Kiaušinių margintojai, kankliuotojai, Kuršių žvejai ir Užgavėnių vaikštynės Grūšlaukėje… 

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade – jau 70 reiškinių

Daiva Červokienė

Jau aštuntus metus pildomas ir nacionalinis Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas, fiksuojantis, kuo esame išskirtiniai. Šiemet sąvadą papildė keturi reiškiniai: margučių marginimas vašku šeimose Alytaus apylinkėse, kanklės ir kankliavimas Lietuvoje, žvejyba Kuršių mariose ir Grūšlaukės Užgavėnės.

Kalbėjusieji jų pristatyme Vilniaus rotušėje  pabrėžė, kad šios iš kartos į kartą perduodamos tradicijos atspindi kultūros paveldo vaidmenį stiprinant kartų ir bendruomenės ryšius, jų svarbą dabarties visuomenėje. Ir priminė, kad saugantis žmogus yra saugesnis – kur nesaugu praeičiai, nesaugu dabarčiai ir ateičiai. 

Kiaušinių marginimo tradicija jungia daug vertybių

Pirmosios į sceną lipo kiaušinių margintojos. Paraišką, kad šis reiškinys papildytų Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą rengusi Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininkė Gintarė Markevičienė, pastebėjo, kad margučių marginimas yra visoje Lietuvoje paplitusi tradicija. Ji, regis, labai trapi ir maža, tačiau jungia labai daug vertybių: ne tik paties marginimo ir  jo raštų unikalumo, bet i šeimos narių bendravimo, kartų buvimo kartu.

Kodėl kaip vertybė įregistruotas margučių marginimas vašku šeimose būtent Alytaus apylinkėse?  G. Markevičienė pabrėžė, tyrinėdama šaltinius, apsilankė Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kuriame sukaupta didžiausia (maždaug 3000) margučių kolekcija. Joje Dzūkijoje šių margučių yra daugiausia ir lyginant su margintais kituose regionuose, jie yra spalvingiausi. Ir būtent Alytuje gyvena labai stipri margučių margintojų šeimos, puoselėjančios ir edukacijose, kituose renginiuose aktyviai skleidžiančios šią tradiciją. Pasak G. Markevičienės, kiaušinių marginimas vašku Alytaus mieste yra tapęs išskirtine sociokultūrines vertybe, puoselėjama šeimose.

„Visos kiaušinių margintojos deda vašku taškelius  ir brūkšnelius, raštų nekopijuoja, o visų margučiai yra skirtingi, kartu ir vieningi“, – sakė muziejininkė.

Pasižymi spalvų ir raštų įvairove

„Tiek muziejuose saugomi, tiek šių dienų Alytaus krašto margintojų rašytiniai kiaušiniai pasižymi technologijų, spalvų ir raštų įvairove. Šventiniam Velykų stalui ruošiami daugiausia raudonos ir juodos, rečiau mėlynos, žalios, geltonos, vyšninės spalvos kiaušiniai, išmarginti paukščio pėdutės, rūtos, saulės, taško, lašo formų ornamentais. Kiaušiniai dažomi dažniausiai namų sąlygomis paruoštais augaliniais dažais. Margučių marginimas tradiciją saugančiose šeimose yra tapęs ne tik pavasario švenčių apeigų dalimi, bet ir margintojų meninės saviraiškos forma bei amatu“, – teigiama vertybės aprašyme.

Kaip šios vertybės saugotojos įvardintos Lampickų, Daukševičių, Onos Sadauskienės, Marytės Gilevičienės, Eglės Teresevičienės šeimos. 

Numargino virš 10 tūkstančių 

Kaip pastebėta šventėje, vašku kiaušinius margina jau penkta Lampickų karta. Tautodailininkė,  sertifikuotą tautinio paveldo meistrė Audronė Lampickienė  scenoje pasakojo per savo gyvenimą  numarginusi daugiau kaip 10 000 margučių. 

„Mažas trapus kiaušinis, numargintas tampa kitoks, unikalus, apeiginis. Unikalu ir tai, kad šimtmečiais kartojasi tas marginimas, margučių negali padauginti, kažkaip atspausdinti, šiam darbui negalima pritaikyti dabar labai  madingo žodžio – inovatyvumas“, – sakė  tautodailininkė.

A. Lampickienė į nematerialių pristatymo renginį atvyko su dukra Banga ir vaikaite Saule, kuri scenoje kalbant žymiausioms Alytaus regiono kiaušinių margintojoms, ridinėjo margučius. Jau šventinei daliai pasibaigus Banga sakė, kad ji kiaušinius margina nuo ketverių – labai įdomu buvo susėdus prie stalo su mama ir močiute tai daryti.

