Mintys iš valkatų gyvenimo

Romas BACEVIČIUS, „XXI amžiaus“ redaktorius

Šį tekstą rašau pirmiausia todėl, kad šiemet pradėjome 35-uosius „XXI amžiaus“ leidimo metus. Dažnas sutiktas ar redakcijoje apsilankęs skaitytojas vis paklausia, kaip sekasi, kaip laikomės? Atsakau, kad esame reanimacijoje, bet vis gauname vaistų, todėl dar nemirštame, bet tie vaistai greitai gali baigtis ir teks baigti savo egzistavimą.

Pradėsiu nuo istorijos. 1990 metų rugsėjo 6-ąją, pasirodė pirmasis krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščio „XXI amžius“ aštuonių puslapių numeris, kurio tiražas buvo 20 tūkst. egzempliorių. Šiluvos atlaidų maldininkai ir pliaupiant lietui per kelias valandas visus egzempliorius išpirko. Dabartinis internete „gyvenantis“ jaunimas tikriausiai to nesuprastų. O tuomet, kai žmonės noriai skaitė laisvą spaudą, buvo jos išsiilgę, panašių spaudos skaitytojų entuziastų pagalba laikraštis galėjo išlikti ir įsitvirtinti. Ir kiti „XXI amžiaus“ numeriai pirmiausiai buvo platinami bažnyčiose, šiek tiek pardavinėta ir spaudos kioskuose, nors kai kur tą platinimą blokuodavo. Neretai būdavo, kai žmonės skųsdavosi, jog kioske negali nusipirkti „XXI amžiaus“, o savaitės pabaigoje tame pačiame kioske grąžindavo neatplėštą laikraščių ryšulį, aiškindami, kad niekas neperka. Platinti laikraštį per parapijas – realiausias pasilikęs būdas, tačiau tai apribojo skaitytojų ratą, be abejonės, ir tematiką. Nepaisant to, tada platinti turbūt buvo nepalyginamai lengviau – vyresnieji žmonės buvo ištroškę katalikiškos spaudos, o ir jaunesniems buvę įdomu tai, kas tiek metų drausta. Pirmaisiais metais „XXI amžius“ ėjo dukart per mėnesį, vėlesniais metais ėmė eiti dažniau, net po dukart per savaitę, storėjo iki 40 puslapių per savaitę, tapo spalvotas, tačiau vis mažėjo jo tiražas. Krikščioniškos spaudos leidimo aplinkybės vis blogėjo. Jeigu Atgimimo ir pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais katalikiška spauda buvo graibstoma tiesiogine to žodžio prasme, tai jau po 10-15 metų kai kurių laikraščių ir žurnalų nebeliko. (Didžiausius tiražus turėję ir įvairių fondų remti „Katalikų pasaulis“ bei „Dienovidis“, o vėliau ir „Sandora“ bei „Lux“ nustojo eiti.) „XXI amžius“ leido ir vaikams skirtą laikraštį „Kregždutė“, bet jo turėjo atsisakyti. O „XXI amžius“ dar gyvuoja iki šiol, nors jau neišeina nė 2 tūkst. egzempliorių tiražu. Atsižvelgę į mažiau išgalinčių mokėti už laikraštį poreikius, pradėjome leisti dar ir pigesnį keturių puslapių laikraštį „Katalikas“, kurį nemokamai gauna „XXI amžiaus“ prenumeratoriai. Ištikimiausi skaitytojai, „XXI amžių“ užsiprenumeravę pašte, iškeliauja pas Viešpatį, naujų mažai teatsiranda, nors vis dar palyginti dažnai sutinkame nieko apie tokį laikraštį nežinančių uolių katalikų. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie „pažįsta“ tik tuos laikraščius, kurie pardavinėjami spaudos kioskuose ar prekybos centruose… Vykstant nuožmiai konkurencinei kovai, laikraštis nuolat priverstas atkakliai kovoti už būvį. Kažkada turėjusi po kelis etatinius žurnalistus Kaune, Vilniuje, Panevėžyje, jau prieš 10 metų redakcija visus juos turėjo atleisti, o dabar „XXI amžius“ gyvuoja tik talkinančių skaitytojų idealistų ir buvusių redakcijos žurnalistų (o jau būrelis ir tų iškeliavo į Amžinybę) atsiųstais rašiniais. Spausdintai katalikiškai žiniasklaidai 2020 metais smogė dar vienas vėzdas – dėl karantino uždraudus viešas pamaldas bažnyčiose, į jas žmonės kelis mėnesius nėjo. O juk būtent bažnyčiose daugiausiai egzempliorių būdavo išplatinta. Dėl šios priežasties taupant lėšas ir nenuskriaudžiant prenumeratorių, tada teko išleisti kelis trigubus „XXI amžiaus“ numerius, kurių storis buvo net 48 puslapiai. Pasibaigus karantinui pamatėme, kad sumažėjęs bažnyčių lankytojų skaičius atsiliepė ne tik kunigams, vykdantiems įvairias veiklas ir atliekantiems gausybę statybos bei remonto darbų, reikalaujančių didelių lėšų, bet ir platinantiems katalikišką spaudą, nes kai mažiau žmonių bažnyčiose, jie ir aukų mažiau palieka. Dažnas „XXI amžių“ platinantis kunigas skundžiasi, kad dėl sumažėjusių aukų turi sumažinti gaunamų laikraščių kiekį, o keletas išvis atsisakė jį platinti, nes savo parapijiečiams neįsiūlantis – jie esą skaityti spaudos jau nebemoka, žmonės gyvena internete ir feisbuke. Tik vyresniuosius dar domina laikraštis ar žurnalas, bet bėda, kad akys jau prastai mato.

