Pasėtą tikėjimo sėklą Dievas augina

Balandžio 28 dieną Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras ir Žiežmarių klebonas kun. Rolandas BIČKAUSKAS minėjo kunigystės 30-metį, o dar prieš kelias dienas, balandžio 17-ąją, jam sukako 55-eri. Tai kunigas iš to kurso, kuris 1990 metais  buvo pats didžiausias Kauno kunigų seminarijos istorijoje – tada į pirmąjį kursą įstojo net 65 kandidatai. Taigi yra proga jį pakalbinti, todėl „XXI amžius“ paprašė kunigo papasakoti apie nueitą gyvenimo kelią.

Pirmiausiai norėčiau paklausti, kaip prisimenate savo, dar vaiko, pažintį su tikėjimu, Dievu, bažnyčia? Nuo kada ta pažintis prasidėjo? 

Mano pažintis su Dievu prasidėjo nuo mažens. Mama buvo labai pamaldi, tai jau pirmasis Dievo buvimo ženklas. Bet pagrindinis ženklas buvo ruošiantis Pirmajai Komunijai, kai dar palyginti mažam reikėjo mokytis poterius ir kiekvieną sekmadienį eiti į Žaslių bažnyčią. Per Mišias sėdėti vien su mama būdavo nuobodu, tai ji pasakė, kad jei noriu būti kunigėliu, galiu eiti patarnauti Mišioms su tais keliolika vyresnių berniukų. Mama paklausė klebono, ar aš galėčiau, šis neprieštaravo, tik liepė pasisiūti kamžytę. Mama ją pasiuvo ir aš kitą sekmadienį atėjau patarnauti Mišioms. Buvau dar ką tik po Pirmosios Komunijos. Kartu patarnavo ir bendraamžių, ir vyresnių berniukų, kasmet vis naujų ateidavo. Neateidavau kiekvieną sekmadienį, nes gyvenome Korsakų kaime, toliau nuo Žaslių, tai vis sutrukdydavo įvairūs ūkio darbai. 

Mokykloje turbūt žinojo apie Jūsų religinius įsitikinimus. Kai to laiko mokykloje buvo svarbus ateistinis auklėjimas, tikriausiai priekaištaudavo?

Ateistinis auklėjimas teigė, kad Dievo nėra, o auklėtoja sakė esą gaila, kad keli mūsų klasės berniukai eina patarnauti Mišioms, o mergaitės per procesijas barsto gėles. Auklėtoja per klasės valandėles dažnai priekaištaudavo, kartais elgdavosi labai įžeidžiančiai. Vis sakydavo, kad mes esame tamsybininkai, o kaip mokiniai, turime žinoti, kad Dievo nėra, nes net į kosmosą skridęs Gagarinas jo nematė… Buvo mamą pasikvietę. Ji pasakė, kad kol vaikas yra nepilnametis, jis turi klausyti tėvų.

Jūsų paskutiniais mokslo metais kartu su tauta patyrėte Atgimimą. Kiek tas jautėsi mokykloje ir kaip tada mokytojai vertino bažnyčią lankančius mokinius? 

Nežinau, nes aš po aštuonių klasių išvykau mokytis į Kauno politechnikumą. Čia niekas nežinojo, kad aš lankau bažnyčią, nes aš savaitgaliais grįždavau į kaimą. Žaslių bažnyčioje išgirdau apie kvietimą burtis į įvairias organizacijas, prisimenu, kad siūlė jungtis prie jaunalietuvių. Kaune mokiausi pusketvirtų metų, Politechnikumą baigiau pavasarį, atlikau praktiką, du mėnesius padirbau, o tada stojau į seminariją.

Renkantis kunigystę gali nulemti įvairios priežastys: artimieji, aplinka, patirti įvykiai, sutikti asmenys ir daug kitų dalykų? O kaip atsitiko Jums? 

Man nebuvo svetima vaikščioti į šokius, būti su jaunimu. Aišku, sąžinė jautė, kas yra gerai, o kas blogai. Man atrodo, kad nebuvau labai gerai praktikuojantis katalikas, nors vakarais visada sukalbėdavau „Tėve mūsų“. Bet apie seminariją nebuvo nė minties. Baigęs Politechnikumą ir įgijęs elektriko specialybę, vis pagalvodavau, ar eiti dirbti, ar toliau mokytis ir stoti į aukštąją mokyklą. Tada dar kvietė į tarybinę armiją, o Lietuvos valdžia ragino neiti, nes ta armija ne mūsų. Ir aš gavau šaukimą, girdėjau apie gaudymus, taigi buvo neramu, persekiojo įvairios mintys. Ir štai vieną dieną tėtė pasakė, kad sugedo Žaslių bažnyčios vargonų variklis, reikia jį pataisyti. Jis pats buvo elektrikas, bet nesiryžo imtis tokio darbo, sako, tu turi aukštesnį elektriko išsilavinimą, tai gal sugebėsi pagelbėti. Nuvažiavau į Žaslius, pataisiau tą vargonų variklį. Kadangi buvo gegužinės pamaldos, vargonininkas Eugenijus Balnys turėjo groti, tai aš galėjau patikrinti, kaip veikia pataisytas variklis, ar jis tikrai išpūs dumples. Kunigas meldžiasi prie altoriaus, groja vargonai, o man, žvelgiančiam iš viršaus taip gera pasidarė… Vis mąstau, ką man toliau veikti. Į galvą ateina mintis – o gal man tapti kunigu? Bet aš tą mintį veju šalin – ne, nesąmonė, juk kunigai negali vesti, jiems negalima šeimos turėti… Po kelių savaičių ateinu patarnauti Mišioms į zakristiją. Klebonas kunigas Juozapas Napaleonas Anusevičius sako gavęs kvietimą norintiems stoti į seminariją. „Kas nori važiuoti?“, – paklausė jis. Mūsų patarnautojų didesnė dalis jau pilnamečiai. Visi atsakė „ne“, o kai klebonas priėjo prie manęs, pamatė mane abejojantį. Tada man liepė po Mišių pasilikti. Klebonas sakė pastebėjęs mano akyse abejonę ir paklausė, ar aš galvojąs apie kunigystę. Atsakiau, kad ne. „O ar į tavo galvą kada nors buvo atėjusi tokia mintis?“, – tada paklausė klebonas. Atsakiau, kad taip, kai taisiau vargonų variklį. „Čia gali būti kvietimas“, – pastebėjo klebonas. Bet juk aš nesu tikras, o klebonas pasiūlė pabandyti. Sakė, kad iki šventimų yra galimybė ištirti save. Tas mane suintrigavo. Bet man visa tai atrodė nepažįstama tema. Vis dėlto nusprendžiau pabandyti. Nuvežiau dokumentus į seminariją ir mane iškart priėmė. Tas savęs tyrimas ir ieškojimas užtruko trejus metus, o tada įvyko lūžis, ir aš sau pasakiau, kad noriu čia būti. Iki trečio kurso vis abejojau: tai noriu, tai nenoriu, vis dairiausi atgal, nežinodamas, ko iš gyvenimo noriu.

