Kunigai irgi buvo maži vaikai...
Birutė NENĖNIENĖ
Kažkada su maža mergaite bevartydama albumą parodžiau jai vieną nuotrauką su mums abiems pažįstamu žmogumi – kunigu prie altoriaus. Paklausiau, ar prisimena, kas jis toks. „Dievas!“, – nuoširdžiai, tvirtai nuskambėjo vaiko atsakymas.
Taip staigiai ir taikliai nebūčiau sugebėjusi atsakyti. Ir suaugusieji gali kunigą ar kitus žmones sudievinti, bet gyvenimo kasdienybė primena, kad mes visi, kokius postus ar pareigas užimtume, esame to paties Dievo vaikai. Be galo skirtingi ir kartu labai panašūs, kiekvienas turėjęs savo vaikystę.
Prieš šias Šventas Kalėdas pakalbinau kelis skirtingu laiku gimusius dvasininkus, bandydama išgirsti ir kitiems pasakyti, jog ir kunigai buvo vaikai. Jie pasidalijo, kaip prisimena Kūčias, Kalėdas, ko dabar visiems linki.
Kelionė per laikmečių išbandymus
Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijos altaristas kun. Vaclovas Stakėnas (g. 1934 05 24), šių metų gegužės 23 dieną minėjęs kunigystės šventimų 55-erių metų sukaktį.
Kiek save menu, šeimoje nuo vaikystės buvo svarbios visos metinės religinės šventės. Visada šventėme eilinius sekmadienius. Daug laiko bendrai maldai buvo skiriama ir namuose. Tad negalėčiau pasidalinti atskirai ypatingai įstrigusiu Kalėdų šventimu. Mano tėvai Ona ir Simonas Stakėnai buvo paprasti Maženių kaimo žmonės. Jie aktyviai tarnavo Panevėžio vyskupijos Velykių parapijos gyvenime, procesijose, talkindavo kunigui. Mama giedodavo bažnyčios chore. Iki bažnyčios buvo gal keturi kilometrai. Mes, penki vaikai, iš mažumės įpratome melstis kartu su tėvais. Menu save mažą bažnyčioje per šv. Mišias šalia mamos klūpantį, kad net kaimynės mamos klausdavo: „Ką tu, Ona, tam vaikui užduodi, kad jis toks ramus?“ O kai išgirstu, kad pagiria, tai noriu dar uolesnis būti… Bet mano vaikystėje nebuvo taip, kad vaikai per šv. Mišias bažnyčioje lakstytų, kaip kad vėliau buvo ir dabar esama. Tada kunigas šv. Mišias aukodavo nugara į žmones, lotyniškai, išgirsdavau tik kai atsisukęs sakydavo „Dominus vobiscum“ („Viešpats su jumis“). Žinau, kad pirmasis mano pažintas klebonas buvo Bronius Strumila.
Gyvenome sunkiai versdamiesi, o čia ir rusų, vokiečių okupacijos, karas, pokaris, areštai, trėmimai. Laikų virsmas sujaukė visas tradicijas. Tėvų namuose visada prieglaudą rasdavo nuo tremties besislapstantys. Pokario metais mūsų namuose apsigyveno neįgali giminaitė Juzefa. Ji buvo savotiška menininkė. Tai per ją ir prisimenu Kalėdų eglutę. Iš tokio tampraus spalvoto popieriaus pagamindavo eglutei papuošimų. Mano vaikystėje namuose dar nebuvo elektros. Tik maldos metu užžiebdavo į kažkokį indą įstatytą žvakutę. Saldainių per Kalėdas kažkiek būdavo, bet pirmiausia jomis buvo vaišinamas svečias, o vaikai sulaukdavome savo eilės. Kūčių valgius mama ruošdavo melsdamasi. Ant stalo padėdavo daugiau plotkelių nei buvo mūsų šeimos narių – o gal užsuks koks pakeleivis, vienišas žmogus. Apie kalėdinių dovanėlių laukimą neturėjau nė supratimo. Neprisimenu, kad būčiau turėjęs svajonių žaisliuką. Dėl nepritekliaus jo negalėjo nupirkti. Na, kartais, ką nors lauktuvių parveždavo iš Panevėžio. Seseriai Akvilei, kaip vienintelei mergaitei tarp mūsų, keturių brolių, kažko lyg ir nupirkdavo.
