Kunigystė buvo jo laimės viršūnė
Atmintis
Vyskupo Juozo Žemaičio (1926 08 30–1949 09 25–1989 03 18–2021 10 05) 100-osioms gimimo metinėms
Rugpjūčio 30 dieną sukanka 100 metų, kai Sparvinių kaime, Griškabūdžio parapijoje, giliai tikinčių katalikų šeimoje, gimė Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis MIC.
Jis buvo jauniausias iš penkių vaikų. Pradinę mokyklą lankė Meškinių kaime, o baigė Vėdarų kaime. Vėliau mokėsi Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. Mokydamasis joje labai daug skaitė, per vienus mokslo metus – net 150 knygų. Interviu „XXI amžiui“ (2009 02 10, nr. 75) vyskupas sakė: „Labai mėgau skaityti. Mane ypač sužavėjo knyga apie šv. kun. Joną Boską. Manau, kad tai buvo mano kunigiškojo pašaukimo užuomazga. Mintį, kad galėčiau tapti kunigu, giliai slėpiau širdyje, nes aplinkiniai vis užsimindavo, kad ir man derėtų pasekti garsiųjų dėdžių – trijų kunigų Grigaičių ir brolio Saliamono bei dviejų mamos dėdžių Kudirkų – pavyzdžiu. Tylėdavau, bet su paauglišku užsispyrimu sau kartodavau: „Ot ir nebūsiu kunigas!“ Bet kai atėjo laikas rimtai apsispręsti, abejonių nebuvo. Šį pasiryžimą dar sustiprino trys dienos, praleistos sovietiniame kalėjime apskrities centre Griškabūdyje, į kurį buvau patekęs už 1945 metų vasario 16-osios minėjimą vidurinėje mokykloje, kuri tuo metu iš Šakių buvo perkelta į Barzdus“.
1945 m. J. Žemaitis įstojo į Kauno kunigų seminariją. Dar jos nebaigęs 1949 m. rugsėjo 25 d. įšventintas kunigu. Nuo 1949 m. spalio 11 d. buvo Veiverių parapijos vikaras, nuo 1950 m. – Marijampolės Šv. ark. Mykolo parapijos vikaras, nuo 1953 m. – Vilkaviškio parapijos vikaras. Nuo 1953 m. rugpjūčio 20 d. buvo Simno parapijos administratorius, 1967–1989 m. – Šakių klebonas ir dekanas, rūpinosi karo metu nukentėjusios bažnyčios remontu. 1980 m. gegužės 17 d. popiežius Jonas Paulius II jam suteikė monsinjoro titulą. 1986 m. rugsėjo 18 d. mons. J. Žemaitis davė amžinuosius įžadus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų kongregacijoje, o 1989 m. kovo 18-ąją konsekruotas vyskupu, nominuotas tituliniu Tabaikaros vyskupu ir paskirtas Vilkaviškio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi.
Nuo 1991 m. gruodžio 24 d. – pirmasis Vilkaviškio vyskupijos ordinaras laisvę atgavusioje Lietuvoje. Jo vyskupavimo metais Vilkaviškio vyskupijoje atstatyta Vilkaviškio vyskupijos Katedra ir daugiau nei dešimt bažnyčių. 2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II priėmė vyskupo atsistatydinimą, sulaukus Kanonų teisės kodekse numatytos 75-erių metų amžiaus ribos, ir paliko jį Vilkaviškio vyskupu emeritu. Būdamas juo dar talkindavo ordinarui vysk. Rimantui Norvilai teikdamas Sutvirtinimo sakramentą įvairiose vyskupijos bažnyčiose. 2002 m. vasario 8 d. vysk. J. Žemaičiui suteiktas Marijampolės garbės piliečio vardas
Vysk. J. Žemaitis labai mylėjo savo gimtąjį Šakių kraštą, o apie savo tėviškę yra sakęs: „Tėviškės vietoje liko tik trys medžiai. Šiurpus vaizdas. Kai 1952 metais tėvas grįžo iš lagerio, į tėviškę jau nėjo gyventi. Tėviškėje kurį laiką dar gyveno viena moteris, kuri vėliau irgi išsikėlė. Taip sunyko didelis, išpuoselėtas ūkis“.
Vysk. J. Žemaitis MIC mirė 2021 m. spalio. 5 d. Marijampolės Švč. Marijos globos namuose. „Nors ilgame savo ilgame savo kunigystės kelyje padarė labai daug gero visose parapijose, kuriose tarnavo, mes jį visi atsiminsime kaip pirmąjį Vilkaviškio vyskupijos vyskupą po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, kuris tapo tikru tėvu ir ganytoju Vilkaviškio vyskupijos, o pastaruosius beveik dvidešimt metų Marijampolės miesto tikintiesiems. Jis buvo vyskupas, kuris nuo pat savo paskyrimo, gaivino ir kūrė Vilkaviškio dieceziją, jos organizacijas bei naujas parapijas. Aktyviai ugdė gyvąją Bažnyčią, taip pat rūpinosi daugelio bažnyčių bei Vilkaviškio Katedros atstatymu, naujų kunigų ruošimu, kurių būdamas Vilkaviškio vyskupu pašventino 72. Kaip pats ekscelencija Juozas yra sakęs, pagrindinis jo siekis gyvenime buvo kunigystė: Ačiū Dievui, kunigystės pasiekiau – tai ir buvo mano laimės viršūnė. Eidamas nelengvu kunigystės keliu esu patyręs ir daug džiugių akimirkų. Pavyzdžiui, klausydamas išpažinčių padėjau daugeliui giliai į nuodėmę įklimpusių žmonių pakilti, atgauti Dievo malonę ir sąžinės ramybę. Svarbiausia kunigo gyvenime išugdyti gyvąją Dievo šventovę kiekvieno kataliko sieloje“, – pranešta Vilkaviškio vyskupijos nekrologe.
Vyskupas palaidotas Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Mažosios Bazilikos šventoriuje.
Šįkart „Katalike“ siūlome keletą tekstų iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, kuriuose minimas būsimas vyskupas Šakių dekanas kun. J. Žemaitis. Jis taip pat yra pasirašęs kelis pareiškimus. Čia rasite ir kelias žinias iš Šakių, kur klebonavo dekanas kun. J. Žemaitis
Romas BACEVIČIUS
Kun. Dovydaitis demaskuoja administracines baudas – jų neteisingumą ir neteisėtumą
Šakiai. Šios parapijos vikaras kun. Gvidonas Dovydaitis 1973.V.4 pasiuntė Šakių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojai, saugumo viršininkui ir rajkomo sekretoriui tokio turinio pasiaiškinimą: 1973 balandžio 24 buvau iškviestas į Šakių rajono vykdomąjį komitetą pas rajono pirmininko pavaduotoją D. Noreikienę, kuri drauge su saugumo viršininku ir partijos sekretoriumi mane smarkiai išbarė. Kitą dieną į rajono vykdomąjį komitetą buvo iškviestas Šakių dekanas kun. J. Žemaitis, kuriam įsakyta manęs neleisti į Plokščius atlikinėti religinių apeigų, be to, pagrasino uždrausti man sakyti pamokslus. Nors rajono pareigūnų verčiamas skubotai parašiau pasiaiškinimą, bet jis buvo neišsamus, todėl noriu pilniau atsakyti į visus kaltinimus, kuriuos laikau neteisingais.
