„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjo ir platintojo Pauliaus Petronio pėdsakai Semeliškėse
Atmintis
Daiva Červokienė
Vienas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjų ir platintojų buvo šviesaus atminimo politinis kalinys, felčeris, saleziečių vienuolijos idėjų ir katalikiškos literatūros leidėjas ir platintojas Povilas (Paulius) Petronis (1916–2003).
Jo biografija neblogai žinoma, apie jį plačiai rašo ir Vikipedija, ir Visuotinė lietuvių enciklopedija, tačiau ten ir daugelyje spaudoje publikuotų straipsnių pateikiama nemažai neteisingų duomenų apie P. Petronio gyvenimą. Daug kur teigiama, esą praėjusio šimtmečio šeštąjį dešimtmetį jis dirbo Vievyje, Sanitarinės epidemiologijos stotyje. Patikslinkime – iš tiesų P. Petronis 1954-1961 metais dirbo Semeliškių miestelyje felčeriu tada ten veikusioje ligoninėje.
Spalvinga biografija
Povilas (Paulius) Petronis, Antano, gimė 1916 m. spalio 22 d. Vabalninko parapijos Gumbelių kaime, Biržų rajone. Tėvai teturėjo 2 hektarus žemės, gyveno skurdžiai, šeimoje augo keturi vaikai. Mama mirė anksti, namuose šeimininkavo pamotė, vaikystėje ir paauglystėje Povilui teko piemenauti. Jis labai svajojo mokytis, bet šeimai tai buvo ne pagal kišenę. Piemenaudamas iš knygų, gautų pas apsišvietusius ūkininkus, jis sužinojo apie kunigą Joną Boską (Giovanni Melchior Bosco) ir jo įsteigtas saleziečių mokyklas, kad jose neturtingieji priimami mokytis nemokamai. Ši žinia jį paskatino vykti į Italiją. Nusipirko Europos žemėlapį, kompasą ir pėsčias patraukė į Italiją. Per vargus pasiekė Turiną, mokėsi su panašaus amžiaus jaunuoliais iš įvairių šalių ir svajojo baigęs mokslus darbuosis kur nors misijose. Tačiau susirgęs po metų grįžo į Lietuvą, apsistojo Vytėnų saleziečių vienuolyne. Čia jį 1940 m. užklupo sovietų okupacija, vienuoliams įsakyta per 24 valandas išvykti iš Vytėnų.
P. Petronis Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje dirbo zakristijonu, baigė gimnaziją. Vokiečių okupacijos metais saleziečiai vėl susirinkę Vytėnuose įsteigė progimnaziją, P. Petronis joje dėstė tikybą.
Teko skubiai trauktis
Grįžę sovietai kurį laiką leido saleziečiams gyvuoti ir net veikti gimnazijai, tačiau 1948 metų vasarą jiems buvo liepta per šešias valandas išvykti iš Vytėnų. P. Petronis grįžo pas artimuosius į Kupiškį ir įsidarbino Sveikatos apsaugos skyriuje sanitarinio švietimo instruktoriumi, netrukus baigė ir medicinos felčerių mokyklą.
1954 metais P. Petronis buvo priimtas dirbti į tuometinio Vievio r. Semeliškių ligoninę sanitarijos felčeriu, kurioje dirbo iki 1961 m. rugpjūčio 14 d. Taip rašoma jo biografijoje, saugomoje Lietuvos ypatingajame archyve. Vikipedijoje ir Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje minima tik kad P. Petronis apie ketvertą metų dirbo Sanitarinės epidemiologijos stotyje Vievyje, kas prasilenkia su tikrove ir laiko, ir vietos prasme (tiesa, tada Semeliškės priklausė buvusiam Vievio rajonui).
Vėliau P. Petronis patraukė arčiau didžiųjų miestų, dirbo Kauno r. Viršužiglio felčerinio-akušerio punkto vedėju, Kosciukiškių felčerinio-akušerinio punkto vedėju. Tuo metu jis periodikoje paskelbė straipsnių apie alkoholizmo poveikį žmogaus organizmui ir jo daromą žalą asmenybei bei visuomenei.
