Kai per gyvenimą lydi „geras apsėdimas“…
Birutė Nenėnienė
KANTALIŠKIAI. Pusiaužiemio išvakarėse pirmą kartą šiais metais į jaukią rezidencijos „Grįžulo ratai“ erdvę meno kūrėjus ir neabejingus menui sukvietė čia parodas organizuojantis mokytojas Vitas Daniliauskas. Susidomėjusiųjų sulaukta neįprastai daug, kadangi išeksponuota keturių skirtingų autorių saviraiškos liudijimai.
Jie dalijosi iš kur ir kaip ateina minčių, kaip sekasi jas realizuoti ir įvilkti į žiūrinčiojo akiai mielą pavidalą. Bičiuliai išsakė savus pastebėjimus. Net trims šis viešumas buvo debiutinis.
Zanavykų muziejaus etnografė Renata Kutkienė per du metus sukurtus grafikos darbus pavadino „Spalvoti pėdsakai“. Paveiksluose naudojami lino raižinių atspaudai tarsi spalvoti pėdsakai sukuria paveikslo koloritą ir nuotaiką, netikėtą skambesį… Kad gimtų jos paveikslas reikia ir kantrybės keliais etapais „išsitaškyti“ spalvomis, ir susikaupimo kuriant dažų sluoksniais dengiamus siluetus, linijas, per kurias išryškėja etniniai motyvai.
Šakių rajono meno mokyklos dailės ir keramikos mokytoja Simona Kudirkienė pakvietė… pagrybauti. Nuo vaikystės įsimylėjusi mišką, mamos išmokyta atpažinti grybus, dabar vaikščiodama po mišką ieško ne tik voveraičių, bet ir gamtos peizažo, miško sudėliotų natiurmortų ar grybų portretų. Pasak Simonos, ten viskas labai tapybiška. Ir tas gamtos tapybiškumas, menininkės rankomis perkeltas ant drobės, kviečia „grybauti“ ieškant vis geresnio varianto.
Trylikametės gimnazistės šakietės Karinos Aleknavičiūtės piešiniai „Minties debesis“ skatina pasvajoti, kokie debesėliai ją pakels į kūrybines viršūnes.
Startuojančias kūrėjas pagiriamai ir paskatinančiai, švelniai parinktais žodžiais, įvertino Lolita Rūgytė. Kaip buvusi mokytoja ar jau ir bendradarbė ji linkėjo drąsiai eiti kūrybos keliu įsijungiant į dailininkų komandą, kūrybiniame lauke atrasti kažką nauja.
Vilkaviškietis Zenonas Skinkys savo kūrybinį kelią pradėjo, kai drauge eksponuojamų darbų kūrėjų gyvenimai žemėje dar nebuvo užplanuoti. Ir dabar Zenonas sako, kad smagiausias dalykas gyvenime yra kūryba. Drožėjas savo kūrybinį kelią pradėjo 1980 metais nuo tapybos, grafikos, vėliau susidomėjo ir paniro į medžio drožinius. Jo drožyboje vyrauja tautiniai liaudies, religiniai, mitologiniai bei pasakų motyvai, atgyja iš vaikystės įstrigę gimtojo Starkų kaimo vaizdai. Drožiniai dekoruoti spalvomis, o tai išryškina reljefiškumą, suteikia išskirtinumo. Zenono drožti paveikslai rodyti ne vienoje Europos parodų salėje, 1999 metais jis buvo įvertintas Liongino Šepkos premija, 2000-aisiais tapo prakartėlių parodos-konkurso Rokiškyje laureatu. 2014 metais kaip tautodailininkas laimėjo „Aukso vainiką“. Jo darbai eksponuojami keliuose muziejuose, puošia privačias ir visuomenines erdves, noriai perkami dovanoti. Jau pirmąją parodos dieną vienam jo kūriniui atsirado pirkėja.