Taupydami atsisakėme vienintelio turėto 30 metų jubiliejų atšventusio mikroautobusiuko, nes jį remontuoti būtų kainavę brangiau, negu už jį gavome pardavę. Labai prireikus naudojamės asmeniniu automobiliu.

Esant tokiai padėčiai nusprendėme „XXI amžių“ leisti dvigubais numeriais – dvigubai storesnį laikraštį pigiau kainuoja spausdinti spaustuvėje, negu du plonesnius. Žinoma, labai gaila, bet ne kartą pats savo ausimis girdėjau klebonus bažnyčiose entuziastingai raginančius skaityti katalikišką spaudą, „XXI amžių“, „Artumą“, kitus, rečiau einančius žurnalus, ir sakančius, kad ji rašo apie svarbius Bažnyčiai ir tautai dalykus, siūlančius po šv. Mišių nuo spaudos stalelio nemokamai pasiimti laikraštį ar žurnalą, nors sekmadienį grįžus iš bažnyčios ne sėsti prie kompiuterio ar televizoriaus, o pasidomėti, ką tie katalikiški leidiniai rašo, bet vis matydavau, kad po pamaldų visi maldininkai – ir kas sekmadienį ją lankantys, ir tik pasitaikius progai ateinantys, ir jauni, ir pagyvenę, ir giesmininkai, ir Rožinio kalbėtojai, ir karitiečiai, ir maltiečiai, ir aktyvūs parapijiečiai, ir tylūs katalikai, ir tikybos ar istorijos mokytojai, ir kraštotyrininkai, ir bibliotekininkai, ir inteligentai, ir darbininkai, ir krikščionys demokratai, konservatoriai ar socialdemokratai, ir šauliai, ir kariai, netgi kunigų artimi giminės po tokio klebono priminimo, to staliuko dar labiau imdavo vengti, tarsi ant jo būtų padėta tuoj sprogsianti bomba ar dvokianti mėšlo krūva… Suprantu, kad tada klebono entuziazmas raginti skaityti katalikišką spaudą sumažėja iki minimumo, juo labiau, kai susimokėti už tuos neskaitomus laikraščio egzempliorius vis tiek paprašome. Jau geriau už tuos pinigus nusipirkti malkų, jos bent šilumos krosniai suteiks, o prakurai užteks per ilgą laiką gautų laikraščių, kurių niekas neskaito… Čia, žinoma, ironija, bet galima suprasti kunigą, nuolat raginantį skaityti katalikišką spaudą, o paskui nuo to stalelio, ant kurio ji padėta, viską pasiimti ir neštis į kleboniją, kad būtų prakurų arba jas atiduoti tam, kas turi krosnį. Toks kunigas yra entuziastas ir idealistas, kaip ir į „XXI amžių“ rašantys talkininkai ir keli pasiaukoję šventam reikalui redakcijos darbuotojai. Tokiems būtina padėkoti, nes be jų mes jau prieš keletą metų būtume mirę. Labai gaila, kad tokių kunigų yra mažai, bet būtent jie suranda galimybę ir prisidėti platinant katalikišką spaudą, ir sugeba būti aktyvūs sielovadininkai net aptarnaudami kelias parapijas, ir įvairiais ūkiškais darbais savo bendruomenėje pasirūpina. O kiti dažniausiai skundžiasi nepragyvenantys ir prisidėti platinant katalikišką spaudą negali arba siūlo patiems atvažiuoti į bažnyčią ir prie jos laikraštį pardavinėti – jie neprieštarausią… Turbūt įsivaizduoja, kad redakcijoje yra bent 30 darbuotojų ir kiekvienas jų turi po tokį patį ar net geresnį automobilį kaip jis, todėl kiekvieną sekmadienį gali aplankyti bent po penkias bažnyčias. Tikėkimės, kad tokie kunigai įsivaizduoja, jog „XXI amžių“ išlaiko vyskupai, iš Bažnyčios lėšų skiriantys apmokėti visas laikraščio išlaikymo išlaidas. Nors vargu, ar jie nežino, kad vienintelė parama „XXI amžiaus“ redakcijai – Kauno arkivyskupijos ekonomo tarnybos suteikta galimybė pigiau nuomoti patalpas – tris kambarius.

