Parapija minėjo dvi sukaktis

Birutė Nenėnienė

SASNAVA. Rugsėjo 15-ąją su­si­rin­kusius į titulinius Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus ir parapijos (Vilkaviškio vyskupija, Marijampolės dekanatas) įkūrimo 120 metų paminėjimą dar prieš Eucharistijos šventimą pasveikino klebonas kun. Linas Baltrušaitis ir padėkojo žmonėms už suorganizuotą pasiruošimo šventei talką, nupintais vainikais išpuoštą bažnyčios fasadą, rudeniškai spalvingas puokštes prie altoriaus, choristams – už giesmes…

Pri­minė, kad šv. Mišios aukojamos už visą parapiją ir jos žmones – gyvuosius ir mirusius. Taip pat kvietė maldose prisiminti bažnyčios statytoją, ilgametį parapijos kleboną Stanislovą Čėsną (1864 05 08–1887 06 19–1954 09 15), kurio mirties 70-osios metinės kaip tik sukako rugsėjo 15 dieną (1954 m.).

Kenčiame, nes mylime 

Šv. Mišias aukojo ir homiliją sakė svečias, Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas kun. Gintaras Blužas OFS. Dar šv. Mišių įžangoje kunigas akcentavo, kad švenčiami atlaidai yra malonės metas, kvietė pasinaudoti Dievo teikiamomis dvasinėmis dovanomis. Homilijoje, remdamasis Šventojo Rašto mintimis, suprantamai aiškino, kodėl neįmanomas tikėjimas Kristumi be kančios. Žmonės, susidūrę su sunkumais ar ligomis, kelia klausimus, kur yra Dievas, kodėl jį baudžiąs. Bet krikščionis turėtų nepamiršti Kristaus kvietimo pasiimti savo kryžių ir sekti juo… O švenčiant Dievo Motinos Marijos šventę pravartu prisiminti, kaip ji savo sopulius ir skausmus išgyveno savo širdyje, sekė Viešpatį su savo gyvenimo kryžiumi. Kristus kentėjo ant kryžiaus, nes mylėjo žmones, Marija kentėjo, kad mylėjo savo sūnų… O kiek mes patiriame kančios, ypač mamos, dėl savo vaikų ir artimųjų gyvenimų, dėl jų nutolimo nuo tikėjimo ir Bažnyčios? Krikščionis neturi privilegijos – nėra apsaugotas nuo kančios. Širdyje nešiojamės skausmą dėl to, kad savuosius mylime, jie mums brangūs, jie mums rūpi, tad bandome maldomis juos apsaugoti nuo blogio…

Širdis virpino muzika

Po šv. Mišių ir  Eucharistinės procesijos aplink bažnyčią, po palaiminimo Švč. Sakramentu, bažnyčioje vyko kita šventės dalis: Sasnavos V respublikinis sakralinės muzikos festivalis „Ruduo ir muzika“. Nuskambėjus pirmiesiems akordams – Zitos Bružaitės giesmei „Himnas muzikai“ (atliko Marijampolės kultūros centro Sasnavos mišrus vokalinis ansamblis „Me­lodija“, vadovė Marija Grybienė), festivalio atidarymą paskelbė ir sveikinimo žodį tarė klebonas kun. Linas Baltrušaitis.

Šįkart po „Melodijos“ ansamblio koncertavimo ir vadovės pasveikinimo su vardadieniu, žiūrovų ir klausytojų širdžių stygas virpino saksofonistų kvartetas iš Kauno.

Renginį rėmė Marijampolės savivaldybė ir asociacija „Sasnavos kraš­tiečių stuba“. Pirmasis analogiškas sakraliosios muzikos festivalis į Sas­navos bažnyčią  sakraliųjų kūrinių pasiklausyti sukvietė 2020 metų rudenį. 

Į mielus parapijiečius ir svečius po koncerto kreipėsi Sasnavos seniūnė Nijolė Smilgienė, primindama ir istorinę susibūrimo priežastį – parapijos įkūrimo 120 metų sukaktį. Ir bažnyčios statytojo kun. Stanislovo Čėsnos sukaktis, galima sakyti trejopas: gimė prieš 160 metų (1864 05 08), mirė prieš 70 metų (1954 09 15), Sasnavoje tarnauti pradėjo prieš 120 metų (1904 09 30 ). 

Seniūnė dėkojo žmonėms už tai, kad prisideda prie bažnyčios išlaikymo, už tai, kad ją lanko, kad jos skliautais skamba prie Viešpaties kelianti muzika. Ilgi plojimai lydėjo padėkos žodžius, tartus muzikantams ir dainininkams bei festivalio organizatoriams, rėmėjams, taip pat klebonui Linui Baltrušaičiui, atveriančiam šventovės erdvę sakraliajai muzikai.

Švęsta ir pernai

Žemiškuosius kun. Stanislovo Čėsnos palaikus priglaudė jo rūpesčiu statytos bažnyčios mūrai. Tą sekmadienį ant jo kapo padėti gėlių žiedai ir užžiebta žvakė. Dera priminti, kad lygiai prieš metus, švenčiant Sasnavos mūrinės bažnyčios konsekravimo 85-erių metų sukaktį, per titulinius atlaidus šis kunigas buvo irgi minimas. O iškilmės suorganizuotos didesnės nei šiemet. Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, dalyvavo Marijampolės savivaldybės vadovai, sakraliosios muzikos koncertą surengė solistė Rita Preikšaitė, siužetą iš šventės rodė Marijampolės televizija.

