Nebegrįši laukų takeliu

Vladas VAITKEVIČIUS

Štai ir peržengė slenkstį ta nelaukta paskutinė valanda: birželio 21 dieną Kaune mirė muziejininkas, Juozo Tumo-Vaižganto palikimo ir atminimo sergėtojas, poetas, publicis­tas, atsiminimų knygų leidėjas, man labai brangus žmogus Alfonsas (Alfas) Pakėnas.

Alfas (taip jį visi vadino) gimė 1953 04 20 Trainių kaime (Ukmergės r.). Mokėsi Deltuvos vidurinėje mokykloje, 1970-1975 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, tarnavo lėktuvnešyje „Kijev“ Severomorske, 1975-1980 m. – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Bagaslaviškio vidurinėje mokykloje, 1980-1983 m. – Širvintų rajono radijo laidų redaktorius, 1983-1990-aisiais – Ukmergės rajono laikraščio „Gimtoji žemė“ Kultūros skyriaus vedėjas, 1990-2000 m. – Ukmergės rajono laikraščio „Ukmergės diena“ Kultūros skyriaus vedėjas, 2000-2005 m. – Maironio lietuvių literatūros muziejaus Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas, 2005-2019-aisiais – Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinio – Juozo Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas. Daug rašė ir į įvairius laikraščius, nemažai jo tekstų spausdino ir „XXI amžius“.

A. Pakėnas buvo XXVII knygų mėgėjų ir Lietuvos žurnalistų draugijų narys, ilgiau nei dešimt metų vadovavo Lietuvai pagražinti draugijos Kauno skyriui. 1997 m. A. Pakėnas Rytų Lietuvos literatų konkurse pripažintas geriausiu publicistu, 2002-2005 m. Žaliakalnio „Aušros“ bibliotekoje (Kauno savivaldybės V.  Kudirkos viešosios bibliotekos filialas) rengė vakarus „Literatūriniai ketvirtadieniai, nuo 2005-ųjų literatūros vakarus rengė Vaižganto muziejuje. Beje, Širvintose A. Pakėnas susipažino su garsiu mokytoju ir visuomenės veikėju Viktoru Alekna, padėjusiu išleisti pirmąją Alfo eilėraščių knygą „Raudonas aušros gaidys“ (6 egz.). Jis sudarė ir parengė spaudai anksti mirusios Ukmergės krašto poetės Reginos Pakėnienės eilėraščių knygą „Paslėpsiu Tave nuo pasaulio“ (2004), tais pačiais metais išleido savo poezijos knygą „Vilnonė provincija“, 2006 m. įvertintą literatūrine Vlado Šlaito premija. Sudarė ir redagavo Vlado Vaitkevičiaus poezijos rinktinę „Šešėly krintančios žvaigždės“ (2006), parengė spaudai Kazimiero Jakučio eilėraščių knygą „Apeiginė liepa“ (2006). Sudarė ir parengė spaudai Juozo Krumino kūrybos rinktinę „Sugrįžimo laivas“ (2006). Ją išleido leidykla „Naujasis lankas“. Parengė 2007 m. Rašytojų sąjungos leidyklos išleistą atsiminimų apie Paulių Širvį knygą „Metai su Pauliumi“, A. Pakėno dėka pasaulio šviesą išvydo Liudviko Oškinio rinktinė „Mėlynas aidas“ (2008). Daug pastangų pareikalavo 2009 m. Rašytojų sąjungos leidyklos išleista atsiminimų knyga apie klasiką, kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą „Neužmirštamas Vaižgantas“. 2010 m. A. Pakėnas už kultūrinių vertybių puoselėjimą pelnė Kauno miesto savivaldybės apdovanojimą „Gerumo kristalas“. Jo pastangomis išėjo Žaliakalnio kultūros almanachas „Fontanas“ Nr. 1 (2009), Nr. 2 (2013), Nr. 3 (2015). 2013 m. „Naujosios Romuvos fondas“ išleido A. Pakėno eilėraščių rinkinį „Dainuojančiuose šuliniuose“. Po metų (2014) pasirodė A. Pakėno sudaryta atsiminimų knyga „Pilkoji Algirdo Verbos žvaigždė“. 2017 m. „Naujasis lankas“ išleido jo parengtą K. Jakučio knygą „Stapukioko daina“, o 2018 m. „Naujasis lankas“ pasiūlė skaitytojams P. Širvio eilėraščių mažąją rinktinę (serija „Poezijos pavasario laureatai“). Už straipsnius ir knygas apie Vaižgantą, jo kūrybos ir vertybių sklaidą bei paminklo J. Tumui-Vaižgantui inicijavimą A. Pakėnas 2019 m. Malaišiuose apdovanotas literatūrine Vaižganto premija. Ją įteikė  Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė, laureatą sveikino rašytoja Gintarė Adomaitytė, fotožurnalistas, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas Jonas Staselis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Anykščių rajono vicemeras Dainius Žiogelis ir kiti. A. Pakėnas sudarė ir parengė spaudai Viktorijos Kumpikevičiūtės rinktinę „Vasara laukuos“ (2019), atsiminimų knygą apie P. Širvį „Palik tik dainą man...“ (2020), parengė ir išleido savo publicistikos knygą „Žvaigždė galiniame gryčios lange“ (2022), atsiminimų apie Joną Strielkūną knygą „Trečias brolis“ (2023). Savo publicistikos knygos „Ataudai“, atiduotos „Naujojo lanko“ leidyklai, Alfas jau nepriglaus prie krūtinės…

