Mažosios Lietuvos ir Prūsijos akcentai Paprūsės metais

Istorijos vingiai

Į „XXI amžiaus“ klausimus atsako Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Kęstutis PULOKAS.

Žinome, kad 1989 metų gruodyje įsteigta Mažosios Lietuvos reikalų taryba rūpinasi Mažosios Lietuvos baltų kultūros paveldo išsaugojimu, lietuvių raštijos, kultūros, istorijos ir visuomenės veikėjų atminimo įamžinimu, Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) lietuvių tautiniais, kultūros, dvasiniais, švietimo poreikiais. Todėl pirmiausiai norėčiau paklausti, kokius svarbiausius šios organizacijos darbus labiausiai išskirtumėte?

Puoselėjant valstybės atminties politiką, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos (MLRT) pastangomis Lietuvos Respublikos Seimas į atmintinų dienų sąrašą skirtingu metu yra įtraukęs Sausio 15-ąją (Klaipėdos krašto diena), Spalio16-ąją (Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena), Lapkričio 30-ąją (Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios – Tilžės akto diena). Taigi šios visai Lietuvai svarbios datos nuo šiol minimos ne tik visuomenininkų pastangomis, galime pasidžiaugti, kad jos vis labiau įsitvirtina visuomenės sąmonėje. Žinoma, norėtųsi svaresnio valstybės institucijų įsitraukimo ir didžiosios žiniasklaidos plačiau skleidžiamos informacijos. Švelniai tariant, keistokai skamba, kai Spalio 16-ąją visuomeninis transliuotojas randa laiko pakalbėti apie bene iš lubų paimtą Boso dieną, bet nė žodeliu neužsimena, kad tą dieną minime Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą. Ką jau kalbėti bent apie kuklų naujienų reportažą iš minėjimo renginių ar bent trumpą pokalbį šia skaudžia, bet plačiosios visuomenės vis dar mažokai žinoma tema. Bent šiemet tokio dėmesio pasigedome. 

Per trisdešimt šešerius MLRT gyvavimo metus išleista ne viena reikšminga knyga, paskelbta daugybė MLRT narių publikacijų (daugiausia jų parengė istorikas dr. Algirdas Matulevičius, ilgametis MLRT pirmininkas Vytautas Šilas, Vydūno draugijos pirmininkas dr. Vaclovas Bagdonavičius… ). Kol buvo įmanoma, MLRT stengėsi palaikyti ryšius su Karaliaučiaus krašte veikusiomis lietuviškomis organizacijomis, talkinti ten dirban­tiems lietuvių kalbos mokytojams. Tačiau jau maždaug nuo 2014 metų tai daryti darėsi vis sunkiau, o nuo 2022 metų faktiškai neįmanoma – šiuo metu ten sustabdyta visų lietuviškų draugijų veikla. 

2009 metais įsteigto MLRT Klaipėdos krašto skyriaus pastangomis ant istorinių pastatų uostamiestyje atidegta atminimo lentų miestui, kraštui ir visai Lietuvai nusipelniusiems žmonėms. Puoselėjama mintis įrengti Tilžės akto signatarų alėją. Be abejo, tenka vis priminti mūsų visuomenei bei valdžios institucijoms apie istorinio paveldo išsaugojimo būtinybę…

Bendradarbiaudami su įvairiomis organizacijomis bei įstaigomis, rengiame ne tik prieš tai minėtųjų datų, tačiau ir kitų sukakčių minėjimus, prisimename iškilias asmenybės. Stengiamės skleisti informaciją apie Mažajai Lietuvai skirtus vertingus mokslininkų darbus, literatų, dailinin­kų bei kitų menininkų kūrybą.

