Netikėta paroda Lietuvos baleto šimtmečiui
Daiva Červokienė
1925-ųjų gruodžio mėnesį sukanka lygiai šimtas metų, kai buvo parodytas pirmasis lietuvių profesionalaus baleto spektaklis „Kopelija“ Valstybės teatre.
Netoli Panevėžio, Stanionių kaime, įsikūręs įdomus Įstros aviacijos muziejus ir vienintelė Lietuvoje Porceliano galerija, kurioje eksponuojama daugiau kaip tūkstantis šio trapaus meno dirbinių. Galerijoje veikia įdomi paroda „Šokio trapumas: porcelianinės balerinos Lietuvos baleto šimtmečiui“.
Išskirtinės galimybės
„Baletas – tai kūno judesio poezija, suteikianti žmogaus dvasiai sparnus“, – pastebėjo Irena Puidokienė, Porceliano galerijos sumanytoja. Pasak jos, baletas ir porcelianas – tai dvi tarsi visai priešingos meno rūšys, tačiau abi jos yra preciziškos, detalios, trapios ir tuo pat nepavaldžios laikui. Pagrindinė parodos idėja buvo sujungti du skirtingus pasaulius ir suteikti galimybę lankytojams prisiminti Lietuvos baleto šimtmečio istoriją ir išgyventi ją autentiškai“, – sakė I. Puidokienė.
Parodoje eksponuojama daugiau kaip 200 kūrinių. Kiekvienas iš eksponatų: skulptūrėlės, paveikslai, vazos, – yra tarsi miniatiūrinė šokio scena, kurioje judesys ir emocija perteikiama itin subtiliai, stebina neįtikėtinos porceliano galimybės, kai jis pavirsta net ažūriniais tiulio sijonais. Kolekcijoje dominuoja Art Deco ir klasikinio baleto tematika, didžioji dalis dirbinių sukurti XX amžiaus pradžios Vokietijoje, Rozentalio (Rosenthal) ir Tiuringijos regionuose, kurie garsėjo savo porceliano meistrais.
„Bene ryškiausi kolekcijos eksponatai – menininko K. Holzer-Defanti 1929 metais sukurta Ana Pavlova Odetės vaidmenyje „Gulbių ežere“ ir „Korėjietiškas šokis“, datuojamas 1925 metais. Čia susipina klasikinis baletas ir tolimųjų Rytų estetika – tai retas reiškinys Vakarų porceliano mene. Meno ir baleto mylėtojus taip pat turėtų sudominti V. Švarckopfo (Schwartzkopff) „Karmen“ (1934) bei D. Šarol (Charol) figūrėlė „Pierot“ (1925–1928). Šie eksponatai perteikia XX amžiaus pradžios estetinius idealus – grakštumą, geometrišką ritmiką, dramatizmą ir dekoratyvumą. Tarp klasikinių darbų išsiskiria ir Kitri figūrėlė iš baleto „Don Kichotas“ (1912)“, pasakojo I. Puidokienė.
Hobis, virtęs galerija
„Susižavėjau porcelianu dar vaikystėje. Mėgau menus, o ir mama turėjo porcelianinę balerinos figūrėlę, kuri man paliko didelį įspūdį. Išvykusi studijuoti j Vilnių iš namų pasiėmiau ne keptuvę, o tą figūrėlę“, – prisiminė ponia Irena.
Iš pradžių ji pirkdavo porceliano indus ir figūrėles vadinamuose blusų turguose Lietuvoje, vėliau kelionių po užsienį metu, o dabar – internetiniuose tarptautiniuose aukcionuose. Bene tris dešimtmečius visi porceliano dirbiniai kaupėsi namuose ir sandėliukuose, didžioji dalis – supakuotų dėžėse.
