Kybartų tėvelio Vaclovo Stakėno dienų tėkmė 

Laikas ir žmonės

Birutė Nenėnienė

Kasdien prie altoriaus

Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijoje tarnaujantis kunigas Vaclovas Stakėnas žiedais nusagstytą pavasarį minėjo kunigystės šventimų 55-erių metų sukaktį (įšv. 1970 m. gegužės 23 d.). „Kybartų tėvelis“, – taip jį pagarbiai vadina jaunesnieji dvasininkai ir artimiau bendraujantys pasauliečiai.

Kai kurie žmonės po ilgametės bendrystės parapijose išliko dėmesingi garbaus amžiaus kunigui, žingsniuojančiam į gyvenimo rudenį. O tas gyvenimo ruduo, kaip ir gamtos kalendorinis, turi daugybę skaidrių spalvų ir brandų turinį. Pasitaiko juk ir niauresnių atspalvių ar net darganų, kai žmogaus kūnas smelkiančiais diegliais primena – esi jau ne jaunuolis, jau eina 92-ieji… (kunigo Vaclovo gimimo data –1934 m. gegužės 24 d.). Į altariją kun. V. Stakėnas pasitraukė prieš 22-ejus metus.

Bandant sužinoti, ar tuos du dešimtmečius jaučiasi kaip atostogaujantis, pašnekovas tikina, kad iš pradžių nelabai taip buvo, nes turėjo daug užimtumo. Klebonavimą perleidęs pirmiausiai kun. Vytautui Sakavičiui, dar uoliai talkino pastoracijoje, kituose kunigiškuose darbuose. Tai tęsėsi ir Kybartuose kle­bo­nau­jant kun. Vaidotui Labašauskui. Kun. Jonas Cikana – trečiasis klebonas prie kurio gyvena altaristas. Einančiam į trečiąjį altaristavimo dešimtmetį, jau pačiam akivaizdu, kad sparta nebe ta. Tačiau kun. V. Stakėnas kartu su klebonu kasdien aukoja šv. Mišias, o sekmadieniais ir ne vienerias, pabudi klausykloje. Klebonas kun. J. Cikana, važiuodamas į atlaidus kitose parapijose ar iškilmingas progas Vilkaviškio vyskupijos Ka­ted­roje, pakviečia ir altaristą, ypač vasaros metu. Kitose parapijose kun. V. Stakėnas kartu aukoja šv. Mišias, klauso išpažinčių, nudžiunga sutikęs senų pažįstamų. Altaristas džiaugiasi, kad prie progos ir be progos su gražiausiomis gėlių puokštėmis ir lauktuvėmis jį Kybartuose aplanko prelatas – visada pastabus ir atidus, taip pat altaristas Vytautas Gustaitis, buvęs ilgametis Vilkaviškio dekanas. Nudžiugina ir kitų dvasininkų dėmesys, neužmiršta savo kunigo ir buvę parapijiečiai. 

Kiekvienos šv. Mišios iš Kybartų bažnyčios tiesiogiai transliuojamos internete. Ir kai kiekvienąkart pamatai prie altoriaus išeinančius aukštaūgį kleboną ir vos ne į klaustuką besilenkiantį altaristą – akis ir širdį sujaudina per garbų kunigą sklindantis gilus tikėjimo liudijimas, jo uolumas tarnystei.

Namelyje su ypatinga atžyma 

Altaristą Vaclovą aplankiau jo namuose, tame namelyje, kuriame gyveno klebonaudamas. Namelyje, kuriame gyveno dabartinis kardinolas, tada Kybartų parapijos klebonas kun. Sigitas Tamkevičius. Namelyje, kuriame sovietmečiu po­grindyje buvo rengiama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Dabar tas faktas pažymėtas specialia atminimo len­te­le, – kito analogiškai paženklinto namo Lietuvoje nerasi. 

Su Marijos globa

Tą apsilankymo dieną Kybartų parapijiečiai autobusu buvo išvykę melstis į Šiluvos atlaidus. Pirmi metai, kai kun. V. Stakėnas susilaikė nuo jau nuvarginančios išvykos, nors praėjusiais metais dar džiaugėsi tokia piligrimyste. O Šilinių atlaidų dvasia savaip sujudina ten apsilankiusiųjų tikėjimo gelmę. Ir kun. V. Stakėnas nuo vaikystės intuityviai jaučia nuolatinę Dievo Motinos globą, kai dar tėvų namuose prie papuošto Marijos paveikslo ir kaimynai rinkdavosi giedoti „mojinių“. 

