Širdies malda šlovino Viešpatį
Vilkaviškio vyskupijoje
Vilkaviškio dekanate
VILKAVIŠKIS. Šv. Cecilijos šventė šiemet išpuolė šeštadienį, tačiau į Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedroje 12 valandą aukotas šv. Mišias žmonių susirinko panašiai kaip į sekmadienio Sumą.
Skirtumas tas, kad suolus užpildė ne vien Vilkaviškio parapijos tikintieji, bet ir beveik visų dekanato bažnyčių chorų, giedotojų atstovai. Juos kartu švęsti bažnytinės muzikos globėjos dienos sukvietė Katedros vargonininkas Saulius Bieliūnas. Ši proga buvo praturtinta vienu svarbiu punktu: pristatyta pedagogo, muzikanto, kompozitoriaus Ričardo Makūno knyga giesmynas „Giedokite Viešpačiui naują giesmę“.
Dekanas kan. Virginijus Gražulevičius šv. Mišias aukojo už visus choristus, bažnyčių giesmininkus gyvus ir mirusius, pamoksle akcentavo giesmės ir giedojimo svarbą bei grožį liturgijoje.
Katedros choras šiai progai parengė ir atliko Ričardo Makūno sukurtas Mišių giesmes. Po šv. Mišių – jautri muzikinė valandėlė, kurią vedė Vilkaviškio menų mokyklos mokytoja Raimonda Kurauskienė. Šiai progai specialiai susibūrė ir repetavo jau veiklą baigęs mišrus kamerinis choras „Uosija“. Jis atliko Ričardo Makūno giesmes „Pranciškonų himnas“, „Laimink, o Marija“, „O didis Dieve, Visagali“. Dirigavo buvusi choro vadovė Laima Venclovienė.
Kaip bebūtų graudu, bet maestro Ričardas šių iš Katedros sklindančių giesmių, tikėtina, klausėsi savo pamėgtoje tylos maldoje jau Aukštybėse: šių metų spalio 14-ąją sesė Mirtis ištikimąjį brolį pranciškoną pasaulietį (OFS) išsivedė į ten, iš kur nesugrįžtama. Spalio 17-ąją urna palaidota Kybartų kapinėse, greta tėvų.
Katedroje nuskambėjo atminties gijos apie jautrų kūrėją, kuris, regis, ir tuo metu, kaip visais buvusiais sekmadieniais bei šventadieniais, kuklus sėdėjo savo įprastoje vietoje ir pamaldžiai dalyvavo Šv. Cecilijos iškilmėje.
Į knygą sudėti Ričardo Makūno kūrybą (kad neišsimėtytų!) jau prieš gerą dešimtmetį susirūpino prelatas Vytautas Gustaitis, muzikos mokytoją pastebėjęs jau pirmaisiais savo tarnystės Vilkaviškio bažnyčioje 1989 metais. Tačiau tai įgyvendinti pasisekė tik dabar. Buvęs dekanas ir klebonas pasidalijo širdingu prisiminimu apie šį gilaus tikėjimo parapijietį ir kreipėsi į jo buvusius kolegas muzikus surinkti dar daug kur ir pas ką esančios jo kūrybos ir išleisti papildymą. Taip muziko atminimas liks gyvas jo kūriniuose. Daugelis jo kūrinių gimė iš intensyvaus maldos gyvenimo ir jo taip mylėtos tylos.
„Jo gyvenimas buvo neatsiejamas nuo muzikos, švietimo ir dvasinės tarnystės“, – nekrologe krašto laikraštyje „Santaka“ tvirtino Vilkaviškio menų mokyklos bendruomenė.
Gimęs 1944 metų kovo 11-ąją, per gyvenimą tarsi nešėsi meilę laisvai Lietuvai, Dievui. Gimtinė – Tvertinų kaime, dabartinėje Elektrėnų savivaldybėje, tolesnis gyvenimo kelias – Kybartuose, kur baigta vidurinė mokykla. Toliau – muzikos studijos, įsigyta muzikos mokytojo ir choro dirigento specialybė. Nuo 1972 iki 1989 metų dirbo fortepijono mokytoju Vilkaviškio vaikų muzikos mokykloje, o po to, iki 2006 metų – Marijampolės kolegijos Muzikos katedros dėstytoju. Net išėjęs į pensiją 14 metų Vilkaviškio muzikos mokykloje vaikus mokė klasikinės gitaros paslapčių, parengė klasikinės gitaros programą, sudarė klasikinės gitaros vadovėlį.
R. Makūnas kaip atlikėjas, koncertmeisteris, yra akomponavęs įvairiems Vilkaviškio rajono chorams, ansambliams, LRT televizijos konkurso „Dainų dainelė“ dalyviams, grojęs daugeliu muzikos instrumentų įvairios sudėties ansambliuose. Jis žinomas kaip aktyvus kūrėjas, kompozitorius. Harmonizavo lietuvių liaudies dainas, publikavo metodinius straipsnius, vadovavo „Senovinės muzikos“ ansambliui. Kūrė sakralinę ir pasaulietinę muziką, vargonavo bažnyčioje. Religinę muziką pradėjo kurti dar Atgimimo laiku, patyręs, kad trūksta tinkamų bažnytinės muzikos kūrinių. Vilkaviškio Katedra dar nebuvo pradėta statyti, kai R. Makūnas su jaunimo ansambliu giedodavo Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje.
Nuo 2005 metų R. Makūnas buvo Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo pasauliečių pranciškonų brolijos narys, o nuo 2009 metų – Vilkaviškio vyskupijos regiono ministras.
Šiemet Šv. Cecilijos iškilmės paminėjimu Vilkaviškio Katedroje iš anksto rūpinosi šventovės vargonininkas Saulius Bieliūnas. Kaip tik šiemet sukanka 25 metai, kai jis vargonuoja Katedroje. Tačiau jo pažintis su Ričardu Makūnu yra iš ankstesnių metų. Susipažino 1996 metų vasarą, kai ieškojo mokytojo, padėsiančio pasiruošti stojamiesiems egzaminams į Marijampolės aukštesniąją pedagogikos mokyklą. Saulius 1996-2000 metais mokėsi pirmojoje vargonininkų laidoje, R. Makūnas buvo jo dėstytojas. Baigusį studijas Saulių Ričardas palydėjo pas tuometinį dekaną Vytautą Gustaitį, kuris ieškojo Katedrai vargonininko. Tuo laiku R. Makūnas akomponavo Katedros sumos chorui (šis choras – vėliau buvusi „Uosija“ – kaip tik parengė šiai Šv. Cecilijos dienai R. Makūno giesmes).
S. Bieliūnui pradėjus dirbti Katedroje, jo dėstytojas R. Makūnas atsisakė groti, ateidavo kaip choristas giedoti. Sauliaus vertinimu, R. Makūnas ne tik puikiai akomponuodavo, bet ir surasdavo tikslų kunigo giedamą toną, kas vargonininko profesijoje yra sunkiausia. Patiko ir jo giesmės, tarsi išėjusios iš kūrėjo vidaus. Tad artėjant Šv. Cecilijos dienos minėjimui, vargonininkas Saulius su Katedros choristais atsakingai repetavo savo mokytojo – palydėtojo, kompozitoriaus sukurtas šv. Mišių giesmes, kad jos irgi skambėtų iš giesmininkų širdžių.
„Giedok, brangus broli, Viešpačiui naują giesmę Amžinybėje…“ – tai Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo brolijos (OFS) brolių ir sesių linkėjimas.
Birutė Nenėnienė
„XXI amžius“, 2025 m. gruodžio 5 d., nr. 45–46 (2658–2659)