1) Buvau kaltintas, kad Plokščiuose rekolekcijų metu š. m. balandžio 16 d. vakare susirinkusiems tikintiesiems pasakiau pamokslą.
Ilgesniam laikui susirgus Plokščių parapijos klebonui kun. J. Adomaičiui, J. E. vysk. Labukas raštu Nr. 364 pavedė Šakių dekanui ir man aptarnauti Plokščių parapiją. Kadangi sekmadieniais ir kitomis religinėmis šventėmis pasilikti savo parapijoje būdavo patogiau pačiam klebonui, tai atlikti religines apeigas Plokščių bažnyčioje dažniausiai siųsdavo mane. Man reikėdavo atlikti visas liturgines apeigas, taigi ir pamokslus sakyti.
2) Buvau kaltinamas už tai, kad pamokslo metu tikintiesiems skaičiau ir aiškinau tarybinius įstatymus apie religinius kultus.
a) Skaičiau ne kokios nors kapitalistinės valstybės, bet tarybinius įstatymus. Ar tai nusikaltimas?
b) Skaičiau ne slaptus ir draudžiamus dalykus, bet iš 1963 m. Vilniuje, Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidykloje išleistos A. Vesčikovo „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus“ knygos. Ar tai nusikaltimas?
c) Š. m. vasario 23-24 d. Vilniuje buvo respublikinė mokslinė konferencija, svarsčiusi klausimus apie piliečių teisinį auklėjimą. Toje konferencijoje LTSR teisingumo ministras A. Randakevičius pabrėžė, „kad tolesnė tarybinės demokratijos raida sąlygoja teisės vaidmens didėjimą politiniame, ūkiniame ir kultūriniame gyvenime. Todėl partija skiria didžiulę reikšmę tarybinių Įstatymų tobulinimui, socialistinio teisėtumo ir teisėtvarkos stiprinimui, gyventojų teisiniam auklėjimui.“ Konferencijoje buvo pažymėta, „kad, stiprinant piliečių teisinį sąmoningumą ir įstatymų žinojimą, mažėja piliečių nusikalstamumas.“ Konferencijos dalyviai pabrėžė, „kad teisinių žinių propagavimas ir teisinis darbo žmonių auklėjimas padeda didinti kiekvieno visuomenės nario atsakomybę už savo ir kitų veiksmus“ („Tiesa“, 1973.11.24).
Ne visi piliečiai žino tarybinius įstatymus apie religinius kultus. Mums, kunigams, tai dažnai tenka patirti. Daugelis žmonių mums nusiskundžia, kad už religinius įsitikinimus yra persekiojami. Jie aiškinasi, kad jų viršininkai draudžia jiems atlikinėti religines pareigas, draudžia lankyti bažnyčią, eiti sakramentų. Už neklausymą grasinama įvairiomis bausmėmis, jėga norima padaryti ateistais, bauginama pažeminimu pareigose arba pašalinimu iš darbo. Mokiniai arba jų tėvai taip pat labai dažnai nusiskundžia, kad mokiniams negalima lankyti bažnyčios, eiti sakramentų, melstis. Vadinasi, daugelis mūsų piliečių nežino, jog tokių įstatymų, kurie draustų religijos praktiką, pas mus nėra. Argi tai nusikaltimas, jog aš pamokslo metu tikintiesiems šitai paaiškinau? Juk minėtoje konferencijoje kaip tik buvo kalbėta, kad reikia aiškinti įstatymus, nes tada mažėja nusikalstamumas.
3) Buvau kaltintas už tai, kad pamokslo metu minėjau Lukšių vidurinės mokyklos tėvų skundą Lietuvos TSR prokurorui dėl vaikų religinio diskriminavimo.
Ne paslaptis, kad daugelis mūsų viršininkų ir mokytojų, vesdami ateistinę propagandą, peržengia tarybinius įstatymus. Daugelis viršininkų ir mokytojų tiesiog terorizuoja tikinčius pavaldinius ir mokinius. Tarybiniai įstatymai tokiems pažeidėjams numato bausmes. Lukšių vidurinės mokyklos mokinių sąmoningesnieji tėvai, tai žinodami, parašė respublikiniam prokurorui kolektyvinį skundą. Suprantama, jie pasielgė teisingai. Taigi aš nesuprantu, kodėl apie tai negalima kalbėti? Argi tai nusikaltimas? Jeigu aš esu baramas ir man grasinama bausmėmis, kodėl tada nebarami ir nebaudžiami laikraščių ir žurnalų redaktoriai bei korespondentai, kurie spaudos puslapiuose iškelia viešumon daugelį nusikaltimų? Mano pamokslą girdėjo tik keliasdešimt tikinčiųjų, o laikraščiuose ir žurnaluose aprašytus įvykius skaito tūkstančiai. Nesuprantu, kodėl apie vienus nusikaltimus galima kalbėti ir rašyti, o apie kitus negalima. Juk ta pati Konstitucija saugoja ir visuomeninį turtą ir sąžinės laisvę.
4) Buvau kaltinamas dar ir už tai, kad aš blogai kalbąs apie tą mokyklą, kur pats mokiausi ir baigiau. Visuomet yra geriau karti tiesa negu saldus melas. Gėdinga ir žema ne iškelti klaidas, o jas nutylėti. Juk ir F. Dzeržinskis rašo: „Žengti į priekį galima tik tada, kai žingsnis po žingsnio ieškai blogio ir nugali jį.“
Galima daryti išvadą, kad pas mus vienaip yra rašoma Konstitucijoje, įstatymuose, o kitaip elgiamasi. Įstatymai yra tiktai popieriuje. Jie gražiai suformuluoti, bet iš tikrųjų tikinčiųjų įsitikinimų negina. Tai tik gražūs propagandos žodžiai. Daug ateistų nusižengia prieš sąžinės laisvę. Tikintieji aimanuoja, skundžiasi, bet įstatymų saugotojai nė vieno karto iš šios rūšies nusikaltėlių nenubaudė.
Norėtųsi, kad tie gražūs sąžinės laisvės įstatymai nebūtų vien tik gražios propagandinės frazės, bet kad jie iš tiesų saugotų šventus tikinčiųjų piliečių sąžinės laisvės jausmus.
Šakiai. 1973.V.4, Kun. G. Dovydaitis.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1973, nr. 7.
Vilkaviškio vyskupija
Šakiai. 1973 rugsėjo 23 Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas leido J. E. vysk. L. Poviloniui pašventinti naujai pastatytus penkis Šakių bažnyčios altorius.
Sužinoję apie vyskupo atvykimą, Šakių rajono valdžios pareigūnai svarstė, kaip sutrukdyti šią iškilmę. Jiems ypatingai rūpėjo, kad iškilmėse nedalyvautų moksleiviai. Buvo sutarta, kai Šakiuose lankysis vyskupas, moksleivius kuo nors užimti. Vienur buvo paskelbta miškininko diena, kitose mokyklose organizuoti turistiniai žygiai ir t.t. Mokiniams buvo griežtai įsakyta susirinkti sekmadienį į mokyklą ir dalyvauti ruošiamuose užsiėmimuose.