Esate iš tos kartos, jog kai stojote į seminariją, turbūt jau nereikėjo „prisiregistruoti“ pas saugumiečius?

Tada buvo antri metai, kai kagėbistai nekontroliavo.

Seminarijoje studijavote kartu su tais, kurie buvo praėję KGB pinkles, galbūt kai kurie tapę jų „draugais“. Ar nejautėte vyresniųjų seminaristų pavydo, kad Jums to nereikėjo patirti?

Mūsų kursas buvo turbūt gausiausias seminarijos istorijoje – įstojo net 65. Kai kurie buvo sugrįžę iš anksčiau, kai kurie po armijos ar iškart po vidurinės mokyklos. Kad visi galėtume sutilpti, mums turėjo ieškoti didelių auditorijų. Aš tik į seminariją įstojęs sužinojau, kad anksčiau įstojusiems reikdavę „pasikalbėti“ su kagėbistais. Tik studijų metu iš seminarijos vadovybės, dėstytojų, vyresnių klierikų sužinojau, kad kai kurie yra jėzuitai, pranciškonai, esama kunigų, baigusių pogrindžio seminariją, o ir tokių, kurie „draugauja“ su kagėbistais. 

Kaip apibūdintumėte laiką seminarijoje? Juk studijavote jau laisvoje Lietuvoje, tai turbūt ir klierikams buvę laisviau, ir studijos jau kitokios? Ar nebuvo labai sunku? 

Kai kuriems buvo labai sunku. Vienas išvyko po pirmos nakties, kitas – po savaitės. Pajuto atsidūrę ne savo vietoje. Man buvo labai smalsu ir įdomu, nors ir aš po dviejų savaičių dėjausi daiktus ruošdamasis išeiti… Po rekolekcijų išgyvenau supratimą, kad kunigas yra aukščiausia tobulybė, taigi toli kaip Mėnulis, o aš esąs prie žemės ir nesu vertas, tai ne man. Bet mane pamatė vienas iš vyresnio kurso ir paklausė, ar man čia blogai, gal sunku? Atsakiau, kad ne, bet jaučiuosi nevertas būti kunigu. O jis atsakė, kad mes čia nė vienas nesam vertas, bet jei man kažkiek įdomu, siūlė neskubėti, juk niekas neveja, pabūti ir rasti atsakymus. Tada likau ir tapo paprasčiau. Man netrukdė regulos, kai reikėjo maldos ar tylos, negalvodavau, kada čia viskas baigsis, nors nebuvau kruopščiai visko besilaikantis.

Parvažiavęs į gimtąją Žaslių parapiją turbūt aplankydavote kleboną?

Tada tebeklebonavo kunigas Juozapas Napaleonas Anusevičius, bet buvo ir altaristas kunigas Česlovas Kavaliauskas. Labai įdomu būdavo su juo pasikalbėti. Prieš kunigystės šventimus jau klebonavo kunigas Stasys Čiupalas.

Pirmojo jūsų seminarijos kurso sąrašuose buvo net 65 seminaristai, didesnė jų dalis kilę iš kaimo. Vėliau dėl įvairių priežasčių klierikų sumažėjo. Kiek iš tų 65-ių tapo kunigais?

Kunigais tapo pusė iš jų. Penki jau mirę, keli pasitraukė iš kunigystės ir sukūrė šeimas.

Papasakokite apie tą laiką, kai laukėte šventimų ir tą 1996 metų balandžio 28-ąją, kai Jus įšventino kunigu.

Kai įstoji į seminariją, vis galvoji, kada bus šeštas kursas, o studijų apvainikavimas baigsis kunigystės šventimais. Be abejo, šventimų lauki. Bet pirmiau būna diakono šventimai, o tik paskui sužinai apie kunigystės šventimus. Laukdamas šventimų patiri vidinį nerimą, ar tave vertindama seminarijos vadovybė, o gal vyskupas, nepasakys, kad neturi pašaukimo, nesi vertas būti kunigu ir keliauk iš čia… Gavęs šventimus supranti, kad tai, ko siekei, išsipildė. Aišku, dar prieš diakono šventimus reikia duoti celibato įžadus, o tai sprendimas visam gyvenimui. Kadangi tada neturėjau draugės, tai neturėjau ką prarasti. Bet juk gyvenimas prieš akis ir nežinai, kaip jis susiklostys, ar tavo širdis nesuspurdės pamačius gražią moterį, ar tu nenorėsi sukurti šeimos, ar ištversi davęs šį įžadą. Klausimų ir abejonių buvo daug, prieš duodamas celibato įžadus visą naktį nemiegojau, bet paskui iš visos grupės pats pirmas nuėjau.

O ką galite papasakoti apie kunigystės šventimų dieną?

Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis juos suteikė Žaslių Šv. Jurgio bažnyčioje per Šv. Jurgio atlaidus. Vyskupo prašiau, kad šventimai būtų tėviškės bažnyčioje. Jis sutiko. Žmonių į bažnyčią susirinko gausiai, atvyko daug seminaristų ir kunigų. Kartu buvo ir Primicijos. Šventimai kaimo parapijoje yra didelė šventė, o Arkikatedroje žmonės tų šventimų daug kartų matę. Praeityje iš Žaslių parapijos buvo kilę daug kunigų, o aš buvau pirmasis po kardinolo Vincento Sladkevičiaus. Beje, Kaišiadoryse jis man suteikė Sutvirtinimo sakramentą, o kai buvau klierikas, tai kartą Arkikatedroje išdrįsau prie jo prieiti ir pasisakyti, jog esu iš Žaslių. Jis apsidžiaugė ir mane palaimino.
Ar Žaslių buvę mokytojai, klasės draugai, parapijiečiai, džiaugėsi, kai dar vienas iš jų tapo kunigu?

Šventimų ir Primicijų dieną buvo daug sveikintojų, o buvusi auklėtoja vis perduodavo linkėjimus per mamą ar seserį.  

Pirmieji kunigystės metai – vikaro darbas. Ką galite papasakoti apie tai?  