Dažnai būna, kad žmonės ne tik neskaito, bet ir nežino, kad Lietuvoje leidžiamas laikraštis „XXI amžius“. Apsilankęs kurioje nors Lietuvos vietoje vykstančioje parapijos šventėje aš, o ir mums talkinantys žurnalistai, ne tik iš eilinių parapijiečių, bet ir iš aktyvių renginių organizatorių vis dar išgirstame klausimą: „O! Ar yra toks laikraštis?!“ Iškart nusiviliame tokiais aktyvistais… Keisčiausia būna, kad jie jau pagyvenę, 50-mečiai ir vyresni, jei jau bažnyčią lanko, atrodo, jau turėję galimybę apie „XXI amžių“ išgirsti.

Bet kartais kai kuriose vietose būname nudžiuginami sutikę apie „XXI amžių“ žinančius ir jį vertinančius, sakančius, kad jame randa ką paskaityti, esą čia labai daug informacijos iš įvairių Lietuvos vietų. Tik neskaitančius jo nuolat, o kartais paimamus bažnyčioje, kur jį platina kunigai. Bet galima išvardyti tik keletą uolių kunigų, tikrai krikščioniškai besirūpinančių jo platinimu, o ne tik viešai ir piktai pakalbančių apie laikraštį, kurio jie neskaito ir nežino, apie ką jis rašo, o tik norinčių, kad jis pasidarytų panašus į „Lietuvos rytą“, rašytų tik apie Bažnyčios skandalus…

Vienas iš „XXI amžiaus“ kūrėjų Petras Plumpa yra sakęs: „Katalikiška spauda yra Bažnyčios veidrodis, todėl ji bus tokia, kokia Lietuvoje bus katalikų bendruomenė. Jeigu ji tuo veidrodžiu nesidomi, vadinasi, ji yra abejinga savo vidinei ir išorinei būsenai. Tai – sunkios ligos požymis. Ar spauda gali išgydyti ligą? Tiek pat, kiek ir veidrodis. Pirmųjų amžių krikščionys spaudos beveik neturėjo, bet jų dvasingumas klestėjo ir užliejo pagonių kraštus. O dabar krikščionybė skelbiama žiniasklaidos priemonėmis, ir dvasingumas blėsta. Taip atsitinka visada, kai vietoje vaistų vartojami surogatai. Krikščionybėje visada galiojo velykinės Žvakės dėsnis: bendruomenės narių žvakės užsidega nuo Kristaus Žvakės – ugnis nuo ugnies, meilė nuo meilės. Kito būdo atgaivinti evangelinį gyvenimą nėra, todėl kiekviena tikrai katalikiška veikla, katechezė bei žiniasklaida, turi nuolat, uoliai ir išradingai kurstyti dvasingumo ugnį. Tai – gyvenimo ar mirties reikalas“.