Sąmoningesnieji mokiniai suprato ruošiamų išvykų tikrąjį tikslą ir į mokyklą nesusirinko. Susirinko tik apie pusė moksleivių. „Neklusnieji“ privalėjo pristatyti tėvų raštišką pasiaiškinimą, kitiems buvo grasinama po pamokų išvežti darbams į kolūkius. Mokytojai liepė pasiimti maisto: „Laikysime iki tamsos!“. Žmonės juokėsi, kad Šakių ateistai, pabūgę vyskupo, išbėgo į miškus.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1973, nr. 8.
Sąžinė virš įstatymų
LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui
Vilkaviškio vyskupijos kunigų Pareiškimas
Mes, žemiau pasirašę kunigai, pareiškiame savo nuomonę LTSR ATP 1976 m. liepos 28 d. priimtų „Religinių susivienijimų nuostatų“ klausimu:
„Religijų susivienijimų nuostatai“:
a) diskriminuoja kunigus bei tikinčiuosius ir daro juos antraeiliais Tarybų Sąjungos piliečiais;
b) prieštarauja LTSR Konstitucijai, Visuotinei Žmogaus teisių deklaracijai ir kitiems Tarybų Sąjungos pasirašytiems tarptautiniams susitarimams;
c) tarnauja tik ateistams, padėdami pačiu grubiausiu būdu administruoti Bažnyčios vidaus gyvenimą;
Nei vienas turįs sąžinę kunigas ir tikintysis šių nuostatų negalės laikytis, nes jie prieštarauja Bažnyčios teisei. Vertimas laikytis Nuostatų iššauks daug nemalonių pasekmių, kurių pavyzdžiu gali būti Kybartų klebono kun. S. Tamkevičiaus teismas š.m. sausio 10 d.
Mes, kunigai, pritariame Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komiteto raštui Nr. 5, kuriame išdėstyta Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų nusistatymas „Religinių susivienijimų nuostatų“ atžvilgiu.
Prašome Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą mūsų samprotavimus pateikti TSRS ATP ir gauti iš jo leidimą minėtus Nuostatus atšaukti.
1979 m. sausio 10 d.
Pasirašė 92 Vilkaviškio vyskupijos kunigai: Alytaus dekanatas: Leonardas Kavaliūnas, Kęstutis Bekasovas, Vincas Akelis, Juozas Berteška (dek.), Antanas Mieldažys, Vladas Bobinas, Vytautas Būdas, Jonas Baranauskas, Juozas Gumauskas, Juozas Radzevičius, Juozas Matulevičius, Vitas Urbonas. Šakių dekanatas: Jonas Būga, Gintautas Skučas, Vytautas Užkuraitis, Stanislovas Mikalajūnas, Juozas Jakaitis, Jonas Bučinskas, Antanas Akevičius, Juozas Frainas, Juozas Adomaitis, Antanas Maskeliūnas, Antanas Aleksandravičius, Petras Sitka, Antanas Račkauskas, Juozas Žemaitis (dek.), Jonas Malinauskas, Salemonas Samuolis, Juozas Juškaitis. Aleksoto dekanatas: Vaclovas Stakėnas, Povilas Jančiauskas, Petras Dumbliauskas, Juozas Užupis, Antanas Gražulis, Jonas Paliukaitis, Vincas Čėsna, Vaclovas Radzevičius, Antanas Pangonis, Vincas Dumčius, Petras Vagneris, Antanas Jančiauskas, Andrius Rimas, Juozas Pilipaitis, Pranas Liutvinas, Juozas Pečiukonis. Kapsuko dekanatas: Vaclovas Degutis (dek.), Lionginas Kunevičius, Jonas Kubilius, Kazimieras Burba, Andrius Gustaitis, Juozas Mieldažys, Leonas Leščinskas, Juozas Varvuolis, Juozas Šalčius, Antanas Bakys, Jonas Maskvytis, Kazimieras Kudirka, Kazimieras Juškevičius, Kazimieras Skučas, Albinas Deltuva, Jonas Rusinąs, Juozas Matulaitis, Gvidonas Dovydaitis, Albinas Jaudegis, Mykolas Žemaitis, Pranciškus Šulskis. Lazdijų dekantas: Pranas Adomaitis, Ignas Plioraitis, Boleslovas Jarušauskas, Juozas Kriščiūnas, Gintautas Steponaitis, Konstantinas Ambrasas, Stanislovas Raškauskas, Alfonsas Sadauskas, Jonas Grudzinskas, Jurgis Svertickas, Juozas Zdebskis, Antanas Vitkus, Krizantas Juknevičius. Vilkaviškio dekanatas: Boleslovas Ražukas, Antanas Lukošaitis, Juozas Kupstaitis, Vytautas Vaitauskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Jalinskas, Boleslovas Cegelskas, Juozas Preikšas (dek.), Algis Pasiliauskas, Vladas Bilius, Kazimieras Montvila, Virgilijus Jaugelis, Algirdas Andrišiūnas.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1979, nr. 38.
Sovietinėje mokykloje
Šakiai. Prieš 1981 m. Kalėdų šventes šakių Z. Angariečio vid. mokyklos ateistai subruzdo terorizuoti mokinius. Gruodžio 23-24 dienomis mokytojos Liubinienė ir Būdvytienė kai kuriuos mokinius vedėsi į direktoriaus kabinetą. Čia visokiais būdais mokinius gąsdino, kad šie nedrįstų eiti į bažnyčią, reikalavo pasakyti, kurie moksleiviai dalyvauja bažnyčios chore ir lanko bažnyčią. Išdavikų, atrodo, neatsirado.
Gruodžio 24 d. 22 vai. Šakių bažnyčioje vyko Bernelių Mišios. Miesto gatvėse buvo pilna mokytojų, kurie gaudė mokinius. Apie bažnyčią siuvo KGB mašinos. Mokyklos direktorė Matusevičienė, mokytojai – Malskis, Malskienė, Liubinienė, Zotovas, Zotovienė, Valaitienė, Vaitkevičienė, Bliūdžiuvienė, Vyšniauskienė, Paušinis, Pečiukaitis, Pečiukaitienė, Gabartaitė ir kt. puolė net su tėvais į bažnyčią einančius mokinius ir reikalavo grįžti namo. Mokyt. Malskis ir dar keli mokytojai įsibrovė net į bažnyčią. Pamaldose dalyvavo labai daug moksleivių, o presbyterija buvo pilna ministrantų ir adoruotojų. Dar didesnės gaudynės prasidėjo, kai mokiniai grįžo namo. Mokytojai juos barė, užsirašinėjo jų pavardes; ypač žiauriai užpuldinėjo tuos mokinius, kurie ėjo namo be tėvų.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1982, nr. 52.
RRT „plauna smegenis“ komitetams
1982 m. kovo-balandžio mėn. visoje Lietuvoje Religijų reikalų Tarybos darbuotojai pravedė „seminarus“ parapijų komitetams – dvidešimtukams, kuriuose dalyvavo ir ateistinių atraminių punktų nariai. Kunigams dalyvauti buvo griežtai draudžiama.
Panašus „seminaras“ 1982 m. kovo 24 d. įvyko ir Vilkaviškyje. (…) Daugelis parapijų komitetų narių šiuos „simpoziumus“ boikotavo, nes visi iš ankstesnės patirties žino, kad valdžios pareigūnai turi vieną tikslą: kas jiems netinka, apšmeižti, suniekinti ir klaidinti tikinčiuosius.