Dar tapęs diakonu buvau paskirtas į mano tėviškės Žaslių kaimyninę Elektrėnų parapiją. Po metų tapęs kunigu, čia 2 metus tarnavau vikaru. Kai atvykau čia, meldėmės koplyčioje, o kai tapau kunigu – jau naujoje bažnyčioje. Kol nesi kunigas, būni nuolankesnis, o gavęs šventimus, imi jaustis toks pat kunigas, kaip ir klebonas. Jei jis prašo ką nors padaryti, imi prieštarauti, kodėl būtent aš, o ne jis turime daryti. Reikia laiko ir patirties suvokti, kad skiriasi kunigų pareigybės – vienas yra klebonas, o kitas – vikaras. Klebonas sakė laiminąs mano darbus, kuriuos manau esant reikalinga daryti. Juk aš gerų pavyzdžių po studijų seminarijoje buvau matęs. Kitose vietose jaunam kunigui daryti kažką nauja gal būtų buvę sunkiau, gal žmonės nesuprastų, sakytų, kad pas juos nėra tokios tradicijos, esą taip nedarydavę, todėl ir dabar nereikia. O Elektrėnai buvo nauja parapija, ką bedarytum, viskas bus gerai. Bet jokios patirties ir programos, kaip dirbti, neturi. Buvau įpareigotas dirbti su jaunimu.  O kaip? Aiškių gairių neturėjome, todėl teko daryti mokantis iš savo klaidų. Pradėdavom nuo Katekizmo, o baigdavom žaisdami krepšinį ar futbolą. Daug padėjo ryšiai su Vokietijos Padeborno vyskupija, turėjome įvairių stovyklų ir mokymų jaunimui. Jaučiausi kaip pats sau režisierius, ta laisvė buvo savotiška dovana. Bet ir klebonas daug ko išmokė.

O ar tikybą mokiniams dėstėte?

Kai įvedė tikybos dėstymą ir nebuvo pakan­kamai katechetų, į mokyklas ėjo klierikai, vienuolės ir vienuoliai, kunigai. Aš jau nuo antro seminarijos kurso vykdavau dėstyti tikybos į Kauno  ir Elektrėnų mokyklas. Iš pradžių iš Elektrėnų net transportą atsiųsdavo, vėliau kartą per savaitę važiuodavau autobusu, o už kelionę sumokėdavo. Kai tapau diakonu ir kunigu, vėl ėjau į Elektrėnų mokyklas dėstyti tikybos.

Beje, su Elektrėnų miestu esu pažįstamas nuo vaikystės, nes čia gyveno mano teta su vaikais. 

Pirmoji Jūsų klebonavimo parapija – Kruonis. Ten dirbote tris metus. Ką prisimenate svarbiausio iš Kruonio? Kokius darbus spėjote atlikti?

Kruonyje patyriau pirmąją kaip klebono patirtį. Būdamas vikaru kartais manai, kad pats darytum kitaip negu klebonas, o kai pats tampi šeimininku, pats renkiesi, ką daryti. Bet tai, ką būdamas vikaru maniau esant reikalinga daryti Elektrėnuose, visai netiko kaime. Čia kai kurie mieste įprasti dalykai būtų nesuprantami, nepriimtini. Į kaimo parapiją negali ateiti su iš anksto susidaryta savo programa, reikia prisitaikyti, atvykus pirmiausiai žmonių paklausti, ko jie norėtų. Čia teko pasirūpinti, kad būtų suremontuota bažnyčios išorė ir klebonija. Parapija, į kurią pirmąkart paskiria klebonauti, tampa sava, pirmąja meile. Kai paskyrė į Kruonį, vyskupo paklausiau, kiek čia mane žada laikyti, kad galėčiau planuotis ūkinius darbus. Sakė trims metams galiu būti ramus, o paskui bus matyti. Nors dar buvau numatęs darbų Kruonyje, bet po trejų metų mane paskyrė į Jiezną. Gal skirti ten buvo motyvas Kruonyje atlikti darbai, nes Jiezne reikėjo atlikti daug ką remontuoti.

Ką galite papasakoti apie Jiezne nuveiktus darbus? 

Į Jiezną atvykau 2001 metų vasaros pradžioje. Tada vėl paklausiau vyskupo, kiek čia mane žada laikyti. Atsakė, kad išbūti Jiezne galiu tikėtis 10 metų. Kadangi ten dažnai keitėsi klebonai, tai parapijiečiams pasakiau, kad kito klebono greitai nelauktų, aš čia būsiu 10 metų ir turėsite su manimi draugauti. Bet išbuvau 24 metus. Nesitikėjau tiek laiko čia praleisti, dėkoju vys­kupams Juozui ir Jonui, kad manimi pasitikėjo. Iš tiesų čia prabėgo gražiausi mano kunigystės metai. Kai turi 30 metų kunigystės stažą, pamatai kad jaunatviškas entuziazmas jau praeityje. 

Jiezne buvo daug ūkinių darbų. Su Dievo pagalba atsirado parapijiečių, rėmėjų, padėjėjų – jų pagalba pavyko sutvarkyti gražią barokinę  Šventųjų arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčią. 

Jieznas yra miestas, kiek jame ir aplinkiniuose kaimuose buvo parapijiečių, kokia dalis jų sekmadieniais lankydavosi bažnyčioje? 

Man atvykus Jiezne buvo apie pusketvirto tūkstančio parapijiečių, pastaraisiais metais jų sumažėję bent tūkstančiu. Bet lankomumas bažnyčioje nelabai sumažėjo, nepaisant to, kad daug žmonių palaidojau, dalis paseno, bet pasikeitė kartos. Džiaugiausi, kad žmonės išlaisvėjo. Anksčiau, pamatę kunigą, jie susikaustydavo, bijodavo burną praverti, o dabar, nors išliko pagarba, bet pamatę ir ranką pakelia, šypsosi, nebijo pasakyti savo nuomonę. Girdėjau, kad ir naujasis klebonas kunigas Algirdas Akelaitis tą jaučia.

Kas tie aktyviausieji bendruomenės žmonės, kokios čia tradicijos?

Bendruomeniškumas labiausiai jaučiasi, kai, pavyzdžiui, kam nors susirgus, kaimynai ateina padėti. Parapijoje būdavo gražių tradicijų kaimuose surengti gegužines pamaldas ar per kalėdojimą. Atvykdavęs rasdavau viskuo pasirūpinta: altorėlis įrengtas ir papuoštas, suorganizuota, kur pietaus ar vakarieniaus klebonas. Bet mirė visa tai organizuodavęs žmogus, ir tradicijos tą tęsti nėra kam. Taigi kartais viskas priklauso nuo vieno žmogaus.  

