Tarnystė kaimo parapijoje dovanoja ramybę
Birutė Nėnėnienė
Kaip į atlaidus…
Paskutinįjį birželio sekmadienį prie Alksnėnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šventoriaus privažiavo gausybė lengvųjų automobilių. Prašalaičiui net galėjo pasirodyti, jog žmonės susimaišė ir pusantro mėnesio anksčiau atvyko į titulinius Žolinės atlaidus. Tačiau į jaukią Alksnėnų bažnytėlę parapijiečius, kaimų bendruomenių atstovus, net Pilviškių seniūnijos seniūną Vytautą Judicką sukvietė žinia, jog birželio 29 dieną jų kunigas Mindaugas Martinaitis mini kunigystės šventimų 20-ies metų sukaktį.
Po šv. Mišių ir paskutinių birželinių pamaldų žmonės sveikino savo kleboną, įteikdami gražiausių vasaros žiedų, juos apipindami žodžiais, išreiškiančiais šilčiausius bendrystės jausmus. Pats kunigas priėjo prie kiekvieno bažnyčioje pasilikusiojo paspausdamas ranką, dėkodamas už buvimą kartu. O viena iš jo aukojamų šv. Mišių intencijų buvo padėka Viešpačiui už kunigiškosios tarnystės dovaną. Homilijoje jis analizavo dažnai ir tikinčiųjų, ir abejojančių žmonių mėgstamą temą, ar yra Dievas, koks yra Dievas, koks yra jo kūrinys žmogus ir kokie mes esame savo tikėjime, savo maldoje.
Užsitęsus sveikinimams, kunigas turėjo skubėti į sekmadienio šv. Mišias savo aptarnaujamojoje antrojoje – Didvyžių Šv. popiežiaus Leono II – parapijoje. Į čia kartu pasimelsti atvyko kunigo Mindaugo tėveliai, giminės. Taip pat sveikino parapijiečiai, nors pagrindinį savų linkėjimų akcentą pasiliko kitam sekmadieniui – liepos 7-ajai, kai ši parapija šventė titulinius atlaidus.
Šios dienos Dievo plane buvo ir žmonių supratimu tariamasis atsitiktinumas. Kaunietė vargonininkė, viena iš giesmyno „Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau!“ bendraautorių Laima Botyrienė, paskutinį birželio sekmadienį išsiruošusi parvežti vandens savo tėvelio senam garbiam bičiuliui anykštėnui iš Mažučių šaltinėlio (esantis Alksnėnų parapijoje), pirma užsuko pasimelsti į Alksnėnų bažnyčią. Netikėta viešnia savo nuostabiu balsu praturtino šv. Mišių liturgiją tiek Alksnėnuose, tiek Didvyžiuose, kartu su šių parapijų giesmininkais sugiedojo kunigui laiminimo giesmę.
Per dvidešimt metų
Kun. Mindaugo Martinaičio paprašiau prisiminti save prieš dvidešimtį metų. Kokie jausmai ir svajonės lydėjo tada.
Tai buvo 2004-ųjų birželis. Kiek mena, jie, klierikai, prieš šventimus atlikę rekolekcijas, vaikščiojo po seminariją ir jautė vidinę ramybę, nors spaudė nežinomybė ir smalsumas, kur juos paskirs. Garliavoje užaugusiam Mindaugui Suvalkija buvo kažkaip svetimas, mažiau žinomas kraštas, norėjosi patekti į Dzūkiją. Ir pirmasis paskyrimas kaip tik buvo į Alytaus Šv. Kazimiero parapiją. Alytuje vikaravo lygiai dvejus metus, tada dar lygiai dvejus metus vikaravo Prienų Kristaus Apsireiškimo parapijoje. Nuo 2008 metų Petrinių (birželio 29 d.) iki 2013 metų Antaninių (birželio 13 d.) tarnavo vikaru Aleksoto Šv. Kazimiero parapijoje. Tada paskiriamas klebonu į Bagotosios Šv. Antano Paduviečio bažnyčią. Pirmojoje kaip klebonas parapijoje tarnauja iki 2015 m. gegužės 29 d. O tada vyskupo dekretu skiriamas Alksnėnų parapijos klebonu, aptarnaujančiu ir Didvyžių parapiją.
