Kovai už Lietuvos laisvę pašvęstas gyvenimas 

Laikas ir žmonės

Arvydas Gelžinis

Sibiro tremtyje gimusi, okupacijos metais brendusi ir į rezistenciją įsitraukusi Genovaitė Laurinskaitė-Šakalienė visą gyvenimą nuosekliai liudijo ištikimybę Lietuvos laisvei. Nuo pogrindinės spaudos platinimo ir dalyvavimo teismuose iki viešų protestų ir Trispalvės iškėlimo mitinguose – jos kelias tapo gyvu negink­luoto pasipriešinimo istorijos ženk­lu. Šiemet minime šios rezistentės 70-ies metų sukaktį.

Būsimoji rezistentė Genovaitė Laurinskaitė gimė 1956 m. kovo 21 d. Zimoje, Irkutsko srityje, Rusijoje tremtinių Domo Laurinsko ir Onos Vismantaitės-Laurinskienės šeimoje. Jos močiutė Ona Laurinskienė (g. 1889 m.) su vyru Stasiu Juškiu ir sūnumi Domu Laurinsku (g. 1934 m.) 1948 m. gegužės 22 d. iš Mankaičių k., Šilalės r., buvo ištremti į Irkutsko sr., Zimos r., Centralnyj Chazan gyvenvietę. Taip pat ir jos seneliai Uršulė ir Stasys Vismantai su dukromis Uršule (g. 1935 m.) ir Ona (g. 1936 m.) 1948 m. gegužės 22 d. iš Stremenių k., Šilutės r., buvo ištremti į Irkutsko sr., Zimos r., Zulumajaus gyvenvietę.

Genutė 1963 metais pradėjo lankyti vidurinę mokyklą Centralnij Chazan gyvenvietėje, kurią baigė 1971 metais. Netrukus sukūrė šeimą, 1973 metais jai gimė dukra Indra. Su dukra 1977 metais grįžo į Lietuvą, į Tauragę. Kurį laiką dirbo Tauragės keramikos gamykloje ir Tauragės mėsos kombinate. 1978 m. gruodį ištekėjo už rezistento Vlado Šakalio, susituokė Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje. Santuokos Sakramentą suteikė kun. Kazimieras Vasiliauskas. 1979 m. sausio 19 d. jaunavedžiai santuoką įregistravo Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje. Ceremonijos vadovė pasveikino jaunuosius sukūrus „tarybinę šeimą“, pasiūlė susimainyti žiedais. Jaunasis pertraukė darbuotoją: „Ne tarybinę, o lietuvišką šeimą kuriame. Žiedais mainysimės ne pas jus, o bažnyčioje. Kurioje? Tai mūsų reikalas!“ Genovaitė persikėlė gyventi į Vilnių, šeimai gimė sūnus Narimantas. Genovaitės giminės istorija, tremtys, partizaninės kovos (jos dėdė Leonas Laurinskas buvo partizanas, po kalinimo įsijungė į ne­gink­luotą rezistenciją) lėmė ir jos pačios įsitraukimą į rezistencinį judėjimą. 

Be to, Genovaitės vyras Vladas Šakalys (1942–1995) buvo vienas žymiausių neginkluoto pasipriešinimo kovotojų už Lietuvos laisvę. Už atsišaukimų, nukreiptų prieš okupaciją, gaminimą ir platinamą 1955 metais buvo suimtas, bet kaip nepilnametis nenuteistas. 1958 metais su bendraminčiais įkūrė antitarybinę organizaciją „Laisvoji Lietuva“. 1961 metais nuteistas 6 metams lagerio. Po lagerio tęsė antisovietinį darbą ir 1969 metais buvo nuteistas 4 metams lagerio. Trečią kartą suimtas 1973 metais ir 1974 metais nuteistas kalėti 5 metus ypatingojo režimo lageryje. 1978 metais grįžęs iš įkalinimo vietos drauge su Juliumi Sas­nausku, Antanu Terlecku parengė dokumentą „45 pabaltijiečių memorandumas“. V. Šakalys buvo vienas iš Lietuvos laisvės lygos įsteigimo ir pogrindinio leidinio „Vytis“ leidimo iniciatorių. Gresiant naujam suėmimui ir įkalinimui 1980 metais ryžosi neįmanomam žygiui – nutarė pabėgti į Vakarus (per Suomiją į Švediją) ir buvo pirmasis lietuvis, kuriam toks žygis pavyko.

