„Ten, aukštai, likimą mūsų rašo angelai...“    

Paskutinėmis iškeliaujančios žiemos dienomis spaudoje, socialiniuose tinkluose pasirodę žaismingi skelbimai kvietė menų mėgėjus į Vidiškių kultūros namuose rengiamą „vienos knygos mugę“.

Šio krašto žmonių tai nenustebino – čia visi puikiai pažįsta šviesuolę, šmaikštuolę savo kaimynę Valdutę Kunigėlienę, vienodai smagiai ir išradingai žaidžiančią ir poeto plunksna, ir dailininko paletės spalvomis. Vienos knygos muge ji pavadino pirmosios savo knygos – poezijos rinktinės „Iš kur ateina žodžiai“ pristatymą. Knyga, iliustruota pačios autorės tapybos darbais, – Ukmergės rajono savivaldybės ir vietos rėmėjų finansuotas kūrybinis projektas, o išleido ją 100 egz. tiražu UAB „Valdo leidykla“.

Tuo metu, kai sostinėje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO, vyko 26-oji Vilniaus knygų mugė, Vidiškių krašto žmonės – kultūros darbuotojai, bičiuliai, kaimynai, artimieji – rinkosi į Valdutės knygos sutiktuves, tapusias tikra švente ne tik autorei bei jos artimiesiems, bet ir jaukiu muzikos, poezijos, dėkingumo, pavasarinės ir žmogiškosios šilumos kupinu vakaru visiems čia dalyvavusiems. Savotiška šventine įžanga pasitinkant šią vasarą Valdutės laukiantį 75-erių metų jubiliejų. O tiek sulaukus tikrai yra ką prisiminti…

Poezijos vakaruose, Jūsų parodų atidarymo metu renginio šeimininkai Jus paprastai pristato kaip dzūkę, prieš porą gerų dešimtmečių atkeliavusią į Aukštaitiją – į Vidiškių miestelį Ukmergės rajone. Jūsų gimimo vieta išties labai įdomi. Gimėte Jiezne, Prienų krašte, kur didžiausia Lietuvos upė Nemunas skiria du etnografinius regionus – Dzūkiją ir Suvalkiją. Tai kokio kraujo, kokio charakterio likimas lėmė paveldėti daugiau? Viename savo eilėraštyje rašote, jog ateidama į Žemę, gavote daug dovanų…

Tikrai, daug dovanų gavau, bet pačios didžiausios ir brangiausios dovanos labai greitai netekau. Dar nesulaukusi trejų metukų, netekau mamytės. Ir iki šiol visiškai nepažįstu jos giminių. Žinau, kad ji buvo kilusi iš gausios šeimos Švenčionių rajone, vadinasi, aukštaitė. O aš gal neįvardinčiau savęs visiška dzūke, nes gimiau Jiezne. Prie Jiezno tėčio gimtinė. O dzūkė todėl, kad seneliai ir proseneliai iš tėčio pusės gyveno Venciūnuose prie Alytaus. Po mamytės mirties kurį laiką mane globojo tėčio mama. Negaliu sakyti, kad vaikystė buvo sunki, gal neprisimenu, tik atminty įsirėžė labai skani duonutė su cukrumi, kuris buvo pabertas tiesiog ant stalo. Taigi gimusi nebuvau karalaite. Vėliau gavau dovanų pamotę, kuri visai nebuvo ragana – kepė skanius čirvinius blynus, kuriuos galėjau dažyt į grietinę arba tepti sviesto, kiek tik norėjau. Dar viena dovana buvo pamotės sesuo, kuri neturėjo savo šeimos ir mane mylėjo, lepino labiau už visas mano drauges kartu sudėjus. Pamotė iškart tapo mamyte, o nuo tada ir prasidėjo mano laimė sutikti tik gerus, nuostabius žmones savo kelyje.

Kaip nutiko, kad atkeliavote į Ukmergės kraštą? Gal nuo Nemuno į Vidiškius link Šventosios Jus atvedė meilės keliai?

Atėjo toks laikas, kai pajauti, kad jau lyg ir suaugai. Jis, matyt, kiekvienam ateina skirtingai. Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad mūsų likimas būna užrašytas vos tik užgimus, o gal dar anksčiau. Dar vaikystėje girdėjau Ukmergės, Deltuvos vardus. Ukmergė man buvo didžiulis miestas kažkur toli toli už Kauno, o Deltuvą įsivaizdavau kaip didžiulį laivą, plaukiantį upe, o gal per rugių lauką… Ir štai stebuklas – po pusės amžiaus aš atsirandu ant gražiausio mano pasaulyje Šventosios upės kran­to ir mintyse sau pasakau: čia – mano krantas.