Šiandien pats negali patikėti tuo, kad šiame krašte jau eina dešimtieji metai – beveik pusė kunigiškosios tarnystės laiko. 2021-aisiais minint Alksnėnų parapijos įkūrimo 100-metį meistras medyje išraižė visų per tą laiką Alksnėnuose tarnavusių kunigų pavardes. Kun. Mindaugas Martinaitis buvo penkioliktas klebonas, o įrašas 2015–2022 tarsi sufleravo, jog 2022-aisiais sukaks septyneri metai, kada vyskupai kunigus rotuoja į kitas parapijas. Bet, matyt, Dievo planas yra kitoks, tad kunigas Mindaugas tebetarnauja Alksnėnams ir Didvyžiams. Be to, jau antras dešimtmetis (nuo 2013-ųjų) paskirtas Marijampolės Marijonų gimnazijos kapelionu.
Tą pačią 2004 m. birželio 29-ąją Vilkaviškio Katedroje vyskupas Rimantas Norvila kunigais pašventino tris klierikus. Tai antrą dešimtmetį Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo parapijoje klebonaujantį Vytautą Mazirską, nuo 2022 metų Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijoje dirbantį Rimą Pilypaitį ir Mindaugą Martinaitį.
Tėvų palydėjimas
Kai kunigo Mindaugo paprašiau nusikelti dar vienu dešimtmečiu atgal, pasidalinti mokyklinio jaunuolio svajomis, išgirdau, jog apie kunigystę galvojo nuo mažens, Garliavos bažnyčioje tarnavęs, būsimasis kunigas, tada dar klierikas Robertas Bruzga (1964 06 03–1989 05 28–2017 09 10), pakvietė patarnauti šv. Mišioms. Stiprų įspūdį jam, vaikui, darė Garliavoje vikaravęs kun. Vytautas Praraja (1961 07 08–1987 05 31–2022 04 01). Baigdamas mokyklą aplinkui nematė bendraamžių, kurie linktų į kunigystę, todėl ir pačiam kilo minčių, gal vis dėlto rinktis kažką praktiško. Gal virėjo, gal staliaus profesiją, o gal pasekti vaikystėje patikusia dėdės traktorininko profesija…
Visi ateiname iš savo vaikystės svajonių, iš savo namų. Anot kunigo Mindaugo, jo tėvų, šeimos palydėjimas tikėjimo kelyje buvo svarbus. Mamytė visą šeimą suburdavo bendrai maldai (augo vyresnioji sesuo, jis, ir dar dvi jaunesnės seserys). Žino, jaučia, kad ir dabar visą laiką ji meldžiasi, džiaugiasi sūnaus pasirinkimu.
Sulaukęs brandaus gyvenimo amžiaus kunigas Mindaugas ypač jaučia ir vertina tai, kas visam laikui įstrigo iš tėvų pavyzdžio. Iš tėvelio jaučia perėmęs savikritiškumą. Mamytė visada rūpindavosi vargšais, ir dabar savanoriauja Garliavos Švč. Trejybės parapijos „Carite“. Tai iš jos paveldėtas supratimas, kad kiekvienas žmogus ir tas „mažas žmogutis“ yra svarbus. Iš tėvų yra įsisavinęs sampratą, kad ne profesija, o žmogiškumas yra didžiausia vertybė.
Nejaugi jau dešimtmetis praėjo...
