Per Šv. Roko atlaidus paminėtas bažnyčios šimtmetis
Vilkaviškio vyskupijoje
Alytaus dekanate
ŪDRIJA. Rugpjūčio 18 dieną švenčiant Šv. Roko atlaidus paminėta ir parapijos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios pastatymo 100 metų sukaktis. Parapiją aptarnaujantis Alytaus dekanas ir Šv. Angelų Sargų parapijos klebonas g. kan. Arūnas Užupis pakvietė šv. Mišioms vadovauti prelatą Vytautą Gustaitį (Vilkaviškio Katedra).
Jo pasakyta homilija jautriai ir giliai palietė atlaidų dalyvių širdis, net išspaudė ašaras. Įrašytu ir užrašytu pamokslo tekstu ilgokai dalinamasi ir komentuojama internete. Bet apie tai – pabaigoje.
Sukviečia tėviškės ilgesys
Klebonas g. kan. Arūnas Užupis, danielius.net korespondentų užklaustas, kiek Ūdrijos bažnyčia tvirta tikėjimu, atsakė, kad kaip ir visos kaimo parapijos. Sekmadieniais į šv. Mišias ateina ir trisdešimt, ir penkiasdešimt, kartais šimtas žmonių. Negalįs sakyti, kad tikėjimo stinga, bet… galėtų žmonių būti daugiau. Būtų smagu sekmadieniais bažnyčią matyti apypilnę, juk draugėn susirinkę džiugūs žmonės Dievui dėkoja ir kitiems gera linki.
Alytaus savivaldybės administracijos direktorius Vytas Arbačiauskas pastebėjo, kad Ūdrijos bendruomenė labai aktyvi, ateityje numatę kurti ir įgyvendinti įvairius projektus, o savivaldybė pagelbėsianti įvairiuose reikaluose.
Gausiai į šventę susirinkę žmonės vienas per kitą tvirtino, kad juos su Ūdrija sieja tėviškė, vaikystė, šioje bažnyčioje krikštyti, priėmę Pirmąją Komuniją, miela ir graži bažnyčia, gera susitikti senų draugų. Bet… vyresnieji išmirė, atsikraustė gyventi daug naujų, jų veidai jau nepažįstami. Kiti į bažnyčią, galima sakyti, tik per atlaidus užsuka…
Dėkingumas ir bendrystė
Šv. Roko atlaidai Ūdrijos kaimo bendruomenei kasmet – didelė šventė ir jai visi draugiškai ruošėsi.
Bažnyčią papuošė iš žalumynų nupintu 100 metų simbolizuojančiu akcentu.
Augalais buvo išpuoštas ir bažnyčios vidus, altorius. Tikintieji nešė atnašas: žvakes, vynuoges ir duoną, simbolizuojančius sveikatą, vaisingumą ir Dievo palaimą, Eucharistijai – duoną ir vyną. Parapijos atstovai padėkojo kunigams Vytautui ir Arūnui už šv. Mišių auką ir tarnystę Dievui ir žmonėms, įteikė jiems gėlių puokštes.
Po maldų bendruomenė buvo pakviesta į agapę ir muzikos garsais suskambusią šventę. Koncertavo Ūdrijos moterų ansamblis „Banga“, Genių kaimo bendruomenės ansamblis „Geniai“, grojo ir dainavo jiems vadovaujantis Alytaus rajono kultūros centro meno vadovas Dainius Juozapavičius.
Šiemet 100-metį pasitikusios mūrinės Ūdrijos bažnyčios pastatas pastatytas 1923–1924 metais klebono Jurgio Žemaičio (1878 04 02– 1901 09 21– 1928 04 26) pastangomis. 1928 –1935 m., klebonaujant kun. Mykolui Brundzai (1884 08 10–1907 11 17– 1938 02 16), nutinkuota bažnyčios išorė ir vidus, įrengti šoniniai altoriai, parūpintas varpas, stacijos. Ne kartą perstatyta, turėjusi kitų šventųjų titulus, 1913 metais medinė bažnyčia sudegė, išliko tik varpinė.
Istorijos šaltiniai sako, jog pirmoji bažnyčia Ūdrijoje pastatyta XVII amžiaus pirmojoje pusėje. Tad iš šios vietos Viešpačiui maldavimus siuntė keliolika Ūdrijos krašto žmonių kartų: proproseneliai, o dabar – jų ainiai. Pasaulis per tą laiką pasikeitė, žmogaus protas, gebėjimai padarė daug atradimų, bet žmogaus širdis išliko tokia pati – besiilginti ir ieškanti gėrio.
Sugraudinusi istorija
Homilijoje prel. V. Gustaitis nekalbėjo apie šv. Roką kaip Dievo apdovanotą gydymo dovana, slaugiusį ir išgelbėjusį ne vieną maro auką, bet papasakojo kitą istoriją apie… gydantį gerumą.