Šiai parodai Zenonas pateikė drožinių iš įvairių laikotarpių ir naujausią ciklą – septynis drožinius, pavadinimu „Pasaulio sutvėrimas“. Sakė, jog seniai sukosi abstrakčios mintys kaip tai sukurti, skaitė Bibliją. Ir kiekvieną savaitės dieną pavaizdavo medyje kaip kad tradicijoje žinoma: sukurta šviesa, viršaus vandenys atskirti nuo apačios, žemė apželdinta, atskirta šviesa nuo tamsos, atsirado Adomas ir Ieva… „O sekmadienį Dievulis ilsisi ir poteriauja, – savo naujojo ciklo paskutinį drožinį komentavo Z. Skinkys. – Ir pats sau taip pavadinau, taip pamaniau, kad jis buvo pirmasis pasaulyje tautodailininkas. Pavaizdavau greta įvairius įrankius ir priemones, nes be jų juk pasaulio nesukursi…“
Pasak Zenono bičiulio drožėjo Sauliaus Lampicko, jį žavi Zenono sugebėjimas savitai perkelti mintį į vaizdą. Ir tai originalu, su niekuo kitu nesumaišysi. Kiekvienas jo kūrinys savaip paveikus.
„Išdrožiu pastebėjimus iš gamtos, tautosakos, pasakų, tradicinius ir sakralinius dalykus traktuoju kiek kitaip, susipaprastinu pagal save, nes mėgstu kuo daugiau paprastumo. Gal kam ir nepatinka, bet man smagu taip daryti, – atviravo Z. Skinkys. – Štai mano vaizduojamas Šv. Jurgis mažesnis už slibiną, slibinas man išėjo didesnis už šventąjį, nes mintį turėjau tokią: mes visą gyvenimą kovojame su drakonu, kažkaip visą laiką atsiranda kažkokia neteisybė, su kuria vis kovojame ir kovojame… ir ji vis didelė ir didelė…“
Tarp tradiciškai paspalvintų Zenono drožinių eksponuojamas ir vienas nespalvotas. Ir tai yra katinas. „Atsirado toks kvailas apsėdimas, kad kai darau parodas, tai būtinai turi katinas atsirasti“, – atviravo kūrėjas. O sveikinusieji vis džiaugėsi, kad dažnoje Suvalkijos troboje esama Zenono darbų, linkėjo, kad ir toliau per gyvenimą lydėtų „geras apsėdimas.“
Kultūros darbuotoja, renginių organizatorė marijampolietė Onutė Surdokienė išsakė ir visų į „Grįžulo ratus“ periodiškai susirenkančiųjų jauseną: „Mes čia pailsime, mums šia gera. Mes pasikalbame, patiriame natūralios draugystės ir prisilietimo prie kūrėjo džiaugsmą.“ Ir kvietė visus kūrėjus čia apsilankyti, rodyti savo kūrybą, netgi šį kampelį pavadino naująja Sūduvos kultūros sostine.
Šių teritorijų šeimininkė, Sasnavos seniūnė Nijolė Smilgienė, kreipdamasi į Vitą Daniliauską, sakė neatsistebinti, iš kur jis randąs tiek menininkų, kadangi rezidencijos „Grįžulo ratai“ erdvėse vis matoma naujų autorių ir įdomios kūrybos. Sakė besidžiaugianti, kad seniūnijos teritorijoje yra tokia erdvė, kurioje nuolat gali rasti dvasinio peno, yra progų pabendrauti su kūrėjais.
Beveik į visus renginius atvykstantis tautodailininkas Vidas Cikana pasidžiaugė, kad kuriančiųjų Suvalkijos žmonių menas nuteka į įvairias Lietuvos, net užsienio šalių vietas, nešdamas šviesią žinią apie šį kraštą.
Marijampolės rajonas
Autorės nuotraukos
„Abipus Nemuno“, 2025 m. kovo 7 d., nr. 5 (230)