Kiek krikštų, santuokų ir laidotuvių vidutiniškai per metus būdavo Jiezne?

Kasmet palaidodavau vidutiniškai po 60 parapijiečių, taigi per tuos čia praleistus metus jų galėtų būti apie pusantro tūkstančio. Sutuokiau keliskart mažiau, krikštų būta įvairiai – nuo 10 iki 30 per metus. Jau ir pakrikštytųjų vaikus krikštijau. Žmonės miršta, ir jei juos pakeičia jaunesni, tai gerai, o jei nepakeistų, bažnyčia ištuštėtų.

O kiek priimdavo Pirmąją Komuniją, gaudavo Sutvirtinimo sakramentą?

Būdavo įvairiai, kartais 10, kartais – 15, 20 ar 30 vaikų priimdavo Pirmąją Komuniją. Pastebėjau, kad mažai jaunimo priima Sutvirtinimo sakramentą, mažai tėvų supranta jo svarbą.

Jau įprasta, kad jaunimas, priėmęs Pirmąją Komuniją, nesilanko bažnyčioje, o tokių kurie nesibaimina kunigo ir klausyklos, tėra vienetai. Kaip Jums atrodo, kodėl?

Nesilanko todėl, kad nesilanko tėvai, o tėvai nesilanko todėl, kad nesilankė ir jų tėvai. Mano vaikystėje pakako dviejų savaičių prieš Pirmąją Komuniją, kad suprastume, kas tai yra, nes turėjome sąmoningo tikėjimo tėvus, o dabar į bažnyčią ateinama dažniausiai tik atvedant vaikus ruoštis Pirmajai Komunijai. Nepakanka į bažnyčią sekmadieniais ateiti tik tada, kol vaikas ruošiasi Pirmajai Komunijai. Dar reikia atrasti santykį su kunigu, tarpusavyje ir Dievu. 

Kaip tada vertinate tokio jaunimo religinį sąmoningumą?

Religinis sąmoningumas priklauso nuo tėvų sąmoningumo. Jei šeima yra praktikuojanti, sąmoninga, tą perduoda ir vaikams. Jei tėvai nepraktikuojantys arba tik proginiai katalikai, į bažnyčią ateina tik per Kalėdas, Velykas, gal dar atlaidus, tai tokių vaikai tikėjimo pagrindų neturi. Tokių kaltinti negali, bet mano, kaip kunigo pareiga bandyti juos užkalbinti ir ieškoti būdo ar formų, kad jie ieškotų Dievo. Kunigai pastebi, kad ruošdami sakramentams vaikus turime stengtis daugiau dėmesio skirti jų tėvams. Jei per tą laiką tėvai „užsikabina“, atranda Dievą, tai galime džiaugtis. Kiti variantai vaisių neduoda. Jei tėvai nepasikeičia, sekmadieniais į bažnyčią neina ir vaikų nesiveda, tai per pasiruošimą Pirmajai Komunijai vaikų gautą tikėjimo ugnelę užgesina. Be abejo, tikėjimo sėkla pasėta, Dievas ją augina. Gyvenime reikia sukrėtimų, kad vėl prisimintų Dievą. Taigi norint, kad vaikas turėtų sąmoningą tikėjimą, reikia šeimos pavyzdžio. Beje, kai kurie tėvai tikėjimą atranda „Alfa“ kursuose.

Kaip dažnai per tuos metus Jiezne kalėdojote? Kokie įspūdžiai iš pokalbių su aplankytais parapijiečiais labiausiai įsiminė? Daugelis jų turbūt reti svečiai bažnyčioje. Ką sakėte tiems, kurie nemyli Kristaus ir sekmadieniais randa svarbesnių reikalų, negu nueiti į bažnyčią?

Jiezno parapijoje kalėdodavau kasmet iki tapau generalvikaru. Bet kalėdodavau vienais metais mieste, kur gyvena apie 1000 parapijiečių, o kitais metais – kaimuose, kur gyvena apie 1500 žmonių. Skiriasi žmonės ir kaimai. Viename kaime kunigas labiau laukiamas, kitame žmonės abejingi: apsilankysi – gerai, neapsilan­kysi – dar geriau. Raginimas lankyti bažnyčią neveikia. Pamačius nusistatymą prieš kunigus man kildavo klausimas: kodėl? Dažniausiai atsakydavo, kad esą kažkokį giminaičio pusbrolio vaiką kunigas apibarė. Arba išgirsdavai kokią nors legendinę istoriją, o ne asmeninį nusivylimą. Mano tikslas būdavo parodyti, kad esu žmogus, o ne žvėris. Kalėdojančio kunigo misija yra laiminti namus, juos pašventinti, pasimelsti už čia gyvenančius žmones ir juos palaiminti. Kai kurie sakydavo, kad nereikia, kiti liepdavo išeiti. Įsiminė atvejis, kai žmonės sakė, jog į kaimyninį namą neičiau, nes ten esą gyvena pijokėlis. Bet aš vis tiek panorau užsukti. Radau jį girtą gulintį. Po poros metų vėl man siūlė į tą namą neiti, o aš užsukęs radau užrakintas duris. Dar po dviejų metų per trečiąjį kalėdojimą kaimynai vėl siūlė tą namą praleisti, bet aš suabejojau ir užsukau. Radau tą žmogų gyvenantį kukliai, bet išsiplovusį grindis, susitvarkiusį, susišukavusį, se­niai begirtavusį, sakiusį, kad manė, jog pas jį, labai nusidėjusį, kunigas neužeis… Jis išgirdo, kad kunigas lankysis, ruošėsi, žinojo, kad anksčiau jo nepriėmė, todėl abejojo, ar nepraeisiu pro šalį. Man tai buvo ženklas, kad jei vieną kartą neprisibeldi, belskis antrą ar trečią kartą ir nebijok tą daryti. Aišku, jei pasitaikydavo, jog kunigo jiems nereikia, tai neužeidavau, bet tokiems atsakydavau, kad jei manęs reikės, gali kreiptis, aš ateisiu.

Kalėdodamas gerai susipažįsti su parapijos teritorija, sužinai apie tai, kur gyvena bažnyčioje besilankantys parapijiečiai, pamatai tuos, kurių sekmadieniais Mišiose nebūna, tada paklausi, ar vaikai pakrikštyti, ar jie gyvena susituokę bažnyčioje. Niekada nemoralizavau, o besikalbėdamas padrąsindavau, kad jei norėtų, galėčiau pakrikštyti, jei nėra kliūčių – tai ir sutuokti. Kai kas sakydavo, kad dar per anksti, kai kas – kad jau per vėlai tiek daug metų kartu nugyvenus… Kai kalbiesi, bendrauji, atrandi santykį ir su bažnyčioje nesilankančiais.  