Dekanams
1982 m. gegužės 27 d. į Kauno arkivyskupijos Kuriją buvo sukviesti visi Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos dekanai. Nežinia dėl kokios priežasties – ar dėl to, kad vysk. L. Povilonis reikalavo, ar kad RRT įgaliotinis Anilionis bijojo dekanų streiko – šį kartą „smegenų plovimo“ procedūra buvo atlikta ne Vykdomajame komitete, bet Kurijoje. Generalvikaras Liudvikas Mažonavičius tyliai dekanus prašinėjo, kad šie neužaštrintų pokalbio nemaloniais klausimais, t.y., kad nekeltų į viešumą persekiojamos Bažnyčios faktų. (…)
Pateikiame pagrindines įgaliotinio Petro Anilionio mintis. Lektorius pasidžiaugė, kad yra dekanų, kurie reikalauja iš kunigų laikytis valdžios įstatymų, yra daug kunigų, kurie nedalyvauja ekstremistiniame judėjime. (Geri dekanai įgaliotiniui tie, kurie išduoda Bažnyčios interesus, o ekstremistinis judėjimas – ta kunigų veikla, kuri nepatinka sovietinei valdžiai – red. past.) (…) Įgaliotinis apgailestavo, kad atsiranda tokių kunigų, kurie siekia sovietinių įstatymų apie religinius kultus panaikinimo. Paskaitininko nuomone, tokie ekstremistiškai nusiteikę kunigai nori parapijose šeimininkauti be parapijos vykdomojo organo žinios, jie kalba prieš mokytojus, reikalauja religinio žurnalo ir pasisako visų kunigų vardu. Įgaliotinis užtikrino, kad jau ruošiamas religinis žurnalas, bet jis nebus toks, kaip „Kronika“ ir užsienio imperialistams netarnaus. – Ekstremistai kunigai, – tęsė Anilionis, – nori palaikyti konfliktus su valdžia; jie reikalauja, kad Seminarijoje mokytųsi tik jų parinkti kandidatai, ši padėtis tęsiasi nuo 1968 m., kai Vilkaviškio vyskupijoje pasirodė pirmieji raštai dėl Seminarijos. Metamas įtarumo šešėlis ant tų klierikų, kurie neekstremistai (t.y. KGB koloborantai – red.).
Anilionis aiškino, kad sovietinė valdžia sutinka padidinti Kunigų Seminarijos limitą, jei bus uždaryta neakivaizdinė Kunigų Seminarija. Įgaliotinis pabrėžė, kad ekstremistai kunigai palaiko santykius su užsienio veikėjais, pabrėžia priešiškumą rusams, nors, kai panoro pasveikinti Sacharovą, pasidarė internacionalistais. Kalbėjo, kad ekstremistai daug vilčių buvo sudėję į įvykius Lenkijoje, kur buvo sudaryti net sąrašai komunistams likviduoti.
Įgaliotinis paminėjo, kad ekstremistai aršiai puolė parinktus kandidatus į vyskupus ir, nors Romai buvo pristatyta daug kandidatų, dėl ekstremistų šmeižtų nebuvo pasiekta susitarimo. Vyskupas Vincentas Sladkevičius net raštu bandė įtikinti kandidatus, kad susilaikytų nuo konsekracijos. „Negi tarybų valdžiai blogiau, jei Lietuvoje bus mažiau vyskupų“, – pylė įgaliotinis gudrų melą. „Arba, ar valdžiai bus geriau, jei kiekviena vyskupija turės savo vyskupą?“ (Tikrai sovietinei valdžiai bus geriau, jei bus daugiau jai ištikimų vyskupų – red. past.).
Įgaliotinis piktinosi, kad ekstremistai kunigai puola taiką ginančius kunigus ir taikos gynimą laiko klasta. Ekstremistai organizuoja jaunimo susirinkimus po religijos priedanga, bet ne religiniais tikslais, pvz., 1981.12.5 Kapsuke pas Magdaleną Kuncevičiūtę, 1981.11.14 Vilkaviškyje pas Kelmelius. Jaunimo susibūrimus prie ežerų organizavo kun. Ričardas Černiauskas ir kun. Juozas Zdebskis.
– Ekstremistai kunigai, – toliau dėstė pareigūnas, – organizavo 1981.8.23 tikinčiųjų eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą nuteistųjų – Vaičiūno ir Jurevičiaus garbei, todėl eisena buvo užblokuota. Tokiu būdu galima sužlugdyti net Šiluvos atlaidus.
– Ekstremistai bažnyčias panaudoja ne religijos tikslams, pvz. Viduklės, Šilalės, Pajūralio bažnyčiose kunigai leido Nijolei Sadūnaitei pasakyti pamokslą tema „Kaip gera kalėjime“. „Visi žino, kad kalėjime blogai“, – taisė įgaliotinis „eretišką“ Sadūnaitės mintį. (Sadūnaitė sakė ne pamokslą, o žmonių miniai papasakojo apie savo išgyvenimus sovietiniame lageryje. – red. past.).
Anilionis labai piktinosi JAV gyvenančiu profesoriumi Vardžiu, kuris savo knygoje „Katalikų Bažnyčia ir disidentizmas Sovietų Lietuvoje“ skatina žmones rašyti peticijas, kurios yra labai efektyvi priemonė kovoje prieš ateistus. O kunigai ir rašo, tęsė paskaitininkas, pvz. kun. Jonas Matulionis iš Kybartų rašo pareiškimą valdžios organams ir greitai jį perduoda į „Kroniką“.
Ekstremistų veikla, pagal įgaliotinį, labai kenkia Bažnyčiai. Į ekstremistų sąrašą jis įrašė kunigus: Zenoną Navicką, Antaną Šeškevičių, Kastytį Krikščiukaitį, Leoną Savicką ir kt.
Įgaliotinis bandė pradžiuginti dekanus, žadėdamas, kad šiais ir kitais metais valdžia leis katalikams išsileisti po 80.000 maldaknygių, kiek vėliau mokesčiai už elektrą bažnyčioms bus ne 25 kap. už 1 kilovatą, o kaip visiems vartotojams.
Baigdamas paskaitą, Anilionis priminė dekanams, kad jie auklėtų jaunus kunigus.
Užbaigus paskaitą, vysk. L. Povilonis lektoriui padėkojo.
Po paskaitos Šakių dekanas kun. Juozas Žemaitis paklausė, kodėl ateistai savo paskaitose nesilaiko etiketo ir netaktiškai kalba prieš tikinčiuosius ir kodėl trukdoma kapinėse statyti paminklus su religiniais ženklais.
Šiaulių vicedekanas kun. Lionginas Vaičiulionis iškėlė keletą priekaištų, jog pareigūnai ekstremistais tituluoja tuos kunigus, kurie iškelia ateistų nusikaltimus, bažnyčių apiplėšimų faktus, kad įgaliotinio įstaigos darbuotojai kursto parapijų komitetus prieš kunigus, pvz. kun. Nykštą vadino net vagimi.
Aleksoto dekanas mons. Andriejus Gustaitis iškėlė Klaipėdos bažnyčios klausimą, kuris jau daug metų neduoda visiems ramybės.
Kauno vicedekanas kun. Jonas Fabijanskas klausė, kur kunigams gauti maisto talonus. Įgaliotinis atsakė, kad ir jis talonų negaunąs (nes gali pirkti viską spec. parduotuvėse. – red. past.).