Pastatė koplyčią, įregistravo parapiją 

Pastarieji minėjimai nukelia į tolimesnę ar net visai tolimą praeitį. Sas­navos miestelis yra nutolęs maždaug 13 kilometrų nuo Marijampolės. Pravažiuojant keliu (jau greitkeliu!) puikiai matosi virš Sūduvos lygumų iškilęs raudonų plytų bažnyčios bokštas. O prieš šimtus metų šiose vietose vešėjo vientisi didžiuliai miškai. Jau 1782 metų istoriniuose dokumen­tuose minimas proskynose įsikūręs Sasnavos kaimas su septyniais gyventojais. 1817 metų pavasarį ant dešiniojo Sasnos upės (dešinysis Šešupės intakas) dabartinių senųjų kapinių dalyje gyventojai pastatė gražią aštuoniakampę  koplyčią. Ji stovėjo toje vietoje, kur dabar stovi paminklas knygnešiams atminti. Tų pačių metų rugsėjo 14 dieną Vygrių vyskupijos kurijai leidus koplyčia buvo pašventinta Švč. Mergelės Marijos Vardo garbei.  1866 metais šioje koplytėlėje buvo pakrikštytas būsimasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius. 

Koplyčią prižiūrėjo Marijampolėje gyvenantys vienuoliai marijonai. Nuolatos dvasininkui gyventi  Sasnavoje neleido caro valdininkai.  Pastaraisiais metais klebonas Sasnavoje irgi negyvena – kun. Linas Baltrušaitis dirba ir Vilkaviškio vyskupijos kancleriu, tad atvažinėja iš Marijampolės.

Daugėjo gyventojų, į koplyčią netilpdavo, tad ji buvo praplėsta. Tačiau keblumų kilo dėl santuokų, krikšto ar mirties liudijimų surašymo, todėl žmonės susirūpino parapijos įkūrimu. Iš caro valdžios leidimas buvo gautas 1904 metais. Prel. Juozas Antanavičius (1853 02 25–1876 02 27–1916 08 07) 1904 m. rugsėjo 12 d. aktu Sas­navos parapiją paskelbė Marijampolės filija. Pirmasis klebonas buvo kun. Stanislovas Čėsna.

Susirinkimas nutarė statyti bažnyčią

1910 m. rugpjūčio 1 d. visuotiniame parapijiečių susirinkime nutarta Sasnavoje statyti mūrinę bažnyčią, po metų ji pradėta projektuoti. Tačiau užmojus sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Per karą dingo S. Byševskio parengtas projektas, prarasta didžioji dalis sukauptų statybinių medžiagų. 1926 metais patvirtintas naujas mūrinės bažnyčios projektas (parengė inžinierius E. Frykas). Statyba pradėta 1928 metais, birželio 4 dieną vyskupas Mečislovas Reinys pašventino būsimos bažnyčios pamatų kertinį akmenį, o po dešimties metų – 1938-aisiais – bažnyčia konsekruota. (2003 metais išleista knyga „Sasnavos bažnyčios ir parapijos istorija“, jos autorė – miestelio gyventoja Birutė Arlauskienė).

Didelė, gotikinio stiliaus bažnyčia ir jos statinių ansamblis įrašyti į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą.

Džiaugsmo diena

Tarpukario laikraštis „Šaltinis“ aprašė bažnyčios konsekravimo iškilmes straipsnyje, pavadintame „Džiaugsmo diena“. 1938 m. lapkričio 20 d. Sasnavos parapija patyrė įspūdingą šventę. Atvyko net du vyskupai: Mečislovas Reinys ir Justinas Staugaitis. Iškilminga procesija iš senųjų Dievo namų į naujuosius atlydėjo Švenčiausiąjį  Sakramentą. Vėliau su procesija atlydėtas ir klebonas kun. Stanislovas Čėsna, – taip bažnyčios statytojas pagerbtas savo kunigystės šventimų 50 metų jubiliejaus proga. Šventėje dalyvavo daug kunigų, jubiliato giminių, draugų, aplink Dievo namus susirinko minios žmonių.

Kas sieja Sasnavą ir Rumšiškes?

Senoji medinė Sasnavos bažnyčia, pastačius naują mūrinę, prarado savo funkcijas ir svarbą, po truputį nyko. 1952 metais buvo išardyta. Tačiau nemaža Sasnavos istorijos dalis yra atgimusi Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse: 2008-2011 metais atstatyta senoji Sasnavos bažnyčia ir dabar puošia muziejuje suformuotą XIX amžiaus pabaigos-XX amžiaus pradžios etnografinio miestelio an­samblį. Į atkurtą bažnyčią sugrįžo du iš trijų autentiškų altorių, klausyklos, suolai, kai kurie liturginiai reikmenys.

2011 m. gegužės 6 d. pašventinta bažnyčia tapo ne tik Sasnavos, bet ir visos Lietuvos medinės sakralinės  architektūros dalimi – simboliu, reprezentuojančiu visų Lietuvos miestelių bažnyčias. Bažnyčia atstatyta pagal Kultūros paveldo centro archyve rastus unikalius dokumentus. Dar tarpukariu Sasnavos senoji bažnyčia buvo pripažinta originaliu ir vertingu medinės architektūros pavyzdžiu ir planuota ją saugoti kaip kultūros paminklą. Be to, atkuriant pasitarnavo M. K. Čiurlionio dailės ir Šiaulių „Aušros“ muziejuose išlikusios senosios nuotraukos.

Dabartinėje mūrinėje Sasnavos bažnyčioje, vos įžengus pro paradines duris, kairėje pusėje stovi akmuo su įduba šventam vandeniui ir iškaltais metais – 1817. Tai Sasnavos pirmosios medinės bažnyčios pamatų akmuo.

Autorės nuotraukos

„XXI amžius“, 2024 m. spalio 11 d., nr. 37–38 (2602–2603)