Su malda ir muzika

Kauno arkivyskupijoje

Jurbarko dekanate

JURBARKAS. Liepos 5 dieną Švč. Trejybės parapija šventė Kauno arkivyskupijos 100 metų jubiliejų.

Renginys prasidėjo Jurbarko krašto muziejaus direktoriaus dr. Arvydo Griškaus pranešimu (jį parengti padėjo Justas Sušinskas) apie Jurbarko bažnyčios istoriją. O ji prasidėjo 1430 metais, kai vyskupo Mikalojaus Dziežgovičiaus rūpesčiu buvo pastatyta pirmoji medinė bažnytėlė. Seniausios žinios apie šią bažnytėlę aptinkamos vyskupo Motiejaus Valančiaus 1848 metais išleistoje „Žemaičių vyskupystėje“. Jurbarko katalikų parapija susiformavo kiek vėliau – 1502 metais Karalienė Bona įpareigojo vietininką Joną pastatyti naują bažnyčią. Jos tarnams ir mokyklai išlaikyti Bona paskyrė 6 valakus žemės. Prie bažnyčios iškilo ir klebonija. Jurbarko mokyklą 1557 metais įsteigė klebonas kun. Martynas Hermanavičius. 

Bažnyčia buvo du kartus sunaikinta gaisrų: 1656 metais, kai Jurbarko valsčių sudegino švedų ir prūsų kariuomenė, ir 1737 metais, kai į Jurbarką įsiveržė rusų kariuomenė. Kilmingi ir garbūs Jurbarko bažnyčios klebonai buvo Kasparas Giedraitis ir Vincentas Giedraitis. 

26-erius metus klebonu išdirbęs kun. Mykolas Kervelis nuolat rūpinosi parapijos gerove ir švietimu. Jis valstiečių vaikams, kurie moka skaityti, buvo nurodęs mokyti nemokančius. Toks jo požiūris į švietimą davė laukiamus rezultatus – tuo metu retas kuris parapijoje gyvenantis žmogus nemokėjo skaityti. Jurbarko bažnyčiai tada priklausė 20 valakų derlingos žemės. Be to, klebonas kun. M. Kervelis daug nuveikė ir propaguodamas blaivybę. Jis įkūrė blaivybės draugiją ir 1858 metais, per Žolinės atlaidus, kreipėsi į savo parapijiečius, ragindamas išsižadėti gerti degtinę. Jo blaivybės akciją parėmė Gaurės ir Skirsnemunės klebonai. Tai – blaivybės sąjūdžio, kurio vadovas buvo vyskupas Motiejus Valančius (1801-1875), pradžia. Pats vysk. M. Valančius yra rašęs, kad jurbarkiečiai eina ne į karčiamą, o bendrauja be degtinės. Kun. M. Kervelio palaikai ilsisi Jurbarko kapinėse. Greta – jo giminaičio kun. Leono Kervelio amžino poilsio vieta. 1873 metais dirbti į Jurbarką paskirtas kun. Kazimieras Marcinkevičius (1842-1915) paliko ryškų pėdsaką parapijos gyvenime, spaudos draudimo metais per jį eidavusi ir slaptoji spauda, gauta iš Sudargo klebono.

Iškili asmenybė buvo ir vikaras kun. Matas Miežinis (1851-1929), daug nuveikęs rūpindamasis lietuvybės stiprinimu, finansavo savo dėdės kun. Mykolo Miežinio knygos ,,Lietuviškai-latviškai-rusiškas žodynas“ išleidimą. 1895 metais į pirmąją savo paskyrimo vietą Jurbarką atvyko ką tik kunigu įšventintas Antanas Kiznis, iškalbus pamokslininkas, sumanus bažnyčios reikalų tvarkytojas, rusų mokykloje besimokantiems katalikų vaikams dėstęs tikybą. Jurbarko bažnyčios vikaru jis išdirbo 11 metų. Klebonas kun. K. Marcinkevičius ir vikaras kun. A. Kiznis rūpinosi naujos Jurbarko bažnyčios statyba. Mūrinė gotikinio stiliaus Švenčiausios Trejybės bažnyčia, kuri tebestovi iki šiol, pastatyta 1901-1907 metais. Į vieną jos bokštą įkeltas Amerikos lietuvių padovanotas varpas. 1907 m. spalio 14/22 d. naująją bažnyčią pašventino vyskupas Mečislovas Paliulionis (1834-1908). 

