Pajevonietės Eglės įkvėpimo šaltiniai ir kūrybos versmės
Birutė Nenėnienė
Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje sekmadienio vidudienio šv. Mišios baigėsi, žmonės nuo Šventakalnio išsiskirstė kas sau…
Jau kuris laikas, kai Pajevonio parapija tapo aptarnaujama, ir klebonas kun. Audrius Kurapka yra ne vietoje gyvenantis, o atvažiuojantis iš Alvito, todėl vieni bažnyčios raktai patikėti Eglei Karaneckaitei. Ji nė kiek nejuokaudama tvirtina, jog į bažnyčią ateina pirmoji ir iš jos išeina paskutinė, nes ji duris ir atrakina, ir užrakina.
Su Egle ir sutarėme po šv. Mišių pasikalbėti ne kur kitur, o bažnyčioje. Pokalbio priežastis – jau anksčiau merginos feisbuko paskiroje pastebėjau jos įrašus ir eilėraščius, kurie atveria jauno žmogaus širdies gelmę ir kartu yra drąsus tikėjimo liudijimas. Norėjosi sužinoti ir plačiau paskleisti, iš kur ir kaip gimė tas drąsumas dalintis tikėjimu…
Eglė patikslino, kad eilėraščius rašyti apie Dievą ėmėsi prasidėjus koronaviruso pandemijai. Ankstesni jos eilėraščiai buvo daugiau apie gamtą. Viešinti juos iš pradžių buvę nejauku, nedrąsu, bet vis dažniau išgirsdavusi iš juos paskaičiusių žmonių teigiamų atsiliepimų, paskatinimo rašyti. Taip ir įsidrąsino. Susikūrė savo feisbuko paskirą ir pradėjo skelbti savas mintis, eilėraščius. Pripažino, jog kartais eiles kurti labai lengva, o kartais prireikia ir keleto dienų. Įkvėpimo ieško skaitydama Šventą Raštą, konkrečiau – psalmes. Atėjusią mintį pasižymi, tada žodžiai jau savaime liejasi… Mintys išsiplėtoja patyrus džiaugsmą ar skausmą, daugiausia atspindi tuo metu aplankiusias emocijas.
Vaikystėje su seserimi Pirmajai Komunijai pasiruošė ir priėmė tuo metu gyventoje Veisiejų Šv. Jurgio parapijoje. Vėliau šeima atsikėlė gyventi į Pajevonį, tradiciškai bažnyčią lankė tik per didžiąsias šventes, atlaidus, su panašaus amžiaus mergaitėmis adoruodavo. Pamena, kad būnant dvyliktoje klasėje per Velykas susirgo ir mama neleido eiti į bažnyčią. Dabar jau nebeatsimena, kodėl tada ji sau pasiryžo, jog kai išvažiuos studijuoti, susiras bažnyčią ir kiekvieną sekmadienį nepraleis šv. Mišių. Ir tai išsipildė!
O štai 2022 m. birželio 19 d internetiniame dienoraštyje Eglė pažymėjusi: „Prisiminiau tą 2008 metų gegužės 25-osios dieną (studijavau Kauno kolegijoje), kai Lietuvoje buvo švenčiama Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė – Devintinės. Tądien buvo pirmoji diena, kai „grįžau“ į Bažnyčią. Viešpats mane atvedė į Kauno Prisikėlimo šventovę. Tačiau susitikimas su Juo Atgailos sakramentu nepavyko… Kristus leido suprasti, kokia mano širdis apsunkus… Po šv. Mišių buvo einama Devintinių procesija Kauno gatvėmis. Dalyvauti procesijoje, nešti lelijas, pakvietė ir mane. Dar ir dabar pamenu tos jaunuolės vardą – Paulina. Dalyvaudama procesijoje jaučiausi tarsi būčiau iš kito pasaulio… Taip, juk mano širdyje dar nebuvo įsikūręs Dievas, manyje dar neveikė Jo malonė… Juk priklausiau Piktojo vaikams… Šiandien jau esu Dievo vaikas. Ir šiandien dalyvavau Devintinių procesijoje, tik ne Kauno gatvėmis, o parapijoje, aplink bažnytėlę, sustojant prie altorėlių“.
Eglė pokalbyje dažnai minėjo savo dvasinį atsivertimą ir teigė, jog tai neįvyko per kokio nors atskiro, konkretaus žmogaus įtaką, bet tą virsmą jos širdyje užprogramavo pats Dievas. Prisilaikydama Jo, kaip geriausio draugo, toliau eina savo gyvenimo keliu. Žinoma, savo mintimis, jausmais pasidalina su tikėjimo bendramintėmis draugėmis, įdomu tai, kad jos visos vyresnio amžiaus.
Mergina keletą kartų dalyvavo rekolekcijose Šiluvoje, Kulautuvoje, Paštuvoje, su maldos grupele. Eglė sakė, kad ji liūdėjo, kai parapija liko tik aptarnaujama ir Pajevonyje šiokiadieniais jau neaukojamos šv. Mišios. Savo internetiniame dienoraštyje pažymėjusi, jog 2008 metų birželio 1 dieną sugrįžo pas Viešpatį – įvyko atsivertimas. „Nuo tada šv. Mišiose meldžiuosi kiekvieną sekmadienį, nes tikiu ir noriu“, – liudija Eglė.