Apie kokias dovanas dabar svajočiau? Geriausia dovana – malda ir bendravimas. Jei jaunystėje buvau varžomas dėl ateistinės valdžios persekiojimų, tai dabar, senatvėje, varžo silpstanti sveikata. Negaliu būti aktyvus, sumanus ir patraukiantis kitus. Džiaugiuosi, kad šalia turiu geros širdies patarnaujančią šeimininkę Jadvygą. Dėkoju Dievuliui, kad dar judu. Džiaugiuosi, kad iki šiol turėdamas miklias kojas, su lazdutėmis pasiramsčiuodamas, nueinu kasdien tuos kelis šimtus metrų į bažnyčią aukoti šv. Mišių. Džiaugiuosi, kad dar yra mane neužmiršusių žmonių. Visiems žmonėms linkiu supratingumo, geros valios šeimose, bendruomenėse.
Kalėdos tada, kai ateina į tavo širdį
Prelatas Vytautas Gustaitis, Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedros altaristas (g. 1954 04 01).
Nuo vaikystės prisimenu Kalėdas. Eglutę visada puošdavome Kūčių dieną. Labai mažą, su labai mažai žaislų. Ne tik žaislų mažai turėjome, bet ir vietos – gyvenome 9 vaikai ir tėvai 34 kvadratinių metrų kambaryje. Puošybai labai gražiai tiko rojaus obuoliukai. Kartais vienas kitas saldainis kabodavo iki tol, kol neišjungdavo šviesos. Tada paslapčiomis „išlukštendavome“, o kuris – niekas ir nesigilindavo. Ant eglutės likdavo vien spalvotas popieriukas be viduriuko.
Šiandien juokas pagalvojus, kaip svaigstama dėl dovanų, ypač vaikams. Aš savo vaikystės kalėdinių dovanų neatsimenu. Jų nebuvo, net negirdėjome jas esant. Atsimenu tik vieną Kūčių vakarą, kai atėjo atseit Senelis – kažkokia pala apsigaubusi kaimynė. Atpažinau iš kreivos kojos. Atnešė mums į popierius tūtą susuktų pačių pigiausių saldainių.
Norėdami, kad ant Kūčių stalo būtų dvylika valgių, priskaičiuodavome ir trijų rūšių duoną, obuolius. Iš Kūčių valgių man labiausiai įstrigę pas mus vadinti kleckai ir būtinai spanguolių kisielius. Jeigu gaudavo – būdavo silkės marinate su visokiais priedais, žuvies, grybų. Prieš Kalėdas ir miltų nusipirkti buvo problema. Atsimenu, vienais metais nebuvo miltų. Tada mama į aguonpienį supjaustė gabaliukais baronkas. Eglute pasirūpindavo tėtė. Kai paaugau, o iš vaikų savo amžiumi buvau nei pats didžiausias nei pats mažiausias, tai pasiųsdavo ten, kur ne taip malonus darbas. Eidavau į medelyną nupirkti eglutės. Gal ir buvo vienas kartas, kai eglutę pavogėme iš miško. Ant dengiamo Kūčių stalo pirmiausia būdavo padedama šieno, tiesiama staltiesė. Ant gražiausios lėkštutės, kokią tik turėjome, padėdavo plotkeles.