Eisenos priekyje

Sovietiniais laikais Šiluva ateistinei valdžiai kėlė, dabarties akimis, daug kvailo nerimo ir rūpesčio. Bet išlikę liudijimai apie tikinčiųjų drąsius poelgius ir žingsnius žavi. Štai ištrauka iš 1983 metų „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 60-ajame numeryje  skelbto pranešimo pavadinimu „Persekiojama Lietuvos Bažnyčia meldžiasi vis uoliau“: Šiais metais Šiluvos atlaidų metu dalyvavo apie 45- 50 tūkstančių maldininkų iš visos Lietuvos ir kaimyninių respublikų. Minios tikinčiųjų su rožančiais rankose keliais ėjo visas oktavos dienas apie koplyčioje  esantį  Marijos altorių, prašydami Dievo Motinos globos sau ir persekiojamai  Lietuvos Bažnyčiai. Šv. Komunija tikintiesiems buvo dalinama ne tik bažnyčioje ir koplyčioje, bet ir šventoriuje. Išdalinta 40 tūkstančių. Rugsėjo 11 d., sekmadienį (tai pagrindinė atlaidų diena), šv. Mišias aukojo vyskupai Liudvikas Povilionis ir Romualdas Krikščiūnas. Po pamaldų daugybė tikinčiųjų, tame tarpe nemažai jaunimo, kalbėdami rožančių už suimtus kunigus, keliais ėjo nuo  didžiojo altoriaus apie bažnyčią. Tikinčiųjų priekyje ėjo kunigai: Vaclovas Stakėnas ir Leonas Kalinauskas. Praeitus dvejus metus tokiai eisenai vadovavo kun. A. Svarinskas.

Ginant tikinčiųjų teises

Sovietmečiu Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimai negalėjo nejaudinti uolių, Dievui ir Tėvynei pasišventusių kunigų.

Reikėjo rasti būdų užstoti nekaltai kenčiančius. Kažkas privalėjo, gindamas kitus, stovėti pirmose gretose. Taip 1978 m. lapkričio 13 d., Maskvos Krikščionių komiteto pavyzdžiu, Lietuvoje įsikūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Pirmieji Komiteto nariai buvo kunigai: Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Vincas Vėlavičius, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, – rašoma irgi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ (1983 m., nr. 60 ), apžvelgiant Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto penkerių metų veiklą. Ir išsakoma pozicija dėl ateities: Remiamas tikinčiųjų maldų ir lydimas Dievo palaimos – Komitetas egzistuoja. Šiuo metu Komitetą sudaro kunigai: Leonas Kalinauskas, Vincas Vėlavičius, Vaclovas Stakėnas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius. Du paskutinieji kunigai įkalinti ir dėl šios priežasties pilnai eiti savo pareigų negali. 

Bedieviškos valdžios noras susidoroti su TTGKK yra labai didelis, juo labiau, kad tai vienintelė tokio pobūdžio organizacija visoje Sovietų Sąjungoje. Dėl šios priežasties Komiteto veiklos galimybės žymiai pablogėjo. Iškilo reali galimybė ir kitiems Komiteto nariams tapti elementariausių žmogaus teisių paniekinimo aukomis. Norėtųsi tikėtis, kad, išlaikęs 5-erių metų bandymus, TTGKK susiorientuos jam dabar ypatingai sunkiose sąlygose ir suras savyje jėgų toliau tęsti pradėtą beteisių gynimo darbą. Visa tikinti Lietuva prašo tolimesnės Dievo palaimos ją taip uoliai gynusiam ir sunkioj valandoj padrąsinusiam TTGK komitetui.

Su nuostata: liudyti

Šiuo „Kronikoje“ minimu laiku kunigas Vaclovas dirbo Krokialaukio parapijoje. Tai buvo pirmoji jo, kaip klebono, parapija, 1980-1989 metai. 1980-ųjų rugsėjį į čia vyskupo paskirtas jautėsi „pačioj jėgoj“, o žmonės buvo pasiilgę aktyvesnio parapijos gyvenimo. Tačiau parapijiečiai pajautė, kad naujuoju klebonu domisi saugumas. Bet jiems nebuvo žinoma, kad 1980 m. spalio 20 d. jų kunigas drąsiai prisijungė prie Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veiklos. „Nauji nariai buvo kaip paliudijimas saugume  tardyto S. Tamkevičiaus žodžiams: „Vietoj vieno suimtojo stos du ar trys“. Kuklinausi, galvojau, kad yra už mane vertesnių, tačiau nesipriešinau, nes jau turėjau patirties, buvau daug kartų pasirašęs po įvairiais pareiškimais,“ – prisiminimais yra anksčiau dalinęsis  kun. V. Stakėnas.

