Paminėjo Tilžės aktą

Grupė minėjimo dalyvių Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių salėje

Istorijos vingai

Dr. Raimundas Kaminskas

KAUNAS. Lapkričio 28 dieną grupė kauniečių paminėjo Tilžės akto metines. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje prie Laisvės paminklo, M. Jankaus ir Vydūno paminklinių biustų bei prie Tilžės akto signataro Jono Vanagaičio (1869-­1946) memorialinės lentos B. Sruogos gatvėje,  minėjimo dalyviai padėjo gėlių  ir  uždegė žvakutes.

Po to Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių (LPKTS) salėje vyko iškilmingas Tilžės akto dienos paminėjimas, pradėtas  Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčios klebono kun. Sauliaus Juozaičio „Homilija“ apie religinius, istorinius ir dabarties įvykius ir jų reikšmę žmonių gyvenimuose.

Doc. dr. Martynas Purvinas pranešime „Tilžės akto istorinė reikšmė“ pristatė pagrindinius, geografinius, politinius ir istorinius faktus apie Mažosios Lietuvos raidą  ir jos svarbą šių dienų ir ateities Lietuvai.

Doc. dr. Romualdas Povilaitis pranešime „Mažosios Lietuvos istorinė drama ir dabartis“ pastebi, kad pirmą kartą Mažosios Lietuvos vardas paminėtas XVI a. pradžioje, tačiau kur jos ribos ir kur prasideda prūsų genčių žemės, dar nėra visiškai aišku. Įprasta manyti, kad Mažosios Lietuvos  gyventojai (lietuviai arba lietuvininkai) gyveno Skalvoje ir Nadruvoje, apėmė bent žemes nuo Karaliaučiaus, Įsručio, Gumbinės, Tilžės, Ragainės ir driekėsi iki Geldapės, Vištyčio, Kudirkos Naumiesčio, Šilutės ir Palangos. Palaužę prūsus, kryžiuočiai XIII a. antrojoje pusėje įsiveržė į pietvakarines Mažosios Lietuvos  žemes. 

XIV amžiuje Mažoje Lietuvoje vyko intensyvūs karai – LDK kunigaikščiai Algirdas, Kęstutis, Vytautas nuolat puolė kryžiuočius, todėl jie negalėjo kolonizuoti užimtų skalvių ar nadruvių. Po Žalgirio mūšio (1410) ir Melno taikos (1422) teutonai sustiprino Mažosios Lietuvos kolonizavimą ir tuo pačiu germanizavimą. Jis tai intensyviau, tai mažiau intensyviai truko apie 700 metų. Nepaisant to, dar Didžiojo maro metu (1709-1711 m.) apie 90 % gyventojų į rytus nuo Karaliaučiaus buvo lietuviai. Maras lietuviams buvo labai skausmingas – tuo metu mirė pusė  Mažosios Lietuvos  gyventojų iš jų 4/5 buvo lietuviai. Dėl didžiosios kolonistų iš Vokietijos bangos lietuviškumas (kalba, tradicijos, papročiai) vis labiau traukėsi į Rytus, kol lietuvių kultūriniu centru tapo pasienio miestas Tilžė. Anot R. Povilaičio, Mažosios Lietuvos  drama pasireiškė tuo, kad pirma, nuolatiniuose karuose, ypač su kryžiuočiais, žuvo arba buvo išblaškyta daug jos gyventojų. Antra, skaudi kultūrinė-kalbinė netektis, išnyko lietuviakalbiai, ypač po Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiaus kraštą kolonizavus SSRS piliečiams. Trečia – tautinė netektis. Išnyko dalis lietuvių tautos ir jos gyvenamos teritorijos, Lietuva liko kur kas mažesnė gyventojų skaičiumi ir plotu. Tai skaudžiai atsiliepė jos galimybėms veikti Europos politikos lauke.

Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės atstovas Sigitas Šamborskis kalbėjo apie dabartinę tikrovę  Karaliaučiaus krašte, atkreipdamas dėmesį į vis didėjančią Rusijos propagandą, aktyvų „smegenų plovimą“, kuriame yra daug neapykantos, nukreiptos prieš Lietuvą ir lietuvius.

Dr. Raimundas Kaminskas minėjimo dalyviams pristatė  spaudinių parodą iš savo rinkinių apie Mažosios Lietuvos žmones, organizacijas ir istorinius įvykius.

XXVII Knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė dėkojo minėjimo dalyviams, įteikė dovanėles ir linkėjo kitų gerų susitikimų.

Tilžės akto dienos paminėjimą Kaune  organizavo  XXVII Knygos mėgėjų draugija, LPKTS Kauno filialas bei Lietuvos istorijos tyrimų ir atminties kultūros darbuotojų profesinė sąjunga. 

Istoriniai šaltiniai liudija, kad nors lietuvių rašytinė kultūra Mažojoje Lietuvoje (pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, pirmasis Biblijos vertimas į lietuvių kalbą ir kt.) gimė dar XVI amžiuje, bet XIX amžiaus antroje pusėje Lietuvoje prasidėjus tautiniam judėjimui,  Mažojoje Lietuvoje jis reiškėsi daug silpniau. Vokiečių kultūra jau buvo  persmelkusi daugumą Mažosios Lietuvos gyventojų, jie išmoko vokiečių kalbą ir dažnai tapatino save su vokiečiais. Į Didžiąją Lietuvą jie žvelgė su nepasitikėjimu nes bijojo, kaip didžialietuviai, patekti į Rusijos caro jungą. Išimtis – dalis inteligentijos arti Lietuvos – Vydūnas, Jankus ir kiti, kurie labai aktyviai veikė lietuviškos kultūros gaivinimo srityje. Ypač Tilžėje.

Pirmajam pasauliniam karui baigiantis ir paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, 1918 m. lapkričio 18 d. Tilžėje įsikūrė „Prūsų lietuvių tautos taryba“, kuri lapkričio 30 dieną paskelbė deklaraciją apie Mažosios Lietuvos  norą susijungti su Didžiąja Lietuva. Deja, didžiosios valstybės ir Lenkija to nenorėjo. Apkarpant Vokietiją, Lenkija atkakliai siekė gauti Klaipėdą, o po jos sukilimo ir prisijungimo prie Lietuvos bent metus netgi rengė karinę intervenciją. Vis dėlto maža Mažosios Lietuvos dalis – Klaipėdos kraštas – tapo Lietuvos valstybės dalis ir nuo to laiko (1923 m.) yra jos neatskiriama dalis, nors Adolfas Hitleris keletą metų buvo ją atplėšęs, o SSSR  vienu metu valdė viską.

Pastaruoju metu, po Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir Europą apskritai, imta kalbėti apie Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities likimą. Kartais prognozuojamas galimas jos atskyrimas nuo Rusijos arba karo atveju netgi sunaikinimas.

 

 

 

„XXI amžius“, 2025 m. gruodžio 5 d., nr. 45–46 (2658–2659)