Bene nuo 1968 metų visas jėgas skyrė religinės literatūros leidybai ir platinimui, kitiems tikinčiųjų reikalams.
Paskutinius gyvenimo metus jis praleido Kaišiadoryse, kol pajėgė pasirūpinti savimi gyveno kardinolo Vincento Sladkevičiaus namelyje ir po Mišių dažnai platindavo religinę literatūrą, neretai ir laikraštį „XXI amžius“. Jau visai silpnos sveikatos, 2002 m. vasarą, buvo apgyvendintas Vilniaus tremtinių namuose, mirė 2003 m. sausio 11 d., sulaukęs 86-erių metų. Palaidotas Kupiškio r., Salamiesčio kaimo kapinėse, artimųjų kapavietėje.
Semeliškių miestelyje
Maždaug apie 1960 metus, taigi gyvendamas ir dirbdamas būtent Semeliškėse, seniausiame Elektrėnų savivaldybės miestelyje, P. Petronis įsitraukė į švietėjišką veiklą, katalikiškos literatūros platinimą, pradėjo organizuoti jos spausdinimą.
Kaip teigiama jo biografijose ir publikacijose apie jį, iš pradžių perrašinėjo auklėjamo ir religinio turinio knygeles ir veikalus rašomąja mašinėle, o netrukus suorganizavo pogrindinių spaustuvių tinklą visoje Lietuvoje ir ėmėsi jo „vadovo“ pareigų. Pirmąją linotipinę spaustuvę jie įrengė drauge su Antanu Rimkumi-Šlinskiu bei jų giminaičiu Steponu Girčiu. Pagamintus antspaudus siųsdavo į „liejimo cechą“ Kaišiadorių rajone, Antakalnyje. Tokios spaustuvėlės veikė Vilniuje, Kaune, Zapyškyje, Viršužiglyje ir kitur, jų buvo daugiau kaip dešimt. Jose tūkstantiniais tiražais spausdintos knygelės „Jėzus ir aš“, „Aukštyn širdys“, „Katechetinis vadovėlis“, T. Thoto knygeles, tikybos vadovėlis „Jaunos sielos religinis auklėjimas“ (šios knygelės autorius – pats P. Petronis) ir kita. Vienoje vietoje spaustuvėlės veikdavo keletą metų. Per devynerius metus išspausdinta ir išplatinta daugiau kaip 300 000 religinio turinio knygelių. Jas platinti padėdavo kunigai, ypač būsimasis kardinolas Sigitas Tamkevičius ir vienas žymiausių XX amžiaus pokario disidentų ir kovotojų už tikinčiųjų teises kun. Juozas Zdebskis.
Byla nr. 395
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 13-ajame numeryje aprašoma Maldaknygių, religinės literatūros bei „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ gaminimo ir platinimo byla Nr. 395. Ji 1974 m. rugsėjo 3 d. buvo perduota LTSR Aukščiausiajam Teismui. Kaltinamieji: Povilas (Paulius) Petronis, Jonas Stašaitis, Virgilijus Jaugelis, Juozas Gražys, Nijolė Sadūnaitė.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 13-ajame numeryje aprašomos visos šios teismo dienos. Pirmoji – gruodžio 2 d.
Ant Aukščiausiojo Teismo (Vilnius, Lentpiūvių g. 24) salės Nr. 101 durų prisegtas raštelis: „Šioje salėje nagrinėjama LTSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla, kaltinant P. Petronį, P. Plumpą, J. Stašaitį, V. Jaugelį ir A. Patriubavičių.“ Į posėdžių salę įleidžiami tik artimiausi giminės: tėvai, vaikai, broliai ir pan. Prie durų stovi civiliai apsirengę saugumiečiai. Įeinantieji į salę klausiami pavardžių ir koks giminystės ryšys su teisiamaisiais.
