Komunistų valdžios priešas

Atmintis

SANTAIKA. Kristaus Karaliaus bažnyčioje paminėtas prieš 50 metų miręs politinis kalinys kun. Zigmas Neciunskas-Elytė (1912 07 12–­1939–1976 06 21). Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila ir šios parapijos klebonas kun. Miroslavas Dovda. Po šv. Mišių šventoriuje, prie kun. Z. Neciunsko kapo, kalbėjo Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė, Vytuolis Valiūnas, vysk. R. Norvila, o prie paminklinio akmens buvo prisegtas partizano ryšininko ženklas.

Buvęs pagrindinis Dainavos apygardos partizanų ryšininkas, politinis kalinys kun. Z. Neciunskas mirė 1976 m. birželio 21 d., Kalvių miestelyje Kaišiadorių r. Jis gimė 1912 m. liepos 12 d. Alytaus aps. Miroslavo vlsč. Balkūnų k. gausioje vargingoje šeimoje. Jis buvo vienas svarbiausių Dzūkijos antisovietinių partizanų ryšininkų ir rėmėjų, slapyvardžiu Elytė. Partizanai kunigui Zigmui Neciunskui davė tokį savotišką slapyvardį manydami, kad moteriškas vardas gali suklaidinti MGB nukreipdamas sovietų okupantus ieškoti moters.

Dar mažas Zigmas buvo atiduotas auginti bevaikiam dėdei į Rumbonių kaimą. Čia jis baigė pradinę mokyklą. Pastebėjęs augintinio gabumus mokslui dėdė nutarė jį leisti į Alytaus gimnaziją. 1939 m. Zigmas baigė Kauno kunigų seminariją ir buvo įšventintas kunigu. 1939-1941 m. buvo Nedzingės vikaras, 1940-­1944 m. – Giedraičių progimnazijos kapelionas, 1944-1946 m. – Nedzingės klebonas. Nedzingės klebonijoje 1944-1946 m. veikė pogrindinis Dainavos apygardos partizanų centras, čia buvo saugomi jų dokumentai ir medikamentai. Kun. Z. Neciunskas buvo Pietų Lietuvos srities partizanų štabo ir vieno Pietų Lietuvos partizanų vadų Adolfo Ramanausko-Vanago ryšininkas. Klebonijos palėpėje įrengtoje slėptuvėje būdavo slaugomi sužeisti partizanai, prisiglausdavo vadai (Juozas Vitkus-Kazimieraitis, A. Ramanauskas-Vanagas, Albertas Perminas-Jūrininkas, ir kiti). Klebonija buvo savotiškas Dainavos apygardos informacijos ir ryšių centras. Kun. Z. Neciunsko dėka buvo mezgami ir palaikomi ryšiai tarp apygardų, rinktinių ir būrių štabų. Jis palaikė ryšį tarp Pietų Lietuvos (Nemuno) srities štabo ir kun. Prano Šliumpos (1916 06 14–1942 05 10–1976 12 10), kuris taip pat buvo srities ryšininkas. Kunigas perduodavo partizanų leidžiamus laikraščius „Laisvės varpas“, „Už tėvų žemę“, įvairius dokumentus, ėjo Dainavos apygardos kapeliono pareigas.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas kunigą Z. Neciunską šiltai minėjo savo prisiminimuose „Daugel krito sūnų“: „Pirmas mano susitikimas su Elyte buvo labai trumpas. Tai buvo dar prieš pirmą rusų puolimą Varčios miške. Tąsyk su Klevu ir Roku atvykau Nedingėn, o ten – pilna rusų. Su Elyte persimetėme tik keliais sakiniais, nes buvome priversti kuo greičiausiai dingti iš bažnytkaimio. Vėliau su ja susitikdavau gana dažnai, nes per ją buvo palaikomi ryšiai. Elytė nepaprastai daug padėjo ir mano besislapstančiai žmonai. Ji su Elyte susipažino kiek vėliau už mane. Mano žmona buvo atsidūrusi be galo sunkioje padėtyje, bet Elytė laiku ją pas save priglaudė ir išsaugojo nuo rusų, be to, ir vėliau visokiausiais būdais jai pagelbėdavo. Pati Elytė gyventojų buvo labai mylima ir gerbiama. Savo geraširdiškumu ir aukojimusi kitiems ji buvo įgijusi nepaprastą autoritetą. Žmonės, ištikus nelaimei, pirmiausia kreipdavosi į Elytę. Ji visiems padėdavo materialiai ir moraliai, viską, ką turėdavo, ji išdalydavo neturtėliams ir varge atsidūrusiems“.