Čia eina ir parapijos laikraštis „Jiezno parapijos žinios“.

Prieš mane Jiezne dirbęs klebonas kunigas Gintautas Jančiauskas 1999 metų pabaigoje pradėjo jį leisti. Tokią idėją pasiūlė tuometinis „Lietuvos geležinkelių“ Informacijos ir leidybos cen­tro vadovas, iš šio krašto kilęs Gintautas Judickas. Laikraščio leidybą kartą per mėnesį tęsiau aš, jis leidžiamas ir atėjus naujam klebonui. 1000 egzempliorių tiražu A5 formato laikraštyje skelbiamos svarbiausios Visuotinės, Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Kaišiadorių vyskupijos naujienos, katechezė, parapijos žinios ir skelbimai. Iš pradžių leidyba buvo nuostolinga, bet paskui pradėjome prašyti parapijiečių aukų, tai jų užtekdavo apmokėti spausdinimo išlaidas. Laikraščiu ypač džiaugiasi toliau nuo Jiezno gyvenantys parapijiečiai, kurie kas sekmadienį į bažnyčią ateiti negali. Įkūrėme ir parapijos tinklalapį Jieznoparapija.lt.

Ar būtų galima pasakyti, kad pandemija įvarė daug baimės, kai kas prarado drąsą ir į bažnyčią eiti, nors anksčiau eidavo?

Aš asmeniškai buvau priešiškas draudimui eiti į bažnyčią. Visais laikais, kai žmogui sunku ar baisu, jis turi rasti prigelbstį bažnyčioje. Ateizmo metais, kai uždarinėjo bažnyčias, kitos veikė ir jų durys būdavo atviros. Su valdžios sprendimu pandemijos metu riboti bažnyčių lan­kymą ir drausti švęsti teko susitaikyti. Aš stengiausi melstis, sakydavau, kad jūs lyg ir negalite dalyvauti, bet Mišias aukosiu, bažnyčios durys atviros, jei kas užeisit – neišvysiu. Užeidavo po kelis žmones. Dabar dalis bažnyčios lankytojų negrįžo. Dalis jų mirė arba nuseno ir jau fiziškai nepajėgia ateiti. Ar tada dalis žmonių neateidavo todėl, kad išsigando? Turbūt taip. Kiti nėjo, nes mes pasakėme, kad negalima. Kiti galbūt ėjo iš įpratimo, o per pandemiją įprato neiti, tai ir dabar neina. 

Kiekvienas kunigas, išsikeldamas iš ankstesnės parapijos, joje palieka savo pėdsakus, ypač išdirbęs ilgai. Kaip manote, kokius pėdsakus Jiezne palikote Jūs?

Apie Jiezne paliktus pėdsakus galėtų pasakyti parapijiečiai. Mano manymu, jei parapijiečiai ima pernelyg vertinti savo kleboną, tada jam išėjus naująjį kunigą sunkiai priima. Ima sakyti, kad štai anas darė kitaip, prie jo buvę geriau, kai kas išvis pradeda neiti į bažnyčią. Išvykdamas iš Jiezno aš parapijiečiams sakiau, kad vietoje manęs atvyks nuostabus kunigas ir prašiau jį šiltai priimti. Man smagu, kad į Jiezną atėjus naujam klebonui žmonės neišsilakstė, todėl jis labai džiaugiasi. Džiaugiuosi ir aš, kad Jiezno parapijiečiai prisirišo ne prie manęs, o prie Bažnyčios, bažnyčioje jie jaučiasi kaip namuose. 

Į pasaulietinius renginius įprasta kviesti pakalbėti ar ką nors pašventinti kunigą. Kaip Jums atrodo, ar kviečiama dėl įpročio, ar dėl kunigo, kaip parapijos klebono asmenybės, svarbos?

Suprantama, kad norint pabrėžti šventės svarbą, į ją reikia pasikviesti svarbesnį asmenį. Jei toje bendruomenėje kunigas svarbus, tai jį ir kviečia. Jei kunigas turi santykį su kviečiančiais asmenimis, tai jie kviečia ir kaip žmogų, su kuriuo miela bendrauti, o be to, jis ką nors išmintingo pasako. Jei kviečia ką nors pašventinti kaip tradicinį veiksmą ar prietarą, kad jei, pavyzdžiui, pastačius parduotuvę, kunigas ją pašventins, tai bus sėkmė ir daug pelno turės, tai kitas atvejis. Bet ir tada negali atsisakyti eiti ar tokį prašymą ignoruoti. Juk atsiranda proga ką nors tuo atveju tinkamo pasakyti. Gal ne viskam pritariu, bet verčiau parodyti, kad aš esu ir su jais. 

Kaip manote, kodėl „gerovės“ Lietuvoje jaunos šeimos vengia turėti vaikų arba pasitenkina vienu? 

Ko gero, kiekviena šeima turi atskirą istoriją. Yra daug priežasčių. Kai kas iš tiesų fiziologiškai negali susilaukti vaikų. Galbūt jei moteris nėra laiminga ir saugi savo šeimoje, vyras vis pyksta, išgėrinėja ar nueina į šoną, ar ji norės nuo tokio žmogaus turėti vaiką? O gal jis ją paliks? Arba jei jau turi vieną vaiką, ar norės dar turėti antrą ir trečią? Be to, išsivysčiusių valstybių problema yra įprasti naudotis patogumais. Vaikų auginimas užima daug laiko, reikia aukotis. Kai bendraamžiai draugai giriasi buvę koncerte ar sporto varžybose, arba per atostogas poilsiavę užsienyje, o moteris to negali dėl vaiko, pamato, kad jo auginimas ją labai apriboja, kai kiti sau gali įvairias pramogas leisti, tada supran­ta, ką tai reiškia. Arba ūgtelėjusį vaiką atidavusi pabūti pas senelius, moteris pamato, kokia tada būna laisvė, tada jau nenori grįžti į ankstesnį gyvenimą tarp keturių sienų ir antro vaiko vengia. Manau, kad šios priežastys yra svarbios. Be to, esu pastebėjęs, kad iš daugiavaikių kilusios šeimos atsineša brolių ir seserų patirtį, tokios trokšta, kad ir jų vaikai turėtų brolių ir seserų. Gal ne dešimt, bet ir ne du ar tris. Tačiau jei tėvai kilę iš vieno vaiko šeimos, tokiems ir vieno vaiko užtenka.