Pajevonietė sakė negalinti ir neturinti tikslo, net noro, vertinti ar teisti kitus žmones dėl jų tikėjimo, bažnyčios lankymo, išpažinties. Kiekvienas gyvena pagal savo sąžinę ir supratimą. Ji gyvena pagal savo sąžinę. Pastaraisiais metais mergina turi savų įsipareigojimų: penktadieniais ir sekmadieniais nesinaudoja feisbuku. Visą Advento ir Gavėnios laiką nevalgo saldainių, bet dabar šis įsipareigojimas atkrenta, nes, pasirodo, kad apskritai be saldumynų galima apsieiti. Dar vienam savo pasižadėjimui stengiasi likti ištikima: sekmadieniais nevaikščioja į parduotuves apsipirkinėti…
Šį sausį jau prasidėjo septinti metai, kai Eglė Karaneckaitė savo parapijos bažnyčioje skaito šv. Mišių skaitinius. Kad ši svajonė išsipildė, esanti dėkinga parapijietei, bažnyčios puošėjai Danutei Želvienei, nes tai ji pasiūlė eiti šiuo keliu. Anot merginos, tai labai atsakinga tarnystė: reikia skaityti aiškiai, suprantamai, nesuklysti. Svarbiausia, kad jai patinka skelbti Dievo žodį. Iš pradžių buvę nejauku. Pirmais kartais, kad apsiprastų, skaitinius skaitė šiokiadieniais, pustuštėje bažnyčioje. Reikėjo įveikti nedrąsumo ribą, mat niekada nebuvo aktyvistė ar vieša kalbėtoja.
Pradžioje pirmą skaitinį skaitydavo ilgametis bažnyčios patarnautojas Justinas Naujokaitis, o antrąjį Eglė. Vėliau, jam iškeliavus Amžinybėn, Eglė jį pakeitė. Juodu, skirtingo amžiaus parapijiečius, siejo ir poezija. Justinas Naujokaitis, gimęs 1934 metais, mirė 2021-aisiais. Jis kūrė nuostabaus skambesio eilėraščius apie gamtą, meilę tėvynei, istoriją, skaitė savo eiles poezijos mylėtojų renginiuose. Jie išspausdinti atskiroje knygoje. Pajevoniečiai 2025 metų lapkritį pagerbė savo krašto dainių pagrindinėje miestelio aikštėje įrengdami Justino Naujokaičio vardinį suolelį.
Eglė net nedrįstų pasvajoti apie tokį pripažinimą, bet ant to vyresnįjį tikėjimo bičiulį menančio suoliuko prisisėsti ir pasvajoti yra gera…
Mergina savo eilėraščius mažai kur viešumoje rodžiusi, skaičiusi taip pat mažai kur, tik keletą kartų Vilkaviškio sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos suėjimuose. Yra išspausdintų poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos „Volungė“ išleistame almanache, Vilkaviškio krašto laikraštyje „Santaka“, spausdino ir „XXI amžius“.
Praeitą vasarą per Šv. Onos atlaidus po šv. Mišių surengtoje programoje mergina pirmą kartą išdrįso paskaityti ir Pajevonio bažnyčioje. Eglė prisipažįsta, kad labiausiai sujaudino buvusi istorijos mokytoja. Po programos ji vienintelė priėjo, padėkojo ir padrąsino: „Rašyk ir toliau“.
Pastaruoju metu Eglė pamėgo dar vieną saviraiškos būdą – piešti. Nesudėtingi jos piešinukai, bet į internetiniame dienoraštyje įkelti su prasmingais prierašais sužadina vaizduotę ir veda į minties gelmę.
Pajevonys, Vilkaviškio rajonas
Iš Eglės Karaneckaitės kūrybos sąsiuvinio
Paskutinę praėjusių metų dieną savo internetiniame dienoraštyje Eglė kreipėsi į visus savo draugus tokiais žodžiais:
„Mielieji,
peržvelgiau šiuos, praėjusius 2025-uosius metus. Parašiau daug mažiau, nei pernai, maždaug – 49 eilėraščius. Labiausiai sekėsi kurti metams besibaigiant t. y. spalio-gruodžio mėnesiais, mažiausiai – vasarį. Dauguma jų esu su Jumis pasidalinus, tačiau trylikos eilėraščių Jums dar neteko išgirsti, nes nesu jų „išleidus į dienos šviesą“. Jie vis dar „guli“ ir laukia tinkamo momento. Po Visų šventųjų, Vėlinių gal ir nekeista, kad pradėjau rašyti apie… Amžinybę. Parašiau penkis eilėraščius ta tema. Įpusėjus Adventui, kilo mintis susidėlioti eilėraščius temomis. Jų išėjo septynios:
Tikėjimas ir realybė
Religiniai minėjimai ir šventės
Dieviškos mintys
Atgaila
Tikėjimas ir gyvenimas
Dievo meilė
Amžinybė
Daugiausia eilėraščių parašiau Dievo meilės tema, mažiausia – Amžinybės.
Neketinu nustoti ir toliau žadu kurti. Dievo malonės pagalba, manau man pavyks. O ar mano kūryba Jums įdomi ir verta dėmesio, spręskite patys...“