Šių metų pradžioje MLRT buvo viena pirmųjų, atkreipusių mūsų visuomenės ir valdžios dėmesį į istorinėje Tolminkiemio evangelikų liuteronų bažnyčioje – beje, atstatytoje Lietuvos lėšomis, – veikiančio Kristijono Donelaičio muziejaus pavadinimo pakeitimą. Galime pasidžiaugti, kad šįkart nedelsdamas sureagavo Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda: „Kad ir kaip Rusija stengtųsi, Karaliaučius niekada netaps Kaliningradu!“. 

Kaip per tuos tris organizacijos veiklos dešimtmečius sekėsi bendrauti su valdžia, ar ji padėdavo ir ar padeda sprendžiant įvairius svarbius su Mažąja Lietuva susijusius klausimus? 

MLRT susibūrė Atgimimo metais. 1989 m. rugsėjo 5 d. Sąjūdis įkūrė Mažosios Lietuvos genocido ir kultūros palikimo klausimų komisiją, iš kurios tų pačių metų gruodžio 18 dieną buvo suformuota Mažosios Lietuvos reikalų taryba. Iš pradžių ji veikė prie Aukščiausiosios Tarybos, nuo 1992 metų – prie Lietuvos Respublikos Seimo. Pasikeitus valdančiajai daugumai, MLRT neteko oficialaus statuso ir 1993 m. birželio 26 d. tapo savarankiška visuomenine organizacija. 

Bendraujant su valdžios atstovais, sulaukta tiek palaikymo ir pritarimo, tiek abejingumo. Kita vertus, negana vien pritarti. Visuomeninių organizacijų galimybės ganėtinai ribotos – galime atkreipti dėmesį į vieną ar kitą klausimą, teikti siūlymus, galbūt ir ekspertinę pagalbą, tačiau tolesnių veiksmų pagal savo kompetencijas, pasitelkdamos politinę valią bei administracinius išteklius, jau turėtų imtis valdžios institucijos.   

Išsamiau ir konkrečiau apie visa tai galėtų papasakoti MLRT beveik trisdešimt trejus metus vadovavęs dabartinis jos garbės pirmininkas Vytautas Šilas (jo mintys spausdinamos atskirai – red.).

Verta paminėti, kad skirtingu metu Lietuvos Seime veikdavo ir Mažosios Lietuvos simpatikų grupės, jungusios skirtingoms frakcijoms priklausančius Seimo narius. Pavyzdžiui, 2008-2012 metų kadencijoje buvo įkurta Mažosios Lietuvos bičiulių parlamentinė grupė. Mažosios Lietuvos draugų grupė, koordinuojama Lauryno Kasčiūno, veikė užpraeitos ir praeitos kadencijos Seime. Pastaraisiais metais Mažosios Lietuvos temomis dažnai pasisako Seimo narys, istorikas prof. dr. Valdas Rakutis. Rengiant atminimo renginius Vilniuje, MLRT daug pagalbos sulaukia iš sostinės savivaldybės tarybos nario Gaudento Aukštikalnio. Šiemet Vilniuje Spalio 16-osios minėjime, kurį Tuskulėnų memorialinio komplekso konferencijų salėje rengėme drauge su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, dalyvavo Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Darius Jakavičius ir narė Rima Baškienė.   

Kadangi Jums labiausiai rūpi Mažosios Lietuvos reikalai, turbūt apsidžiaugėte, kai su Karaliaučiaus kraštu besiribojančios Lietuvos savivaldybės, norėdamos paminėti 500-ąsias Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo metines, 2025 metus paskelbė Paprūsės metais. Ko tikėjotės po šių sprendimų? 

Tiesą sakant, būtent toks sprendimas šiek tiek nustebino. Spėčiau, kad šitaip bent iš dalies ieškota būdų, kaip oficialesniu lygmeniu paminėti Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo 500 metų jubiliejų, kuris tikrai svarbus visai Lietuvai. 1525 metais susikūrusios liuteroniškos Prūsijos valstybės ir 1544 metais įsteigto Karaliaučiaus universiteto reikšmę lietuvybės išsaugojimui būtų sunku pervertinti. Be jų pakloto pamato ir šimtmečių kaimynystės vargu ar šiandien turėtume lietuviškai kalbančią Lietuvos valstybę. Kita vertus, kad ir kokia artima, gal net sava Prūsija mums atrodytų šiandien, vis dėlto tai buvo kita valstybė, o po Antrojo pasaulinio karo ištikusios tragedijos jos teritorija padalinta kelioms valstybėms. Tad Paprūsės metų, o ne Prūsijos jubiliejaus minėjimas šiuo atžvilgiu galbūt kai kam galėjo pasirodyti politiškai saugesnis.