G. Šakalienė 1980 m. pradžioje įstojo į Lietuvos Laisvės Lygą (LLL), nuo tada aktyviai įsijungė į kovą už Lietuvos laisvę. Ji platino pogrindžio leidinius: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, „Vytį“, „Šauklį“, dalyvavo politinių kalinių teismuose, taip išreikšdama jiems solidarumą, pasirašinėjo dokumentus, demaskuojančius sovietinę valdžią. G. Šakalienė pasirašė pareiškimą LTSR prokurorui dėl kun. Alfonso Svarinsko suėmimo ir kitą pareiškimą – dėl milicijos vykdyto teroro per kun. A. Svarinsko teismą. G. Šakalienė 1979 metais pasirašė pareiškimą dėl Romaldo Ragaišio arešto, 1981 m. rugsėjo mėnesį pasirašė sveikinimą „Solidarumo“ vadovui Lechui Valensai (išsamiau apie tai – puslapio apačioje). Po rezistento Algirdo Statkevičiaus teismo 1980 m. rugsėjo 11–16 d. LTSR prokuratūroje buvo oficialiai

perspėti G. Šakalienė, Algirdas Masilionis ir ses. Nijolė Sadūnaitė nurodant, kad jie netinkamai elgėsi teismo metu, ir pareikalauta, kad daugiau nesilankytų teismuose. Taip pat Genovaitė nuo 1980-ųjų kiekvienais metais, Vasario 16-ąją, kartu su bendraminčiais lankydavosi Rasų kapinėse, kur būdavo rengiami minėjimai prie Jono Basanavičiaus ir Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanorių karių kapų. Slėpė spausdinimo mašinėlę, kuria buvo spausdinamas pogrindžio leidinys „Vytis“ – tai buvo daiktinis įrodymas A. Terlecko baudžiamojoje byloje ir šios mašinėlės ieškojo KGB.

Dėl savo pogrindžio veiklos ją nuolat persekiojo saugumas, įspėdavo saugumo komitete ir prokuratūroje. KGB ją sekė, kvietė apklau­soms, šantažavo, ne kartą tardė. Jos bute, kur rinkdavosi rezistentai ir LLL nariai, dažnai buvo atliekamos kratos. Be to, ji palaikė ryšius su Len­kijos, Gruzijos, Estijos, Latvijos ir Rusijos disidentais. Taip pat lankė Sibire politinius kalinius. 

G. Šakalienė 1987 m. rugpjūčio 23 d. prisidėjo ruošiant Lietuvos Laisvės Lygos organizuotą pirmą viešą mitingą, jame ir dalyvavo – Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo, kur buvo reikalaujama nepriklausomybės Lietuvai ir SSRS okupacinės kariuomenės pasitraukimo. Dėl to 1987 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus Tarybų rajono draudimo inspekcijos kolektyvo susirinkime, kuriame kalbėjo 15 žmonių, bendradarbiai rūsčiai pasmerkė G. Šakalienę, ji buvo atleista iš darbo. Susirinkime dalyvavo ir pirmu smuiku griežė Lietuvos komunistų partijos Vilniaus m. Tarybų rajono komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Vaicekauskas.

Genovaitė dalyvavo ir KGB uždraustame 1988 m. gegužės 22 d. Lietuvos Laisvės Lygos mitinge. Su Leonora Sasnauskaite siuvo Lietuvos Trispalvę, kurią 1988 m. birželio 14 d. nesankcionuotame mitinge, paminint pirmuosius 1941 metų trėmimus, tuometinėje Vilniaus Gedimino (dabar – Katedros) aikštėje iškėlė jos dėdė, buvęs partizanas Leonas Laurinskas. Tai buvo pirmas Trispalvės iškėlimas mitinge, kuriame dalyvavo keli šimtai žmonių. Netrukus, 1988 m. birželio 24 d., Katedros aikštėje vyko Sąjūdžio organizuotas mitingas, išlydint delegatus į Maskvą, į XIX Sovietų Sąjungos partinę konferenciją, kur jau dalyvavo keliolika tūkstančių žmonių. G. Šakalienė prieš mitingo pradžią iškėlė Lietuvos Trispalvę. Tai nepatiko Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto delegatams Jurui Požėlai, Algirdui Brazauskui. Jie pradėjo replikuoti „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu. Aš pripažįstu tik vieną vėliavą, ji raudonos spalvos“. Minioje kilo šurmulys. G. Šakalienė prisimena, kaip Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Arvydas Juozaitis tuomet prašė jos, kad nuleistų Trispalvę, argumentuodamas, kad susirinko labai daug žmonių ir reikia, kad mitingas prasidėtų, kad nesužlugtų. Genovaitė taip ir padarė, bet prasidėjus mitingui, vėl iškėlė Trispalvę.