Prieš beveik dešimtį metų paskirtas į Alksnėnų parapiją kun. M. Martinaitis šiemet kartu su parapijiečiais ir svečiais švęs tarsi jubiliejinius Žolinės atlaidus – dešimtuosius. Kiekvienai parapijos titulo šventei tyliai, ramiai ruošiamasi iš anksto. Pastabesni ir dažnesni bažnyčios lankytojai prisimena ūkiškus darbus. Buvo atnaujinamas pagrindinis altorius ir presbiterija, pastatyti nauji suolai, perdengtas stogas, trinkelėmis išklotas šventorius, parapijos 100-mečiui artėjant bažnytkaimyje iškilo Marijos skulptūra ir t. t. Kai kurios iniciatyvos ir parama ateina iš parapijiečių, vietos ūkininkų. Klebonas džiaugiasi bendryste su architektu Zigmu Brazausku, kuris menininko akimi prižiūri visus rekonstravimus ir puošimus. Kunigas kuklinasi prisipažinti, kad ir pats turi menininko išsilavinimą. Vikaraudamas Aleksote tarp rytinių ir vakarinių Mišių lankė paskaitas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, įgijo skulptūros bakalauro kvalifikaciją. Alksnėnus puošianti grakšti Marijos skulptūra – ir kunigo Mindaugo kūrybos išraiška.
Kai lydi palaima
Kaimo parapijose nėra srauto žmonių, patarnavimų kaip dideliuose miestuose, tad prašau kunigo Mindaugo pasidalinti, kuo jis pats praturtėja dirbdamas kaime.
„Sekmadienio centras yra šventos Mišios. Ir yra gera, kai yra laiko joms pasiruošti, kad nereikia spaustis, skubėti. Aišku, aptarnaujant dvi parapijas, reikia paderinti, pasilikti tam tikrą laiko tarpą. Tą Dievo begalybę, Amžinybės prisilietimą kaimo parapijoje švęsti yra palaima. Čia ramybė yra didelė dovana“, – dalijosi kunigas. Ir prisiminė savo, kaip gimnazijos kapeliono, pirmąsias patirtis. Iš pradžių glumino mokyklinis triukšmas, gyvumas, ypač pačių mažiausiųjų keliamas šurmulys. Kaimo parapijoje pabūni visiškoje gamtos ramybėje, kaip kokiame viešbutyje, o čia kaip mat patenki į šurmulį. Bet, anot kapeliono, iš vaikų gauni šviesios išspinduliuojamos energijos.
Gimnazijoje intensyvesnė tarnystė būna per Adventą ir Gavėnią. Tuo laiku kiekvienai klasei parengia po pamokėlę susimąstymui. Kitu laiku būna įvairūs pokalbiai su mokiniais, pasidalijimai.
Aptarnaudamas Didvyžių parapiją, kunigas turi tarnysčių ir Didvyžių socialinės globos namuose. Čia įrengtoje koplyčioje kunigas aukoja šv. Mišias, klauso išpažinčių. Iš teritorijos galintys išeiti globotiniai dalyvauja šv. Mišiose Didvyžių bažnyčioje, kai kurie įsijungia į liturgiją, skaito skaitinius, zakristijonas yra globos namų gyventojas. Negalios paliesti žmonės turi atviresnę širdį, jautresni.
„Su kitu žmogumi turi praleisti daug laiko, kad galėtum leistis į atvirumą, o pensionato žmonės – tokios atviros dūšelės, norintys bendrauti“, – apie savo aptarnaujamos parapijos žmones kalbėjo kunigas Mindaugas.
Kryžiai, koplytėlė
Kai pabandėme palyginti Didvyžių ir Alksnėnų parapijų aktyvumą, bendruomeniškumą, kunigas pastebėjo, jog aptarnaujamos parapijos išmoksta gyventi savarankiškai, o tos parapijos, kuriose visą laiką viską padaro kunigas, labiau „atsipalaidavusios“ ir tikisi, kad viską padarys kunigas. Didvyžius daug ko išmokė gyvenimas, sovietiniai varžymai, tad daug ką imasi savarankiškai daryti.