Kaip tą daryti, kaip to pasiekti, kai tuos surogatus taip mėgsta netgi uolūs katalikai? Kas iš to, kad dabartinis „XXI amžius“ yra unikalus, jame rašoma tai, ko kitoje žiniasklaidoje nerasi, ir dėl to jis kai kam atrodo nepakeičiamas. Bet juk sakoma, kad nepakeičiamų nebūna. Galėtume teigti, kad bet kuriame kitame laikraštyje, ypač regioniniame, rasime tekstų, susijusių su Katalikų Bažnyčia, užsimenančių apie bažnyčių problemas, netgi spausdinami interviu su kunigais ar švenčių parapijose aprašymais. O apie Popiežių, liberalams nepatinkančias jo mintis, sveikatos būklę ir net skandalingus ar kriminalinius Bažnyčios reikalus ne tik interneto svetainėse dažnai praneša. Svarbiausia, kad dar juk yra visagalis feisbukas. Čia rasime dažno parapijiečio nuotraukas, darytas bažnyčioje (tai bent naujiena – žmogus buvo bažnyčioje!), o parapijų feisbukai dažnai apsiriboja iliustruoti daugybe nuotraukų, tik visai neaišku, kokia proga jos darytos ir kas tai per įvykis buvęs, kas jame dalyvavęs ir ką kalbėjęs, o gal visi tik fotografavęsi… Gal tokios katalikiškos žiniasklaidos šių dienų katalikams ir pakanka? Tik ką daryti tiems, kurie nesinaudoja kompiuteriu, neturi interneto, apie feisbuką tik girdėję, bet nežino, kaip jis atrodo ir kur jį nusipirkti?… Tokie turbūt yra kvaileliai, būtent jiems ir skirta popierinė spauda, kuri apie viską rašo, o aukštesnio išsilavinimo visuomenei pakanka interneto ir feisbuko. Kadangi neturinčių interneto yra labai mažai, tai ir „XXI amžių“ dėl šios priežasties mažai kas skaito. Galime padėkoti vaikams ir vaikaičiams, kurie „XXI amžių“ internetu užsako savo tėvams ir seneliams. Daugiausiai „Lietuvos pašte“ laikraštį užsisakiusių „XXI amžiaus“ prenumeratorių turime Vilniuje – net (?) 24 (bet palyginti su gyventojų skaičiumi tai visai mažai), Kaune – 19, Panevėžyje – 13, Marijampolės rajone – 8, Vilkaviškio ir Šakių rajonuose po – 7, Kupiškio, Molėtų, Rokiškio ir Telšių rajonuose – po 6, nei vieno pašte užsiprenumeravusio skaitytojo nėra Akmenės, Joniškio, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Zarasų rajonuose, Birštono, Pagėgių, Rietavo ir Visagino savivaldybėse. Tarp visų „Lietuvos pašte“ užsiprenumeravusių „XXI amžių“ yra tik 10 kunigų ir 2 vyskupai. Be abejo, dar kelios dešimtys kunigų mūsų laikraštį platina. Iš visose savivaldybėse esančių viešųjų bibliotekų ir jų filialų „XXI amžių“ užsiprenumeravo tik Anykščių L. ir S. Didžiulių, Kėdainių M. Daukšos, Kupiškio, Neringos V. Miliūno, Palangos, Raseinių M. Martinaičio, Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės, Ukmergės V. Šlaito, Utenos A. ir M. Miškinio viešosios bibliotekos.