Teisiamieji kaltinami antitarybinės literatūros, ypač LKB Kronikos septynių numerių dauginimu ir platinimu. LKB Kronika – šmeižikiško pobūdžio prasimanymai; jos tikslas juodinti tarybinę santvarką. Teisiamųjų spausdintos brošiūros būdavo perduotos emigrantams, kurie šiuos šmeižtus transliuodavo per radiją. LKB Kronikoje būdavo iškreipiamas tarybinės mokyklos auklėjamasis darbas. Teisiamieji daugino ir išplatino antitarybines knygas: „Beprotybės klausimas“, „Danguolės laimė“, „Motinos mokykla“, „Tau, Lietuva“, „Jaunos sielos religinis auklėjimas“, „Lietuviškojo charakterio problema“, „O Solženycine“, „Atverk akis“ ir kt.
Smarkiausiai kaltintas Plumpa, kuris, Petronio prašymu, sumontavęs du elektrografinius dauginimo aparatus „Era“. Vienu iš jų buvo padauginta LKB Kronikos 6-sis ir 7-sis numeriai ir kt. antitarybinė literatūra. Plumpa padauginęs LKB Kronikos 4-jį ir 5-jį numerius. Jis teisiamas antrą kartą.
P. Petronis dauginęs religinę ir antitarybinę literatūrą, rinkęs medžiagą LKB Kronikai, išplatinęs LKB Kronikos 6-jį ir 7-jį numerius.
Paklaustas, ar jis prisipažįsta padaręs paminėtus nusikaltimus, P. Petronis sakė su kaltinimais dalinai sutinkąs, tačiau prieštaraująs primetamiems jo veiklos motyvams. Taip pat dalinai nesutinkąs su jam primetamais veiksmais.
Kalbėjo ilgai, labai prislėgtas
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ nr. 13 rašoma, kad teisme P. Petronis kalbėjo labai ilgai. Atsakydamas į kaltinimą, kodėl jis nedirbęs visuomenei naudingo darbo, P. Petronis papasakojo, kad jis nuo 8-rių metų tarnavo pas ūkininkus, paskui mokėsi įvairiose mokyklose ir tuo pačiu metu dirbo. Baigęs felčerių mokyklą, dirbo pagal savo specialybę. Iki 1968 m. jis išdirbo 41-erius metus. Sveikatai sušlubavus, metė darbą ir nutarė likusias jėgas skirti tikinčiųjų reikalams.
– Visą gyvenimą manyje ruseno mintis, – kalbėjo Petronis, – kaip nors padėti savo Tautai ir Bažnyčiai ir tuo pačiu atsilyginti už visą gerą, kurį patyriau iš tikinčiųjų. Dabartiniu metu labiausiai trūko religinės literatūros, ypač maldaknygių ir katekizmų. Gamindamas šios rūšies literatūrą, nesijaučiau nusikalstąs prieš įstatymus, nes pas mus garantuota spaudos laisvė.
– Maldaknyges išleido valstybinės spaustuvės, tai kodėl ir jūs pradėjote jomis rūpintis? – paklausė teisėjas.
– Maldaknygių buvo išleista labai mažai, o tikinčiųjų yra daug.
Su LKB Kronika Petronis susipažinęs atsitiktinai 1972-ųjų vasarą. 6-me ir 7-me LKB Kronikos numeriuose jis nieko antitarybiško nepastebėjęs. Iš viso LKB Kronikos jis išplatinęs apie 40 egz.
Bylos detalės
Maldaknygių P. Petronis pagaminęs virš 20-ties tūkstančių, o išplatinęs apie 16.000. Už maldaknyges gaunamas pajamas jis skirdavęs atsilyginimui žmonėms už darbą, popieriaus įsigijimui ir pan. Svarbiu įrodymu, kad jo, Petronio, veikla buvusi grynai religinė, kalbėjo kaltinamasis, rodą kratos metu paimti jo užrašai. Juose surašyti veiklos planai ir motyvai. Petronis pasakojo dauginęs religines knygas, nes tikintieji tokios literatūros pageidaują. Savo dauginamose knygose nieko antitarybiško nepastebėjęs.