Iš tiesų labai gerai, kad į šį savitą Lietuvos regioną atkreiptas platesnės visuomenės dėmesys, daugelis apie Paprūsę turbūt apskritai išgirdo pirmą kartą. Todėl, skelbiant Paprūsės metus, galbūt vertėjo nuodugniau paaiškinti pačią sąvoką. Ne visai tikslus ir spaudoje kartais nuskambėdavęs pavadinimas – Paprūsės 500 metų jubiliejus. Ta Paprūsė, apie kurią kalbame, – tarsi savotiška Mažosios ir Didžiosios Lietuvos jungiamoji grandis, – susiformavo gerokai vėliau, galbūt tik XVIII ir XIX amžių sandūroje.  K. Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius žurnale „Donelaičio žemė“ (2025, Nr.2) Paprūsės metų tema paskelbė poleminį straipsnį. Gaila, kad jis nesukėlė platesnių atgarsių viešojoje erdvėje. 

Tiksliau būtų kalbėti netgi apie du savitus Paprūsės regionus ar paregionius: šiauriau Nemuno esančią sąlyginai žemaitišką Paprūsę – nuo Kretingos, pro Gargždus, Švėkšną, Gardamą, Žemaičių Naumiestį, Vainutą, Sartininkus, Tauragę leidžiantis iki pat Jurbarko – ir žemiau plytinčią Užnemunės Paprūsę – nuo Sudargo iki Vištyčio. Jų tarpusavio skirtumus ir savitumus lėmė keletas aplinkybių. Šiaurinei Mažosios Lietuvos daliai – Klaipėdos kraštui – 1923 metais tapus autonomine Lietuvos Respublikos dalimi, nuo „žemaitiškosios“ Paprūsės jos nebeskyrė valstybės siena. Nors po Antrojo pasaulinio karo krašto gyventojų sudėtis esmingai pasikeitė, vis dėlto liko ir vietinių. Būtina neišleisti iš akių, kad dabartiniai Klaipėdos ir Šilutės rajonai apima ne tik istorinį Klaipėdos kraštą, bet ir dalį kaimyninių, taigi Paprūsės, teritorijų. Tai teisinga, nes ir ankstesniais laikais žemaitiškojoje Paprūsėje nuo seno įsikūrę lietuvininkai ir jų veikiami kaimynai žemaičiai kultūriškai ir ūkiškai labiau orientavosi į kitapus tuometinės sienos buvusias Klaipėdą, Verdainę, netgi Tilžę, bet ne į Telšius ar toje pačioje Paprūsėje buvusią Tauragę bei kitus centrus, anuomet valdytus carinės Rusijos. Tuo tarpu Užnemunės Paprūsę valstybės siena nuo Prūsijos, jei neskaičiuosime trumpalaikio Naujųjų Rytprūsių 1795–1807 metų epizodo, skyrė visą laiką. Netgi valstybėms abipus sienos keičiantis. Ironiška, kad po Antrojo pasaulinio karo Užnemunės Paprūsės ilgametę vakarinę kaimynę pakeitė Rusijai atitekusi Karaliaučiaus krašto teritorija, 1947 metais pavadinta Kaliningrado srities vardu – taigi iš Paprūsės keliaudamas į Vakarus, dabar ten ūmai atsiduri Rytuose… O dėl sovietinio Mažosios Lietuvos gyventojų genocido, autochtonų ar jų palikuonių ten faktiškai nebėra. 