1918 metais klebono kun. Pranciškaus Stakausko (1884-1919) rūpesčiu Jurbarke įsteigta ,,Saulės“ progimnazija. Šis klebonas buvo ir pirmasis savanorių būrio organizatorius Jurbarke. Klebonas kun. Juozas Bikinas (1875-1956) buvo Lietuvos Seimo narys, garsus visuomenininkas, spaudos bendradarbis, redagavo „Vienybę“, dienraštį „,Laisvė“, bendradarbiavo įvairiuose katalikų ir tautininkų krypties leidiniuose. Už nuopelnus Katalikų Bažnyčiai ir lietuvių tautai jam suteiktas kanauninko titulas. 

Filosofijos, sociologijos, teologijos daktaras kun. Valdemaras Cukuras (1915-1997) Jurbarko gimnazijoje dėstė lotynų ir vokiečių kalbas, tikybą, buvo aktyvus spaudos bendradarbis, karo metais pasitraukė į Vakarus. 

1940 m. liepos 7 d. gaisras sunaikino pietinę miesto dalį. Ugnis neaplenkė ir bažnyčios – išdegė jos vidus, buvo sunaikinti mediniai karkasai, nugriuvo stogas, bokštai. Pirmuosius bažnyčios atstatymo darbus organizavo klebonas kun. Anatolijus Stanevičius (1902-?). Praėjus metams, buvo uždengtas bažnyčios stogas, suremontuotas ir išdekoruotas bažnyčios vidus, sudėtos grindys, atstatyti altoriai, klausyklos, sakykla, bažnyčią papuošė dailininko Prano Mikutaičio paveikslai „Paskutinė vakarienė“, „Šv. Pranciškus“, „Šv. Teresė“, „Šv. Agota“ ir kiti, skulptoriaus Vinco Grybo sukurti darbai: Didžiajame altoriuje pastatytos Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo skulptūrų atliejos, kairėje bažnyčios pusėje – kryžius su Nukryžiuotuoju. Medžio drožėjas Pranciškus Puišys bažnyčiai padovanojo tautiškais motyvais išdrožinėtus kryželius ir pulpitus. Dailininkas Jurgis Virbickas medinėmis skulptūrėlėmis pagražino altorius ir sakyklą, nutapė paveikslus „Šv. Kazimieras“, „Kristus dalija Komuniją“, padarė „Betliejų“.

1968 metais klebonu pradėjęs dirbti kun. Mykolas Buožius (1911-1991) užbaigė sutvarkyti bažnyčios vidų ir aplinką. Jo rūpesčiu aplink bažnyčią pastatyta gražiai į bendrą ansamblį įsikomponavusi mūro siena. Pastatytos bažnyčios buitinės patalpos, parengtas projektas bažnyčios bokštams atstatyti. 

Neilgas, bet ryškus kun. Zigmanto Grinevičiaus (1938-1993) gyvenimo šioje žemėje kelias. Kunigas buvo surinkęs vertingą medžiagą apie išnykusį Kuturių kaimą ir jo gyventojus. Jis Jurbarko krašto istorijos muziejui padovanojo medžio drožėjo P. Puišio darbų kolekciją. Kunigas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, rūpinosi pagalba vargstantiems, padėjo įsteigti Samariečių draugiją ir buvo pirmasis jos vicepirmininkas. Daug gražių jo sumanymų liko neįgyvendinta – kunigas mirė 1993 m. rugpjūčio 6 d., būdamas tik 55 metų. 

1992-ieji – Jurbarko parapijos dvasinio atgimimo metai. Klebonas kun. Antanas Slavinskas (1924-1993) ir vikaras Robertas Gedvydas Skrinskas, padedant parapijiečiams ir užsienyje gyvenantiems kraštiečiams, pasirūpino atstatyti Švč. Trejybės bažnyčios bokštus. 1993 m. birželio 13 d. per Šv. Antano atlaidus juos pašventino vysk. Vladislovas Michelevičius (1924-2008).

Ryškų pėdsaką Jurbarko gyvenime paliko ir vikaras kun. R. G. Skrinskas. Jis vienas iš pirmųjų kunigų Lietuvoje drąsiai ir ryžtingai pradėjo atvirą veiklą už gyvybės išsaugojimą. Jurbarko kapinėse jo rūpesčiu pastatytas pirmasis kryžius Lietuvoje „Negimusiems kūdikiams atminti“. Vikaras nuolat rūpinosi katalikiškos literatūros platinimu ir skaitymu, įkūrė pirmąją Jurbarko katalikų parapijos biblioteką, buvo populiarus jaunimo tarpe. 

Klebonas kun. Antanas Milašius (1930-­2024) rūpinosi bažnyčių istorijų rašymu. Parašytos Jurbarko, Girdžių, Vertimų ir Skirsnemunės parapijų istorijos. Jos išspausdintos knygoje „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“.