Tarp gavusių pas kun. Z. Neciunską prieglobstį partizanų atsirado išdavikas – Dainavos apygardos Dzūkų grupės štabo 2-ojo skyriaus viršininkas Antanas Kulikauskas-Daktaras. Kun. Z. Neciunskas 1946 m. gruodžio 10 d. 1 buvo suimtas MGB Alytaus apskrities skyriaus darbuotojų ir 1947 m. balandžio 15 d. Lietuvos SSR MVD kariuomenės karinio tribunolo nuteistas dešimčiai metų lagerio bei penkeriems tremties, apribojant teises ir konfiskuojant turtą. Kalintas Belbaltlago lagerio punkte Nr. 16 Tikšoje (Karelija), kuriame kaliniai vykdė miško kirtimo darbus, taip pat Ozerlage (Irkutsko sr.), Dubravlage (Mordovija). Pastarajame lageryje kun. Z. Neciunskui teko dirbti futliarų fabrike ir tris mėnesius sirgti dėl širdies nepakankamumo.

Pats būdamas silpnos sveikatos ir netinkamas sunkiam fiziniam darbui, jis net aštuonerius metus gydė ir slaugė kitus kaip lagerio felčeris.

Paleistas 1955 m. gruodžio 6 d. pirmiausia Mordovijoje senelių namuose aplankė vyskupą Teofilių Matulionį ir po to grįžo į Lietuvą. 1956 m. savo noru atvažiavo į Maklakovą (Krasnojarsko kr.) misionieriauti tarp tremtinių lietuvių. Klausė išpažinčių, krikštijo vaikus, tuokė jau­nuolius, laidojo mirusiuosius, šventino kapus, paminklus ir kryžius.

1968 m. grįžęs į Lietuvą kun. Z. Neciunskas dirbo Žiežmariuose (Kaišiadorių r.), Beižionyse (Trakų r.), Jiezne, Užuguostyje (Prienų r.), Kalviuose. Į Nedzingę grįžti sovietų valdžia neleido.

Kai jis 1976 m. birželio 21 d. Kalviuose mirė, Kaišiadorių rajono valdžia neleido iškilmingai palaidoti kunigo, bet į jo laidotuves susirinko tiek daug žmonių, kad nieko nebebuvo galima padaryti. Sovietinei Kaišiadorių rajono valdžiai nedavus transporto, padėtį išgelbėjo kun. Z. Neciunsko lagerio draugas kun. Alfonsas Svarinskas, kuris jo karstą įkėlė į savo automobilio „Žiguli“ furgoną, aprišo virvėmis, nes dalis karsto kabojo ore, ant karsto sudėjo vainikus ir, lydimas vilkstinės lengvųjų mašinų, išvažiavo į Santaikos (Alytaus r.) kapines.

1999 m. vasario 3 d. Z. Neciunskui po mirties suteiktas Kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. vasario 1 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi. 1998 m. birželio 21 d. ant Nedzingės Švč. Trejybės bažnyčios jam atidengta atminimo lenta (architektas Algirdas Jasinskas ir skulptorius Leonas Žuklys).

Šv. Mišios už kun. Z. Neciunską minint 50-ąsias jo mirties metines aukotos ir Nedzingės bažnyčioje.

Supažindiname su kun. Z. Neciunsko skundu Lietuvos TSR prokurorui ir jo laidotuvių aprašymu iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“. 

Kun. Z. Neciunsko mirtis ir laidotuvės

1976 m. birželio 21 d. mirė Lietuvoje gerai žinomas savo gerumu ir kilniu gyvenimu kun. Zigmas Neciunskas, Kalvių klebonas. Su dideliu skausmu rinkosi velionio draugai ir parapiečiai į mylimo kunigo laidotuves. Ir kas buvo nepatyręs kun. Zigmo geros širdies? Ir pokario partizanai, ir kelių parapijų tikintieji, ir ilgamečiai lagerio draugai, ir broliai kunigai. Tačiau buvo žmonių, kurie kun. Z. Neciunsko nekentė. Kaišiadorių bedieviai planavo sutrukdyti laidotuves. Išvakarėse Kalvių apylin­kės pirmininkas įsakė, kad kunigai prie bažnyčios nestatytų mašinų ir nedarytų demonstracijų. Birželio 23 d. gedulingoms pamaldoms Kalviuose vadovavo Kaišiadorių vys­kupijos valdytojas kan. J. Andrikonis. Viskas buvo taip sutvarkyta, kad laidotuvės praeitų kuo blankiau. Pamokslininkas kun. Valatka pasakė blankų pamokslą, visai neužsimindamas apie velionio kun. Zigmo asmenį. Kunigai ir tikintieji buvo įžeisti ir įskaudinti: kaip toli nueita, pataikaujant bedieviams ir valdžiai! Kaišiadorių kurija apie kun. Neciunsko mirtį nepranešė savajam vyskupui Vincentui Sladkevičiui, kuris velionį gerbė, o velionis vyskupą nuoširdžiai mylėjo.