Taigi Paprūsės metai mums dar kartą primena neseną istoriją ir ilgametę kaimynystę. Skaitytojų dėmesį norėčiau atkreipti į žurnale „Kultūros barai“ (2025, Nr.10) išspausdintą Saulenės Pučiliauskaitės impresiją „Paprūsės vaiko godos“. Joje taikliai apibendrinama: „...keista – Prūsija išnyko, bet Paprūsė liko! Gyvename, šurmuliuojame, švenčiame. Daugelis iš mūsų nežino jokių datų, bet visi tebejaučiame aurą ir nuotaiką, gaubusią paslaptingą kraštą už sienos.“     

Turbūt teko dalyvauti įvairiuose Paprūsės metams skirtuose renginiuose. Kaip juos vertinate? Teko girdėti, kad kai kurie esą Paprūsės metams skirti renginiai vyko gana formaliai, juose nieko nekalbėta apie su Prūsija susijusią tų vietų ar naujausių laikų iš kaimynystės su Karaliaučiaus kraštu istoriją. Tai buvusios eilinės miestelių šventės be jokių Paprūsės metų istorijos akcentų, išskyrus plakatą, ant kurio buvo užrašyta „Paprūsės metai“… Atrodė, kad savivaldybės skyrė lėšų Paprūsės metams paminėti, o jos panaudotos įprastai miestelio šventei su įvairiais koncertais…

Stengiausi sekti renginių programą ir bent iš tolo stebėti vyksmą. Visus renginius būtų galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Viena jų apimtų mokslines konferencijas ir iškilmingus minėjimus, kuriuose dalyvavo universitetų bei kitų mokslo įstaigų mokslininkai, dėstytojai, kiti svečiai. Tokie renginiai vyko ne tik Paprūsėje, bet ir Klaipėdoje, Pagėgiuose, kitose Mažosios Lietuvos vietovėse, taip pat Kaune bei Vilniuje, kur Seimo rūmuose surengta baigiamoji metų konferencija. Antra grupė būtų miestelių šventės ar mažesni, labiau vietinio masto minėjimai. Pastarieji ne mažiau svarbūs. Jiems ruoštasi iš anksto. Štai dar pernai, vos tik Vilkaviškio rajono savivaldybės Tarybos posėdyje buvo pritarta 2025-uosius paskelbti Paprūsės metais, pirmieji kaimynystės minėjimo renginiai pradėti nedelsiant – jau 2024 m. spalio 30-ąją, Reformacijos dienos išvakarėse, surengtas senųjų Opšrūtų kaimo gyventojų atminimo renginys, aplankytos senosios vietos vokiečių evangelikų liuteronų kapinaitės. Panašių renginių būta ir daugiau. 

Sunku pasakyti, kiek sėkmingos istorijos akcentų prasme šiemet buvo miestelių šventės. Galbūt į jų renginių programą vertėjo pasistengti gausiau įtraukti vietos evangelikų liuteronų parapijų žmones, o kur tokių parapijų nėra ar nebėra, pakviesti gretimų vietovių evangelikų liuteronų dvasininkus. „Žemaitiškojoje“ Paprūsėje ir gretimose istorinio Klaipėdos krašto vietovėse tai ganėtinai įprasta. Užnemunėje, kurioje sovietų okupacijos metais buvo sunaikintos beveik visos evangelikų liuteronų parapijos ir tik kai kurios atsikūrė atgavus Nepriklausomybę, šią ekumeninės bendrystės tradiciją su ją lydinčiais kultūriniais akcentais turbūt dar tenka gaivinti ir stiprinti. Geras pavyzdys galėtų būti „Vištyčio muzikos pakrantės“ renginiai Vištyčio evangelikų liuteronų  bažnyčioje.    