Mokykloje būdavo, kad kai kurie mokytojai po Kūčių (juk rytojus, Kalėdos buvo darbo diena) patikrindavo, ar tarp dantų likę aguonų. Klausdavo, kas vakar buvo bažnyčioje. Mes, durniukai, keliame rankas. Klausia, kodėl ėjom. Sakom, kad tėveliai vedėsi. Mokytoja sako: „Tai jūs tėvai durni“. Man tada sukyla vaikiška mąstysena, kad ir mokytoja durna, nes ir ji mama, ir ji turi savo vaikų… Nieko aš nekaltinu, buvo tokie laikai, požiūris, apsiėjimas.
Lankėme Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos bažnyčią, Piemenėlių šv. Mišios buvo aukojamos vidurnaktį, 12 valandą.
Po kunigystės šventimų (1981 05 31) pirmoji mano parapija buvo Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Vardo. Bernelių Mišios irgi buvo aukojamos vidurnaktį.
1989-aisiais pradėjęs tarnystę Vilkaviškio parapijoje, pajutau, kaip žmonėms svarbu bendrystė. Į pirmąsias parapijos organizuotas Kūčių vakarienes, Kalėdų pietus susirinkdavo iki dviejų šimtų sunkiai besiverčiančių, vienišų žmonių. Jautriausia buvo tai, kad pakviesti parapijos žmonės dalijosi savo stalui pasiruoštais valgiais, patarnaudavo valgyklėlėje. Paremdavo įvairios įstaigos. Iš tų pačių, su širdies meile artimui pasidalintų produktų galėjome žmonėms paruošti kalėdines dovanėles.
Laikai, o ir žmonės, keičiasi. Vaikystėje Kalėdų laukimas buvo apgaubtas jaukios paslapties. Pareini iš mokyklos – namai kvepia švara, mamos kepamo pyrago aromatu. Taip norėtum to pyrago, bet negalima, reikia išlaukti Kalėdų šventės. Ir kūčiukus ne prieš mėnesį ar du iškepdavo, o iš vakaro… Dabar, kur bepasisuksi, reklamos, nuolaidos, kvietimai pirkti dovanas, pilnos lentynos įvairiausių skanumynų ir smulkmenėlių. Kristaus gimimas užgožtas komercija, papuošimais ir pasipuošimais.
Rodos dar neseniai ir pasaulietinėje aplinkoje Advento laikas buvo švento susikaupimo, paslaptingo laukimo, ramybės metas. Buvo vengiama trankių pasilinksminimų, vakarėlių. Tie, kuriems šitai rūpėjo, kurie gyveno ta dvasia – nuseno arba išmirė. Atėjo karta, kuri gyvena kitu ritmu, jų sąmonė kitaip suprojektuota, jų gyvenimas neturi dvasinio religinio turinio. Ir todėl dabar prieš Kalėdas pirmasis didžiausias rūpestis – dovanos ir pilnas stalas. Apgailestautina, kad jau nežinome, ką ant to šventinio stalo dėti, kadangi visko pilni ir ragaujame kasdien. Kartais su baime galvoju, kad gal ir tie neramumai pasaulyje dėl to, kad mes jau visko pertekę, nevertiname tai, ką turime, nevertiname vienas kito, svetimėjame. Viskas gražu, ką žmonės kuria, kuo grožisi ir džiaugiasi. Bet ar nenupiginame Kristaus gimimo šventės, kada lapkričio mėnesį visais kanalais pradedame šaukti: „Kalėdos, Kalėdos!“ Atėjus šventei jau būname išsisėmę, pavargę.
Visiems žmonėms linkiu Ramybės ir Vilties. Linkiu, kad šalies valdantieji (neišskiriu nė vienos partijos) surastų vienybę, ieškotų ne savęs, ne savo partijos, bet Lietuvos gerovės. Kad jie girdėtų ir tą paprastą, eilinį žmogų (kaip patys sako) ir būtų vedliai.
„Neprasibrausi prie kiekvienos širdies“
Gižų Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kun. filos. mgr. Virginijus Vaitkus (g. 1962 05 24) šiemet paminėjo kunigystės šventimų 35-erių metų sukaktį. Jo vaikystės parapijos bažnyčia buvo irgi Šv. Antano Paduviečio – Aukštelkėje, dabartinėje Šiaulių vyskupijoje.