Penkios Lampickų kartos 

O Saulės rankele močiutė Audrone pirmuosius kiaušinius numargino kai ji buvo vos dvejų metukų, dar net nekalbančią mergaitę pasisodinusi ant kelių. Jai šis užsiėmimas labai patiko, po metų Saulutė jau bandė tai daryti pati. Moteris įsitikinusi, kad maždaug nuo ketverių vaiko rankutė jau gali neblogai dėlioti vaško taškelius ir brūkšnelius ant kiaušinio.

Beje, A. Lampickienė yra vedusi kiaušinių marginimo edukacijų vaikučiams bene 20-yje Alytaus miesto ir rajono darželių. Margino medinius kiaušinius tradiciniais raštais, vaikučiams kalbėjo apie spalvų, raš­tų prasmę. Kai paklausdavo, ką reiškia geltona spalva, vaikai kaip vienas atsakydavo „Saulė“, o iš tiesų mūsų protėviams ji visų pirma kalbėjo apie javų brandą.

Dar pernai ponia Audronė margučius prieš Velykas margino su savo mama, kuri mirė pasigėrėjusi sodų žydėjimu. 

„Jau daug metų Mamos pagrindinė veikla buvo marginti kiaušinius. Ne tik Velykoms, ir jau po švenčių  ji mergino medinius kiaušiniu. Ji tuo ir gyveno, turėjo mylimą veiklą“, – pasakojo A. Lampickienė.

Dar keturių šeimų patirtys

Alytiškė Eglė Ruplėnienė šventiniame renginyje pasakojo kiaušinius marginti išmokusi iš Mamulės – tėčio mamos. Ji gyveno Margaravos kaime, kurį ponia Eglė vadina stebuklingu – jame visos moterys margino margučius vašku, o viena aktyviausių šios tradicijos puoselėtojų buvo jos močiutė. 

„Nesistengiame margučio numarginti unikaliai, išskirtinai dailiai – svarbiausia šeimos susibūrimas, bendravimas dirbant šį darbą“, – sakė E. Ruplėnienė. 

Nemunaityje gyvenanti Lina Dukševičienė pasakojo priklausanti trečiajai margučių marginimo kartai. Prieš Velykas, Didįjį šeštadienį, į jos namus suvažiuoja vaikai ir vaikaičiai, o kiaušinius marginti visi sėda po šventų Mišių. Marginimui naudoja tik bažnyčioje pašventintą žvakę.

„Nes ji turi ypatingą reikšmę – kuria ryšį tarp kartų ir šeimos narių. Ji yra degama, kada žmogus išeina į Amžinybę. Jeigu niekas nemiršta, ta žvakė lieka. Tų žvakių susirenka daug, ir jas naudojam kiaušiniams marginti. Nors žvakės ne bičių vaško ir neturi malonaus kvapo, svarbiausia yra šeimos tradicija – kartu marginti margučius. Viską atperka tai, kad tą darbą darai su šeima, įdedi linkėjimus savo mylimiems žmonėms“, – sakė L. Daukševičienė.

Sodų rišėja Marytė Gilevičienė, gyvenanti Meškasalio kaime, taip pat puoselėja margučių marginimą vašku. Moters širdis džiaugiasi, kai jų marginti susirenka visa šeima – vaikai, vaikaičiai. „Visiems būna gera, palubėje sukasi sodai, rankose margučiai“, – šiltas ir jaukias akimirkas su šeima prisiminė M. Gilevičienė. 

Vienas seniausių styginių instrumentų

Kanklių garsais, užbūrusiais klausytojus, pristatytas kankliavimas, ilgametę muzikavimo tradiciją tęsiantis reiškinys, apimantis ir kanklių instrumento gamybą, ir muzikavimo papročius, tradicinį kankliavimą.  

Etnomuzikologė Aušra Butkauskienė pasakojo, kad kanklės – vienas seniausių lietuvių styginių muzikos instrumentų. Spėjama, kad kankliavimo tradicijos ištakos siekia kelis tūkstančius metų. 

„Lietuvos etnografiniuose regionuose tebėra paplitusios skirtingos kanklės, grojimo būdai, savitas repertuaras. Šiaurės rytų Aukštaitijoje puoselėjamas archajiškas Biržų, Rokiškio, Kupiškio, Panevėžio rajonuose užfiksuotas sutartinių atlikimas skobtinėmis penkiastygėmis kanklėmis. Aukštaitijoje (Panevėžyje, Užpaliuose, Utenoje) kanklių ansambliai muzikuoja senųjų meistrų gamintomis vėlyvosiomis daugiastygėmis kanklėmis. Žemaitijoje tradicinėse kapelose išlikęs muzikavimas plokščiadugnėmis trapecijos formos 9-12 stygų kanklėmis, o suvalkietiškos kanklės išsiskiria apvaliu puošniai dekoruotu korpuso galu“, – teigiama vertybės aprašyme. 