Būta ir visai savarankiškų visuomeninių iniciatyvų, pavyzdžiui, Kauno Šv. Trejybės evangelikų liuteronų bažnyčioje balandžio 13 dieną surengtas Prūsijos kunigaikštystės  įkūrimo 500 metų ir Karaliaučiaus miesto žlugimo 80 metų sukakčių minėjimas. Klaipėdos krašte prasmingų susitikimų surengė Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“. Lapkričio 15 dieną Plikių evangelikų liuteronų bažnyčioje savo 85-metį gražiai paminėjo ilgametis parapijos klebonas Liudvikas Fetingis, Mažosios Lietuvos ir Paprūsės žmogus, kunigo tarnystei, beje, 1976 m. liepos 4 d. įšventintas Sudargo evangelikų liuteronų bažnyčioje.           

Paprūsėje gyvena nemažai liuteronų. Jūs turbūt gerai žinote jų padėtį, pats „XXI amžiuje“ rašėte apie Plaškių bažnyčią. O kokia liuteronų ir jų maldos namų padėtis kitose vietose? 

Minėtosios Plaškių bažnyčios padėtis yra unikali. Tai Klaipėdos krašto bažnyčia, esanti Pagėgių savivaldybėje. Nors parapija ten neatsikūrė, tačiau bažnyčia išliko, būtų ne tik liūdna, bet labai apmaudu, jei sovietų okupaciją atlaikęs pastatas nebūtų prikeltas laisvos Lietuvos laikais. Daugiausia vi­suo­menininkų pastangų dėka, Plaškių bažnyčia pamažu remontuojama, šiemet ten surengtos Reformacijos šventės iškilmingos pamaldos.

Iki sovietų okupacijos Klaipėdos krašte, kurio absoliuti dauguma gy­ven­tojų nuo Reformacijos laikų buvo evangelikai liuteronai, veikė daugiau nei trisdešimt parapijų, kiekvienoje buvo po kelis tūkstančius narių. Okupacijos metais kraštas ištuštėjo, daugelis bažnyčių buvo nugriautos arba paverstos sandėliais, kino salėmis ar kitos paskirties statiniais. Per visus sunkmečius pavyko išsaugoti didingą Šilutės bažnyčią, nebuvo uždarytos Ramučių, Vanagų, Plikių, Saugų ir Lauksargių bažnyčios. Kai kur žmonėms, pusiau slapta, teko rinktis namuose, tęsiant surinkimininkų tradicijas, kai kur, pavyzdžiui, Priekulėje, pavyko įrengti maldos namus išlikusiuose kituose parapijų pastatuose…    

Šiandien istoriniame Klaipėdos krašte veikia dvidešimt keturios evangelikų liuteronų parapijos, keletas atgautų istorinių bažnyčių jau kapitališkai suremontuotos: Pagėgių, Vilkyškių, Rukų, Kretingalės, Kintų… Kitur, pavyzdžiui, Rusnėje, Vyžiuose, Žukuose, dar prireiks nemažai darbo. Žinoma, parapijos nebėra tokios gausios, todėl bažnyčioms ir kitiems istoriniams parapijų pastatams restauruoti bei išlaikyti reikia daug pastangų. Puoselėjami planai atstatyti Klaipėdos Šv. Jono evangelikų liuteronų bažnyčią, kurios bokštas būtų vienas aukščiausių Lietuvoje.

Žemaitiškojoje Paprūsėje daugelis parapijų sovietmečiu nukentėjo sąlyginai mažiau. Čia visą okupacijos laikotarpį išliko veikiančios Kretingos, Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio, Sartininkų, Batakių, Skaudvilės, Skirsnemunės bažnyčios, o Tauragės evangelikų liuteronų parapija buvo tapusi visos Lietuvos evangelikų liuteronų centru, čia keletą dešimtmečių rezidavo Bažnyčios vyskupas. Tauragės evangelikų liuteronų parapija ir šiandien yra didžiausia Lietuvoje. 2014 metais naujas evangelikų liuteronų bažnyčios pastatas galiausiai iškilo Jurbarke, bažnyčiai suteiktas Kristijono Donelaičio vardas. Nauja moderni evangelikų liuteronų bažnyčia su konferencijų centru, dosniai parėmus tikėjimo namiškiams JAV, 2012 metais pašventinta Palangoje. 