Gyvenome sovietiniais laikais. Šeimoje augome septyni vaikai, aš – priešpaskutinis. Sodyba stovėjo kaime prie Šiaulių, gražioje vietoje, netoli miško. Ankstesniais metais eglutės į mišką eidavome su tėčiu, bet kai buvau devynerių, jis žuvo po automašinos ratais… Po to mudviejų su vyresniu broliu buvo užduotis pasirūpinti eglute. Taigi, Kūčių dieną, pradėjus temti, slapstydamiesi einame nusikirsti eglutės. Ir per sniegutį – į namučius. Taip išeitų, kad… vogėme. Tais laikais mūsų krašte eglučių niekas nepardavinėdavo, reikėdavo kažkieno paprašyti.
Eglutės žaislai buvo labai kūrybingi: mūsų, pačių vaikų, karpiniai, turėjome ir keletą stiklinių, pirktinių. Pakabindavome keletą popierėliuose įvyniotų saldainiukų, kuriuos vėliau leisdavo vaikams pasiimti kaip kalėdinę dovaną. Neprisimenu, kad būtume sulaukę kitokių kokių kalėdinių dovanų. Neatsimenu, kad būčiau dovanų gavęs ir vėliau. Mokykloje vaikai pasikalbėdavome, kad šventėme Kūčias, bet neprisimenu, kad mokytojai dėl to būtų ką nors pajuokę ar perspėję. Tikriausiai, tarp jų nebuvo ideologinio komunisto…
Eglutei apšviesti turėjome mažas žvakutes su prisegamais metaliniais stoveliais – liktorėliais. Jas uždegdavome tik vakarieniaudami. Ant stalo po staltiese padėdavo šieno. Pamenu, kad po Kūčių vakarienės žaisdavome kažkokius tarsi žaidimus, susigalvoję norą iš po staltiesės traukdavome šiaudelį…
Į kunigų seminariją įstojau būdamas 23-ejų metų, vyresnis už kitus klierikus, praėjęs sovietinius sunkumus. Uoliai meldžiausi, įsijaučiau į Švento Rašto esmę, įgijau gyvojo tikėjimo malonę ir tada Kalėdos tapo giliai išjausta Kristaus gimimo švente.
Kaip dabar regiu Kalėdų dvasią žmonėse? Vis dėlto jaučiu, kad yra didelis šios šventės laukimas. Nežinau, ko labiau laukiama: ar kažkokios džiaugsmo šventės, ar dovanų, ar bendrystės… Neprasibrausi prie kiekvienos širdies, nepamatuosi, kiek ten yra tikėjimo dvasios! Andai, užėjau Kaune į „Akropolį“ – žmonės su dovanų maišiukais tik juda, juda… Savotiškai džiugina tas šurmulys. Džiugina, kad susiburia šeimos. Arba štai, penktadienį aplankau bažnyčion nepajėgiančią ateiti vienišą senolę, o jos akyse ir širdyje džiaugsmas, kad iš Anglijos sugrįš vaikai, kad namuose visi pabendraus prie pasidengto stalo.