Skaitau kvapą gniaužiančius žurnalistės, buvusios Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorės Rasos Griškevičienės žodžius: „Čia Tavo, Alfuk, paskutinė knyga. Apie tai, kaip labai mylėjai savo šeimą. Savo mylimą Kauną. Kaip labai mylėjai savo Lietuvą. Buvai lyg tas baltas balandis, (...) visada žinantis, kur stabtelti. Kur nutūpti. Prie kurio medžio prisiliesti. (...) Ar žinai, Alfuk, kad Tu pats pavirtai tokiu šviesiu šviesiu Lietuvos žydėjimu?.. (…) Jis, mūsų Alfukas Pakėnas, buvo išskirtinis. Šviesaus gerumo, romantikos, poezijos, dieviškos šviesos lydimas ir godojamas… (…) Visada skubėsiu Tau į širdies ramybę – maldomis, gerumu, Tavo ir Čiurlionio muzika. Tu, Alfukai, jau seniai virtai, patapai, suskambai gražiausios mūsų Katedros varpais. Čiurlionio simfonija „Jūra“. Kai bangos žadina ir tikina amžinybe… Tu, mūsų mielas bičiuli, to ir esi vertas!“ 

A. Pakėnas ypač mylėjo, kiekviena nervų ląstele jautė Antano Miškinio, P. Širvio, J. Strielkūno, A. Verbos, Marcelijaus Martinaičio, Daivos Čepauskaitės, Aldonos Elenos Puišytės, Donaldo Kajoko, Vlado Baltuškevičiaus, Romo Railos, Sergejaus Jesenino, Nikolajaus Rubcovo poeziją. Kiek meilės ir užuojautos Alfo eilėraš­tyje „Arkliams“, kurį bardas K. Jakutis pavertė daina ir atliko LRT laidoje „Gražiausios poetų dainos“. A. Pakėnas savo knygas pristatinėjo daugelyje Lietuvos vietų, jam nuoširdžiai talkino, nepakartojamu balsu eilėraščius ar prozą skaitė aktorius Petras Venslovas. Ko gera, paskutinė išvyka buvo į Vabalninką, kur Alfas pristatė atsiminimų apie J. Strielkūną knygą „Trečias brolis“. Ne kartą A. Pakėnas dalyvavo K. Jakučio rengiamuose Poezijos atlaiduose Pagulbyje (Molėtų r.), daug kur skaitytojus supažindino su jo rengtomis ir redaguotomis K. Jakučio knygomis. Visgi  manau, kad A. Pakėnas, kiekviename literate stengdamasis įžiūrėti talento pradmenis, buvo pernelyg kuklus, savo kūrybą nustumdamas į pašalį. Buvę Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkai Petras Palilionis ir Vidmantas Kiaušas ragindavo ir ragindavo A. Pakėną stoti į rašytojų kūrybinę organizaciją, bet Alfas vis numodavo ranka, atidėliojo. Jis buvo kilni, inteligentiška asmenybė, niekada niekam nepasakė šiurkštaus, įžeidaus žodžio, intuityviai skyrė tikrą meną nuo kičo, žinojo, kada ir kur gimė dauguma rašytojų. Alfas kasdien gyveno, alsavo tėviške. Nutaikęs laisvesnę valandėlę, su žmona Nida (irgi ukmergiške, pažįstama nuo vaikystės) arba vienas automobiliu dumdavo į širdžiai brangų kraštą, kur jo laukė sesuo Rita Babilienė, brolis Vytautas, Nidos mama Aldona Šarkienė. Jis užsiiminėjo žirginiu sportu, nepaprastai mylėjo visus gyvūnus. Nesibaigiantys darbai, nauji kūrybiniai sumanymai skubino A. Pakėną, alino kūną, teko dažniau kreiptis į gydytojus, gulėti ligoninėje. Ačiū Dievui, jį iki paskutinės akimirkos slaugė sesuo Rita ir žmona Nida.