Dešimtasis Kanklių festivalis 

Paraišką, kad kankliavimo tradicija papildytų Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą rengusi Kauno miesto muziejaus muziejininkė Laura Lukenskienė šventiniame renginyje pastebėjo, kad kanklės yra ne tik regionų, bet ir miesto tradicija. Dar iki nepriklausomybės paskelbimo Kaune buvo dirbtuvės, kuriose gamintos ir kanklės, Pranas Puskunigis Kaune įsteigė kanklių mokyklą ir kelis kanklių ansamblius, įkūrė kanklininkų draugiją. Kauno salėse ir Radiofone vyko kanklių muzikos koncertai, buvo leidžiami vadovėliai, kankliuoti mokė pradžios mokyklose. 

Tradicijos aprašyme pabrėžiama, kad muzikavimas kanklėmis populiarinamas per įvairius mokymus, festivalius. Beje, Kauno miesto muziejuje kanklių festivalis šį pavasarį vyko jau dešimtą kartą.

Žvejyba Kuršių mariose ypatumai

Žvejyba Kuršių mariose – ne tik tradicinis verslas, bet ir gyvenimo būdas, leidžiantis pajusti gamtos ir žmogaus ryšį. Šią Pamario bendruomenes saistančią tradiciją pristatė Neringos krašto žvejai, kurių pasakojimą lydėjo ir kuršiškos dainos. Sąvadui šią ūkinės veiklos tradiciją pateikė  Neringos muziejai, regiono žuvininkystės vietos veiklos grupė asociacija „Vidmarės“, žuvininkystės įmonių asociacija „Lampetra“. 

„Žvejyba Kuršių mariose yra neatskiriama Mažosios Lietuvos savitumo dalis, tebeformuojanti vietos žmonių gyvenimo būdą, charakterio savybes ir net kultūrinį kraštovaizdį. Tai gyvybinga ir pamario bendruomenes tampriai saistanti ūkinė veikla, išlaikanti esmines sąsajas su tradicine žvejyba ir jos procesais, egzistavusiais iki Antrojo pasaulinio karo baigties. Aktyviosios ar spendžiamosios žvejybos būdų – žūklavimo traukiamaisiais tinklais, statomaisiais tinklaičiais ar vartomis (marinėmis, stintinėmis ar stambiaakėmis gaudyklėmis) – bei įrankių (ūdų, venterių, staginių, ailių, bučių, perstekių, žeberklų ir kt.) pasirinkimas nuo senų laikų buvo nulemtas marių vandenų gylio, srovingumo, dugno ir krantų savybių, metų laikų ir žuvų elg­senos. Šiandien Kuršių mariose galima tik spendžiamoji žvejyba. Žvejai laikosi verslinei žvejybai vidaus vandenyse taikomų taisyklių, galiojančių apribojimų, jų bendruomenėje dar gyvas vandens dalybų paprotys – specialiose sueigose burtais pasidalijama marių plotais bei ragais (iškyšuliais). Esant tinkamoms gamtos sąlygoms (orai spėjami stebint dangų, vėjus ir vandenį), išėjus į marias ne ilgiau kaip vienai dienai, gaudomi starkiai, ešeriai, karšiai, unguriai, vėgėlės, karosai, stintos, plekšnės ir kt. Žvejojama medinėmis valtimis, botais ir naujesniais žvejybiniais laivais. Atkurtos, iki XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio žvejyboje naudotos plokščiadugnės medinės burvaltės – kurėnai – dabar pritaikytos kultūriniam turizmui“, – teigiama vertybės aprašyme.

Žvejoti yra sudėtingas iššūkis

Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ specialistė Aušra Feser pastebėjo, Kuršių mariose buvo žvejota nuo Ordino laikų, tuo metu ir žuvų knibždėte knibždėjo. Ordino vienuoliai galėjo tik 114 dienų per metus valgyti mėsą, tad žuvies poreikis buvo didelis. Taip pamaryje kūrėsi žvejiškas gyvenimas, tikėtina, kad būtent čia buvo parašytos pirmos žvejybos taisyklės. Po Antrojo pasaulinio karo senieji krašto gyventojai išsivežė 500 metų senumo tradicijas, tačiau atsikėlusieji žvejojo toliau. 

Į šventinį renginį atvyko ir 4 Kuršių marių žvejai – Alvydas ir Robertas Kaz­lauskai, Zolenas Lubys ir Karolis Tamulis.