O štai Užnemunėje sovietų okupacijos metais išliko vienintelė Sudargo evangelikų liuteronų parapija, visos kitos buvo uždarytos, parapijiečiai išblaškyti. Dar liūdnesnis likimas ištiko Užnemunės metodistus, kurių bažnyčios buvo uždarytos visoje okupuotoje Lietuvoje. Šiandien Užnemunėje atsikūrusios evangelikų liuteronų parapijos veikia Šakiuose, Marijampolėje, Virbalyje ir Vištytyje. Išlikęs ir Kalvarijos evangelikų liuteronų bažnyčios pastatas, deja, jame iki šiol veikia spor­to salė…    

Apie Paprūsės evangelikų liuteronų parapijų istoriją bei jų dvasininkus ne vieną išsamią publikaciją „Vorutoje“, „Liuteronų balse“, „Lietuvos evangelikų kelyje“ ir kituose leidiniuose yra paskelbęs MLRT narys, Mažosios Lietuvos enciklopedijos bendradarbis Algirdas Mikas Žemai­taitis, kilęs iš Gardamo lietuvininkų, Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų parapijos.  

Kokia Karaliaučiaus krašto lietuvių, katalikų ir liuteronų, padėtis vykstant Rusijos-Ukrainos karui?

Kaip jau minėta, šiuo metu faktiškai visų lietuviškų draugijų veikla ten yra sustabdyta, nemažai krašto lietuvių yra persikraustę į Lietuvą arba siekia tai padaryti. Informacijos iš ten pasiekia nedaug. Be abejo, religinės bendruomenės krašte veikia, tačiau vargu ar šiandien dar galima kalbėti apie lietuviškas parapijas. Nuo 1990 metų beveik tris dešimtmečius Karaliaučiaus krašte darbavosi katalikų kunigas Anupras Gauronskas (1938–­2022), tarnavęs Karaliaučiuje ir Tilžėje, iš viso krašte įregistravęs dvidešimt dvi Romos Katalikų Bažnyčios parapijas. Deja, bet kai 2019 metais pabaigoje jis grįžo į Lietuvą, pamainos jam neatsirado.

Būtina pažymėti, kad po sovietinio Mažosios Lietuvos gyventojų genocido Karaliaučiaus krašte dėl įvairių priežasčių apsigyvenę lietuviai, bent absoliuti dauguma, nėra autochtonai, tad evangelikų liuteronų tarp jų tik vienas kitas, religinių patarnavimų dažnas jų paprastai vykdavo į Lietuvą ar įsijungdavo į krašte prieš tris dešimtmečius ėmusias atsikurti jau „vokiškai-rusiškas“ evangelikų liuteronų parapijas. Pastaraisiais metais joms veikti taipogi nėra lengva. Verta prisiminti, kad nuo 1990 metų daugiau nei penkiolika metų gyvavo Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios tradicija kiekvieną rudenį istorinėje Tolminkiemio evangelikų liuteronų bažnyčioje rengti „Rugsėjo Biblijos“ pamaldas, į kurias suvažiuodavo žmonės iš įvairių Lietuvos evangelikų liuteronų parapijų, atvykdavo Karaliaučiaus krašto lietuvių, pasmalsauti užsukdavo ir vietinių rusakalbių. Deja, dėl sudėtingų pasienio formalumų ši tradicija nunyko. Kurį laiką dar rengtos pažintinės ekskursijos iš Vilniaus, Klaipėdos ir kitur. Mėginta plėtoti tarptautinį jaunimo bendravimą, 2001 ir 2011 metais, bendradarbiausiant su Kaliningrado evangelikų liuteronų parapija, čia surengti Baltijos jūrą supančių valstybių krikščioniškojo jaunimo tinklo BIEN ekumeniniai festivaliai. Šiandien tokia veikla, deja, būtų sunkiai įsivaizduojama…       

