„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“  ir Kopūstai iš Semeliškių miestelio

Atmintis

Daiva ČERVOKIENĖ

Vienas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjų ir platintojų buvo šviesaus atminimo politinis kalinys, felčeris, saleziečių vienuolijos idėjų ir katalikiškos literatūros leidėjas ir platintojas Povilas (Paulius) Petronis (1916-2003), 1954-1961 metais dirbęs Semeliškių miestelyje felčeriu tada ten veikusioje ligoninėje bei  gyvenęs pas Juozą ir Marijoną Kopūstus išsinuomotame kambaryje. 

Būtent gyvendamas ir dirbdamas Semeliškėse Povilas (Paulius) Petronis įsitraukė į švietėjišką veiklą, katalikiškos literatūros platinimą, pradėjo organizuoti jos spausdinimą, o į šią veiklą įtraukė  ir Kopūstus. 

Maldaknygių, religinės literatūros bei „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ gaminimo ir platinimo byloje liudyti teko ir Juozui Kopūstui (1908-1985) ir vyriausiai jo dukrai Aldonai Kopūstaitei (1940-2013) bei dar porai semeliškiečių. 

Juozas atvyko su kunigu

Juozas Kopūstas buvo kilęs iš Kruonio, iš daugiavaikės ūkininkų šeimos. Su juo šeimoje užaugo broliai Antanas, Pranas ir Aleksas, seserys Pranė, Ona ir Domicelė. Beje, du Juozo broliai tarnavo kariuomenėje, ir abu numirė. Pagrindinė priežastis – jie nešiojo tą pačią uniformą, o tada siautė šiltinė. 

Kaip religingos šeimos vaikas Juozas tarnavo zakristijonu ir kartu su kunigu Juozapu Būčiu (1874–­1906–1946 05 30), kuris 1928-1935 metais aptarnavo Kruonio parapiją, atvyko į naują jo darbo vietą – Semeliškes. Naujasis Semeliškių Šv. Lauryno parapijos klebonas kun. J. Būčys, tikėtina, turėjo tikslą, o gal ir užduotį, atgaivinti šią bažnyčią ir parapijos gyvenimą. Jis, talkinamas vikaro, zakristijono ir parapijiečių, organizavo klebonijos, senelių prieglaudos, vikariato, parapijos Katalikų akcijos salės statybą, įkūrė parapinę biblioteką, skaityklą, saviveiklos klubą. 

Kun. Juozapas Bučys Semeliškių  Šv. Lauryno parapijoje tarnavo iki pat netikėtos savo mirties 1946 m. gegužės 30 d. 

Labai religinga šeima 

Marijona Kopūstienė (Zaleckaitė, 1917-2002)  gimė ir užaugo Kozelkiškių kaime su seserimi Elena ir broliu Juozu irgi labai tikinčioje šeimoje. Būtent tikėjimas, šv. Mišios Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje ir bendruomenės renginiai juos ir suvedė į šeimą. Tikėtina, kad pas būsimą žmoną Juozas Kopūstas apsilan­kė ir kalėdodamas su kunigu po parapijiečių namus. Beje, toliausiai nuo tėvų Zaleckų namų sukūrusi šeimą išvyko būtent Marijona, sesuo ir brolis visą amžių nugyveno Kozelkiškėse.

Jovita Niūniavaitė-Lesienė ir Antanas Lesys bene 2012 metais parašytame straipsnyje  (pagal Aldonos. Kopūstaitės ir kitų pasakojimus) „Semeliškių parapijos Katalikų akcijos salė“ teigė, kad ji buvo baigta statyti ir pašventinta 1940 metais, statybos organizatorius buvo kun. Juozapas Bučys (Būčys), tiesioginiai vykdytojai: vikaras kun. Alfonsas Petraitis ir zakristijonas Juozas Kopūstas. Prie statybos savo darbu, lėšomis ar statybinėmis medžiagomis daug prisidėjo Andrius Zaleckas, Antanas Gutauskas, Boleslovas Randamanskas, Kopūstai ir kiti. 

Apie parapijos gyvenimą

Beje, ilgametė Semeliškių miestelio bibliotekos bibliotekininkė Irena Venskutonienė yra užrašiusi Marijonos Kopūstienės pasakojimą apie Semeliškių parapijos gyvenimą. Pasak M. Kopūstienės (Zaleckaitės), tarpukario metais miestelyje veikė ir nemažai draugijų, populiariausios buvo jaunalietuviai (politinė) ir pavasarininkai (religinė). Pati Marijona sakė kurį laiką buvusi jaunalietuvė, paskui, 1936-1937 metais, „perėjo“ į pavasarininkus. 

