų ir meldžiausi koplyčioje“. Ji prisimena kartą per išpažintį kunigo jai ištartus ir dar kartą pakartotus žodžius: „Panele, ar Jūs žinote, kad Dievas Jus myli?“ Tada ji ir kunigui, ir sau atsakiusi: „Manau, kad Dievas mane šaukia į vienuolyną“. Taip žingsnis po žingsnio pradėjau eiti pašaukimo keliu.“

Baigusi medicinos seserų mokyklą, kurį laiką Rozana dirbo ligoninės operacinėje, tačiau jau tada vis dažniau galvodavo apie maldos vienuolyną – apaštalinį Karmelį, į kurį 1963 metais ir įstojo. Po 16 metų iš Belgijos ji buvo išsiųsta į Prancūziją, tarnavo vienuolyne, įsikūrusiame gražioje kalnų vietovėje prie Viduržemio jūros, netoli Monpeljė miesto. Čia veikė tarptautinė katalikiškoji maldos ir evangelizacijos mokykla „Jaunimas – šviesa“ (Jaunesse–Lumiere), kurios veikloje pagelbėdavo ir sesuo Rozana. Šios mokyklos studentai rengdavo misijas ir susitikimus, lankydamiesi įvairiose šalyse, taip pat ir Lietuvoje. 1991 metais grupė šios mokyklos misionierių vyko į Lietuvą ir sesuo Rozana buvo pakviesta važiuoti kartu skaityti pas­kaitų.

„Esu daug kartų pasakojusi šitą istoriją, kai pasiekę Lietuvą, sustojom Kalvarijos pasienyje pasiklausti kelio į Vilnių. Klausėme angliškai, tačiau ar vietiniai mūsų nesuprato, ar mes jų, bet į Vilnių tąkart atvažiavome per Minską. Kai kitą dieną išgirdome, kad pro Medininkų pasienio postą pravažiavome likus vos kelioms valandoms iki tos baisios tragedijos, per kurią buvo sušaudyti Lietuvos pasieniečiai, aš iškart pajutau – Lietuva yra mano, ji man per akimirką tapo sava, aš aiškiai supratau, kad noriu likti čia. Šis jausmas buvo toks stiprus, jog net nesuabejojau, kad Dievas tikrai to manęs prašo. O jeigu Dievas tavęs prašo, Jis ir duoda, ko reikia“, – įsitikinusi sesuo Rozana.

*  *  *

1991 metų gruodžio mėnesį ji sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune, kunigo Kęstučio Rugevičiaus mamos namuose. Kunigą Kęstutį ji pažinojo nuo pirmosios viešnagės Lietuvoje – mokėdamas prancūzų kalbą, jis mielai vertėjaudavo Rozanai, skaičiusiai pas­kaitas, bei įvairių susitikimų metu.

Prabėgus pusantrų metų, kardinolas, tuo metu dar arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis pakvietė Rozaną persikelti į Vilnių, pritaręs jos sumanymui – steigti karmelitiškojo dvasingumo bendruomenę. Ne tokią, kokioje ji gyveno Prancūzijoje, kur seserys turėjo savo pasaulietinį darbą, dažniausiai – valstybės tarnyboje, ir tik po darbo tapdavo vienuolėmis. Sesuo Rozana buvo įsitikinusi: Lietuvai reikia kitokio – neklauzūrinio vienuolyno, kuriame kartu su seserimis galėtų melstis ir pasauliečiai, kad vienuolės ne į darbą eitų, o bendrautų su žmonėmis vienuolyne. „Kai šia mintimi pasidalinau su arkivyskupu, jis man pasakė: „Būtent to dabar Lietuvoje ir reikia“, – prisimena sesuo Rozana. 

1992 metų lapkričio mėnesį sostinėje besikuriančiai vienuolijai padovanojamas buvusio dominikonų vienuolyno pastatas, kuris, pasak vienuolės, iš tikrųjų buvo tikrų tikriausi griuvėsiai. Tačiau tai jos neišgąsdino. Apsigyvenusi vienuolyno bažnyčios stoginėje, drąsi moteris ėmė organizuoti architektūros paminklu pripažinto apgriuvusio pastato remonto darbus, kuriems, specialistų paskaičiavimu, reikėjo 30 000 JAV dolerių (USD).