Klierikams
RRT įgaliotinis Anilionis 1982 m. gegužės pabaigoje „smegenis plovė“ ir penktojo kurso klierikams, kurie tuoj pat, prieš kunigystės šventimus, turėjo atlikti rekolekcijas. Įgaliotinis kalbėjo ta pačia tema – apie kunigų ekstremizmą. Ragino būsimus kunigus, atsiradus reikalui, pvz. norint išvykti į užsienį, aplankyti jo įstaigą.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1982, nr. 53.
Kankinių tautos dovana
Prieš kelerius metus Airijos katalikai padovanojo persekiojamiems Lietuvos katalikams simbolinę dovaną – Marijos statulėlę, kuri turėjo būti Vilniaus Aušros Vartuose. Sovietinė valdžia nesutiko, kad ši statulėlė būtų pargabenta į Lietuvą ir todėl laikinai buvo saugojama Dubline šv. Kazimiero bažnyčioje.
1983 m. sausio mėn. po Angliją ir Airiją važinėjo dvasininkų „ekumeninė delegacija“ iš Tarybų Sąjungos. Delegaciją organizavo Religijų reikalų taryba ir jos tikslas buvo ne ekumenizmas, bet propaganda, kad Sovietų Sąjungoje esanti tikėjimo laisvė. Maskvoje instruktažo metu, kaip dvasininkai turi laikytis kelionės metu, Šakių dekanas mons. J. Žemaitis paklausė atsakingą RRT darbuotoją, ką jam daryti, jei Airijos katalikai prašys parvežti Švč. Mergelės Marijos statulą į Lietuvą. Pareigūnas sakė, jog galįs paimti. Atrodo, kad Airijos katalikai su savo reikalavimais persiųsti statulą į Lietuvą jau taip buvo sovietinei valdžiai įgrisę, kad ši ryžosi panaudoti šią delegaciją statulos pargabenimui į Lietuvą. Dubline sovietinės ambasados darbuotojai džiaugte džiaugėsi, kad galų gale atsikratys Marijos statula.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1983, nr. 57.
Žinios iš vyskupijų
Žvirgždaičiai (Šakių raj.) 1977 m. rugsėjo 27 d. Šakių raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja D. Noreikienė pasikvietė Šakių dekaną kun. J. Žemaitį, K. Naumiesčio kleboną J. Jakaitį ir K. Naumiesčio parapijos komiteto pirmininką Kuraitį. Į šį posėdį taip pat atvyko keli Žvirgždaičių parapijos tikintieji: E. Daniliauskienė, J. Strimaits, A. Kėvelaitis ir A. Gurgždienė. Šakių rajono vykdomasis komitetas nutarė Žvirgždaičių parapiją prijungti prie K. Naumiesčio parapijos, įjungiant į K. Naumiesčio parapijos komitetą iš Žvirgždaičių parapijos tris jos narius. Pavaduotoja D. Noreikienė įteikė K. Naumiesčio parapijos komiteto pirmininkui rajono architekto A. Švedo raštą apie leidimą remontuoti Žvirgždaičių koplyčią. Rajono valdžia K. Naumiesčio klebonui leis Žvirgždaičius aptarnauti tik laikinai, nes pagal naujus religinių susivienijimų nuostatus „kiekviena religinė bendruomenė arba tikinčiųjų grupė gali naudotis tik vienais maldos namais“ (10 str.).
Šakių raj. valdžia Žvirgždaičių parapiją prijungė prie K. Naumiesčio todėl, kad ateityje galėtų ją likviduoti. Mažėjant kunigų skaičiui, ilgą laiką išlikti aptarnaujamoms gali tikėtis tik tos parapijos, kurios yra užregistruotos. Prijungimas prie kitos parapijos tolygu parapijos panaikinimui. Tad visai suprantama, kodėl Žvirgždaičių tikintieji nesidžiaugia savo parapijos prijungimu prie K. Naumiesčio parapijos ir yra pasiryžę kovoti už savo parapijos savarankiškumą.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1977, nr. 30.
Šakiai. 1978 m. gruodžio 27 d. Šakių raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Donata Noreikienė susikvietė rajono kunigus į vykdomąjį komitetą. Iš 19 kunigų atvyko tik 6, dėl ko pavaduotoja labai pergyveno.
Milicijos pareigūnas Zaleniakas kunigams pasakojo, kad nusikalstamumas Lietuvoje mažėja – dingo banditizmas ir naminės degtinės gaminimas. Visų dabartinių nusikaltimų priežastis – girtavimas. Gaila, kad Zaleniakas neišryškino, kas kaltas dėl dabartinio girtavimo ir kasdien augančio nusikalstamumo.
Šakių dekanato kunigų neatvykimas į rajoną labai geras pavyzdys visiems Lietuvos kunigams, kaip reikia ignoruoti panašius susitikimus.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1979, nr. 36.
Šakiai. 1983 m. balandžio 5 d. Šakių raj. vyk. k-to salėje buvo sukviesti Šakių raj. parapijų dešimtukai. Jiems, kaip religinių bendruomenių atstovams, RRT įgaliotinis Petras Anilionis pravedė paskaitą apie religinių bendruomenių santykius su valstybe. Įgaliotinis stengėsi įtikinti, kad tikintieji yra lygiateisiai su ateistais. Skundėsi, kad valstybei pilnai pasirūpinti tikinčiaisiais trukdo kunigai „ekstremistai“, „štai, pavyzdžiui, jau buvo beveik baigti visi formalumai, ruošiant išleisti tikintiesiems religinio turinio žurnalą, ir vyskupai bei ordinarai sutiko, tačiau keli kunigai „ekstremistai“ pravedė tokią priešišką agitaciją, kad ir vyskupai žurnalo atsisakė, motyvuodami, kad valstybė cenzūruos žurnalą. Žinoma, jie nori šmeižti tarybinę santvarką, bet mūsų Konstitucija draudžia visiems, vadinasi, ir kunigams“, – aiškino P. Anilionis.
Įgaliotinis stengėsi įtikinti susirinkusius, kad parapijoje tvarką privalo daryti vadinamieji dvidešimtukai, o kunigai tėra tik komiteto pasamdyti kulto tarnai ir neturi jokių kitų teisių bei pareigų, kaip tik atlikti kulto apeigas. „Jiems negalima mokyti tikėjimo tiesų, vaikams aiškinti apie Dievą, nes mokykla atskirta nuo bažnyčios. Užtai jie gali būti baudžiami. Vaikai neturi teisės patarnauti Mišiose, dalyvauti procesijose, giedoti bažnytiniame chore“, – kalbėjo P. Anilionis.
Toliau sekė klausimai:
– Jeigu pagal tarybinius įstatymus niekas be teismo negali būti nubaustas, tai kodėl du vyskupai: vysk. J. Steponavičius ir vysk. V. Sladkevičius taip ilgai be teismo buvo nubausti ir ištremti iš savo vyskupijų?
Lektoriui nepatiko tokie klausimai ir todėl susierzinęs atrėžė: – Jūs pučiate į tą pačią ekstremistų dūdą! Jei norite žinoti, pasakysiu, kad tas vyskupas Sladkevičius, – tai ne joks vyskupas. Jį vyskupu padarė Birštono klebonijos virtuvėje. Be to jis buvo labai antitarybiškai nusiteikęs, už tai ir gyveno Pabiržėje. O vyskupas Steponavičius dar didesnis ekstremistas ir kol kas nerodo jokių ženklų, kad būtų linkęs pakeisti savo nusistatymą, todėl tegul ir nesitiki vyskupijos!