Keldamasis gyventi į naują vietą žmogus patiria stresą. Kiek laiko užtruko, kol išsikėlęs iš senos vietos ir įsikūręs naujoje, apsipratote?

Man sunkiausia buvo per paskutines Mišias Jiezne, kai reikėjo palikti savo šeimą. Buvo labai melancholiška nuotaika, nes visur aplink sava: ir altorėlis, ir paveikslėlis, ir darželis, ir medelis, pažįstami žmonės, su kuriais gali pasikalbėti, jų pagalbos paprašyti. O į Žiežmarius atvykęs jaučiausi visai vienas, iš tiesų patyriau šiokį tokį stresą. Kiekvienas žmogus yra skirtingas ir skirtingai į tą patį reaguoja. Ir kunigui, įleidus šaknis vienoje vietoje, būna sunku jas išrauti. Bet žinai, kad ateis laikas ir būsi iškeltas. Kai gauni vyskupo raštą su pranešimu, kad esi iškeliamas, transformuojiesi ir pamatai, kad būtent dabar tas laikas jau atėjo. Vieni tą išgyvena lengviau, kiti – sunkiau. Sakyčiau, kad labai priklauso nuo to, kaip esi priimamas naujoje vietoje. Kartais iškeliami kunigai būna labai nelaimingi ir palieka nepalankią aplinką, buvusiems parapijiečiams sako, kad kai kitas klebonas ateis, bus blogai, jis viską, ką aš padariau, sugriaus, kaltina vyskupą, kad jį iškelia. Atėjus į tokią vietą gali būti sunku, naująjį kleboną kaltins, kad jis „išėdė“ mūsų brangų mylimą kunigą. Bet juk ne aš pats pa­si­rin­kau ir neatvykau kažką „ėsti“. Esu toks pat žmogus, kaip ir jūs, jums sunku prarasti savo mylėtą kunigą, man irgi sunku palikti ankstesnę vietą. Esu atviras, tikiuosi ir jūsų atvirumo – juk turėsime kartu gyventi. Atvykęs čia radau gerus žmones ir man nebuvo streso. Jie man papasakoja apie parapiją ir joje esančias tradicijas. Čia esu devyni mėnesiai. Galbūt dar negalėčiau sakyti, kad mano namai Žiežmariuose, bet esu kaip namuose, streso laikas jau praėjęs. Viliuosi, kad viskas bus gerai. 

O gal kas nors Žiežmariuose kitaip, ką netikėta radote?

Žinojau, kad parapijoje yra net 23 kapinės. Bet tai ne daugiausia vyskupijoje. Vėlinių proga jas aplankyti užtrunka. Gal kiek netikėta, kad parapijoje mažoka lankančių bažnyčią – tik apie 5 procentai, tai yra apie 300 žmonių iš maždaug šešių tūkstančių. Jiezne lankomumas buvo geresnis. Nustebino, kad pernai atvykęs radau tik dvi santuokas, dar keturias poras sutuokiau aš, bet  trys iš jų buvo našliai. Jiezne santuokų kasmet būdavo daugiau. 

Ką apie savo buvusias parapijas papasakojote savo įpėdiniui, ką jam patarėte?

Pasakiau, kad prašiau parapijiečių, jog jie jį priimtų atvira širdimi ir kuo šilčiausiai. Jam surašiau, kaip švęsdavome kiekvieną šventę, pasakiau, į ką atkreipti dėmesį ūkiniuose reikaluose ir apie tai, ką dar norėjau padaryti, bet nespėjau. O jei kils klausimų, tegul skambina.

O ką apie naująją Žiežmarių parapiją išgirdote iš buvusio klebono?

Trumpai jis čia tedirbo, tik du metus, bet sakė, kad parapijoje daugiau tradicinių, o ne giliai tikinčių, kad turėsiu padirbėti norėdamas suburti bendruomenę.  Bet radau visą būrį tikinčių žmonių, yra „Alfa“ kursą lankančių.

Kokių darbų jau atlikote Žiežmarių parapijoje ir kokių svajonių čia turite?

Atvykęs dar per vasarą spėjau pasirūpinti klebonijos išorės remontu (vidus jau buvo suremontuotas). Svajojame pakeisti bažnyčios langus. Jie ne tik vizualiai prastai atrodo, bet ir šaltį praleidžia. Nors bažnyčia šildoma dujomis, už jas nemažai sumokame, bet šilumos trūksta. Pradėjome rinkti lėšas langams pakeisti, tikiuosi, kad padės ne tik parapijiečiai, bet ir įmonės. Gal ne visus langus iškart pakeisime, bet pradžią padarius gal toliau greičiau sektųsi. 

Girdėjau apie atrastą paveikslą, kuriuo papuošėte kalėdinę Prakartėlę.

Tą paveikslą pamačiau pakabintą ant sienos šoninėje zakristijoje. Žiūriu, kad apnykęs, rėmai juda. Supratau, kad jeigu nerestauruosime, prarasime. Radau restauratorių. Drobę reikėjo klijuoti ant kitos drobės porėmio. Paveikslas dar nebuvo rodytas bažnyčioje, todėl pastatėme Prakartėlės vietoje, kad žmonės pamatytų, kokį turtą turime. Tai iš tiesų gražus XVIII amžiaus nežinomo dailininko kūrinys, kuriame pavaizduota kelionė į Egiptą.

Beje, per Kryžiaus Išaukštinimo atlaidus išstatėme Jėzaus Nukryžiuotojo atvaizdą. Tai kitas barokinis paveikslas, pagal meninę ir sakralinę vertę stipresnis už „Šventosios šeimos poilsis pakeliui į Egiptą“. Jėzaus Nukryžiuotojo pa­veiks­las dabar puošia centinį altorių.   

Kartais girdime sakant, kad vienas ar kitas kunigas yra šiuolaikinis. Iš rečiau į bažnyčią vaikštančių dažnai išgirstu, kad toks nesilaiko nustatytų taisyklių. Kaip Jūs suprantate tokį api­būdinimą? 