Sesuo Rozana šiandieną šypsosi: kadangi steigėja buvo tik ji viena, o jai reikėjo aprėpti priorės, iždininkės, magistrės pareigas, jas visas ji patikėjo: Mergelei Marijai kaip vyriausiajai Motinėlei ir priorei; šv. Juozapui kaip iždininkui; šv. Teresei kaip novicijų magistrei. Ir ėmė plaukti parama pinigais bei medžiagomis – iš Belgijos, Prancūzijos ir Lietuvos. Atsiliepė visi rėmėjai, bičiuliai, pažįstami, į kuriuos vienuolė kreipėsi pagalbos. Po poros mėnesių jos sąskaitoje buvo 30 000 USD ir ilgai laukto remonto darbai prasidėjo.

1994 metų pavasarį sesuo Rozana ir pirmosios karmelitų bendruomenės seserys apsigyveno suremontuotame vienuolyno pastate. Kovo 25-oji laikoma oficialia šios bendruomenės gimimo diena.

*  *  *

1996 metais Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio kvietimu bendruomenė, palikusi Vilniaus vienuolyną parapijai, persikėlė į Ukmergės rajono Pivonijos seniūnijos Krikštėnų miestelį. Jai buvo suteiktos patalpos gyventi, o vėliau – juridinis pripažinimas viešąja tikinčiųjų asociacija, siekiančia tapti vienuolija. 1996 m. rugsėjo 8 d. žengiamas pirmas Bažnyčios oficialaus ir juridinio pripažinimo žingsnis (ad experimentum) Kaišiadorių vyskupijoje. Antrasis toks žingsnis padarytas 2000 m. gegužės 3 d.: Kaišiadorių vyskupas oficialiai pripažįsta vienuolijos bendruomenę kaip viešą tikinčiųjų asociaciją.

2016 m. gegužės 31 d., Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo šventėje, vadovaudamasis Kanonų teisės kodekso kan. 579, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas savo dekretu įsteigė pašvęstojo gyvenimo institutą – Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės seserų karmeličių kongregaciją ir patvirtino kongregacijos konstituciją. 2016 m. rugsėjo 8 d. T. Ksaverijus Kanistra (Xaverius Cannistra) OCD, Karmelio ordino generolas, pasirašė dekretą „Agregacija į Karmelio ordiną“.

Dar viena vienuolijos seserims ir tikintiesiems brangi data – 2024 m. birželio 8-oji – naujų vienuolijos svečių namų, skirtų rekolekcijoms bei konferencijoms, atidarymas, kurio garbei šv. Mišias Krikštėnų Nukryžiuotojo Jėzaus parapijos bažnyčioje tąkart celebravo ir vienuolijos namus palaimino Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis. Šventėje ir tuomet dalyvavo gausus būrys kongregacijos bičiulių, rėmėjų ir kitų svečių.

Karmeličių vienuolijos ir visos parapijos tikinčiųjų bendruomenės labai mylimai ir gerbiamai seseriai Rozanai garbus amžius anaiptol  netrukdo gražios tarnystės darbams ir kasdieniams reikalams. Įpusėjusi devintąją dešimtį, ši miela moteris yra labai šviesaus proto, noriai bendraujanti. „Dabar  sesuo Rozana daugiau laiko praleidžia kasdienėje maldoje. Tiesa, ji puikiai vairuoja automobilį, kuo mus visus maloniai stebina ir labai džiugina! Vairuotojo pažymėjimą ji be problemų prasitęsė dar dvejiems metams“, – šypsodamasi pasakoja apie savo bičiulę vienuolijos sesuo Brigita. 

„Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Šie Jėzaus žodžiai, patvirtinti pačios Bažnyčios, 1991 m. gruodžio 21 dieną atvedė seserį Rozaną į Lietuvą. „Jos širdis degė didžiuliu troškimu tarnauti Lietuvos Bažnyčiai ir būti šios šalies maldos ir tarnavimo liudytoja“, – teigiama 30-ąjį gyvavimo jubiliejų mininčios Krikš­tėnų Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės seserų karmeličių kon­gregacijos istorijoje. 

Krikštėnai, Ukmergės rajonas

„Sidabrinė gija“, 2026 m. rugpjūčio 7 d., nr. 6 (133)