Pasak M. Kopūstienės, pirma buvo pastatytas dviejų aukštų, medinis vikariatas (parapijiečiai jį vadino ir svirnu), kurio antrajame aukšte gyveno vikaras, laikinai – ir zakristijonas Juozas Kopūstas, po to – klebonija ir namas zakristijonui, ir špitolė (sovietmečiu ten veikė ambulatorija), o paskutinis statinys buvo parapijos salė. Pateikėja pabrėžė, kad bažnyčioje tais laikais būdavo ilgai meldžiamasi. Iš pradžių būdavo suma, o po 20 minučių pertraukos – mišparai. Pasibaigus pamaldoms, vargonininkas Kaupinis imdavo akordeoną ir visi sugužėdavę į parapijos salę. Vargonininko žmona buvusi gera šokėja, ji pradėdavo šokius. Po poros valandų visi ramiai išsiskirstydavę. Taip parapijiečiai katalikišką gyvenimą siejo su visuomeniniu. Parapijos namuose veikė siuvimo, audimo, mezgimo kursai, kuriuos lankė daug merginų ir moterų. Prie salės, priestate, porą metų veikė ir vaikų darželis, kurį lankė tuometinių inteligentų vaikai. Ten juos mokė žegnotis, maldelių, eilėraštukų. Jį lankė ir vyriausia Juozo ir Marijonos Kopūstų dukra Aldona. 

Marijona ir Juozas Kopūstai užaugino tris dukras: Teresę Aldoną (1940-2013), Mariją Ramutę (g. 1942) ir Oną Zitą (g. 1953), karo bei pokario metais  šeima sekmadieniais nepraleisdavo šv. Mišių miestelio bažnyčioje, Juozas iki pat netikėtos mirties buvo Semeliškių Šv. Lauryno parapijos komiteto pirmininkas. 

Namas prie kryžkelės

Pasak Zitos Kopūstaitės, jauna Juozo ir Marijonos šeima apsigyveno parapijos namuose, skirtuose zakristijonui, prie pat bažnyčios. Ten gimė ir dvi dukros, Aldona ir Ramutė. Jau pirmosios sovietų okupacijos metu, tėvai pirko žemės sklypą Aleksandravos kaime, tačiau, pasidėjus trėmimams ir  karui, notaro patvirtintų dokumentų taip ir negavo. Po karo, sovietams atėmus bažnyčios turtą, buvo nacionalizuotas ir namas, kuriame gyveno Kopūstai, jiems uždėti sunkiai pakeliami mokesčiai už „nuomą“, todėl tėvams teko ieškoti kito būsto. Jie nusipirko nebaigtą statyti namą Aleksandravos kaime, Vievio–Aukštadvario  ir Semeliškių–Žiežmarių kelių kryžkelėje. Šis namas stovėjo kone priešais Šv. Lauryno bažnyčią, kitoje kelio Vievis–Aukštadvaris pusėje. Zita gimė jau šiame name. Pirmąją žiemą name buvo labai šalta, naktimis kambariuose užšaldavo vanduo. 

Tėvams buvo labai apmaudu, kad notarinių žemės sklypo pirkimo dokumentų jie neturėjo, kita vertus, galbūt tai jiems gelbėjo: prasidėjus sovietmečiui jie turėjo erdvų gyvenamąjį namą, o dirbamos žemės neturėjo. Galbūt tai ir apsaugojo šeimą nuo išvežimo? Beje Kopūstai nujautė, kad jų šeima gali būti ištremta, bet kažkaip šios dalios jiems pavyko išvengti. Kad išvengtų persekiojimo, Juozas ir Marijona įstojo į kolūkį. Marijona dirbo laukininkystėje, Juozas daržininku ir bitininku, laikė karvę, vištų, dvi kiaules, porą avelių – tiek, kiek buvo leidžiama kolūkiečiams. Zita prisiminė, kad tėvai šį leidžiamą kiekį kažkiek viršydavo, nes slėpdavo kuriuos nors gyvulius, kai kolūkio atstovai eidavo surašinėti kolūkiečių turtą.

„Į kolūkį „savanoriškai“ teko atiduoti daugumą žemės ūkio padargų – nuo kuliamosios, plūgo iki akėčių: nori išvengti Sibiro, gyventi savo namuose – atiduodi savo turtą kolūkiui. Tėvas buvo tvirtos krikščioniškos laikysenos, – laikė kolūkio medų mūsų rūsyje, o mums, dukroms, neleisdavo nė šaukšto paimti to medaus – ne mūsų“, – prisiminė Zita Kopūstaitė.