Su Alfu susipažinau Vilniuje, Valstybiniame jaunimo teatre (jame dirbau), kažkuriais metais po 1971-ųjų. Kalbėjome apie literatūrą, daugiausia poeziją. O štai dabar, birželio 24-ąją, Ukmergės „Ritualijos“ laidojimo namuose iš prieš urną stovinčios Tavo nuotraukos tylėdamas žiūri į mane, į susirinkusiuosius atsisveikinti su Tavimi. Aktorius P. Venslovas truputėlį virpančiu balsu skaito tavąjį eilėraštį „Rašyti eilėraštį – tarsi melstis…“, iš sielos gelmių iškyla jausmingas Kalbos premijos laureatės Violetos Bakutienės atsisveikinimas. 

Ilga laidotuvių procesija pajuda į Deltuvą. Pilnutėlėje Švč. Trejybės bažnyčioje klebonas kun., teol. lic. Gintautas Naudžiūnas už  A. Pakėno vėlę aukoja šv. Mišias, Deltuvos kapinėse pašventina amžinąją A. Pakėno poilsio vietą, susirinkusiųjų atmintyje ir širdyse pasilieka XXVII knygų mėgėjų draugijos pirmininkės Dalios Poškienės, tos pačios draugijos garbės pirmininko, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiaus kavalieriaus Juozo Dingelio, R. Griškevičienės žodžiai. Tylus skausmas žmonos Nidos, dukterų Aistės ir Vingos, sūnaus Aivaro akyse.

Birutės Kairaitytės-Vaitkevičienės nuotraukos

Alfas Pakėnas

rašyti eilėraštį – tarsi melstis
paprastais ir kasdieniškais žodžiais
kaip mus mokė senolė vaikystėje
kleve mūsų, kuris esi atšlaime,
teesie amžinas tavo šlamėjimas,
teateinie tavo žydėjimo karalystė,
teesie tavo valia bičių dūzgesiui –
kaip viršūnėje, taip ir šaknyse
kasdieninio pavėsio duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kaltes
už laukų melioraciją
išdraskytus žmonių ir paukščių gyvenimus
ir neleisk mūsų gundyti,
bet gelbėk nuo tėviškės užmiršimo
amen

* * *

tas mažas berniukas
kuris šiąnakt numirs
nusigręžęs į mėnesieną
dabar eina palaukėm
sustoja prie vienkiemio
eina tolyn pro eglyną
neina gilyn į mišką
nes bijo žalsvos eglių tamsos
to gūdaus pratiso ošimo
praeina Sakalauskų gryčią
pakvipusią grybais
užkopia ant molio kalvos
ilgai žiūri į visą apylinkę
lyg mažas indėnų vaikas
jo veidas ramus susimąstęs
mato Levanka stovi prie savo balos
ir žiūri į atvaizdą vandeny
berniukas eina namo
bet sustoja priešais praviras
Bugenio klojimo duris
didžiulė balta pusnis viduje
tai salietra miežių maitintoja
jų varpos tokios švelnios iš žalio šilko
pažiūri mažas berniukas į sodą
ten žėri balta Bugenio galva
tarp išgenėtų obelų ir vyšnių
eina berniukas namo pro beržyną
kuris buvo balta šito krašto šventovė
gyvūnų poliklinika ir užuovėja
iš čia karvės vesdavo
savo veršiukus avys ėriukus
o paukščiai sukdavo čia lizdus
antys lyg naikintuvai skraidė aplink
ir persekiodavo vanagus
vakarėjant lyg didelės kulkos
lėkdavo pažeme
berniukas kuris šiąnakt numirs
visa tai matė
kol pasiekė savo namus
ir dabar mato jisai

„XXI amžius“, 2024 m. liepos 12 d., nr. 25–26 (2590–2591)