„21 amžiuje būti žveju yra didelis iššūkis: mes esame priklausomi nuo gamtos ir tiesiogiai su ja susiję. Mūsų darbo užmokestis ne valandinis, ne garantuotas. Esame taip auklėti, kad nematerialiosios, o ne fizinės vertybės yra svarbiausia. Mums  ši diena yra didelis pripažinimas. Ne tik iš tų, kurie perka mūsų žuvį ir dėkoja, kad mes vis dar tebeesam Kuršių nerijoje“, – sakė K. Tamulis. 

Neringos savivaldybės vicemeras Narūnas Lendraitis, priminęs ryškiausius Kuršių nerijos savitumo ženklus, išreiškė nerimą dėl tradicinės žvejybos Kuršių mariose ateities. Statistika – negailestinga: įsigaliojus naujam teisiniam reguliavimui, iš žvejybos verslo, gavusios kompensacijas, jau pasitraukė 7 iš 46 versline žvejyba Kuršių mariose užsiimančių įmonių. Iš jų 2 – Neringoje registruotos, o neringiškiai labai nenori, kad žvejyba mariose liktų tik  istorija.

Grūšlaukės Užgavėnės

Daugiau kaip šimtmetį, kiek siekia Grūšlaukės kaimo gyventojų atmintis, Užgavėnių rytą persirengėliai ir muzikantai šioje Kretingos rajono vietovėje pradeda triukšmingas vaikštynes. Lankoma kiekviena sodyba, visi pasveikinami prakalbomis, dainomis, pašokdinami, palinksminami juokais ir išdaigomis. Persirengėlių laukiantys šeimininkai jaučiasi pagerbti ir atsidėkoja nuoširdžiu priėmimu ir vaišėmis. Į miestelio aikštę persirengėliai grįžta sutemus. Čia juos pasitinka kaimo gyventojai – visi vaišinasi kepamais blynais, šiupiniu, arbata, linksminasi prie laužo, sudegina Morę. Šią dieną grūšlaukiškiai laiko viena svarbiausių metų švenčių.

Grūšlaukės Užgavėnių vertę sudaro pastovūs ir daugiau ar mažiau kintantys apeiginiai ir neapeiginiai veiksmai, saviti žmogaus, gyvūnų ir demonų pavidalų personažai. Persirengėliai dažniausiai dėvi pačių ar vietinių meistrų gamintas kaukes, vilki išvirkščius kailinius, milines kelnes, iš šiaudų pasidaro kupras, rankose turi rimbą, šluotą, buities daiktų. Fizinės ir psichologinės ištvermės, išankstinio pasiruošimo ir kūrybiškumo reikalaujančiose apie dešimt valandų trunkančiose persirengėlių vaikštynėse dalyvauja tradicinius vado, daktaro, velnio, smerties, raganos, ubago, stiliagos ir kitus vaidmenis atliekantys kaimo vyrai ir kelios moterys. Šventė pasižymi tradicijos perdavimu šeimose – Užgavėnių vaikštynėse dalyvaujantieji dažniausiai perima kaukę ir tą patį personažą, kurį anksčiau yra kūrę tėvai, seneliai. Apie Grūšlaukės Užgavėnes dokumentinius filmus yra sukūrusi Lietuvos televizija (1999) ir Prancūzijos dokumentinių filmų studija „Les Films Figures Libres“ (2019). 

Jau 70 reiškinių

Nuo Sąvado gyvavimo pradžios į jį įrašyta 70 nematerialaus paveldo reiškinių – tiek visuotinai Lietuvoje praktikuojamų, tiek nedidelėse vietos bendruomenėse tebežinomų, kurių gyvavimą tęsia puoselėjančios bendruomenės. 

Septynerius metus kasmet buvo įrašoma kone po 10 reiškinių, o šiemet – tik keturi. Kodėl?

To pasiteirauti Lietuvos nacionalinio kultūros centro specialistai teigė, kad ir jų centro specialistų, ir nematerialaus kultūros puoselėtojai pernai labai daug dėmesio skyrė Dainų šventei, tad  rengti paraiškas tiesiog pristigo laiko… 

Todėl iškilmingame Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildžiusių reiškinių pristatymo renginyje Vilniaus rotušėje  ne kartą skambėjo raginimas vietų bendruomenėms, įvairioms bendrijoms, įstaigoms, asmenims  pastebėti įvairius greta gyvuojančius unikalius reiškinius, pildyti paraiškas ir rudenį pateikti Sąvado komisijai. 

Autorės nuotraukos

„XXI amžius“, 2025 m. gegužės 23 d., nr. 19–20 (2632–2633)