Dabar šio kranto nuotrauka fotografo Dainiaus Vyto dėka puošia mano pirmosios knygos viršelį. O puikiajame Deltuvos kultūros „laive“ rengiamos mano kuklių paveikslų parodos, Deltuvos moterų žiedas skaito mano eiles, sugraudindamos autorę iki ašarų… Vepriai, per kuriuos laisvalaikiu iš Kauno su šeima lėkdavome pailsėti prie Šventosios, kur krantuose sirpdavo žemuogės, o perbridus upę vasaros pabaigoj noko gintariniai riešutai, taip pat mielai priima mano parodas, su nuostabia muzika palydi į gyvenimą ir paveikslus, ir eiles. Ir kas galėtų paneigti, kad tai ne stebuklas?! O argi ne stebuklas, kad palikta su dviem dukrytėm sutikau žmogų, kuris gimė Ukmergėje, ryškiame raudonų plytų pastate – buvusioje tuometinėje ligoninėje. Dar anksčiau Ukmergėje gimnaziją baigė nuostabioji mano būsima anytėlė, vėliau čia baigusi ir mokytojų seminariją.

Ir štai po daugiau kaip pusės amžiaus mūsų šeimyna vėl vaikšto Ukmergės krašte. Pragyvenusi ant Šventosios kranto jau daugiau kaip dvidešimt metų, jaučiuosi čia sava, džiaugiuosi laime sutikti tik gerus žmones, o meilės keliai visada veda į tai, kas gražu.

Kada ir kaip, kokiu būdu Jūsų gyvenime atsirado poezija, kas paskatino ją kurti? Gal pamenate savo pirmąjį parašytą eilėraštį? Ar vaikystės namuose buvo daugiau kuriančių žmonių?

Kiek save prisimenu, poezija lydėjo visada. Į mokyklą nuėjau jau mokėdama gerai skaityti. Mano vaikystės dovanos buvo knygelės, kurias mokėjau mintinai. Visomis progomis deklamuodavau, dainuodavau, buvau koncertų, kitokių renginių pranešėja ir vedėja.

Pirmąjį eilėraštį parašiau mokyklos sienlaikraščiui. Dabar gėda jį prisiminti, nes tai buvo žiauri kritika klasės draugei, kuri ne visada gaudavo gerus pažymius. Buvau trečiokė, nesupratau, kad tai mergaitei galėjo būti labai skaudu. 

Vėliau rašinėjau į laikraščius, kurie pasiekdavo mūsų namus (beje, gyvenime teko keletą metų padirbėti laikraščio „Kauno tiesa“ redakcijoje). O tada, vaikystėje, nevertinau savo „kūrybos“, nekaupiau, nesaugojau, bet ir nebuvo verta. Šeimoje kuriančių nebuvo, todėl ir aš savo rašinėjimų nesureikšminau.

Kokie buvo pirmieji Jūsų įspūdžiai atvykus į Aukštaitiją? Kaip sutiko vietiniai žmonės, kaimynai, bendradarbiai? Ar sunku buvo priprasti, tapti sava šiame krašte?

Pirmieji įspūdžiai Aukštaitijoje – draugiškos šnekutės kaimynės, kurių draugystė lydi mane nuo pat pirmųjų dienų šiame krante. Pirmieji apsilankymai miestelio bibliotekoje, pokalbiai su jos šeimininke Genute buvo priminimas, kad reikia rašyti. Taip gimė eilės, skirtos Šventupės bibliotekos 40-mečiui. Gal ir naivios, bet humoru žybčiojančios eilės Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje vykusiame poezijos konkurse buvo pažymėtos kaip linksmiausios.

Ar sunku buvo pritapti šiame krašte? Nesunku, nes aš visai nesistengiau. Visą savo sąmoningą gyvenimą esu tuo, kuo esu. O esu aš užsispyręs Vėžys, todėl visada stengiuos būti teisinga ir ieškau teisybės. Dabar, peržengus tą pusės amžiaus slenks­tį, pro man nepriimtinus dalykus stengiuosi praeiti nekeldama bangų, bet paklausta visada rėžiu savo nuomonę be pagražinimų. Apie tai rastumėte ir mano eilėraščiuose. Ar turiu priešų? Nežinau. Manau, kad ne. Galbūt yra tik klystančių. Manau, kad dauguma moka atskirti grūdus nuo pelų.

Savo eilėse Jūs prisipažįstate: „…aš nežinau, / iš kur eilėraštin / ateina žodžiai…/ gal krenta iš dangaus / kaip plunksnos angelų sparnų...“ Vis dėlto paklausiu tradiciškai: iš kur semiatės įkvėpimo kūrybai? Ar ilgai brendo noras išsakyti savo mintis, jausmus, meilę ir ilgesį poezijos knygoje? 