Į klausimą, kodėl kunigai negali mokyti vaikų tikėjimo tiesų, P. Anilionis atsakė, kad tai ne jų reikalas mokyti, – tam yra mokytojai; kadangi mokykla atskirta nuo bažnyčios, tai tik tėvai gali mokyti savo vaikus, o ne kunigai ar vienuolės.
– „Katalikų kalendorius“ kasmet išleidžiamas, tai kodėl mes jo negauname, kodėl jis skiriamas tik kunigams? Jis vadinasi „Katalikų kalendorius“, o ne „Kunigų kalendorius“. Taigi mes turime teisę jį gauti! – teiravosi žmonės.
– Jis jums nereikalingas. Jums ten nėra ką skaityti. Kada bus Kalėdos, Velykos, patys žinote, – aiškino Anilionis.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1983, nr. 58.
Šakiai. 1984 m. birželio 26 d. į Šakių rajono vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono kunigai. Po kelių propagandinių valdžios atstovų pranešimų pirmininko pavaduotoja Kasparevičienė perskaitė RRT įgaliotinio P. Anilionio atsiųstą raštą ir ištrauką, kurioje smerkiamas parašų rinkimas po protestais dėl kunigų – A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus – kalinimo. Susirinkimo metu kunigas R. Vaičiulaitis atmetė kaltinimą, jog suimtieji kunigai yra nusikaltėliai. Kunigas R. Vaičiulaitis tvirtino, kad kun. S. Tamkevičius yra jo kurso draugas, todėl puikiai jį pažįsta kaip labai pavyzdingą, rimtą, pagal Kristaus dvasią dirbantį kunigą. Valdžios atstovai į platesnes diskusijas nesileido – motyvuodami, kad jau pietų metas, kunigus paleido.
Pirmininko pavaduotoja Kasparevičienė, pasilikusi kun. dek. Juozą Žemaitį, barė jį už tai, kad jaunimo choras gieda šermenyse (jaunimas giedojo vienose gero kataliko laidotuvėse), kad katekizuoja vaikus, lanko parapijiečius, prie altoriaus daug vaikų ir jaunimo.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1984, nr. 64.
Šakiai. 1984 m. vasario 13 d., Šakių klebonas kun. dekanas Juozas Žemaitis iš Šiluvos į Šakius parsivežė paties iš Airijos parvežtą airių katalikų persekiojamiems Lietuvos tikintiesiems padovanotą Marijos statulėlę. Laikinai ją pastatė savo parapijos bažnyčioje, kur visi nuoširdžiai meldėsi, ypatingai jaunimas. Klebonas paaiškino žmonėms Marijos statulėlės istoriją. Vasario 23 d. kun. J. Žemaitis nuvežė Marijos statulėlę į Vilnių kun. Lydžiui, kad šis pasirūpintų jos restauravimu. Įvykiu susidomėjo RRT įgaliotinis P. Anilionis. Tą pačią dieną telefonu barė Šiluvos kleboną kun. V. Griauslį, kam jis leido iš Šiluvos bažnyčios išvežti Marijos statulėlę, labai piktu tonu. Anilionis kalbėjo ir su vyskupu Liudviku Poviloniu, o kun. Lydžiui pareiškė, kad neišdrįstų Marijos statulėlės padauginti. Kovo 10 d. atrestauruota Marijos statulėlė buvo atvežta į Šakius, o kovo 13 d. nuvežta į Šiluvą.
Šakiai. 1984 m. vasario 1 d. į Šakių rajono vykdomąjį komitetą buvo kviečiami Šakių parapijos klebonas dekanas J. Žemaitis ir vikaras Vytautas Insoda. Nuvyko tik klebonas J. Žemaitis. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Kasparevičienė, motyvuodama, jog bažnyčia buvo panaudota ne kulto reikalams, barė kleboną J. Žemaitį, kam po pamaldų bažnyčioje buvo rodomas video filmas apie Kristaus gyvenimą. Klebonas paaiškino, kad tą dieną vietoj Mišparų bažnyčioje tikintiesiems buvo parodytas religinis filmas, todėl jokio nusikaltimo nei jis, nei vikaras nepadarė. Pavaduotoja Kasparevičienė domėjosi, iš kur buvo gautas filmas ir perspėjo, kad ateityje panašių dalykų nepasikartotų. Kasparevičienė barė kleboną už bažnyčios vaikų ir jaunimo chorą, ministrantus ir adoruotojas. Ji teigė, jog visa tai draudžiama, negalima. Kun. J. Žemaitis paaiškino, kad žodžio „negalima“ dabar jau nėra, nes kai jį ruošė vykti į užsienį, – Vokietiją ir Angliją, – aiškino, kad, jei kas užsienyje teirautųsi apie religijos ir tikinčiųjų padėtį Tarybų Sąjungoje, jų veiklos galimybes, pavyzdžiui, mokyti vaikus tikėjimo tiesų, patarnauti jaunimui prie altoriaus, adoruoti ar giedoti bažnytiniame chore, liepė nevartoti žodžio negalima, o kai užsienyje panašių dalykų buvo klausiamas ir atsakydavo, kad ir Tarybų Sąjungoje vaikai patarnauja šv. Mišioms, gieda chore, visa tai girdėdami, delegacijų vadovai girdavo: „Gerai kalba“. Į klebono J. Žemaičio pasiaiškinimą pavaduotoja Kasparevičienė nieko neatsakė, tik pakartojo, kad į vykdomąjį komitetą ateitų vikaras Vytautas Insoda.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1984, nr. 64.
Šakiai. 1984 m. rugpjūčio 17 d. pavaduotoja Kasparevičienė į vykd. komitetą kvietėsi kleboną dekaną monsinjorą J. Žemaitį, bažnyčios komiteto pirmininką Jeronimą Martinaitį ir vargonininką Gintą Gurskį. Nuvyko tik klebonas. Pavaduotoja Kasparevičienė vėl barė kun. J. Žemaitį už prie altoriaus esančius vaikus ir jaunimą, ypatingai pavaduotojai nepatinka bažnyčioje giedantis vaikų ir jaunimo choras, šį kartą Kasparevičienė grasino visa tai pranešti „aukštesniems organams“.
Kun. J. Žemaitis ramiai paprašė, kad be reikalo negąsdintų (paprastai kunigai gąsdinami, kad už „prasikaltimus“ valdžiai bus perkelti į mažesnes parapijas – red. past.), nes dauguma kunigų nebijo, jie bijo tik bendradarbiavimo su bedieviška valdžia, bijo kolaboranto vardo, nes tai didžiausia juoda dėmė kunigui, o kadangi miestuose ir didelėse parapijose kunigai yra perkrauti darbu, tai iškėlimas į mažesnę parapiją būtų tik proga truputėlį pailsėti.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1985, nr. 65.
