Nuverstos Marijos skulptūros ir giminystės istorija besekant

Atmintis

Birutė Nenėnienė

Prieš 2024-ųjų Kalėdas (gruodžio 17-ąją) per Vilkaviškį praūžę vėtros gūsiai nuo aukšto postamento Vilkaviškio miesto kapinėse nuvertė Marijos skulptūrą.

Praeinantieji senosios kapinių dalies pagrindiniu taku, netoli nuo vilkaviškiečiams žinomos Babušio kapų koplyčios, per daugelį metų priprato matyti aukščiau už kitus paminklus iškilusią šią skulptūrą ir bareljefą ant postamento su užrašu, jog čia palaidotas kunigas prelatas Matas Dabrila, Vilkaviškio vyskupijos generalvikaras, Šv. Tėvo apaštališkasis protonotaras. Ir datos: 1848.VIII.30 †1935.I.24. 

Taigi, šiemet sausio 25-ąją sukako 90 metų nuo prelato, ilgamečio Vilkaviškio dekano Mato Dabrilos mirties. Ta proga buvęs pirmasis atstatytos Vilkaviškio Katedros (konsekruota 1998 m. liepos 11 d.) vikaras kun. Jordanas Kazlauskas sutiko pasidalinti savo iš archyvų surinkta medžiaga „Ilgametis Vilkaviškio klebonas, aristokratas prelatas Matas Dabrila“. Šis tekstas ir gausybė kitų nuguls į jo ruošiamą monografiją apie Vilkaviškio parapijoje tarnavusius dvasininkus, jų istorijas nuo pat parapijos įkūrimo datos (1623 m. balandžio 20 d).  

Netikėtai, kaip kad ta vėtra kapinėse nuvertusi skulptūrą, iš Vilkaviškio krašto muziejaus fondų man prieš akis iškilo prelato Mato Dabrilos laidotuvių nuotraukos… 1935-ųjų sau­sio pabaigoje dvasininkas buvo palaidotas Katedros šventoriuje. Nuotraukoje prie šviežiai supilto kapo matosi ir stovinti Marijos skulptūra. Karui baigiantis, 1944 metų rugpjūtį apgriautą Katedrą sovietų valdžia visiškai naikino 1950–1954 metais, šventovės vietą ir šventorių pavertė skveru. Tais 1950-aisiais į miesto kapines buvo perkelti ir prelato palaikai su skulptūra. Prelatas, taip pat ilgametis Vilkaviškio dekanas ir Katedros klebonas Vytautas Gustaitis jau šiomis dienomis dar kartą patikino, jog Mato Dabrilos kapą puošianti  Marijos žalvario skulptūra yra ta pati, kurią pats sau buvo prieš mirtį užsisakęs ir pats savo akimis matė prelatas Matas Dabrila. 

Tačiau vienas žinojimas veda prie kito.

Vilkaviškio dekanate (gal ir visoje vyskupijoje) nuo seno žinoma apie du su Vilkaviškiu susijusius kunigus Dabrilas: prelatą Matą ir Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorių, Budavonėje nukankintą Justiną.

Keturvalakių klebonas kun. Dai­nius Gurevičius, rinkdamas žinias apie Vilkaviškio vyskupijoje tarnavusius ir palaidotus dvasininkus (spausdinta knygoje „Jau tapę istorija“, 2023) atrado dar vieną kunigą Dabrilą, palaidotą Pilviškių senosiose kapinėse. Lietuvos katalikų dvasininkų istorinėje duomenų bazėje pažymėta, jog Tomas Dabrila (Dobryłło) gimė 1818 12 17 (geografinė vieta nenurodoma). Valstiečių kilmės, mokėsi Marijampolės apskrities mokykloje. Į Seinų kunigų seminariją įstojo 1842 m. rugsėjo 20 d., kunigu įšventintas 1846 m. spalio 18 d. Kun. Tomas Dabrila 1847–1854 metais tarnavo Naumiesčio parapijoje vikaru, 1855–­1869 metais buvo Pilviškių parapijos kuratas. Mirė būdamas Pilviškių parapijos kuratu. 

Gintaro Lučinsko tekste „Seinų vyskupijos lietuviai kunigai, nukentėję dėl 1863 metų sukilimo“ randame žinią, jog „Tomas Dabrila, Pilviškių parapijos klebonas, 1863 metų rugpjūčio 14 dieną areštuotas Pilviškių traukinių stotyje ir apkaltintas pasakęs prieš valdžią kurstantį pamokslą. Teismas įvyko 1864 metų spalio 20 dieną, nuteistas kalėjimo bausme, kurią atliko Kauno kalėjime.“ Ir daugiau nieko apie šį kunigą neteko aptikti, jį mena ne kiekvienai akiai Pilviškių kapinėse užkliūvantis aprūdijęs kryžius, jo papėdėje vos įskaitomas lenkiškas užrašas, taip pat antkapiu įrėmintas, bet gerokai apleistas kapas. 

Susipažįstant su prel. Mato Dabrilos biografija, peršasi prielaida, jog tas dėdė, pas kurį jis, dar vaikas ir paauglys, gyveno Pilviškiuose buvo būtent kun. Tomas Dabrila.

Tačiau toliau sustojus prie kunigų Dabrilų pavardės įsiveliama į painiavą apie kitą prelato Mato giminystę. 

1992 metais išleistoje knygelėje „Užgesęs saulėtekis virš Budavonės“, vienas iš jos autorių – Jonas Šidlauskas (kunigo Justino Dabrilos sesers sūnus – B. N.) teigia: „Pasirinkti dvasininko luomą Justiną, matyt, bus paskatinę ne tik tėvai, bet ir giminės tradicija. Matas Dabrila, Just. Dabrilos tėvo dėdė, iškilo net į aukštus bažnyčios hierarchus – tapo prelatu, Vilkaviškio vyskupijos administratorium, generalvikaru. Nors kaip senesniosios kartos kunigas, užimantis svarbias pareigas, jis nebuvo linkęs daug bendrauti su paprastais kaimiečiais, tačiau Juozą Dabrilą (Justino tėvą – B. N.) jis gerbė, lankydavosi jo namuose, o vėliau Justiną, studijuojantį seminarijoje, kviesdavosi pas save svečiuotis, išvykusį mokytis į užsienius, net šiek tiek rėmė materialiai. Kai pre­latas 1935 metais mirė, atsidėkodamas dėdei Justinas ant jo kapo pastatė iš Italijos atvežtą Dievo Motinos statulą, kuri, deja, per karą buvo sunaikinta bombų kartu su Vilkaviškio katedra.“

Iš kur Jonas Šidlauskas „iškasė“ šią informaciją, daugelis paklaustųjų neturėjo atsakymo. Pasak nors kiek istorija besidominčių kunigų ir ypač prelato Vytauto Gustaičio pastebėjimu, apie Mato ir Justino Dabrilų giminystę net ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nebuvo kalbama ar kaip nors viešinama… 

Tad būtų labai vertinga sulaukti šį faktą patvirtinančių ar bent ką žinančių žmonių atsiliepimų.   

Vilkaviškis
Autorės nuotraukos 

„XXI amžius“, 2025 m. vasario 7 d., nr. 5–6 (2618–2619)