Kun. Z. Neciunsko artimieji nutarė velionį palaidoti tėviškėje – Santaikos kapinėse. Išlydėjus į šventorių, pasirodė, kad nėra sunkvežimių karstui ir žmonėms vežti į Dzūkiją. Paaiškėjo, kad Kaišiadorių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas su Kaišiadorių au­to­inspekcija nuvarė mašinas į Kaišiadoris, motyvuodamas, kad kunigo laidotuvėms neturėję teisės panaudoti kolūkio mašinų, nors gerai žinojo, kad rajonas laidojimui neturi specialių mašinų ir visi naudojasi valdiškomis transporto priemonėmis. Padėti išgelbėjo velionio Zigmo lagerio draugas kun. Alfonsas Svarinskas. Kun. Neciunsko karstą įdėjo į kun. A. Svarinsko „Žiguli“ furgoną, aprišo virvėmis, nes dalis karsto kabojo ore, ant karsto sudėjo vainikus ir, lydimas vilkstinės lengvųjų mašinų, išvažiavo į Santaiką. Žmonės prašė, kad mašinos važiuotų lėtai ir dar gerą kilometrą išvargę ir verkdami lydėjo savo ganytoją į amžino poilsio vietą. Deja, daugelis žmonių dėl Kaišiadorių bedievių savivalės negalėjo nuvykti į Santaiką.

Jiezno kryžkelėje laukė didžiulės minios tikinčiųjų su gėlėmis. Po trumpo sustojimo mašinos pajudėjo Santaikos link. Žmonės raudojo ir bėrė ant kelio gėles.

Santaikoje gedulingą procesiją pasitiko minios žmonių ir Suvalkijos kunigai. Po gedulingų pamaldų Dzūkijos smėlyje išdygo naujas tauraus lietuvio ir uolaus kunigo kapas. Pasipiktinimo banga Kaišiadorių bedievių elgesiu nusirito ne tik per visą Dzūkiją, bet ir per visą Lietuvą. Tarp kolūkiečių ir akademiniuose sluoksniuose visi vienbalsiai kartojo: „Kaip ateistai galėjo šitaip padaryti? Ko verta tarybinė Konstitucija, jei šitaip elgiamasi?“

Religijų reikalų tarybos įgaliotinis rugpjūčio 20 d. išsikvietė į savo įstaigą kun. Alfonsą Svarinską ir stengėsi kaltę dėl šių laidotuvių suversti kunigams, organizavusiems šias laidotuves.

Kun. Zigmo Neciunsko kapas mokys jaunąją kartą Dievo ir Tėvynės meilės.

* * *

Kodėl tarybinės valdžios pareigūnai nekentė kun. Z. Neciunsko? 1940 m. gruodžio 4 buvo suimtas Nedzingės klebonas kun. Z. Neciunskas. Po metų jis gavo 10 metų lagerio ir 5 metams neteko piliečio teisių. Iki rugpjūčio 3 d. kalėjo Lukiškyje, o paskui buvo išvežtas į tolimą Kareliją, kur jam teko gerokai pavargti prie miško darbų. Čia jis rado 500 vyrų ir 300 merginų lietuvių. Po vienerių metų jį nugabeno į Mordoviją, kur teko dirbti fultliarų ceche ir tris mėnesius sirgti dėl širdies dekompensacijos. Pats būdamas silpnos sveikatos ir netinkamas sunkiam fiziniam darbui, jis net 8 metus gydė ir slaugė kitus, kaip lagerio felčeris. 1955 metų pabaigoje, pilnai atlikęs bausmę, jis buvo paleistas ir pirmiausia aplankė savo vyskupą Teofilių Matulionį invalidų namuose Mordovijoje.