Antrąją teismo dieną, gruodžio 3-ąją, P. Petronis tęsė savo ginamąją kalbą:
Knygos, kurias jis platinęs, buvusios grynai religinio ir moralinio pobūdžio. Reikia skirti sąvokas, kalbėjo Petronis, „ateizmo kritika“ ir „valstybinės santvarkos kritika“. Jo kaltintojai antitarybinėmis knygomis palaikę net A. Vienuolio „Raštai“ II t., žurnalą „Židinį“ ir kt.
Į prokuroro klausimą, kodėl Petronis metęs felčerio darbą ir užsiėmęs šitokia veikla, teisiamasis atsakė, kad nuo vaikystės svajojęs apie misijas, tačiau vėliau supratęs, kad jo darbas reikalingas ir Lietuvoje. Jeigu valstybė leido išleisti „Šv. Raštą“ ir „Maldyną“ labai mažu tiražu, tai jis tikrai nesijaučia kaltas, kad platino religinę literatūrą.
Į kaltinimą, kodėl jis rašęs įvairias peticijas, Petronis atsakė, kad religijos klausimais privalą rūpintis ne tik kunigai, bet ir tikintieji.
Petronis aiškino, kad radijo transliacijas iš užsienio jis klausydavęs nereguliariai, nes neturėjęs pastovios gyvenamos vietos. Jis norėjęs žinoti daugiau, negu parašo tarybinė spauda. „Dažniausiai klausydavau Vatikano radiją, – kalbėjo teisiamasis. – Vertingesnius duomenis užsirašydavau.“
Ar požiūris keitėsi?
Įdomi šios bylos aštuntoji teismo diena. Užklaustas, kodėl dauginęs „LKB kroniką“, P. Petronis atsakė, kad šią „Kroniką“ laikąs antiateistiniu leidiniu, kuriame iškeliamos ateistų ir tarybinių darbuotojų klaidos. Platinti antitarybinę literatūrą jis neturėjęs tikslo.
– Daug kur jūsų užrašuose randami žodžiai: „raudonasis teroras“, „priespauda“, „bolševikmetis“ ir pan. Kuo tai paaiškinti ir kaip jūs žiūrite į dabartinę santvarką? – klausė teisėjas.
– Daugelis skaudžių faktų, palietusių mano tautiečius, Bažnyčią ir mane patį, buvo nuteikę mane nepalankiai. Su nepasitikėjimu buvo žiūrima į kolektyvizaciją, konstitucines „laisves“ ir kt.
– O kokios jūsų pažiūros dabar?
– Dabar jos truputį pasikeitusios.
Čia Petronis papasakojo, kaip, gyvendamas pasiturinčiame kolūkyje, suprato, jog galima gerai gyventi ir kolūkyje.
– Tai reiškia, kad jūsų požiūris pasikeitė ekonominiu atžvilgiu, o kas dar pasikeitė?
– Na, nemokamas gydymas, mokslas…
– Kas dar? – kvotė teisėjas.
Buvo jaučiamas stiprus teisėjo spaudimas, kad Petronis imtų liaupsinti dabartinę santvarką ir pilti pamazgas ant praeities.
– Kuriam tikslui jūsų užrašuose surinkta tiek žinių apie trijų kryžių kalną, apie kryžių naikinimą prie Šiaulių ir kt.
– Norėdamas pastatyti kryžių ant savo sesers kapo, – aiškino Petronis, – aš kreipiausi į Vykdomąjį komitetą, bet man buvo atsakyta, jog jokio kryžiaus pastatyti negalima, nebent saulutę ant koplytstulpio. Todėl aš rinkau žinias, norėdamas parašyti Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui ir Ministrų Tarybai apie tai, kad yra naikinami Lietuvos kultūros paminklai, meniški kryžiai, o naujų pastatyti neleidžiama. Tokiu būdu yra skurdinama tauta…
– Jūs tvirtinate, kad jūsų pažiūros nuo 1961metų pakito, tačiau tokie faktai, kaip užrašai apie Kalantos metinių minėjimo įvykius, S. Kudirkos kalba, užsienio radijo stočių užrašai ir kt. rodo, kad to pakitimo nesimato.