Žinoma, prie šio mažo „Lietuvos pašte“ laikraštį užsisakiusių „XXI amžiaus“ prenumeratorių skaičiaus turėtume pridėti ir platintojų dėka jį padidinantį. Jų pagalba mūsų leidinys atkeliauja į įvairias Lietuvos vietas. Daugiausiai tokių yra Alytuje – 100, Vilkaviškio rajone – 72, Jurbarke – 60, Šakių rajone – 54, Panevėžyje – 45, visai nėra platintojų Biržų, Ignalinos, Jonavos, Joniškio, Kėdainių, Mažeikių, Pakruojo, Radviliškio, Šalčininkų, Ukmergės, Vilniaus, Zarasų rajonuose, Druskininkų, Elektrėnų, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Neringos, Pagėgių, Visagino savivaldybėse. Jei žvelgtume pagal vyskupijas, tai daugiausiai skaitytojų turime Vilkaviškio vyskupijoje, o mažiausiai – Šiaulių vyskupijoje. Džiaugiamės, kai „XXI amžių“ imasi platinti pasauliečiai, susidėję pinigus laikraštį užsisako atsiųsti vieno iš jų adresu, o gavę visą pluoštą pasidalina – taip būna pigiau.

Prie „XXI amžiaus“ ištakų buvęs kun. Algirdas Paliokas SJ yra sakęs: „Katalikiška spauda yra gėris, atspindintis amžinojo Gėrio skleidimąsi žmonijos gyvenime ir ženkliai prisidedantis prie sielovados. Klysta tie kunigai, kurie atsisako paremti gėrį ir nepasinaudoja šia pastoracijos priemone savo sielovadoje. Joks kunigas negali aprėpti visų tikinčiųjų reikmių bei perduoti visuotinės Bažnyčios pulsą. Padėti platinti yra ir kunigų, ir visų tikinčiųjų reikalas. Gėda Lietuvos tikintiesiems, kad net vieną katalikišką laikraštį neįstengia išlaikyti. Merdėjantį laikraštį Apvaizda išgelbsti parama iš šalies. O kur tinkamas atlyginimas besiaukojantiems jo darbuotojams?“