Jautri kun. Zigmo širdis nerimo Lietuvoje, – tiek daug jo tautiečių dar gyveno Sibiro platybėse! Porą mėnesių pabuvęs Tėvynėje, kun. Zigmas savo noru važiuoja pas tautiečius į Maklakovą Krasnojarsko srityje. Čia jis aptarnavo tikinčiuosius pustrečių metų 300-500 kilometrų spinduliu. Vėliau, grįžus į Tėvynę, jam neleidžiama kunigauti.

Dar būdamas Sibire, jis 1957 m. kovo mėn. apsilankė kun. J. Gusto įrengtoje koplyčioje Krasnojarske. Kun. J. Gustas greitai Krasnojarske mirė ir ten pat kun. Šeškevičius jį palaidojo.

Kun. Z. Neciunskas buvo žmogus iki aukščiausio laipsnio išvystęs visas geriausias dzūko savybes, – jį žavėjo kiekvienas sutiktas žmogus, nes sugebėdavo greitai jame pastebėti ką nors gero. Turėdamas gyvą ir karštą širdį, jis giliai atjausdavo kitų rūpesčius, nelaimes ir skausmus. Jis mokėjo žmogų paguosti, padrąsinti ir pakelti jo nuotaiką. Išganytojo pavyzdžiu jis pirma žmogui padėdavo, paguosdavo, o paskui aprūpindavo jo dvasinius reikalus.

Kaip kunigas velionis buvo uolus ir pareigingas, gerbė Bažnyčios vyriausybę ir gražiai sugyveno su broliais kunigais, o su daugeliu jj rišo gilaus draugiškumo saitai, todėl jo laidotuvėse matėme arti šimto kunigų.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1976, nr. 24.

Kun. Z. Neciunsko skundas 

Žemiau pateikiame kun. Zigmo Neciunsko Lietuvos TSR Prokurorui paruoštą skundą, kurio, draugams pertariant, dar nebuvo išsiuntęs.

S k u n d a s
dėl LTSR Ministrų Tarybos 
Valstybinio Televizijos ir radijo 
komiteto veiklos, šiurkščiai 
pažeidusios elementarias 
teisingumo ir teisėtumo normas, 
liečiančias asmens orumą 
ir religinio kulto apeigas.

LTSR MT Valstybinio televizijos ir radijo komiteto pareigūnai mas­kuotos ir klastingos apgaulės būdu, be mano žinios ir sutikimo, suorganizavo manęs nufilmavimą Kaišiadorių rajono vykdomajame komitete ir laikantį Mišias Kalvių bažnyčioje. Tokį sumontuotą filmą per televizijos laidą, vardu „Ir per amžių amžius“, kartkartėmis su šmeižiančia mane informacija demonstruoja Lietuvos tikintiesiems ir visuomenei.

Aš buvau oficialiai iškviestas atvykti į Kaišiadorių rajono vykdomąjį komitetą. Ten mane siuntinėjo iš kabineto į kabinetą, užduodami nereikšmingus klausimus: apie turistų lankymąsi Kalvių bažnyčioje ir pan. Pasirodo, atvykę televizijos darbuotojai su iš anksto paruošta aparatūra mane ten filmavo.

Vėliau Kalvių bažnyčioje, man belaikant sekmadienį šv. Mišias, susikaupusiai besimeldžiant gausiai susirinkusiems parapiečiams, į bažnyčią, sukeldami triukšmą, įsibrovė vyrai su televizijos aparatūra ir be mano leidimo ėmė filmuoti, šeimininkaudami bažnyčioje, tarsi nuosavoje studijoje.

LTSR BK 143 str. numato bausmę laisvės atėmimu ligi vienerių metų už pažeidimą įstatymo dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, taigi ir valstybės atskyrimo nuo Bažnyčios.

Minėtu įsibrovimu buvo šiurkščiai sudrumsta švenčiausių tikintiesiems kulto apeigų, būtent, šv. Mišių rimtis, buvo giliai užgauti besimeldžiančiųjų religiniai jausmai.

Momentas, kai aš dalinu Komuniją, filme yra palydimas tokiais diktoriaus komentarais: „Tomis pačiomis rankomis šventino banditų ginklus ir kankinimo įrankius“.

Šios insinuacijos bei teiginiai, liečiantieji mano asmenį ir veiklą pokario metu, pasitelkus visų veikliausią propagandinę priemonę – pakartotinas televizijos laidas, yra nedovanotinas tyčinis nuolatinis mano asmens įžeidinėjimas, siekiant mane diskredituoti kaip kunigą, Katalikų Bažnyčios atstovą, visos tikinčios ir netikinčios Lietuvos visuomenės akyse.