Tas išskirtinis nuomininkas 

Juozo ir  Marijonos Kopūstų name Aleksandravos kaime, prie pat Semeliškių miestelio, pokario metais gyveno ne vienas nuomininkas (kvatierantas, kaip sakydavo anuomet), tik su P. Petroniu ryšiai užsimezgė ilgesniam laikui. P. Petronis, kaip ir namo šeimininkai, sekmadieniais nepraleisdavo šv. Mišių miestelio bažnyčioje, bendravo su dvasininkais. Pasak Aldonos Kopūstaitės, tėvas su P. Petroniu nuolat klausėsi „Vatikano radijo“ priglaudę ausį prie pat radijo aparato, nepaisydami trukdymų, nuspėdami dalį teksto, mama padėdavo jam susisiūti ar suadyti drabužius. 

Iš Semeliškių išsikraustęs P. Petronis toliau palaikė glaudų ryšį su Kopūstais, į Semeliškes kasmet atvažiuodavo per Šv. Roko atlaidus, į kuriuos susirinkdavo Juozo ir Marijonos broliai, seserys bei tolimesni giminaičiai. Kartais atvykdavo ir per Kūčias, Kalėdas, kitas šventes, kartu pusryčiaudavo ir vakarieniaudavo, sutikdavo šventes. 

Jis noriai pasakojo apie savo kaip felčerio darbą, pastangas kovoti su girtavimu – Viršužiglio profilaktoriume jis dirbo būtent su sergančiais priklausomybe nuo alkoholio. 

Ne viską galima kalbėti

Z. Kopūstaitė pasakojo, kad jų namuose lankėsi ir nakvojo nemažai kunigų, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjų ir platintojų, tarp jų ir kunigai Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, kiti – visų pavardžių nebeprisimenanti. Moteris  prisiminė, kad tėvas su šiais ypatingais svečiais rimčiau pasikabėti eidavo į lauką.   

J. ir M. Kopūstų vaikaitis Juozas prisiminė, kad kartą, būdamas gal 5-6 metų amžiaus, nugirdo, kaip senelis su viešėjusiu savo broliu, namie užtraukė patriotinę lietuvišką partizanų dainą: „Bolševikai tegul žino / kad dar kartą žygis bus / iš miškų ir iš beržynų / vyrai jiems paruoš kapus“, o močiutė vyrus sudraudė, pasakiusi, kad vaikas girdi, o jam, mėginusiam ją dainuoti, kantriai aiškino, kad lauke ir kitiems girdint šios dainos netrauktų.

„Taip tada  buvo daugelyje šeimų, vaikai žinojo, ko kalbėti viešai negalima“, –  pastebėjo Zitos Ko­pūs­taitės sūnus Juozas Saladžius, pats apie dešimt metų patarnavęs ministrantu Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje klebonui kun. Romualdui Šalčiūnui (1925 04 22–1957 04 17–2014 03 05), aptarnavusiam šią parapiją apie ketvirtį amžiaus, ilgiausiai iš visų kunigų.

Ar dėl religingumo Kopūstaitės jaunystėje, ypač mokykloje, nebuvo pašiepiamos – juk tada gyvavo ateistinis auklėjimas? Zita sakė, kad pašaipų dėl to mokykloje nesulaukdavo. Tiesa, vyriausiajai seseriai Aldonai tikriausiai dėl religingumo mokytojai parašė labai blogą charakteristiką. Aldona  labai gražiai piešė, bandė stoti studijuoti dailės, tačiau nebuvo priimta.

Planuota įrengti spaustuvę

Pati šviesaus atminimo Aldona Kopūstaitė šio straipsnio autorei maždaug 2012 metais pasakojo, kad jaunystėje, dirbdama ir gyvendama Vilniuje, po darbo vasarą kartais nuvažiuodavo į Salininkus ir padėdavo rinkti įvairius religinius tekstus. Pagrindinės rinkėjos buvo seserys Liucija ir Teresė, su kuriomis ji buvo gerai pažįstama. A. Kopūstaitė (jos rašysena buvo labai graži, ne veltui moteris stojo į Dailės institutą) buvo P. Petroniui užpildžiusi anketą. Šis jos neišsiuntė, pasidėjo kažkur užrašų knygelėje. Kai buvo saugumiečių tardomas, užkliuvo kito žmogaus ran­ka rašyta anketa, taip į KGB akiratį pateko ir semeliškietė. Nors, tikėtina, būtų patraukęs dėmesį ir dažnas P. Petronio lankymasis Kopūstų namuose. 

Pasak A. Kopūstaitės, apie 1972–1973 metus buvo galvota pogrindinę spaustuvę įkurti ir Semeliškėse, Kopūstų namuose. Apžiūrėti šios vietovės ir ją įvertinti buvo atvažiavę P. Petronio bendražygiai Petras Plumpa iš Kauno bei Jonas Stašaitis, kurio namuose Salininkuose studijuodama Vilniaus medicinos mokykloje gyveno Zita Kopūstaitė, tačiau, apsvarstę viską šio sumanymo atsisakė – vieta pasirodė esanti pernelyg atvira, galinti greitai patraukti dėmesį. 