Įkvėpimas – jis gali čia būti, bet greitai gali ir pradingti. Nesėdžiu prie stalo galvą laužydama, žodžius rankiodama, braukydama… Užplaukia gražus vaizdas, su juo – ir žodis, imi užrašinėti, rašai, rašai, žiūrėk – jau ir eilėraštis atsirado… Geriausiems nereikia nei daug laiko, nei daug darbo. Tad negalvoju, kad tai mano nuopelnas. Kažkas galingesnis rikiuoja žodžius, renka spalvas ir vedžioja už rankos. Vartau pirmąją knygą, skaitinėju ir vis tyliai savęs klausiu: nejaugi čia aš parašiau?

O kam – gamtai, meilei, sutiktiems žmonėms ar žvaigždėms reikia dėkoti už tai, kad šalia poezijos posmų atsirado ir dailininko teptukas, pažiro spalvos, džiaugiamės ir stebimės vis naujais Jūsų tapybos darbais…

Tapyba atsirado irgi tam tikru laiku, pačiu geriausiu. Kai likau viena, buvo beprotiškai sunku, eidavau prie upės ir klykaudavau kaip gervė… Noras tapyti atsirado iš karto apsigyvenus šiame krante. Dar besimokydama Vilniaus pedagoginėje mokykloje turėjau nuostabią dėstytoją ir draugę grafikę Ievą Labutytę, kuri skatino kurti ir ieškoti. Taip ir ieškau Žemėn nusileidusių devyniasdešimt devynių mėnulių, dvylikos auksinių obuolių, ežero, besidairančio pro medžių langus… Ar tai ir yra įkvėpimas, aš nežinau…

Ar Jums, Valdute, niekada nepritrūksta laiko? Tapybos darbų parodos rajono kultūros erdvėse, Panevėžio meno galerijoje ir Lietuvos Respublikos Seime, poezijos šventės ir vakarai, kai Jūsų eilės virsta dainomis, meno saviveiklos koncertai, Velyknakčio nakties bur­­tai ir spalvos, kalėdiniai spektakliai ir kiti mieli kasdieniniai bei šventiniai rūpestėliai… Iš kur tiek jėgų, optimizmo ir meilės šitoms gražioms veikloms, kur kiekvienas Jūsų  rankų, minčių, žodžio prisilietimas virsta kūryba?

Nors gyvenimo dienos vis trumpėja, naktys be miego vis ilgėja, valandos virsta minutėmis, laiko užtenka viskam, o ypač – svajonėms. Kadaise baigusi Vilniaus pedagoginę mokyklą, kur įgijau ikimokyklinės pedagogikos specialybę, dar dvejus metus studijavau aktorinį meistriškumą tuometinėje Vilniaus konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Tais metais buvo ruošiamas režisierių kursas. O aš nenorėjau tapti režisiere, norėjau vaidinti, todėl po dviejų metų palikau režisūros studijas. Bet iki šiol ilgiuosi skaitovų vakarų, dar norėtųsi kažką gražaus surežisuoti iš mėgėjų poezijos, turiu dar tokių slaptų svajonių, bet, matyt, jos jau neišsipildys, nes prašnekau apie tai garsiai… 

Užaugo trys dukros – Dangira, Dovilė ir Dainora, turiu nuostabius žentus Aleksandrą, Arną ir Julių,  susirinkę klega penkios anūkės ir vienas anūkėlis. Visos dukros vienaip ar kitaip yra prisilietusios prie meno – visos dainuojančios, kuriančios, bet nė viena iš to duonos nevalgančios.

Dangira gyvena Anglijoje. Lietuvoje ji užsiiminėjo keramika. Šiuo metu iš savo „fondų“ esu surinkusi jos darbų, kuriuos eksponuojame Vidiškių kultūros namuose. Teisininkės specialybę turinti Dovilė, su vyru Lietuvoje užauginusi dvi dukras, gyvena per dvi šalis, darbuojasi Prancūzijoje. Rašo prozą ir eiles, gaila, kad rašo tik sau… Socialinių mokslų studijas baigusi Dainora gyvena Vilniuje. Mane ir savo draugus džiugina tušu pieštais paveikslėliais.

Į menus linkusios ir anūkės. Emilija baigusi muzikos prodiusavimo ir industrijos specialybę. Su vyru Danieliumi, profesionaliu oreiviu, ypač mėgsta skraidymą oro balionais, šiemet jau trečią vasarą skraidys Šveicarijoje. Man teko vesti anūkės vestuvių ceremoniją, kuri vyko mūsų sodyboje ant Šventosios upės kranto. 