Po to internete pasklido subtilus pastebėjimas, kad prelato pamokslas pasibeldė į daugelio tikinčiųjų širdis, kai kurių akyse sužibo kaltės, kartėlio, o gal ir vilties ašaros…
Prelatas, remdamasis ištrauka iš Joyce Meyer knygos „Žodžio galioje mirtis ir gyvenimas“, papasakojo apie vieną paprastą veiksmą, jauno žmogaus viduje pasėjusį tikėjimo ir gerumo sėklą. Mediciną studijuojantis studentas, neturėdamas pakankamai lėšų pragyvenimui ir tėvų paramos, tiesiog badavo. Jis viskuo nusivylė, net Dievu, krikščionimis, jau pasiryžo mesti studijas. Vienąkart alkanas išdrįso pasibelsti pas kaimynus ir paprašyti valgyti. Duris atidarė jauna mergina ir jis teišdrįso paprašyti stiklinės vandens. Mergina atnešė stiklinę pieno. Alkanas jaunuolis godžiai ją išgėrė ir paklausė, kiek skolingas. Mergina atsakė, jog mama jai sako, kad už gerumą mokėti nereikia… Bėgo metai. Ta stiklinė pieno ir merginos žodžiai leido jame atgyti tikėjimo dovanai ir pasitikėti savo jėgomis bei kitais žmonėmis. Vaikinas baigė universitetą, tapo garsiu profesoriumi, dirbančiu Vašingtone. Ten jam bedirbant suserga provincijoje gyvenanti moteris ir išgirsta retos ligos baisią diagnozę. Šansą gyventi galėtų suteikti nebent universitetinė ligoninė. Moteris nugabenama į Vašingtono klinikas, į konsiliumą pakviečiamas daktaras Hovardas Kelis. Daktaras nuėjo į moters palatą ir iš akių iš karto atpažino tą jam pieno stiklinę davusią merginą. Į konsultacijų kambarį jis sugrįžo tvirtai žinodamas, kad padarys viską, kas jo galioje, kad išgelbėtų moters gyvybę. Po ilgos kovos mūšis buvo laimėtas. Daktaras paprašė, kad finansų skyrius atsiųstų jam patvirtinti galutinę sąskaitą. Žvilgtelėjęs į ją, jis kamputyje kažką įrašė, tada šį dokumentą nunešė ligonei į palatą. Moteris bijojo net pažiūrėti į ją, nes buvo visiškai tikra, kad viso gyvenimo neužteks sąskaitai apmokėti. Kai galiausiai pažiūrėjo, jos dėmesį patraukė įrašas kraštelyje: „Viskas sumokėta stikline pieno” ir parašas „Daktaras Hovardas Kelis“.
Po daugelio metų už stiklinę pieno ir malonius jos žodžius, pasakytus jam, neturtingam jaunuoliui, „jūs man nieko neskolingas“, buvo atlyginta tuo pačiu – dovanai išgelbėta jos gyvybė.
Esame siunčiami skleisti gėrį
Prelatas sakė nenaršo po internetą, nesinaudoja feisbuku, tad paskelbtos homilijos ir atsiliepimų nematė, o ir pamatęs jų nesureikšmintų. Tik lyg tarp kitko išreiškė abejonę, gal jo, jau altaristo, pamokslai vilkaviškiečiams nusibodę, kad sekmadienių rytais į Katedroje jo aukojamas šv. Mišias renkasi mažiau žmonių…
Vieni internautai prelato homilija Ūdrijoje gėrėjosi, kiti šaipėsi kaip iš pasakos. Ne visiems juk žinoma prelato pritaikyta reali daktaro Hovardo Kelio istorija. Kaip ir niekas nesužinos, kiek žmonių ir kaip tai išgirdo, kaip suprato ir ar sau prisitaikė paskutiniąsias prelato homilijos mintis: „Ar mes kam nors įpylėme stiklinę pieno (netiesiogine prasme)? Ar mes ištiesėme pagalbos ranką tam, kam labiausiai jos reikėjo? Ar tai galime padaryti dar šiandien ? Tik neatidėkime rytdienai, nes rytojus dar ne mūsų, o praeita diena – istorija… Mes su priimta Šventąja Komunija turime išnešti Kristų iš šitos bažnyčios ir nešti į savo gatves, namus, aplinką… Per atlaidus labai dažnai einama procesija. Ar pagalvojote, kad kiekvienas mes, priėmę Šv. Komuniją, turime tapti gyvąja monstrancija, nešančia Kristų mūsų miestų ir kaimų gatvėmis. Tik ar esame tokie?“
O gal pastarieji žodžiai, kaip ta stilinė pieno, žmogaus širdį suvirpins jau po daugelio metų!?.
Birutė Nenėnienė
Nuotrauka iš Danielius.net
„XXI amžius“, 2024 m. rugsėjo 13 d., nr. 33–34 (2598–2599)