– Žmogus ne blynas, – paaiškino Petronis, – kad paėmei ir apvertei. Viskas jame 100 % nepakinta; kai kas pasilieka per visą gyvenimą.
Bausmės paskelbtos gruodžio 24 dieną
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ nr. 13 pateikti ir bylos sprendimai.
Teismo nuosprendyje konstatuota, kad visi teisiamieji yra baudžiami už antitarybinės literatūros, ypač LKB Kronikos septynių numerių dauginimą ir platinimą. P.Petronis periodiškai daugino ir platino antitarybinę literatūrą, būtent: LKB Kronikos 6-jį ir 7-jį numerius, „Lietuviškojo charakterio problemą“, „Žvilgsnis į pasaulį“, „Tau, Lietuva“ ir t. t. Ruošėsi dauginti knygą „Dievas šiandien“, kurioje yra daug antitarybinių išsireiškimų.
Plumpa ir Petronis, drauge veikdami, sumontavo dvi „Eras“. Plumpa taip pat apmokė žmones rišti maldaknyges.
Petronis daugino religinę literatūrą ir už ją gaunamas pajamas panaudojo naujų spausdinimo įrankių įsigijimui ir antitarybinės literatūros dauginimui. (Šis neteisingas ir niekuo nepagrįstas tvirtinimas teismo nuosprendyje buvo pakartotas tris kartus. Red.) Ši Petronio veikla yra baudžiama pagal LTSR BK 70 str.
Petronio ir Plumpos bendradarbiavimą įrodo faktas, kad Plumpa padėjo sumontuoti „Eras“, atnešė Patriubavičiui LKB Kronikos 6-jį ir 7-jį numerius, uždėjo juos dauginti ir pastoviai ėjo tikrinti „Eros“ darbo.
Petronis rinko medžiaga LKB Kronikai. Jo žinutės buvo patalpintos LKB Kronikos 1-me numeryje apie Bičiušaitės teismą ir 6-me numeryje apie kryžių naikinimą Lietuvoje. Pas Petronį buvo rasta žinučių ir užrašų, kurie dar nebuvo panaudoti „Kronikoje“, bet iš jų turinio aišku, kad jie buvo tik jai skirti. Visi šie kaltinimai yra teismo įrodyti.
P. Petroniui pagal BK 69 str. l d. ir 70 str. skirti ketveri metai laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo kolonijose. Skiriant bausmę esą atsižvelgiama į P. Petronio senyvą amžių ir silpną sveikatą.
Gyveno pas Kopūstus
Kokie atsiminimai po daugiau nei po 60 metų išliko seniausio Elektrėnų savivaldybės miestelio gyventojų atmintyje apie šį katalikiškos literatūros leidėją ir platintoją? Semeliškėse P. Petronis nuomojosi kambarį kurį laiką Semeliškių bažnyčioje zakristijonu dirbusio Juozo ir jo žmonos Marijonos Kopūstų namuose. Kopūstai gyveno miestelio pakraštyje, Vievio-Aukštadvario ir Semeliškių-Žiežmarių kelių kryžkelėje.
Juozo ir Marijonos Kopūstų sodybos kaimynystėse gyvenusių Kriaučiūnų dukra Marijona Stancikienė, g. 1943 metais, pasakojo gerai atsimenanti, kad pas kaimynus Kopūstus gyveno toks inteligentiškas žmogus, miestelio felčeris. Tėvai sakydavo, kad jis daug kam yra padėjęs. Ji pati tik atsimena jo išvaizdą, kad kartą ją gydė nuo išgąsčio, davė kažkokių lašiukų. Ir kad miestelio gyventojai P. Petronį gyrė kaip labai gerą felčerį.