Nuo 1994 iki 2003 m. parapijos klebonu dirbo kun. Kazimieras Gražulis, daug dėmesio skyręs bažnyčios ir kitų parapijai priklausančių pastatų remonto darbams, rūpinęsis, kad į parapijos katalikų gyvenimą kuo aktyviau įsijungtų jaunimas. 

JAV gyvenanti jurbarkiete Julija Petrauskaitė-Oreska skyrė pinigų naujam Jurbarko bažnyčios varpui, kuris nuliedintas Lenkijoje. 1997 m. rugpjūčio 17 d. per Šv. Roko atlaidus varpą pašventino tuometinis VDU Teologijos fakulteto dekanas kun. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS. Bokšte šis varpas pirmą kartą suskambėjo 1998 m. Šventų Velykų rytą.

2003 m. pavasarį klebonu pradėjo dirbti kun. Kęstutis Grabauskas, rūpinęsis bažnyčios ir parapijos namų remonto darbais, daug dėmesio skyręs tikinčiųjų bendruomenės kūrimui, sekmadieniais po šv. Mišių parapijiečiai kviečiami į susitikimus parapijos salėje.

Jurbarko bažnyčios šventoriuje palaidota 10 kunigų. Tai šios bažnyčios statytojas Kazimieras Marcinkevičius, Pranciškus Stakauskas (1884-­1919), Jonas Juozapavičius (1886-­1924), kan. Juozas Bikinas, politinis kalinys Tadas Budraitis (1897-1962), žydų gelbėtojas Vincas Byla (1901-1977), Pranciškus Andriulaitis (1897-­1983), Mykolas Buožius, Antanas Slavinskas, Boleslovas Vaira (1934 03 15-2020). Šventorių puošia kryžius kunigui Motiejui Strijkovskiui (1547-1593) atminti. 

Sumos šv. Mišių aukai vadovavo ir homiliją sakė Kauno II dekanato dekanas, Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus parapijos klebonas kun. Erastas Murauskas, koncelebravo Jurbarko dekanas ir Jurbarko bei Vertimų parapijų klebonas kun. Darius Auglys, Skirsnemunės ir Šimkaičių parapijų klebonas kun. Gintautas Kabašinskas bei Girdžių ir Eržvilko parapijų klebonas kun. Saulius Pavalkis. Kun. E. Murauskas homilijoje pirmiausiai klausė, ar visi prisimename bene vieną svarbiausių katekizme minimų teiginių apie tai, kam gyvename šioje žemėje. Kad vykdytume Dievo valią ir nueitume į dangų! Tai reiškia, kad reikia stengtis gyventi dorai, nuoširdžiai melstis ir reguliariai priimti sakramentus, laikytis Dešimties Dievo įsakymų, kurie yra kelrodžiai, nurodantys dorovingo gyvenimo kryptį. Kunigas sakė, kad Dievas kviečia ateiti pas jį su visom bėdom ir rūpesčiais, bet gaila, kad ne visi Jo kvietimą išgirstame ir į jį atsiliepiame. Tačiau maldos žodžius „teesie Tavo valia“ turime suprasti ne tik kaip Dievo troškimą kiekvienam pas Jį ateiti, bet kartu suprasti kaip pagarbą mums patiems pasirinkti. Ar turtuolis, ar benamis – Dievui visi būsime lygūs. Žmogui reikia kito žmogaus, kad kartu galėtų džiaugti gyvenimu. Kun. E. Murauskas bažnyčioje susirinkusiesiems uždavė nemažai klausimų, į kuriuos atsakyti nebuvo paprasta, tačiau pagrindinis homilijos akcentas – jei nori būti laimingas, padaryk laimingus kitus. 

Pasibaigus šv. Mišioms klebonas kun. D. Auglys įteikė Kauno arkivyskupijos 100-mečio apdovanojimus aktyviausiems parapijiečiams. Jas gavo Šeimos centro ir „Carito“ vadovės Irena Danupienė ir Alma Bush bei geradarys Gediminas Žemaitis. Kuklesnėmis dovanėlėmis džiaugėsi visas būrys renginio dalyvių.

Šventė tęsėsi koncertu, kurį klebonijos kieme surengė kapela „Santaka“ (vadovas Petras Pojavis) ir dainininkas Andrius Pojavis. Visi susirinkusieji dar buvo pavaišinti grikių koše.

Romas BACEVIČIUS

Vido VENSLOVAIČIO nuotraukos

„XXI amžius“, 2026 m. liepos 24 d., nr. 27-28 (2688–2689)