Bijau, kad nesupratau, ar kunigas juokavo, ar tiesą sakė, jog Didvyžiuose per beveik dešimtmetį pats jokių darbų neatliko, net nesiėmė. Viską inicijavo ir atliko parapijiečiai, daugybė geranoriškai nusiteikusių žmonių. Pripažino ir tai, jog pačiam yra miela aptarnauti tokią parapiją, kurios teritorijoje yra pastatytų jo tėvelio, tautodailininko, kryždirbio Kazimiero Martinaičio sukurtų kryžių: „Ir man šis kraštas toks savas – važiuoju, matau – tėvelio kryžiai stovi…“
Daug kam žinoma Alksnėnų parapijoje esanti Mažučių koplytėle. Klebonas sakė, kad dėl susidariusių tam tikrų aplinkybių kelis paskutiniuosius mėnesio šeštadienius čia šv. Mišių neaukojo. Iškilmingiausios ir gausiausios jos čia būna švenčiant Žolinės atlaidus. Tie vietiniai gyventojai – nuolatiniai maldininkai koplytėlėje – jau pas Viešpatį. Tad dažniau čia melstis atvyksta piligrimai, ypač iš Kauno, organizuotai, nes tuo pačiu kartu važiuoja melstis ir į Keturnaujieną (Šakių r.). Klebonas pasidžiaugė, kad koplytėle, jos aplinka, prieigomis jau kuris laikas rūpinasi Opšrūtų kaimo bendruomenė.
Pabūti tyloje su Viešpačiu
Nesvarbu, kiek žmonių bažnyčioje besimelstų – trys ar trisdešimt – kunigas Mindaugas neskuba. Sekmadieniais, šventadieniais smilko altorių, pagal tos dienos Evangeliją visada sako išmąstytas, taikliais gyvenimiškais pavyzdžiais, istoriniais faktais paremtas homilijas, kurios paliečia kiekvieną širdį. Tačiau pirmąkart patekusieji į šio kunigo aukojamas šv. Mišias mažumėlę suglūma, kai po homilijos ir po Komunijos kunigas palieka žmones visiškoje tyloje, pabūti su savimi ir Viešpačiu.
Kunigas Mindaugas paaiškino, kad tai daro remdamasis popiežiaus Pranciškaus paraginimu. Šios pauzės svarbios tuo, kad Kristų mes priimame klausydamiesi Dievo žodžio ir Jėzų priimame per Šv. Komuniją. „Man atrodo, kad būtina tokia pauzė pabūti ir pasikalbėti su Viešpačiu, kad jį išgirstume tyloje. Meldžiamės bendruomeniškai, bet žmogui reikia ir asmeninio atliepo. Ta tyla ne tam, kad ilgesnės šv. Mišios būtų, o tam, kad žmogus pats atliepą duotų, apmąstytų girdėtą Dievo žodį, padėkotų Jėzui, kuris pas jį atėjo Šventos Komunijos pavidalu“, – paaiškino Alksnėnų ir Didvyžių klebonas, pabrėždamas, kad tokia privilegija – neskubėti – yra būtent kaimo parapijoje.
Balsas per radiją
Kun. M. Martinaičio balsą, jo įsimenamas homilijas girdi besiklausantieji „Marijos radijo“ ar „Mažosios studijos“ laidų. Šitą tarnystę – dalintis Dievo žodžiu – kunigas atradęs nuo studijų seminarijoje laikų. Kažkada į seminariją atvykusi studijos bendradarbė Jūratė Grabytė paprašė klierikų paruošti homilijų ir jas įrašė. Tai tęsiasi jau visą dvidešimtmetį ir kunigaujant. O su „Marijos radiju“ buvo taip: vienąkart vienas kunigas negalėjo dalyvauti laidoje, prašė jį pakeisti. Taip ir liko iki šiol. Kartą per mėnesį, 17 dieną, girdime Alksnėnų parapijos klebono įžvalgas. Galima pasiklausyti šių laidų kartojimų, įrašų.
Alksnėnai, Vilkaviškio rajonas
Autorės nuotraukos
„Abipus Nemuno“, 2024 m. liepos 12 d., nr. 13 (214)