Iš kitos Juozo ir Marijonos Kopūstų sodybos pusės kaimynystėse gyvenusių Julijos ir Petro Pradzeckų dukra Marijona Pradzeckaitė, g. 1950 metais, visą savo amžių gyvenanti tėvų namuose, prisiminė, kad jos tėvai labai džiaugėsi felčerio P. Petronio patarimais sveikatos klausimais ir dažnai ištardavo, kad jis gydo nė kiek ne prasčiau už gydytoją. Ir kad labai gerai leidžia vaistus.
Pati Marijona Pradzeckaitė atsimena P. Petronį kaip felčerį, kelis kartus per metus tikrinusį švarą Semeliškių vidurinėje mokykloje. Mokiniams jis atrodė labai griežtas, tačiau tie, kam prireikdavo suleisti vaistų, jo nebijojo.
Padėjo represuotųjų šeimoms
Praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį Semeliškių ligoninėje ir ambulatorijoje dirbusių gyvų žmonių miestelyje jau turbūt nė nėra likusių. Šio straipsnio autorei apie P. Petronį nemažai papasakojo Semeliškių ligoninės apskaitininku ir buhalteriu dirbusio Alfonso Radžiūno, beje, tarpukario metais buvusio Semeliškių valsčiaus sekretoriaus, kuris grįžęs iš lagerio sunkiai valdė dešinę ranką, nes per tardymus susižalojo, o lageryje paralyžius sparčiai progresavo, sūnus Rimantas Algimantas Radžiūnas, g. 1943 metais. Dabar Vilniuje gyvenantis vyriškis tėvui talkino pildyti Semeliškių ligoninės apskaitos dokumentus. Trumpai Semeliškių ligoninės virtuvėje teko dirbti ir R. A. Radžiūno motinai Marijonai.
R. A. Radžiūnas prisiminė, kad P. Petronis stengėsi padėti represuotųjų šeimoms, sunkiau besiverčiantiems, tame tarpe ir jiems. Tikriausiai tik P. Petroniui padedant esą jo tėvams ir pavyko įsidarbinti Semeliškių ligoninėje.
R. A. Radžiūnas teigė, kad P. Petronis labai pagerino Semeliškių miestelio sanitarinę būklę. Netoli Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios, prie malūno ir prie pat Strėvos, tuomet buvo arklių stovėjimo aikštelė. Ją felčerio iniciatyva iškėlė, kad srutos netekėtų į vandenį. Netoliese prie Strėvos vairuotojai plaudavo ir sunkvežimius – tai daryti P. Petronis uždraudė, kad neterštų upės.
P. Petronis buvo labai religingas, giedojo bažnyčios chore. R. A. Radžiūnas turėjo ir Semeliškių bažnyčios choristų nuotrauką, kurioje yra ir P. Petronis, deja, nėra jo motinos, nors ji irgi giedojo Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios chore. Ją R. A. Radžiūnas perdavė ir Okupacijų ir laisvės kovų muziejui.
Buvo labai ryškus
Pasak R. A. Radžiūno, P. Petronis buvo pareigos žmogus – jei ką turi padaryti, darydavo labai gerai, iš širdies. Ir nebuvo linkęs greitai su bet kuo užmegzti draugystės ryšių. To turbūt išmokė tuomet nelegali ir labai pavojinga veikla – religinės literatūros spausdinimas ir platinimas. Jis labai bičiuliavosi su Šv. Lauryno bažnyčios vargonininku Ignu Šimoniu.
Buvusio Semeliškių valsčiaus sekretoriaus Juozo Ališausko sūnus Vytautas Juozas Ališauskas, g. 1942 metais, dabar gyvenantis Vilniuje, prisiminė, kad Paulius Petronis miestelyje buvo labai ryški asmenybė. Jį pažinojo kaip felčerį, išsilavinusį ir išskirtinai religingą žmogų, kuris nė neketino slėpti prielankumo Bažnyčiai, kaip kad darė kiti, nebijojo nukentėti dėl savo tikėjimo. Ir gyveno pas religingus žmones – Kopūstus. Senasis Kopūstas buvo Semeliškių bažnyčios zakristijonu, M. Kopūstienė giedojo bažnyčios chore, dukros lankė pamaldas (vyriausioji Kopūstų dukra Aldona buvo jo klasės draugė).