Pasikėsinta į gyvybę 

Bet KGB rezgė savo pinkles. Kun. V. Stakėnas patyrė brutalias provokacijas, pažeminimus ir net žiūrėjo mirčiai į akis. Apie tai buvo paskelbta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ (1985 m., nr. 68).

Kriokialaukis (Alytaus rajonas). 1985 m. rugpjūčio 22 d. naktį į Kriokialaukio parapijos kleboniją pas kun. Vaclovą Stakėną, TTGKK narį, pasibeldė dvi nepažįstamos moterys ir prašė kunigą vykti su religiniais patarnavimais pas ligonį. Kun. V. Sta­kėnui smulkiau pasiteiravus, nepažįstamosios pasakė žinomos ligonės pavardę – Aleksandravičienės iš Dau­girdų kaimo, pas kurią jis buvo lankęsis maždaug prieš mėnesį laiko. Atvykusios paaiškino, kad serganti motina nenorėjusi išleisti savo dukters Marytės, ir kaip įrodymą, kad jos tikrai esančios ligonės giminaitės, atvykusios iš Prienų, nurodė net trijų artimiausių kaimynų pavardes, kunigas, pasiėmęs iš bažnyčios Švč. Sakramentą, įsėdo į mašiną, kurioje buvo minėtos dvi moterys ir jas atvežęs vairuotojas. Išvažiavus iš gyvenvietės, vairuotojas užgesino ilgas mašinos šviesas ir sulėtino greitį, tuo metu kairėje kelio pusėje, viena ranka prisidengęs veidą nuo šviesų, mašiną pradėjo stabdyti aukšto ūgio vyriškis. Dešine kelio puse ėjo kitas vyras. Kunigui paprašius nestoti, nes tikriausiai tai girti asmenys, o jis su savimi turįs Svč. Sakramentą, mašina vis tik tuoj pat sustojo. Įšokę į mašiną, piktadariai užlaužė kunigui rankas už nugaros. Kunigui pradėjus aiškintis ir šauktis pagalbos, vienas iš vyrų užspaudė jam miego arterijas. Kunigas atgavo sąmonę, kai mašina jau buvo gerokai pavažiavusi. Piktadariai sunerimo. Kiek vėliau paaiškėjo, kad nerimą jiems kėlė priešais atvažiuojanti mašina. Kunigui buvo pasakyta pasilenkti, o kai užpuolikams pasirodė, kad jis dar nepakankamai pasilenkė, stvėrė kunigą už plaukų ir trenkė į priekinės sėdynės atlošą, tokiu būdu gerai jį apsvaigindami ir sukruvindami veidą. Viena iš moterų pareikalavo: „Auksas, pinigai arba gyvybė!“ Kunigui paaiškinus, jog pinigų jis neturi, geriausiu atveju, klebonijoje rastų iki 400 rublių, moteris įsakė vyrams „paskaičiuoti kunigui šonkaulius“, „duoti pauostyti pistoletą“, „pasvilinti padus“ ir t. t. Tie, gerokai apdaužę, pasityčioję, pareiškė, jog nuvežę į mišką, pririš prie medžio, o patys grįš į kleboniją. Važiuojant pro gyvenvietę, užpuolikai kunigą prisvaigdindavo smūgiu į galvą arba užspausdavo miego arterijas. Privažiavus mišką, mašina pasuko į miško keliuką, toli nuo pagrindinio kelio, pavažiavus sustojo. Nunešę savo auką į mišką, užpuolikai trenkė jam į veidą, nuplėšė bursą su Švč. Sakramentu, surišo rankas ir kojas, kartas nuo karto klausinėdami: „Pasakyk, kur laikai auksą ir pinigus?!“ Po to užkimšdavo burną skuduru ir imdavo mušti tačiau taip sumaniai, kad neliktų didelių mušimo žymių. Kurį laiką kankinę, ištraukdavo iš burnos skudurą ir vėl klausinėdavo, tačiau, įdomiausia, kad mažiausiai kreipdavo dėmesio į jo atsakymus ir vėl iš naujo pradėdavo mušti ir tyčiotis.