Deja, ta kunigo minima parama iš šalies yra labai minimali. Pernai geradariai mums paaukojo 2602 eurus. Už tą sumą galėjome susimokėti spaustuvei Lenkijoje už keturių „XXI amžiaus“ numerių spausdinimą. Pernai, metams baigiantis, gavome 5000 eurų paramą iš naujo Medijų rėmimo fondo. Bet pagal galiojančią tvarką, jų negalėjome naudoti atlyginimams mokėti, o tik buvo galima susimokėti už dviejų numerių spausdinimą, padengti kai kurias laikraščio gamybos ir interneto svetainės xxiamzius.lt parengimo išlaidas. Beje, kai kurie mūsų interneto svetainėje įdėti tekstai yra įgarsinti, jų gali klausytis regėjimo negalią turintieji. Kadangi spausdiname ne tik reportažų iš įvairiose Lietuvos vietose vykstančių renginių, bet ir gana įdomių interviu, pasakojimų apie šviesius žmones, istorines asmenybes, knygų recenzijų, gali pasirodyti, kad esame įdarbinę kelis žurnalistus. Laikraštyje netrūksta nuotraukų, kartais viename numeryje spausdinami keli fotoreportažai. Gali pasirodyti, kad esame įdarbinę kelis fotokorespondentus. Iš tiesų – tai mūsų talkininkų nuopelnas. Už kai kuriuos tekstus jiems galėjome mokėti autorinius atlyginimus iš Medijų rėmimo fondo skirtų lėšų. O redakcijoje, turėdami tik 2¼ etato ir galėdami mokėti minimalius atlyginimus penkiems darbuotojams (trys iš jų dirba ¼ etato), nuolat stingame lėšų jiems sumokėti. Pernai vėluodavome po 1-2 mėnesius, šiemet, padidinus minimalų atlyginimą, algoms išmokėti kas mėnesį papildomai reikės dar bent po 250 eurų. Būtų šiek tiek lengviau, jei visi „XXI amžių“ ir „Kataliką“ platinantys kunigai laiku atsiskaitytų, o mūsų nuolatiniai skaitytojai surastų dar po vieną prenumeratorių arba jam patys kaip dovaną užprenumeruotų. Laikraščio kainos nepadidinsi, nes tada prarasime daugelį likusių skaitytojų. Juk jiems nepaaiškinsi, kad neturime iš ko sumokėti atlyginimų 2¼ etato dirbantiems žmonėms, todėl didiname laikraščio kainą. Tie 2¼ etato per mėnesį redakcijai su visais mokesčiais susidaro apie 2500 eurų. Taigi dvigubai mažiau, negu vieno valkatos atlyginimas, apie kurį kalbėjo ilgametis Seimo narys Eugenijus Gentvilas, prieš 35 metus tapęs Kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataru. Bet ir valkatoms reikia ne tik pavalgyti, bet ir kažikuriuos mokesčius už savo turimą būstą susimokėti (Ačiū Dievui, pastogę kiekvienas dar turime). O įvairūs mokesčiai vis didėja. Ne tik tiems valkatų atlyginimus gaunantiems (o tokius, pasak E. Gentvilo skaičiavimus, gauna didesnė Lietuvos gyventojų dalis), bet ir redakcijai, kurioje jie vis tebedirba. Be to, juk jau paštas įkainius vis didina, kiekvieną mėnesį stebime, ar nepadidės siunčiamų siuntų su „XXI amžiumi“ į parapijas kaina. Ji per pastaruosius metus didėjo jau keliskart. Nepadidinsime reklamos įkainių – nors 1kv. cm tekainuoja 0,30 €, jos vis tiek negauname – gal kas nors reklamuotųsi, bet sako, kad per mažas „XXI amžiaus“ tiražas (O gal pažįstate to nepaisančių?). Nesvarbu, kad dažno didesniu tiražu leidžiamo laikraščio didelis kiekis lieka neparduotas ir būna išmetamas į popieriaus atliekas arba kaip ir nevertinamas „XXI amžius“ atitenka prakurti krosnis. Dažniausiai spausdiname skelbimus tokių pačių, kaip ir mes. O svarbiausia parama galėtų būti Jūsų (jei dar dirbate), giminių ar Jums artimų žmonių 1,2 % parama nuo gyventojų pajamų mokesčio (GPM) „XXI amžių“ leidžiančiai Viešajai įstaigai „Naujasis amžius“, mūsų įmonės kodas 135193485 (jis nurodytas laikraščio apačioje kairėje). Turbūt dar nemažai žmonių nežino, kad kasmet jie gali paskirti iš viso net 2,4 %. nuo GPM. Tai reiškia, kad žmogus gali skirti ir 1,2 % norimai nevyriausybinei organizacijai, ir 0,6 % politinei partijai, ir 0,6 % išskirtinai profesinėms sąjungoms ar jų susivienijimams (Siūlome šią 0,6 % GPM dalį paramos skirti Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinei sąjungai). Jei bent vienai iš šių galimybių nepaskiriama GPM dalis, tos lėšos keliauja į valstybės biudžetą. Taigi nepalikite GPM dalies biudžetui, kurį valdžia iššvaistys. Beje, tikriausiai ne visi žinote, kad GPM dalies nuo šių metų valdžia neleido skirti parapijoms ir mokykloms ar vaikų darželiams, kurie surinkdavo nemažą paramą, todėl prašome Jus GPM dalį skirti „XXI amžių“ leidžiančiai Viešajai įstaigai „Naujasis amžius“, o ne kokiai nors šunų ar kačių globos įstaigai, būdavusioms šios paramos gavimo lyderėmis.

Visiems prisidėjusiems ir tebeprisidedantiems prie to stebuklo, kad „XXI amžius“ dar gyvuoja, esame nuoširdžiai dėkingi. Dėkojame už patarimus, pasiūlymus, supratimą ir įvairiapusę pagalbą.

Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

„XXI amžius“, 2025 m. vasario 21 d., nr. 7–8 (2620–2621)