Pilni namai buvo porceliano, tad ir Irenai bei Virmantui Puidokams kilo mintis pradėti rodyti šį sukauptą grožį. Juo labiau, kad V. Puidokas, buvęs „Panevėžio kelių“ vadovas, jau turėjo Įstros aviacijos muziejų. Prasidėjus koronaviruso pandemijai ir paskelbus karantiną, tas muziejus ir prie jo buvęs viešbutis stovėjo tušti. Tada Puidokams ir kilo mintis – o ar nebus tinkamiausia vieta porcelianui tas buvęs aerodromo viešbutis.
Dukra architektė parengė projektą, sumodeliavo ekspoziciją ir 2022-ųjų sausį galerija atvėrė duris. Prie porceliano ekspozicijoje matome XIX amžiaus Napoleono III laikų stiliaus baldų, piešiniais tapytų vitrinų, rankų darbo ąžuolinių kabinetinių baldų ir gausią XIX–XX amžiaus klasikinės dailės kūrinių parodą.
„Atvėrėme dvidešimt metų šeimos rinktas meno vertybes Lietuvos gyventojams ir svečiams, norėdami, kad ši vieta taptų turistų traukos tašku ir nauja erdve diskusijoms apie meną, grožį ir estetiką. Žmonės turi skirtingų poreikių, todėl siekėme vienoje vietoje suderinti tai, kas būtų įdomu ir vyrams, ir moterims, vaikams. Aviacijos muziejus labiau patinka besidomintiems technika ir inovacijomis, o porcelianas – grožio, meno, estetikos gerbėjams“, – sakė I. Puidokienė.
Planuoja daugiau parodų
Kai į dienos šviesą buvo iškelti dauguma surinktų dirbinių, liko apstulbusi net pati kolekcininkė. Teko išdėlioti per tūkstantį porceliano figūrėlių ir figūrinių kompozicijų, skulptūrų, indų, kitokių porcelianinių garsiausių Europos manufaktūrų ir menininkų nuo XVII amžiaus iki šių dienų sukurtų daiktų. Ponia Irena apie kiekvieną jų galėtų pasakoti turbūt po pusvalandį, nes ilgainiui jai ėmė rūpėti ne tik porceliano estetika, jo paskirtis, bet ir kiekvienos manufaktūros, kiekvieno kūrinio istorija, mitologija, autorystė.
Klausiama apie vertingiausius savo kolekcijos eksponatus, ponia Irena patikino, kad jai brangūs visi, tačiau bene labiausiai – ta mamos įsigyta ir visą jos jaunystę lydėjusi balerinos figūrėlė.
I. Puidokienė pastebėjo, kad nors galerijai skirta apie 250 kvadratinių metrų patalpų, jose netilpo nei visos sukauptos porcelianinės balerinos, nei kitos figūrėlės, įdomūs dirbiniai, todėl ketina daryti temines kečiamas parodas.
Tad kokios naujos parodos galima tikėtis kitąmet? Kolekcininkė sakė turinti sukaupusi didelę paukščių figūrėlių kolekciją, nemažai į ekspoziciją netilpusių Art Deco ir Art Nouveau stiliaus darbų. Kitąmet, tikėtina, atvers didžiąją Art Deco stiliaus kolekcijos dalį – ji kolekcininkei išskirtinai miela, šį stilių labai mėgsta ir galerijos lankytojai.
Žiupsnelis istorijos
Kolekcininkė priminė ir žiupsnelį porceliano istorijos. Pirmasis į Europą XIII amžiaus porcelianą atvežė Venecijos pirklys Markas Polas (Marco Polo, 1254–1324), sumanęs ir žodį „porcelianas“ (itališkai „porcella“ reiškia kriauklę). Labai šiai meno sričiai nusipelnė Žygimanto Augusto įpėdinis, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas II Stiprusis, kuris netoli Dresdeno įkūrė Meiseno manufaktūrą. 1710 metais ten pradėjo veikti ir iki šiol veikia pirmasis Europoje porceliano fabrikas.
Stanioniai, Panevėžio rajonas
Autorės nuotraukos
„XXI amžius“, 2025 m. gruodžio 19 d., nr. 47–48 (2660–2661)