Priklauso nuo to, ką taip sakantieji turi galvoje. Ar tas šiuolaikiškumas pagal Bažnyčios, ar pagal pasaulietinį požiūrį? Dalis kunigų dar turi tokį požiūrį, kad, kaip ir sovietiniais metais, kai bažnyčios pasaulietiniam gyvenimui buvo uždarytos, o kunigai tarnavo tik prie altoriaus, bažnyčioje ir klebonijoje, jie esą ir dabar turi būti tik altoriaus tarnai. Jei kunigo reikia kitur, esą žmonės turi pakviesti. Bet šiuolaikinis kunigas, kaip sakydavo popiežius Pranciškus, turi išeiti iš bažnyčios, nemoralizuodamas bendrauti ir būti su tais, kurie į bažnyčią neateina. Jie turi savo gyvenimu liudyti džiaugsmą ir Viltį. Man šiuolaikinis kunigas yra tas, kuris negąsdina, yra visiems prieinamas, bet tuo pačiu ir dvasingas, pas kurį galima užeiti pasikalbėti ir išminties pasisemti. Pasauliečio požiūriu gali atrodyti, kad šiuolaikiškas kunigas ir girtauja, ir puotauja, ir lėkštus anekdotus pasakoja… 

Vis dažniau pasitaiko, kad tas šiuolaikinis kunigas meta kunigystę arba suspenduojamas. Kokios mintys tada apima Jus, Kunigystės sakramentą priėmusį prieš 30 metų?

Dvejopos. Negaliu jo pasmerkti, nes nežinau jo gyvenimo istorijos. Juk kiekvienas žmogus yra atskira istorija. Vienas Dievas težino, kas, kodėl, dėl ko, todėl ne man vertinti ir niekada nenorėčiau tą daryti. Gal kunigas buvo ne iš pašaukimo – o juk kartais taip susiklosto, kai žmogus pasirenka kunigystę, bet yra nelaimingas. O juk būna, kai kunigui pasako, kokie jūs kunigai esate nelaimingi, nes esą daug ko atsisakote, kenčiate, didelę auką darote. Jei kunigas jaučiasi daug atsisakęs ir sukandęs dantis kenčia būdamas piktas ant viso pasaulio, tai jis prastas kunigas. Jeigu jis atrado pašaukimą ten, kur buvo tikrai šaukiamas, tai vienas variantas. Bet jei jis atrado pašaukimą tarnauti žmonėms, o išgyvendamas krizę neranda atramos bendruomenėje, tarp kolegų kunigų ar vyskupų gal dėl uždaro būdo ar kitų priežasčių, o atranda paguodą moters glėbyje, nenori būti vienišas, nesuprastas, tada gali palikti kunigystę. Dievas priims, jei pasirinksi kelią ir ne pagal Jo planą. Bet jei Dievas tave pašaukė, o tu pajutai, kad tai yra pašaukimas, nors ir patirtum sunkumus, vis tiek to negali pamiršti. Juk negali būti taip, kad prieš 20 ar 30 metų buvai pašauktas į kunigystę, o praėjus tiek metų – jau ne. Nepaisant to, kokį sprendimą bepasirinktum, Dievas vis tiek mylės. Aš nesmerkiu kunigystės atsisakiusiųjų. Man nepatinka tada, jei kunigystę paliekantis arba suspenduojamas sako, kad čia viskas blogai, jis nusivylęs, o dėl jo pasirinkimo kaltina kitus. Tai negarbinga. Turėtų sakyti, kad tai jo pasirinkimas ir sprendimas atsiprašant tų, kuriuos įskaudino ir dėkojant tiems, kurie buvo kartu, pažadėti, kad toliau tarnaus pagal Dievo valią jau kaip ne kunigas. Taip išeiti būtų garbingiausia. Gaila, kai pasitraukia ir, atrodo, geras kunigas. Labai liūdna. Tai būna dar didesnis praradimas. Bet ir geras kunigas, kaip ir kiekvienas žmogus, patiria ir baltų, ir juodų dienų. Gal ir jis suvokia padaręs klaidą pasirinkęs kunigystę? 

Kaip Jums atrodo, ar kunigystė ir kunigo misija, kurią įsivaizdavote jaunas, ir dabar, nepasikeitė?

Kunigystės misija nepasikeitė – skelbti Gerąją naujieną ir padėti žmonėms atrasti Dievą. Jaunystėje jaučiau didelį entuziazmą, atrodė, kad pasakysiu tiesą, nurodysiu kelią ir visi eis paskui mane. Bet kuo toliau, tuo labiau žmonės tapo abejingesni. Anksčiau galėjai pasiūlyti pažiūrėti gerą religinį filmą, įdomią knygą paskaityti. O kuo nustebinsi dabar? Anksčiau net Mišioms patarnauti vaikus galėdavai pakviesti pasiūlęs saldainių… Pastebėjau, kad dalyvaudavusieji katalikiškose stovyklose, džiaugdavosi galėdavę jaustis laisvi, be jokio pažeminimo, noro kažkam patikti ar įtikti. Dabar atsiranda kitų formų švęsti krikščioniškas šventes ir teikiant sakramentus.

Kunigas ir pats klausosi homilijų. Kurių kunigų pasidalijimai apie Šventojo Rašto ištrauką Jums labiausiai patinka?

Iš Lietuvos kunigų man patinka mane Jiezne pakeitęs Algirdas Akelaitis. Jis „kapsto“ giliau. Man dar patinka neilgi, aiškūs ir paprasti jėzuitų pamokslai. Aš pats peržvelgiu mano širdžiai mielesnius 3-4 pamokslus ta pačia tema. Kai ką daugiau ar mažiau panaudoju, papildau man pačiam kilusiomis mintimis. Bet aš nesu geras pamokslininkas.

Ar ne apmaudu, kai bažnyčioje matote daugiau vyresnių žmonių, kuriems Jūsų rodomas kelias į amžinąjį gyvenimą yra svarbesnis, negu jauniems?

Kai bažnyčioje matau mažai žmonių, būna gaila. Norisi, kad jų ateitų daugiau. Gaila, kai, atrodo, žmogus didelius pinigus uždirba, ir gerus darbus daro, bet neatradęs Dievo, tai jam svetima. Apmaudu, kai nori paprašyti parapijiečių į talką kokį nors darbą atlikti, o susirinkus saujelei mažai kas apie tą norą išgirsta. Arba ateina prašyti sutuokti, o žinai, kad jie, norintys tuoktis šioje gražioje bažnyčioje, nei malda, nei darbu, nei lėšomis prie to grožio neprisidėjo. Sako: „Oi, kaip čia gražu!“, bet kas tą grožį sukūrė? Tie, kurie ateina drauge garbinti Dievą.

Kada kunigas nusivilia, kada jaučia, kad jo darbas neduoda laukiamo rezultato?

Nusivili tada, kai kažką organizuoji, skiri tam daug energijos, o žmonės to neįvertina. Tada pagalvoji: o kam aš visa tai dariau?  

Kada kunigas džiaugiasi? Kada jis gali pasakyti: „Buvo gražūs atlaidai“, „Buvo puikios Velykos“, „Džiaugiuosi gražiomis vestuvėmis“, arba netgi „Tikrai gražios laidotuvės“? 