Per Adventą mokykla mane pasikvietė į popietę. Vaikų prašau atsakymo į tarsi man neaiškų klausimą: kodėl per Kalėdas dovanojamos dovanos? Vienas berniukas ir sako: gimtadienis! Tada aiškinu, kad vienas kitam dovanojame dovanas todėl, kad Jėzus gimęs mūsų širdyse. Man gera, kad vaikai susimąsto…
Prieš ketvirtį amžiaus gyvenau ir tarnavau Italijoje. Kai pramokau kalbą ir jau galėjau klausyti išpažinčių, sakyti pamokslus, tai Kūčių vakarą, kokią ketvirtą valandą, į klausyklas ateidavome gal aštuoni kunigai ir kelias valandas klausydavome išpažinčių… O bažnyčia buvo nedidelė… Šventoriuje įrengta prakartėlė. Kartais joje vietoj Kūdikėlio skulptūros buvo padedama Švento Rašto knyga, simbolizuojanti Gyvąjį žodį… Atvykdavo chorai, įvairūs ansambliai giedodavo kalėdines giesmes. Prie altoriaus aukoti šv. Mišių išeidavome 5-6 kunigai. Po šv. Mišių visus žmones kviesdavo prie bendro stalo vaišintis. Valgydavo ir dovanodavo tradicinį kalėdinį pyragą panetoni… Man ši tradicija patiko ir dabar priperku įvairaus dydžio panetoni pyrago ir išdalinu kaip kalėdines dovanėles žmonėms. Ir jie manęs neužmiršta, dalinasi tuo, ką turi, pavyzdžiui, atneša dvidešimt kiaušinių, medžiotojai – dešros ar šviežios žvėrienos…
Italijoje Kūčių vakaras su visomis vaišėmis baigdavosi apie pirmą valandą nakties.
Taigi, visi, visuose kraštuose esame Jėzaus vaikai, laukiame, ilgimės bendrystės vieni su kitais. Stebėdamas, lankydamas savo parapijų žmones, jaučiu ir tuo džiaugiuosi, kaip jiems tampa svarbu dvasinė ramybė, pasidalijimas savo išgyvenimų problemomis su kalėdojančiu kunigu.
Visai Lietuvai, kiekvienam žmogui linkiu Vilties ir džiaugsmo!
Misija – būti dovana kiekvienam žmogui
Pagal oficialius dokumentus Patašinės Šv. Kryžiaus parapijos administratorius kun. rel. m. mgr. Arnas Budrius tarnauja kaip vikaras ir Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje. Tačiau, atrodo, kad didelė jo širdies dalis Patašinėje, nuo 2023 metų, sausio, kai į čia buvo vyskupo paskirtas. O ir žmonės jį vadina klebonu. Pernai parapijiečiai nuoširdžiai sveikino su kunigystės dešimtmečiu (įšv. 2014 01 26), šių metų spalį – su gyvenimo 40-mečiu (g. 1985 10 31). Advento pradžioje Patašinės bibliotekoje surengta kunigo fotografijų paroda. Jose užfiksuoti vaizdai ir objektai iš šiemetinių piligriminių kelionių po Lietuvą, Italiją, kitas Europos šalis. Be fotografijos ir kelionių kunigas Arnas turi pomėgį žvejoti, savo pomėgių ir parapijos gyvenimo akimirkomis dalijasi feisbuke.
Vaikystės Šv. Kalėdos, kaip ir daugeliui vaikų, asocijuojasi visų pirma su eglute. Eglutė namuose buvo puošiama likus maždaug savaitei iki Šv. Kalėdų. Patys pirmieji prisiminimai apie tai, kad einama į kalną parnešti gyvos žalios eglutės, nes tėviškė Gelgaudiškyje, ant Nemuno kranto. Tada ten buvo gausu eglių ir eglučių. Tik dabar, šylant klimatui, jos visiškai išnyko. Dar prie mūsų namo augo keturios sidabrinės eglės. Kai man buvo kokie ketveri metai, ir jos buvo žemos, vieną puošdavo. Naudodavo nudažytas įvairiomis spalvomis kaitrines elektros lemputes. Kaip žinia, gyva eglutė namuose pribarstydavo spyglių, todėl vėliau puošdavo seną dirbtinę eglutę, su senais žaisliukais. Atsimenu ir keistą lempučių girliandą: jei perdegdavo viena lemputė, tada visa girlianda neveikdavo ir norint ją įžiebti tekdavo ilgai ieškoti ir tikrinti, kuri perdegė.