Tokiu negarbingu ir neteisėtu, šmeižikišku būdu sumontuotas filmas yra šlykštus prasimanymas ir nusikalstama veikla, baudžiama LTSR įstatymais.

Tas faktas, kad praeityje tarybinio teismo sprendimu aš, kaip politinis kalinys, iškalėjau sustiprinto režimo lageryje 10 metų, dar neduoda niekam teisės, praėjus 20-čiai metų vėl mane maltretuoti ir terorizuoti.

Pagaliau mano teisminės bylos medžiaga nurodo, už ką aš buvau nuteistas 10 metų. Pokario metu nekartą maitinau Lietuvos partizanus, nepripažinusius teisėtu Lietuvos inkorporavimu į TSRS sudėtį; juos materialiai rėmiau ir sutuokiau vieną jų porą. Filmo redaktorių propaganda, esą aš šventinęs banditų ginklus bei kankinimo įrankius yra ne dokumentiniai faktai, o piktavališkas šmeižtas.

Šiuo atviru skundu aš kreipiuosi į LTSR prokuratūrą reikalaudamas:

Sustabdyti manęs, kaip legalaus tarybinio piliečio ir kunigo, gyvenančio Tarybų Sąjungoje, terorizavimą ir maltretavimą.

Užkirsti kelią šv. Mišių orumo paniekinimui.

Sudrausti nusikaltėlius:

1. Išimti mane liečiančius kadrus iš televizijos filmo „Ir per amžių amžius“.

2. Patraukti baudžiamon atsakomybėn aukščiau minėtus Televizijos ir radijo laidų redaktorius bei operatorius ir jiems davusius patvarkymus šiuos veiksmus atlikti, kartu su bendrininkais iš Kaišiadorių rajono vykdomojo komiteto, pagal LTSR BK 18 (tyčinis bendras dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas nusikaltime) ir pagal BK 132 ir 133 straipsnius (už šmeižimą ir įžeidimą viešai paskleistą kūrinio forma, šmeižimo, susijusio su kaltinimu, padarius sunkų nusikaltimą).

3. Atitaisyti man padarytą moralinę skriaudą tokiu pačiu būdu prieš Lietuvos visuomenę, kuriuo šis mane šmeižiantis kūrinys buvo paskelbtas.

Norint auklėti tarybinę visuomenę komunistinės moralės dvasia, reikėtų Televizijos ir radijo komitetui pavesti savo laidose ne fantazuoti, o atskleisti autentišką dokumentinę medžiagą apie tokių tragedijų sadizmą bei jų autorius, kaip antai:

1. Susidorojimas su tokiais populiariais tarybinės liaudies gynėjais, tarybinės visuomenės kūrėjais, kaip Putna, Uborevičius ir kiti.

2. Susidorojimas su revoliucionieriais, kaip Z. Angariečiu, K. Požėlos žmona ir kt.

3. Prieš 34 metus Vilkaviškio raj. Orijos miškelyje niekuo nekaltų kunigų žvėrišką nukankinimą ir nužudymą.

4. Tuo pačiu metu grupės Panevėžio gydytojų bei intelektualų nukankinimą.

5. Tuo pat metu Telšių raj. Rainių miškelyje taip pat žvėriškai nukankintų ir nužudytų niekuo nekaltų inteligentų, moksleivių ir darbininkų.

6. To paties laikotarpio Kaišiadorių raj. Pravieniškių politinių kalinių lagerio kartu su jų tarybiniais prižiūrėtojais masišką išžudymą.

Kai kuriose kitose Lietuvos vietose tuo metu įvykdyta dar ir dabar gyvų visuomenės atmintyje sadizmo faktų.

Išaiškinti, kas laimino anų budelių ginklus ir paruošė kankinimo įran­kius, išaiškinti, kad atskleistoji dokumentinė medžiaga pasitarnautų šito, pasauliui neįsivaizduojamo, sadizmo autorius-budelius patraukti analogiškam Niurnbergo proceso teisminei atsakomybei. Tokia dokumentinė medžiaga, kartkarčiais pateikiama televizijos laidose, būtų nepaprastai svarbi, auklėjant dabarties jaunąją kartą bei visą Lietuvos visuomenę, ugdant nepakantumą neteisėtumui ir žvėriškam barbarizmui.

Kun. Z. Neciunskas

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1976, nr. 24.

Parengė Romas BACEVIČIUS

„Katalikas“, 2026 m. liepos 10 d., nr. 13 (496)