Šakiai. 1986 m. birželio 19 d. į rajono vykdomąjį komitetą buvo iškviestas Šakių parapijos klebonas kun. Juozas Žemaitis. Jo laukė Šakių raj vykdomojo komiteto pavaduotoja Kasparevičienė, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Augonis ir prokuroras Diržius. Pavaduotoja Kasparevičienė barė, kad klebonas, nekreipdamas dėmesio į praeitais metais gautą įspėjimą, šiais metais vėl organizuotai ir sistemingai moko vaikus tikėjimo tiesų, tuo pažeisdamas BK 143 str. Kun. J. Žemaitis paaiškino, kad organizuoto vaikų mokymo nėra. Vakarinių pamaldų metu visiems tikintiesiems, kurių tarpe suaugusių yra nemažiau nei vaikų, sakomi katechetinio turinio pamokslai, jų klausosi visi, kas tik nori. Prokuroras Diržius patarė vaikus išsiųsti namo, o kalbėti tik suaugusiems. Klebonas pareiškė, kad Lietuvoje kol kas, tikriausia, dar nėra tokio kunigo, kuris vaikus varytų iš bažnyčios. „Katekizmų buvo atspausdinta pakankamai, tegul patys tėvai moko savo vaikus tikėjimo“, – kalbėjo pavaduotoja Kasparevičienė. Kun. J. Žemaitis patikslino pavaduotojos žodžius, primindamas, kad katekizmų laida, išleista prieš šešis metus nedideliu tiražu, buvo išpirkta per kelias savaites ir paskutiniu metu katekizmų neįmanoma nei nusipirkti, nei pasiskolinti. Į pavaduotojos Kasparevičienės ir prokuroro Diržiaus reikalavimą nelaužyti tarybinių įstatymų, kun. J. Žemaitis atsakė, kad niekada nėra užsiiminėjąs priešvalstybine veikla ir jokių įstatymų nėra laužęs, o aiškinti tikėjimo tiesas ir padėti tėvams ruošti vaikus sakramentų praktikai yra jo, kaip kunigo, esminė pareiga.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1986, nr. 71.
Žinios iš vyskupijų
Šakiai. 1988 m. sausio 19 d. į Šakių rajono vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono kunigai. Susitikti su kunigais atvyko RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas. Pavaduotojas pranešė kunigams, kad ateityje numatoma išleisti naujus Religinių susivienijimų nuostatus, kuriuose, anot jo, bus atsižvelgta ir į Bažnyčios reikalavimus, ir čia pat pareiškė: kol nauji nuostatai nepatvirtinti, reikia griežtai laikytis senųjų. Lukšių parapijos klebonui Lionginui Kunevičiui pasiteiravus, ar nauji Religinių susivienijimų nuostatai bus pateikti visaliaudiniam svarstymui, ar galės kunigai pareikšti savo pastabas, Juozėnas atsakė: „Religinių žmonių mūsų šalyje mažuma, todėl nėra prasmės nuostatus pateikti visaliaudiniam svarstymui.“
Šakių dekanas monsinjoras Juozapas Žemaitis bandė išsiaiškinti, kodėl sovietinė valdžia uždarė visus iki tol Lietuvoje veikusius vienuolynus. RRT įgaliotinio pavad. Juozėnas atsakė nežinąs, kodėl, taip buvo daroma?! (Tiesa, paskutiniu metu spaudoje kartas nuo karto pasirodo trumpos žinutės su mintimi atiduoti kai kuriuos buvusius jų namus, pvz. Liškiavoje. Beje, čia pat griežtai nurodo ir vienuolynų veiklos sferą, kurie, apart griežtos valdiškų bedievių kontrolės, turėtų tapti pagalbiniais ūkiais kolūkiams, auginant daržoves; ir kaip bebūtų paradoksalu, valdžia „leistų“ jiems slaugyti ir vieną kitą sergantį senelį).
Susitikimui baigiantis, kaip „draugiškumo ir bendradarbiavimo“ gestas iš valdžios pusės kunigams buvo primygtinai siūloma pasinaudoti specialiai suorganizuota ekskursija į vieno kolūkio kiaulių fermą. Kunigai nuo ekskursijos kategoriškai atsisakė.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1988, nr. 77.
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams
Vilkaviškio vyskupijos kunigų
P a r e i š k i m a s
Mes, žemiau pasirašiusieji Vilkaviškio vyskupijos kunigai, rūpindamiesi, kad Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejus būtų tinkamai paminėtas, prašome Lietuvos Vyskupus ir Vyskupijų Valdytojus:
1. Pakviesti Šv. Tėvą Joną Paulių II 1987 metais aplankyti Lietuvą.
2. Prašyti Šv. Tėvą, kad Lietuvos Krikšto Jubiliejaus proga Dievo Tarną arkivyskupą Jurgį Matulaitį paskelbtų palaimintuoju ir oficialiai sutvarkytų turinčio palaimintojo vardą Mykolo Giedraičio kultą.
3. Prašyti Tarybų Sąjungos Vyriausybę:
a) kad nebūtų trukdoma kunigams katekizuoti vaikus, kaip reikalauja Bažnyčios kanonai,
b) kad tikintieji, ypač vaikai ir jaunimas, nebūtų persekiojami už viešą religijos praktikavimą ir nebūtų verčiami stoti į ateistines organizacijas,
c) kad būtų tikintiesiems sugrąžinta Vilniaus katedra ir Klaipėdos bažnyčia, kad būtų leista statyti bažnyčias naujuose miestuose, o taip pat Vilniaus, Kauno bei kitų didžiųjų miestų mikrorajonuose,
d) kad ištremtajam Vilniaus arkivyskupijos Apaštaliniam Administratoriui vysk. Julijonui Steponavičiui būtų leista grįžti į savo pareigas,
e) kad tikintiesiems būtų leista naudotis tokia pačia žodžio ir spaudos laisve, kokia naudojasi ateistai,
f) kad nebūtų trukdoma skirstyti kunigus Bažnyčios vyresnybei,
g) kad nebūtų trukdoma tinkamiems kandidatams pasiruošti kunigystei ir būti kunigais,
h) kad būtų peržiūrėtos už Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynimą nuteistų kunigų Alfonso Svarinsko, Sigito Tamkevičiaus, Jono Matulionio bei pasauliečių tikinčiųjų bylos, ir jie būtų paleisti į laisvę.
4. Plačiau supažindinti tikinčiąją visuomenę su Dievo Tarno arkivyskupo Jurgio Matulaičio gyvenimu, dorybėmis ir veikla. Taip pat iškelti į viešumą kitas mūsų tautos kilniąsias asmenybes: kun. Andrių Rudaminą, kun. Jurgį Pabrėžą, kun. Alfonsą Lipniūną, arkivyskupą Mečislovą Reinį, vyskupą Vincentą Borisevičių, prof. Stasį Šalkauskį, prof. Praną Dovydaitį, jaunimo auklėtoją Mariją Pečkauskaitę ir kitus.
5. Rūpintis, kad Kunigų seminarijos vadovybė ir dėstytojai visur reikštųsi kaip šviesūs bažnytinės dvasios pavyzdžiai ir kad tą dvasią perteiktų savo auklėtiniams. Nešventinti kunigais klierikų, kurie Seminarijoje bažnytinės dvasios neišsiugdė.
6. Tęsti gražiai pradėtą blaivybės platinimo darbą. Rūpintis, kad visose vyskupijose ir parapijose bent kartą metuose būtų suruoštos blaivybės dienos.
1986 metų birželio 1 d.