Šv. Kūčių vakaras mūsų šeimoje prasidėdavo vakare apie 20 valandą. Juk visą dieną trukdavo pasiruošimas: močiutė, teta ir močiutės sesuo gamindavo valgius, virdavo kisielių. Senelis tuo tarpu turėdavo apsiruošti tvarte. Tik kažkurioje klasėje perskaičiau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vaikystės namuose aprašomas Kūčias, ir taip įstrigo: visi laukdavo kol Kostukas praneš, kad jau pasirodžiusi pirmoji žvaigždė ir jau reikia sėsti prie Kūčių stalo…
Valgiai būdavo žuvis ir įvairios mišrainės, silkės, šližikai su aguonpieniu. Pas mus Zanavykijoje, bent jau namuose, buvo naudojamas ir majonezas. Tik vėliau, kai tapau klieriku, atlikau praktikas įvairiose parapijose, tai susipažinau su skirtingomis tradicijomis ir mūsų kraštui kitokiais Kūčių patiekalais.
Mažas buvau patikėjęs, kad 00 val. nakties iš čiaupo bėga vynas, tai vis bandydavau sulaukti vidurnakčio, kad prisileisčiau to vyno…
Ir štai tas vakaras… Ant stalo uždegta žvakė, padėti kalėdaičiai, viena vieta su lėkšte ir kalėdaičiu laisva – mirusiems artimiesiems. Tyloje pasimeldžiame už mirusius, dalijamės, laužome kalėdaičius, palinkime vienas kitam labiausiai reikalingų dalykų.
Šios šventės buvo ypatingos tuo, kad susirinkdavo daugiau šeimos narių ar šiek tiek tolimesnių giminių. Man labai patikdavo didesnis susibūrimas, bendrystė. Bėgant laikui, žmonių vis mažėjo. Šiuo metu būtume trys prie Šv. Kūčių stalo. Šiais metais jau antrą kartą Kūčių vakarienės rinksimės kartu su Šv. Vincento Pauliečio parapijos klebono kunigo Dariaus Vasiliausko giminėmis.
Laukdavau Šv. Kalėdų senelio, bandydavau jį užtikti. Dovanų gaudavau visokių stalo žaidimų, knygų. Taip pat ir portfelį prieš pirmąją klasę.
Nuo vienuolikos metų pradėjau patarnauti šv. Mišioms, tai Kūčių vakaras prasitęsdavo dalyvavimu Bernelių šv. Mišiose. Po jų Gelgaudiškio Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje klausydavomės koncerto.
Jei vaikystėje reikėdavo ilgai laukti skaičiuojant dienas, kada bus atostogos, ar kunigų seminarijoje braukant dienas ir skaičiuojant, kiek dar liko egzaminų baigti sesiją, tai iš tiesų atrodydavo laikas slenka vėžlio žingsniu. Dabar galiu pasakyti, kad kartais nereikia laukti, nes ir Kalėdos ateina pačios. Mėgstu kartais pajuokauti, jei kas sako „tuoj Šventos Kalėdos“, aš sakau, kad „jau tuoj Šventas Velykas švęsime“…
Jėzus mus kviečia būti kaip vaikais. Tai nereiškia lengvabūdiškumo, bet turime mokytis patirti nuostabą. Tai reiškia: mažume ir paprastume pajauskime, patirkime didingiausius dalykus. Per mažumą – į Viešpaties pažinimo didybę. Man asmeniškai Šv. Kalėdų šventimo kulminacija yra Piemenėlių šv. Mišios, kuriose gležnas Vaikelis ateina į mūsų gyvenimus.
Žmonėms linkiu, kad nešvęstume Kalėdų lapkričio mėnesį, kad Advento metu prisimintume, jog mūsų misija būti dovana kiekvienam žmogui. Darykime gerus darbus, o atėjus šventėms nenaudokime šventinių gigabaitų duomenų, bet stenkimės kiek įmanoma bendrauti su esančiais šalia gyvai, iš širdies į širdį.
„XXI amžius“, 2025 m. gruodžio 19 d., nr. 47–48 (2660–2661)