G. Šakalienė 1988 m. vasarą vadovavo dviem Lietuvos Laisvės Lygos mitingams Kretingoje. 1988 metais Katedros aikštėje dalyvavo bado akcijoje (badavo 12 parų), kur buvo reikalaujama paleisti politinius kalinius ir išvesti sovietų kariuomenę iš Lietuvos. Be to, su L. Sasnauskaite įvairiose Lietuvos vietovėse rodė ir platino filmuotą medžiagą apie Lietuvos Sąjūdžio kūrimąsi bei agitavo žmones dalyvauti Sąjūdžio veikloje. 1989 m. lapkričio 7 d. ji dalyvavo akcijoje Vilniuje, Gedimino prospekte, kai sovietų valdžiai minint 1917 metų bolševikų perversmo metines, parado metu protestuotojai trumpam sustabdė okupacinės kariuomenės tankus. 1990 m. gruodį tris paras badavo Vilniuje prie Aukščiausiosios Tarybos, reikalaujant Kazimiros Prunskienės vyriausybės atsistatydinimo. Ši akcija nebuvo sėkminga, bet buvo pranašiška, kodėl reikalauta šios vyriausybės atsistatydinimo. Jau ir taip esant įtemptai padėčiai, nuo 1990 m. gruodžio matant ženklus, kad sovietai gali karine jėga grąžinti Lietuvą į Sovietų Sąjungą, K. Prunskienės vyriausybė faktiškai įvykdė valstybės išdavimą. Ši vyriausybė 1991 m. sausio 6 d. drastiškai (dvigubai) pakėlė maisto kainas, po ko prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ nariai sausio 8 d. ginkluoti geležiniais strypais ir akmenimis šturmavo Aukščiausiąją Tarybą, kas buvo įžanga 1991 m. sausio 13 d. žudynėms.

Už rezistencinę veiklą siekiant Lietuvos nepriklausomybės G. Šakalienė 1998 m. rugpjūčio 21 d. apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2008 metais jai suteiktas Laivės kovų dalyvio teisinis statusas.

Dėl susiklosčiusių aplinkybių Genovaitė 2010 metais išvyko į Angliją, Londone gyveno ir dirbo 14 metų. Kaip ir daugeliui iš mūsų gyvenimas teikia ir džiaugsmą, ir skausmą. Prieš metus mirus dukrai Indrai, Genovaitė grįžo į Lietuvą, gyvena Naujojoje Vilnioje. Susitinka su devyniais anūkais ir dviem proanūkiais, kurie teikia gyvenimo džiaugsmą.

Kaip minėta tekste, Genovaitės Laurinskaitės-Šakalienės pavardę daug kartų minėjo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ ir „Aušra“. Štai keli pavyzdžiai: 

Žinios iš vyskupijų 

Vilnius. A. Terlecko teismo metu sirgo Šakalienės vaikas, ir motina kelioms dienoms buvo atleista nuo darbo. Šakalienė, pasinaudodama proga, buvo atėjusi į teismą. Po teismo gyd. Niunko, išdavusi Šakalienei nedarbingumo lapelį, buvo verčiama jį anuliuoti, o kai atsisakė tai padaryti, buvo priversta išeiti iš darbavietės.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1980 m., nr. 46.

Kratos, tardymai

Po gyd. Algirdo Statkevičiaus teis­mo rugsėjo 11-16 dienomis LTSR Prokuratūroje oficialiai buvo perspėti: Nijolė Sadūnaitė, Andrius Tučkus, Algirdas Masilionis, Genutė Šakalienė ir Vytautas Bogušis, kad jie netinkamai elgėsi teismo metu ir pareikalauta, kad daugiau nesilankytų į teismus.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1980 m., nr. 45.

Vilnius. 1982 m. sausio 26 d. į Vilniaus KGB tardymui buvo iškviesta Genė Šakalienė. Čekistą Kalakauską domino, ar tardomoji nėra telefonu kalbėjusi su savo vyru Vladu Šakaliu, gyvenančiu JAV. Be to, barė, kam ji pasirašinėjanti po įvairiais pareiškimais. Tardytojas leido suprasti, jei Šakalienė pasitaisytų ir išpildytų kai kuriuos saugumo reikalavimus, tai gal po kelių metų ją išleistų pas vyrą į JAV.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1982 m., nr. 52.