Pasirašė:
1. Kun. Pranas Adomaitis
2. Kun. Vincas Akelis
3. Kun. Ant. Aleksandravičius
4. Kun. Algirdas Andrišiūnas
5. Kun. Jonas Alesius
6. Kun. Vincas Bandza
7. Kun. Jonas Baranauskas
8. Kun. Kęstutis Bekasovas
9. Kun. Vladas Bobinas
10. Kun. Jonas Bučinskas
11. Kun. Vytautas Būdas
12. Kun. Jonas Būga
13. Kun. Boleslovas Čegelskas
14. Kun. Vincas Čėsna
15. Kun. Vaclovas Degutis
16. Kun. Antanas Diškevičius
17. Kun. Gvidonas Dovydaitis
18. Kun. Petras Dumbliauskas
19. Kun. Antanas Gražulis
20. Kun. Juozas Gražulis
21. Kun. Jonas Grudzinskas
22. Kun. Juozas Gumauskas
23. Kun. Vytautas Guogis
24. Kun. Vytautas Gustaitis
25. Kun. Vytautas Insoda
26. Kun. Vincas Jalinskas
27. Kun. Boles. Jarušauskas
28. Kun. Juozas Klimavičius
29. Kun. Kaz. Juškevičius
30. Kun. Petras Kražauskas
31. Kun. Kazimieras Kudirka
32. Kun. Lionginas Kunevičius
33. Kun. Juozas Kupstaitis
34. Kun. Antanas Liupšys
35. Kun. A. Liesis
36. Kun. Jonas Maksvytis
37. Kun. Jonas Malinauskas
38. Kun. Juozas Matulaitis
39. Kun. Juozas Matulevičius
40. Kun. Antanas Mieldažys
41. Kun. Juozas Mieldažys
42. Kun. Stasys Mikalajūnas
43. Kun. Kazimieras Montvila
44. Kun. Petras Orlickas
45. Kun. Br. Paltanavičius
46. Kun. Algirdas Pasilauskas
47. Kun. Pranas Perlaitis
48. Kun. Vincas Petruševičius
49. Kun. Ignas Plioraitis
50. Kun. Gvidonas Pušinaitis
51. Kun. Juozas Tadzevičius
52. Kun. Vacl. Radzevičius
53. Kun. Antanas Račkauskas
54. Kun. Boleslovas Ražukas
55. Kun. Valerijus Rudzinskas
56. Kun. Salemonas Samuolis
57. Kun. Petras Sitka
58. Kun. Vaclovas Stakėnas
59. Kun. Gint. Steponaitis
60. Kun. Jurgis Sventickas
61. Kun. Pranciškus Šulskis
62. Kun. Ant. Urbanavičius
63. Kun. Vitas Urbonas
64. Kun. Juozas Užupis
65. Kun. Petras Vagneris
66. Kun. Rom. Vaičiulaitis
67. Kun. Vytautas Vaitauskas
68. Kun. Tadeušas Vallianas
69. Kun. Jonas Varkala
70. Kun. Antanas Vitkus
71. Kun. Juozas Žemaitis
72. Kun. Kęstutis Brilius
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1986, nr. 71.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Vilkaviškio vyskupijos kunigų
P a r e i š k i m a s
Šiuo metu kunigai – Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Jonas-Kastytis Matulionis – ir kiti eiliniai tikintieji kenčia kalėjimo ir tremties bausmes. Tikinčiajai visuomenei ir mums, Lietuvos kunigams, yra aišku, kad jie nuteisti už ištikimybę Dievui ir Bažnyčiai.
Tuo remdamiesi, mes, Vilkaviškio vyskupijos kunigai, Jus prašome įkalintus kunigus ir kitus tikinčiuosius paleisti.
Pasirašė:
1. Kun. Pranas Adomaitis
2. Kun. Vincas Akelis
3. Kun. Ant. Aleksandravičius
4. Kun. Algirdas Andrišiūnas
5. Kun. Jonas Alesius
6. Kun. Vincas Bandža
7. Kun. Jonas Baranauskas
8. Kun. Kęstutis Bekasovas
9. Kun. Juozas Berteška
10. Kun. Vladas Bobinas
11. Kun. Jonas Bučinskas
12. Kun. Gediminas Bulevičius
13. Kun. Vytautas Būdas
14. Kun. Jonas Būga
15. Kun. Boleslovas Čegelskas
16. Kun. Vincas Čėsna
17. Kun. Vaclovas Degutis
18. Kun. Antanas Diškevičius
19. Kun. Gvidonas Dovydaitis
20. Kun. Petras Dumbliauskas
21. Kun. Vincas Dumčius
22. Kun. Antanas Gražulis
23. Kun. Juozas Gražulis
24. Kun. Jonas Grudzinskas
25. Kun. Juozas Gumauskas
26. Kun. Vytautas Guogis
27. Kun. Vytautas Gustaitis
28. Kun. Andrius Gustaitis
29. Kun. Vytautas Insoda
30. Kun. Vincas Jalinskas
31. Kun. Boles. Jarušauskas
32. Kun. Juozas Juškaitis
33. Kun. Juozas Klimavičius
34. Kun. Kaz. Juškevičius
35. Kun. Petras Kražauskas
36. Kun. Kazimieras Kudirka
37. Kun. Lionginas Kunevičius
38. Kun. Juozas Kupstaitis
39. Kun. A. Liesis
40. Kun. Antanas Liupšys
41.Kun. Jonas Maksvytis
42. Kun. Juozas Matulaitis
43. Kun. Juozas Matulevičius
44. Kun. Antanas Mieldažys
45. Kun. Juozas Mieldažys
46. Kun. Stasys Mikalajūnas
47. Kun. Kazimieras Montvila
48. Kun. Petras Orlickas
49. Kun. Br. Paltanavičius
50. Kun. Algirdas Pasilauskas
51. Kun. Juozas Pečiukonis
52. Kun. Pranas Perlaitis
53. Kun. Ignas Plioraitis
54. Kun. Gvidonas Pušinaitis
55. Kun. Juozas Radzevičius
56. Kun. Vacl. Radzevičius
57. Kun. Antanas Račkauskas
58. Kun. Boleslovas Ražukas
59. Kun. Valerijus Rudzinskas
60. Kun. Salemonas Samuolis
61. Kun. Petras Sitka
62. Kun. Gintautas Skučas
63. Kun. Vaclovas Stakėnas
64. Kun. Gint. Steponaitis
65. Kun. Jurgis Sventickas
66. Kun. Juozas Šalčius
67. Kun. Pranciškus Šulskis
68. Kun. Ant. Urbanavičius
69. Kun. Vitas Urbonas
70. Kun. Juozas Užupis
71. Kun. Petras Vagneris
72. Kun. Rom. Vaičiulaitis
73. Kun. Vytautas Vaitauskas
74. Kun. Tadeušas Vallianas
75. Kun. Jonas Varkala
76. Kun. Antanas Vitkus
77. Kun. Juozas Zdebskis
78. Kun. Juozas Žemaitis
79. Kun. Kęstutis Brilius
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1986, nr. 71.
Švenčių atgarsiai
(…) 1987 m. liepos 12 d. Marijampolės bažnyčioje vyko arkivyskupo J. Matulaičio paskelbimo palaimintuoju iškilmės. Beveik tris dienas prieš iškilmes bažnyčioje buvo vedamos rekolekcijos. Rekolekcijas pravedė Šakių dekanas kun. J. Žemaitis. (…)
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1987, nr. 75.
„Katalikas“, 2026 m. rugpjūčio 21 d., nr. 16 (499)
