Netikėtai gimusi knyga   

Arkiv. Kęstutis Kėvalas savo knygos pristatyme sugrojo akordeonu

Spalio 9-ąją Kaune, pilnutėlėje Ąžuolyno viešosios bibliotekos Žvaigždžių salėje, plojimais sutiktas pasirodė besišypsantis aukštas ir tiesus kaip styga Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas atsisėdo prie stalelio, ant kurio gulėjo „Tyta alba“ leidyklos išleista jo ir Vytauto Raškausko knyga „Žmogaus širdis sutverta dangui“. Po sekundės prie arkiv. K. Kėvalo priėjo ir klausytojams prisistatė knygos bendraautoris Vytautas Raškauskas, padėjęs arkiv. K. Kėvalui sudaryti ir leisti knygą: „Brangieji, jūsų rankose sustabdyto gyvenimo potėpiai. Tai ne teologinė knyga, kuri pretenduotų pateikti visus atsakymus apie mus supančią tikrovę, o jaukūs ir bičiuliški pokalbiai, kuriuose grožimės gyvenimu, kaip brangiausia dovana, ir dalinamės tikėjimu, kad žmogaus širdis sutverta dangui. Kartu tai pirmoji galimybė pažinti žmogų, kurį viešumoje esame įpratę matyti kaip kunigą, vyskupą, arkivyskupą“, – pratarmėje rašo V. Raškauskas. Knygos anotacijoje skaitome: „Ši knyga – tai nauji ir niekur neskelbti bičiuliški pokalbiai, padėsiantys geriau pažinti Kauno arkivyskupą Kęstutį Kėvalą. (…) Knygą sudaro 15 pokalbių, kurių temas diktuoja metų riboženkliai – svarbios minėtinos datos, pradedant Sausio 13-ąja, Vasario 16-ąja, baigiant Visų Šventųjų diena ir Kalėdomis. Atsispiriant nuo jų kalbama apie būtąjį ir būsimąjį laiką – praėjusias dienas, dabarties iššūkius, amžinąsias tiesas bei ateities svajones. Per knygos pristatymą nuotaikingas, šmaikštus bendraautorių dialogas atskleidė klausytojams knygos leidimo užuomazgą, kilusią V. Raškausko galvoje po savaitgalio pokalbių su arkivyskupu, sumanymo virtimo kūnu, t.  y. gausiai nuotraukomis iliustruota knyga „Žmogaus širdis sutverta dangui“. Kaune gimęs arkiv. K. Kėvalas papasakojo apie savo vaikystę, labai mylimus tėvus (arkivyskupas niekada nepamiršta įteikti mamai gėlių), mokymąsi muzikos mokykloje groti akordeonu, nupirktu 1985 metais ir tėveliui kainavusiu tris atlyginimus, apie dvejų metų grojimą vestuvėse, apie kelią, atvedusį į tvirtą tikėjimą. „Niekada nebūčiau atspėjęs, kaip Viešpats panaudos mano pomėgį muzikuoti, – prisipažįsta arkiv. K.  Kėvalas. – Bet dabar žvelgdamas atgal į savo gyvenimą aiškiai matau tas akimirkas, kai muzikinis išsilavinimas labai padėjo. Pavyzdžiui, kai teko lankyti parapijas Žemaitijoje, greitai iš lūpų į lūpas pasklido žinia, kad groju akordeonu, ir ypač mažesnėse vietovėse, kur dažniausiai vizitacijos vykdavo nedideliame žmonių būrelyje – susitikimuose būdavo ir akordeono muzikos.“

Knygos sutiktuvių pabaigoje arkiv. K. Kėvalas sugrojo akordeonu (dabar dėl laiko stygiaus jį paima į ran­kas rečiau) keletą kūrinių, o prie scenos iš abiejų pusių nutįso ilgiausios eilės norinčiųjų autorių parašų. Žmonių šypsenos, spindinčios akys ir net glėbiais perkamos knygos sako, kad šiais sekuliariais laikais labai reikia nuoširdaus žodžio, kalbančio apie tikrąsias vertybes. Ačiū arkiv. K. Kėvalui už knygą, širdies šilumą ir vedimą prie To, kuris yra Kelias, Tiesa ir gyvenimas.

Vladas VAITKEVIČIUS

Birutės KAIRAITYTĖS-VAITKEVIČIENĖS nuotrauka

„Katalikas“, 2024 m. spalio 25 d., nr. 20 (455)