Genovaitė Šakalienė pasirašė po pareiškimu reikalaujant iš psicho­neurologinės ligoninės paleisti Petrą Cidziką.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1981 m., nr. 47.

Genovaitė Šakalienė pasirašė po pareiškimu LTSR Prokurorui dėl Viduklės klebono kunigo Alfonso Svarinsko suėmimo. Jame teigiama: „Mes, žemiau pasirašiusieji, išreiškiame gilų susirūpinimą dėl Viduklės klebono kunigo Alfonso Svarinsko suėmimo. Alf. Svarinskas yra doras, principingas žmogus ir geras kunigas. Mes žinome, o tie, kurie girdėjo jo pamokslus, tvirtiname, kad jis nešmeižė tarybinės santvarkos, nemenkino jos prestižo, bet tarybinės Konstitucijos rėmuose kritikavo tuos tarybinius pareigūnus, kurie neteisėtai kišosi į Bažnyčios vidaus reikalus, be pagrindo įžeidinėjo ti­

kin­čiuosius. Esame nustebinti, kad ne jie, o kun. Alf. Svarinskas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tas faktas įrodo, kad aukščiausios tarybinės instantcijos nesiskaito su savo piliečių interesais bei poreikiais, diskriminuoja tikinčius ir visus konfliktinius klausimus sprendžia iš jėgos pozicijų, nesivaduoja visuotinai priimtais moraliniais bei humanitariniais principais. Prašome nedelsiant paleisti kun. Alf. Svarinską ir tikimės, kad jis vėl turės galimybę vykdyti kunigiškas pareigas“.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1983 m., nr. 57.

Laugaliai (Klaipėdos raj.). 1985 m. rugpjūčio 13 d. vilnietės Genovaitė Šakalienė ir Leonora Sasnauskaitė bei Regina Teresiūtė, gyvenanti Kelmėje, aplankė buvusį kalinį (virš 30 metų išbuvusį Sibiro lageriuose) Justą Gimbutą. Laugalių invalidų namuose, kur šiuo metu laikomas J. Gimbutas, lankytojas grubiai užsipuolė moteris, prisistačiusi kaip šios įstaigos direktoriaus pavaduotoja. Nepateikusi savo asmens ir einamųjų pareigų liudijimo, nepažįstamoji pareikalavo lankytojų pavardžių. Viešnioms neskubant rodyti savo dokumentų ir aiškinant, kad jos niekuo nenusikaltusios, pavaduotoja pradėjo šaukti mačiusi R. Teresiūtės nuotrauką ir žinanti, kad ji esanti nepageidaujamas asmuo. Pakeliui į au­tobusų stotelę lankytojas pasivijo „viliukas“, iš kurio iššokęs vyriškis pateikė dokumentą, išrašytą Klaipėdos rajono VRS darbuotojo Vytauto Šiaulio vardu ir pareikalavo parodyti pasus, priešingu atveju, žadėjo asmenybių nustatymui vežtis į skyrių. R. Teresiūtei pateikus pasą, visas tris paleido, o VRS darbuotojas V. Šiaulys nuvažiavo sau, atlikęs uždavinį.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1985 m., nr. 68.

Genovaitė Šakalienė pasirašė po pareiškimu reikalaujant nutraukti bylą Romui Ragaišiui. Tai žinomas Lietuvos kovotojas už žmogaus teises. Jis ne kartą yra pasirašęs pareiškimus ir protestus dėl įstatymų pažeidinėjimo, praktikuojamų valdžios organų. Jis viešai pasmerkė B. Gajausko, V. Petkaus, A. Ginzburgo areštus. Ragaišis visuomet ir visur reikalavo tiksliai laikytis įstatymų ir nepažeidinėti žmogaus teisių. Petkaus teisme Ragaišis viešai de­maskavo melagingus, sufabrikuotus kaltinimus, kri­mi­nuotus Petkui. Už savo visuomeninę veiklą Ragaišis buvo persekiojamas. Jam ir jo šeimai atėmė butą ir išregistravo iš Vilniaus miesto.

„Aušra“, 1979 m., nr. 15.

Genovaitė Šakalienė pasirašė po sveikinimu Lenkijos „Solidarumui“ ir jo vadovui Lechui Valensai.

„Aušra“, 1981 m., nr. 29.

„Katalikas“, 2026 m. balandžio 3 d., nr. 7 (490)