Kai susirenka daug žmonių, matai besišypsančius veidus, tada džiaugiesi. Kai jaunieji ateina prie altoriaus tuoktis ir matai degančias akis, jų meilę vienas kitam, džiaugiesi, kad jie atėjo iš meilės. Bet svarbus ir tikėjimas. Jei ateina todėl, kad čia graži bažnyčia, bus gražios nuotraukos, nėra ko džiaugtis. Jei ateina todėl, kad jiems svarbu, jog Dievas palaimintų jų santykius ir bendrą šeimos gyvenimą, tada tuokiu ramia širdimi, tikėdamasis, kad su jais viskas bus gerai, nors irgi jauti nerimą. 

O kaip žiūrite į tuos, kurie nenori tuoktis savo parapijos bažnyčioje?

Mano požiūris toks: kai einame pas stomatologą ar ieškome meistro pasiremontuoti automobilį, patys juos pasirenkame. Mes, kunigai, turime būti tokie, kad nuo mūsų nenorėtų pabėgti. Jei savo moralizavimu atgrasome, tai ne jie kalti. Aš tokiems sakau, kad nesvarbu, kas sutuoks, Popiežius ar aklas senas kaimo kunigas, svarbu, kad jūs Dievo akivaizdoje prisiekiate meilę vienas kitam.   

Kada per Jūsų kunigystės metus buvo sunkiausia? Ar neatsidurdavote nepalankioje aplinkoje, lydimoje šiurkščiais juokais ir sarkazmu, kuriuos nėra paprasta ištverti?  

Vieną tokį atvejį patyriau Lenkijoje. Su mama lankėmės Krokuvoje ir Čenstakavoje. Grįžtant į Lietuvą sustabdė policija – gal šiek tiek viršijau greitį. Liepė sėstis į jų automobilį. Sakau, baudai sumokėti pinigų neturiu, nes lenkiškus pinigus jau buvau išleidęs. Vienas jų pamatė mano dokumentus, o ten nuotraukoje aš su koloratke, taigi kunigas. Tada kitas išsitraukė „Playboy“ žurnalą ir liepė žiūrėti į nuogų moterų nuotraukas. Jei būčiau turėjęs pinigų, būčiau numetęs juos ir išlipęs. Bet pinigų neturėjau, tai jie vartė tą žurnalą ir iš manęs tyčiojosi, o paskui paleido. Jautė malonumą pasityčioti. O visi kiti pasitaikę atvejai, palyginti, nesvarbūs. 

Vienas ispanų kunigas neseniai paskelbė „Kunigo laišką“ ir jame rašo, kad vargu ar yra kunigas ar vyskupas, kuris nebūtų patyręs įsimylėjimo, nes tai reikštų, kad jis yra aukščiau arba buvimo žmogumi…

Turbūt kiekvienas žmogus įsimyli, tai neišvengiama. Nuėjęs ilgesnį gyvenimo kelią labiau supranti kitą žmogų, kurį irgi Dievas sukūrė. Tos patirtys ir tave daro žmogumi. Be to, nepatyręs nuodėmės, neišgyvensi, ką reiškia Dievo gailestingumas. Mums dar seminarijoje sakė: jei dar nebuvai įsimylėjęs, grįžk į pasaulį.

Turbūt kunigas, kaip ir kiekvienas žmogus, kartais jaučiasi emociškai vienišas? Kada tai būna?

Pasitaiko tuštumos akimirkų, jei kas nors nesiseka, tenka išgyventi vidines dramas. Tada būna svarbus santykis su bendruomene, jei nejaustum jos paramos, tada tikrai būtų sunku, patirtum vienatvę. Bet pasauliečiai ne visada gali suprasti, todėl svarbu ir santykis su kunigais. 

Ar turite kokį nors laisvalaikio užsiėmimą, nesusijusį su kunigyste? Ką mėgstate veikti, kai galite skirti laiko vien sau? Kas Jus atgaivina, dvasiškai pakylėja? 

Turiu motociklą, mėgstu su juo pasivažinėti. Žiemą išvykstu paslidinėti. Iki pandemijos keliskart teko palydėti piligrimus į Izraelį ir Šventąją Žemę. Grįždavau fiziškai pavargęs, bet dvasiškai atsigavęs.

O ar elektriko specialybė būnant kunigu padeda?

Bet kuri įgyta profesija kunigui padeda, nes jis už viską atsakingas, turi būti ne tik elektrikas, bet ir santechnikas, ir buhalteris, ir statybininkas ar virėjas… Be abejo, kai prieš beveik 40 metų mokiausi Politechnikume, buvo vieni prietaisai ir įrengimai, dabar jau kitos galimybės, todėl ne viską galėčiau atlikti.

Esate ir Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras. Taigi pagal pareigas – antras po vyskupo. Kokia generalvikaro misija ir kiek laiko ji Jums užima?

Kai kurias sritis vyskupas paveda generalvikarui. Tai ūkinė veikla, parapijų rūpesčiai, kunigai, leidimai krikštui ir tuoktis, reikalai su pasauliečiais ir valstybinėmis institucijomis. Kurijoje būnu kelias dienas per savaitę, bet kadangi turiu parapiją, tai, sakyčiau, kad kurija dėl to labiau nukenčia, negu parapija.  

Dėl per mažo žmonių skaičiaus Lietuvoje naikinamos parapijos. Kažkada tėvų, senelių ar prosenelių statytos bažnyčios tuštėja, tampa nebereikalingos, šv. Mišios sekmadieniais čia retai beaukojamos, o dažniau per laidotuves. Taigi „gyvuoja“ tik kapinės. Kas bus toliau? Kas gali išgelbėti, palaikyti ir papildyti tokių parapijų gyvybingumą? Kokią Jūs pats asmeniškai matote aptarnaujamų ir kitų mažesnių parapijų ateitį po 30-50 metų? 

Atrodytų, kad tai natūralus procesas. Emociškai sunku matyti tai, kas kažkada buvo labai svarbu žmonėms, o dabar nyksta. Štai stovi gražūs namai, juose gyvenę žmonės miršta, jų vaikai negrįžta, namas apleidžiamas po kurio laiko sugriūna. Tas pats gali nutikti ir su parapijomis. Jei pranyks parapijos, neliks ir bažnyčių…

Dėkoju, klebone, už papasakotą savo gyvenimo istoriją ir pasidalijimą mintimis apie nueitą 30 metų kunigystės kelią.

Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS

„XXI amžius“, 2026 m. gegužės 8 d., nr. 17-18 (2678–2679)