Krata pas Kopūstus 

Tačiau į Kopūstų namus  bendražygiai jau buvo atgabenę dalį spaustuvės technikos: poligrafinių dažų bei tekstui spausdinti reikalingų detalių, įrengimų. Šie buvo laikomi po senovine spinta su kojelėmis, gana pastebimoje vietoje, poligrafiniai dažai – rūsyje. Kai 1973 m. lapkričio 20 d. kilo vadinamoji „kratų audra“, darė kratą ir pas Kopūstus. Saugumiečiai vertė visą sodybą, iškratė net bičių avilius, tvarte išbadė mėšlą, tačiau, apatiniame namo spintos stalčiuje, per keletą centimetrų nuo paslėptų spaustuvės detalių, aptiko namo šeimininkų pinigus, puolė juos skaičiuoti, o po spinta taip ir nepažvelgė. Nusileidę į rūsį pamatė poligrafinius dažus, tačiau vienas kviestinių liudininkų ištarė, kad tai dažai namui (tuo metu namas kaip tik buvo dažomas), ir daugiau nesidomėjo. Z. Kopūstaitė ir jos sūnus Juozas prisiminė, kad Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios klebonas kun. R. Šalčiūnas šį faktą pateikdavo kaip vieną iš miestelyje įvykusių stebuklų – rūpestingai iškrėtę kluoną, avilius ir net iškasinėję mėšlą tvarte, saugumiečiai nepastebėjo nei spaustuvės formų po spinta, nei dažų rūsyje, prie kurių buvo priėję, nes šeimininkus saugojo Dievas – darant kratą kampe sėdėdama Marijona Kopūstienė visą laiką kalbėjo rožinį…

Kratos metu buvo paimtos dvi maldaknygės, knygelė „Tikiu“, „Kelionės įspūdžiai“ ir kitos religinės knygos. Marijonai buvo ypač gaila 1926 metais Brukline (JAV) išleistų kun. J. A. Pauliuko „Kelionės įspūdžių“ (apie XX amžiaus pradžioje vykusią lietuvių kelionę garlaiviu iš Amerikos į Šventąją Žemę) ir žurnalų „Žvaigždė“ rinkinio. Jau Atgimimo metais (1988-1989) P. Petroniui pavyko iš KGB atgauti „Kelionės įspūdžius“.

1973-aisias „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ nr. 7 rašyta, kad  „1973.XI.20, anksti rytą, saugumiečiai pradėjo krėsti Semeliškių gyventoją Juozą Kopūstą. Krata truko keturias valandas. Ieškota slaptos spaustuvės. Kratos metu paimta: dvi maldaknygės, knygelė „Tikiu“ ir kitos religinės knygos. J. Kopūstas buvo tardomas, – iš kur gavęs religinę literatūrą.“

Byla nr. 395  

Demaskavus pogrindines spaustuves, religinių leidinių leidėjai ir platintojai buvo suimti. Maldaknygių, religinės literatūros bei „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ gaminimo ir platinimo byla numeris 395 1974 m. rugsėjo 3 d. buvo perduota LTSR Aukščiausiajam Teismui. Kaltinamieji: Povilas (Paulius) Petronis, Jonas Stašaitis, Virgilijus Jaugelis, Juozas Gražys, Nijolė Sadūnaitė.

15-ajame „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ tome pateikta daug 1974 metais atliktų liudytojų apklausų protokolų. Tarp jų – ir Juozo Kopūsto iš Semeliškių, Aldonos Kopūstaitės iš Salininkų. 

Byloje nr. 395  liudijo ir semeliškietė Nadiežda Gliaudelytė-Černiauskienė, su P. Petroniu Semeliškių ligoninėje dirbusi 1956-1961 metais. Moteris šioje gydymo įstaigoje dirbo akušere, vėliau išsikėlė gyventi į netoliese įsikūrusį naują šalies miestą – Elektrėnus, kur ir nugyveno visą likusį savo amžių. Elektrėnuose gyvena ir Nadeždos dukra Liuba, kita jos dukra gyvena Rusijoje.

N. Gliaudelytė-Černiauskienė apie P. Petronį kalbėjo tik teigiamai, teigė kad teisiamasis buvo išsilavinęs ir geras darbuotojas, nuoširdžiai rūpinosi padėti vargo prispaustiems žmonėms. 

Byloje nr. 395  minimi dar viena tik inicialais įvardinta rusė iš Semeliškių: ir vargonininkas Ignas Šimonis, bet apie jį – kitame rašinyje.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

„Katalikas“, 2025 m. lapkričio 7 d., nr. 21 (480)