Aktyviausios buvo moterys – jos nurodinėdavo, kaip ir už ką mušti surištą kunigą. Pakankamai prikankinę, paliko savo auką su užkimšta burna, o kad skuduras neiškristų, burną dar perrišo kojine. Be to, stipriai guma surišo kojas ir rankas ir įmetė kunigą į nedidelę miško duobę, tolokai nuo pagrindinio kelio. Išvažiuodami piktadariai pasigrobė bursą su Švč. Sakramentu ir visus kitus liturginius reikmenis. Kunigas Stakėnas milžiniškomis pastangomis išsikrapštė iš duobės ir nakties metu maždaug keturias valandas nuo suveržimo sutinusiomis, iki kraujo pratrintomis rankomis ir kojomis šliaužė, ritosi iki pagrindinio kelio. Apie 6 vai. ryto kelyje Alytus–Simnas, dešimtame kilometre nuo Alytaus jį rado į darbą skubantys žmonės. Kunigas Stakėnas buvo nuvežtas į Alytaus miliciją. Milicija neva ieškojo nusikaltėlių, bet iki šiol neteko girdėti, kad būtų suradę. Į kleboniją tą naktį piktadariai negrįžo ir jokių pinigų neieškojo.

Tikintieji įsitikinę, kad šis įvykis – tai sąmoningas bedievių teroras prieš TTGKK narį kun. Vaclovą Stakėną.

Šitą Kybartų tėvelio istoriją, išsakytą jo paties gyvu žodžiu, jau esu skelbusi „XXI amžiuje“ prieš kelerius metus rašinyje „Kun. Vaclovo Stakėno gyvenimo kelias“. 

Valdžios auklėjimai

Kaip žinia, tuometinio Krokialaukio klebono, taip ir kitų kunigų, judesiai valdžios buvo fiksuojami kaip per padidinamąjį stiklą. Štai vienas iš pavyzdžių: 1988 m. vasario 4  d. eiliniam „pokalbiui“ į rajono vykdomąjį komitetą buvo sušaukti Alytaus  miesto ir rajono kunigai (…) Pagrindinis  kunigų sušaukimo tikslas buvo griežtai juos įspėti, kad nebandytų daryti bažnyčiose minėjimų vasario 16 d. proga (…) Alytaus  rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavad. Liaukienė pateikė faktus, kad ne visi kunigai laikosi valdžios nuostatų. Vieni neatitinkamai pamokslauja, kaip Kiauklių parapijos klebonas Rokas Puzonas, Antanas ir Kazimieras Gražuliai, Kauneckas, kiti neklausę šventoriuje stato kryžius, statulas, kaip kun. V. Insoda, Butrimonių klebonas kun. E. Kraujalis, o kun. V. Stakėnas  netinkamu paros metu rengia Kalėdų eglutę su vaikais. („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1988 m., nr. 77).  

Iš vidinio įsitikinimo

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ beveik kiekviename numeryje kaip vedamieji skelbiami pareiškimai ir protestai dėl varžomo tikėjimo, tikinčiųjų teisių ribojimo, uždarytų bažnyčių, persekiojamų ir kalinamų kunigų. Jie siunčiami Lietuvos valdžios instancijoms ir net tuometiniam Komunistų partijos Generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui. Po tais tekstais – daugybės kunigų (kai kuriuos pasirašo tik tikintieji pasauliečiai). Po dažnu tokiu pareiškimu yra ir kun. V. Stakėno pavardė.  Jei dar ir dabar kam kyla klausimas, kodėl tuo laiku didžioji dalis kunigų taip atvirai ir drąsiai savo parašais tvirtino savo požiūrį, nusistatymą, tai kunigas Vaclovas už save atsako taip: „Iš vidinio įsitikinimo. Teisingumas buvo svarbiausia.“

Užvaldo pasaulio dvasia

Kun. Vaclovas Stakėnas Kybartų parapijos klebonu buvo paskirtas nuo 1989 m.  gegužės 26 d. Atgimstančioje valstybėje ir laisves atgaunančioje Bažnyčioje reikėjo uolaus ūkio darbininko ir dvasinio vedlio. Buvo grąžinami trobesiai, žemės, reikėjo rūpintis dokumentacija, statybomis, – darbų ir reikalų aibės. Kun. V. Stakėno rūpesčiu pastatyta klebonija. Su gausiu būriu gilaus tikėjimo kybartiečių kilo ir plėtėsi dvasinė Bažnyčia. Teko ir tuometinėje Kaliningrado srityje gyvenantiems lietuviams katalikams patarnauti. Užsidarius sienoms, dabar ten ne tik neliko katalikų, bet nepalaikomas tikėjimas žmonėse išblėso.

Jaukioje namų ramybėje su Kybartų tėveliu galime daug ir ilgai kalbėtis ir apie praeitį, ir apie dabartį. Tuštėjančių bažnyčių, mažejančių pašaukimų į dvasininkus priežastimi kun. V. Stakėnas mato auklėjimo spragas šeimose – dvasinį atšalimą, nes užvaldė pasaulio dvasia, Dievo šaukiamasi tik patyrus skaudžią nelaimę.

Autorės nuotraukos

„Katalikas“, 2025 m. spalio 24 d., nr. 20 (479)