Jo mama Stefanija Ališauskienė (1910 – 1996 ) iš felčerio buvo gavusi dovanų šventų paveikslėlių. Nuteisus P. Petronį miestelio žmonės stebėjosi – toks geras žmogus taip stipriai nukentėjo…
Buvusių kolegų atsiminimai
Šio straipsnio autorei teko kalbėtis su jau šviesaus atminimo Semeliškių ligoninės sanitare Vanda Gliaudeliene ir darbuotoja Pranutė Petrauskaite. V. Gliaudelienė irgi pasakojo, kad P. Petronis buvo giliai tinkintis ir to net nebandė slėpti, nors už tai jam dažnai buvo girdėti priekaištų. P. Petronis sekmadieniais nepraleisdavo šv. Mišių miestelio bažnyčioje, bendravo su dvasininkais. O bendradarbiams gimimo dienos ar vardinių, vedybų proga dažnai dovanodavo šventųjų paveikslėlių ar religinių knygelių. Tokių dovanų gaudavo ne tik ligoninės ir ambulatorijos darbuotojai, bet ir nemažai ligonių.
V. Gliaudelienė iki pat mirties tebeturėjo kelis iš jo gautus šventųjų paveikslėlius. Ji davė šio straipsnio autorei ir nuotrauką, kurioje matome į P. Petronį sėdintį su Semeliškių ligoninės darbuotojais.
R. A. Radžiūnas, P. Petrauskaitė ir V. Gliaudelienė prisiminė, kad į P. Petronio, kaip felčerio, pareigas įėjo ir pareiga daryti abortus, bet, pasak jų, šios nuodėmės jis nedarė – sugebėdavo įtikinti naujos gyvybės atsisakyti norėjusias moteris pakeisti savo nuostatas, po to jomis ilgai ir nuoširdžiai rūpinosi. Taip padėjo ne vienai nėščiai moteriai apsispręsti gimdyti. Iš felčerio dažnai žmonės parsinešdavo ir katekizmą, religinės literatūros.
Nuotrauka prie bažnyčios durų
Semeliškių bažnyčios choristų nuotrauką, kurios pirmos eilės centre P. Petronis stovi su vargonininku Ignu Šimoniu, parodžiau keliems vyriausiems žmonėms, ligi šiol nepraleidžiantiems pamaldų šioje medinėje bažnytėlėje.
Ona Apanavičienė (Jankauskaitė), g. 1940 metais, patikino, kad P. Petronis buvo labai aktyvus bažnytinėje veikloje, lankė choro repeticijas. Labai bičiuliavosi su vargonininku Ignu Šimoniu – buvo kone neatskiriami, abu choristams neretai dovanodavo šv. paveikslėlių, religinės literatūros.
Ona Jankauskaitė Semeliškių bažnyčios chore giedojo nuo 16 metų kartu su penkeriais metais vyresne seserimi Janina, g. 1935 metais. O. Apanavičienė sakė, kad nuotraukoje ji dar – pana, o ištekėjo labai jauna, dar neturėdama aštuoniolikos metų, tad nuotrauka daryta 1957 arba 1958 metais.
Salomėja Lukšienė (Narbutaitė), g. 1933 metais, gyvenusi Raipolio kaime, pasakojo beveik tą patį. Moteris Semeliškių bažnyčios chore taip pat giedojo su vyresne seserimi Gene, g. 1928 metais.
Autorės, Rimanto Algimanto Radžiūno, Vandos Gliaudelienės, Zitos Kopūstaitės ir P. Petrauskaitės asmeninių albumų nuotraukos
„Katalikas“, 2025 m. liepos 18 d., nr. 14 (473)