Kokie artimiausi MLRT planai, numatomi renginiai?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras toliau rengia 1997 metais pradėtą daugiatomį tęstinį vardyną „Lietuvos gyventojų genocidas“, planuojama jo internetinė versija. Leidinį būtina papildyti nukentėjusių Mažosios Lietuvos gyventojų duomenimis. Šiemet minint Spalio 16-ąją, LGGRTC įteikėme MLRT raštą „Dėl tolesnio Mažosios Lietuvos gyventojų genocido tyrimo ir dokumentavimo“, kuris taipogi adresuojamas Lietuvos istorijos institutui, Lietuvos valstybės, ministerijų, savivaldybių archyvams, Lietuvos aukštosioms mokykloms… Tikimės, kad pavyks surinkti įvairios medžiagos ir tą tragišką laikotarpį, žmonių likimus įamžinti detaliau, pagerbti jų atminimą, nors daug laiko jau negrįžtamai prarasta – per pastaruosius dešimtmečius daugybė to meto įvykių liudinin­kų jau iškeliavo į Amžinybę…

O artimiausi renginiai: sausio 1-osios vidurdienį Vilniuje kviečiame prie Kristijono Donelaičio paminklo šalia VU centrinių rūmų. Tuo pat metu mūsų grožinės literatūros pradininko, Tolminkiemio evangelikų liuteronų parapijos klebono gimimo sukaktis jau tradiciškai bus minima Klaipėdoje, Marijampolėje, galbūt ir Kaune (prie paminklo VU Kauno humanitariniame fakultete, šalia Kauno Šv. Trejybės evangelikų liuteronų bažnyčios) bei dar keliuose miestuose, kuriuose esama K. Donelaičio skulptūrų ar kitų atminimo ženklų; sausio 15-ąją Klaipėdos krašto dieną, MLRT narius bei bičiulius kviečiame į simbolines eitynes Vilniuje – patyrėme, kad svarbu minėjimus rengti ne tik konferencijų salėse, bet ir išeiti į gatvę. Klaipėdoje turbūt bus tradiciškai renkamasi prie savanorių paminklo istorinėse miesto kapinėse. Galbūt minėjimą surengs ir Kauno visuomenininkai. Viliamės, kad ši reikšminga diena bus prasmingai paminėta ir valstybės mastu. 

Dėkoju už įdomias mintis.            

Kalbino Romas Bacevičius

Pasakojimą apie ankstesniąją organizacijos patirtį pratęsė MLRT garbės pirmininkas Vytautas Šilas, MLR Tarybai vadovavęs nuo jos įsteigimo iki 2023 m. pavasario: 

Svarbiausi MLRT darbai? Tai įteisinimas Tilžės Akto (Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos) atmintinos dienos (1998 m.), talkinant Seimo nariui, jaunalietuviui Stanislovui Buškevičiui; dėl Mažosios Lietuvos gyventojų sovietinio genocido atminimo dienos (2006 m.), talkinant Seimo nariui, konservatoriui Antanui Napoleonui Stasiškiui; dėl Klaipėdos krašto dienos (2006 m.), talkinant Seimo nariui, socialliberalui Vaclovui Stankevičiui.  

Be to, 1997 m. rugsėjo 9 d. MLRT prašymu Seimo narys Stanislovas Buškevičius pasiūlė Seimui įteisinti tradicinių Karaliaučiaus krašto vietovardžių vartojimą periodinėje spaudoje, visose mokslo ir gyvenimo srityse. Tik po metų (1998 m. lapkričio 12 d.) Seimas įpareigojo Lietuvių kalbos komisiją patvirtinti prūsų ir kitų baltų etninių žemių lietuviškų tradicinių vietovardžių sąrašą ir nustatyti šių vietovardžių vartojimo tvarką. Dar po metų, 1999 m. rugsėjo 30 d., Kalbos komisija priėmė gana ribotą nutarimą Dėl tradicinių autentiškų – lietuviškų ir prūsiškų – Karaliaučiaus krašto vietovardžių vartojimo. 

1991 metais MLRT rūpesčiu pakartotinai išleista iki tol tik specfonduose laikyta Pavelo Kušnerio-Knyševo 1951 metų monografija apie baltišką Karaliaučiaus krašto praeitį – „Etninės  teritorijos ir etninės sienos antroji dalis: Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis“). Seimui ir Vyriausybei buvo įteikta 700 šios knygos egzempliorių.

1995 metais, keldama Karaliaučiaus krašto teisinio statuso problemą, MLRT Vilniuje surengė konferenciją „Potsdamas ir Lietuva“, o 1996 metais 2000 egzempliorių tiražu išleido konferencijos pranešimų rinkinį „Pots­damas ir Karaliaučiaus kraštas“ (santraukos anglų, vokiečių ir rusų kalbomis). Šį rin­kinį gavo to meto Seimo nariai. 

1998 metais MLRT išleido iliustruotą įvairių sričių Lietuvos mokslininkų straipsnių apie Karaliaučiaus krašto šviesuolius rinkinį „Nuo Mažvydo iki Vydūno“ lietuvių, o kitais metais, Kultūros ministerijai parėmus, – rusų kalba. Po 3 tūkst. egzempliorių tiražu. Rusiškojo leidimo apie 2 tūkst. egzempliorių išplatinome Karaliaučiaus srityje. 

2000 m. rugpjūčio 2 d. MLRT įteikė prezidentui Valdui Adamkui, Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui, Vyriausybės vadovui Andriui Kubiliui Kreipimąsi dėl Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo, kurį pasirašė 17 partijų ir visuomeninių organizacijų vadovai, 28 Seimo nariai ir 68 Lietuvos bei išeivijos mokslininkai ir kultūros veikėjai. Nė vienas iš adresatų neatsiliepė, deja.

2001 metais MLRT surengė tarptautinę konferenciją „Neišspręstos Karaliaučiaus krašto problemos“. Patalpas suteikė Vilniaus miesto savivaldybė, finansavo Lietuvių fondas ir Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas.  Dalyvavo pranešėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Vokietijos, Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities, Latvijos ir Estijos. Vienas iš nutarimo punktų ragino Lietuvos Respublikos politikus nedelsiant imtis žygių, kad artimiausiais metais būtų sušaukta Potsdamo nutarimu numatyta tarptautinė konferencija.

2015 m. balandžio 15 d. MLRT nario Vytauto Gocento iniciatyva, įvertinus naują Karaliaučiaus krašto militarizavimo pavojų, buvo parengtas Viešas kreipimais į Antrojo pasaulinio karo valstybių nugalėtojų vyriausybes dėl 1945 metų Potsdamo konferencijoje priimto įsipareigojimo sušaukti Taikos konferenciją.

Minėtinas straipsnių rinkinio „Mažoji Lietuva. Lietuvininkų kovos“ leidimas – 1-oji  laida 2010 m., 400 egzempliorių (Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio pirmininko Algio Regio lėšomis) ir 2-oji laida 2020 m., 600 egzempliorių. 

Su Lietuvos Respublikos aukštąja valdžia bendrauti sekėsi sunkiai. Į mūsų raštus nei V. Landsbergis nei V. Adamkus neatsakinėjo. Išimtis – Algirdas Brazauskas ir Dalia Grybauskaitė. Rasdavome kalbą su kiek žemesnio rango politikais (Bronislovu Genzeliu, Česlovu Juršėnu, Remigijum Motuzu…). Iš dabartinio Seimo jaunesnės kartos narių bene daugiausia simpatijų Mažosios Lietuvos  reikalui esame sulaukę iš Lauryno Kasčiūno.

„XXI amžius“, 2025 m. gruodžio 19 d., nr. 47–48 (2660–2661)