Anūkė Elzė gegužės mėnesį taps fizinio rengimo trenere – magistre. Skrisime per Atlanto vandenyną jos sveikinti! Kornelija – būsimoji žurnalistė, studijuoja magistrantūroje, groja smuiku. Kamilė studijuoja ISM vadybos ir ekonomikos universitete. Ji, baigusi Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą, groja mušamaisiais. Septintokė Jogailė puikiai skambina fortepijonu, griežia violončele. O mažasis mūsų princas ketvirtokas Jokūbas nuo ketverių metų lanko krepšinį ir puikiai mėto į krepšį.

Šią vasarą minėsite gražų 75-erių metų jubiliejų. Ką šia proga norėtumėte sau palinkėti?

Gyvenu ant gražaus savo mylimos Šventosios kranto. Šalia mielų, mylimų žmonių. Noriu sau, jums ir visiems šalia esantiems, skaitantiems šitą mūsų pokalbį ir jo neskaitantiems palinkėti geros, stiprios sveikatos. Sveikata ir geros mintys eina kartu.

Myliu gamtą, muziką, poeziją, literatūrą, žmones. Ir tikiu: ten, aukštai, likimą mūsų rašo angelai…

Dėkoju Jums už pokalbį ir mielą bičiulystę.

Kalbėjosi Rasa Griškevičienė

Vidiškiai, Ukmergės rajonas
Nuotraukos iš asmeninio Valdutės Kunigėlienės šeimos albumo

Valdutė Kunigėlienė

Nusijuokė diena,
Žaviai nusišypsojo,
Išgirdus trumpą „Labas rytas“ –
Šiandien jinai ilgai miegojo,
Šviesių spalvų
Banga vis ritos,
Rasos krito,
Minutės laikrodžio
Rodyklę droviai suko,
Tik „Labas rytas“
Senam sode
Ratus vis suko
Ir paslapčia
Į dieną snaudžiančią
Žiūrėjo
Tarsi į seną atviruką…

Mano tėvo žalias dvaras –
Pušynėlių ramuma.
Eita, būta, apdainuota
Žalio šilo eiguva.
Mano tėvo apkabinta
Kiekviena pušis sena,
Kas ištars tą žodį šventą,
Žodį – mano Lietuva.
Ant žirgelio joja raitas
Kareivėlis žemės šios,
Mano tėvas tėvužėlis
Raitužėlis Lietuvos.
Mano tėvo kraujo lašas
Ant šilojų samanų
Man primins dar daug, daug metų –
Neturiu kitų namų.
Ir tėvelis jau kalnely,
Partizanas Lietuvos
Tai nuėjo sunkų kelią
Vardan laisvės mūs namuos…

Tokios trapios tos mūsų valandos,
baltuose ciferblatuose lygiai sugulusios,
laiko pievose tyliai ganosi
tarsi auksinės avys
arba pakelės medžių
šešėliuose tingiai guli…
tokios trapios tos mūsų valandos,
tarsi smėlis tarpudančiuos girgžda
ir eini dangaus nematydamas,
kojos slysčioja per molį ar žvirgždą…
tokios trapios kaip krištolo taurės
mūsų valandos kraujo pripildytos,
dar vis sklidinos, dar neišgertos,
dar pulsuoja kaip upės tekėjimas,
kaip ritmingai virpančios smilgos…

… paimsiu Čiurlionį už rankos
ir vesiuos pakrante žalia,
kur atsivers
devyni dangūs…
plauks upe atspindžiai
devyniasdešimt devynių mėnulių,
kurie į žemę nusileido tyliai
iš visatos guolio…
vandens lelijom pavirto,
rasos lašais pravirko…
o Čiurlionio angelas
lydės mus žvilgsniu
iš dangaus mėlynųjų platybių,
žiūrės į žalią pašiurpusią žemę
ir nežinos, ar juoktis, ar verkt
šitiek daug matydamas
čia nedorybių…
ir sakysiu aš angelui –
kreipki žvilgsnį į Žemės žiedus –
tiktai čia vėl dangus
malones dalija,
žiedlapius barsto,
o poetai įstatymų
jokių nesvarsto…
sutversim kartu mes pasaulį
kaip žiedą,
kuris vaisių duoda,
kur širdys, dar nepamiršę gerumo,
iš laimės linksmas giesmes gieda…
Tylėjo Čiurlionis – tik ėjo ir ėjo…
o su juo Lietuva per pasaulį skambėjo…

Parplaukite baltais pavasario laivais
visi, kurie seniai išėjot.
Pavasariniai lietūs švelniai kris
ir girdys žalią spalvą,
kuri skubėdama gyvybę naują duot,
taip dailiai prieš saulelę pasisėjo…
Tik paklausykit auštant rytui,
kaip iš beržų sula sruvena,
taip pasakoja medis
apie jėgas, sukauptas per gyvenimą.
Parplaukite visi, kurie kadais išėjot,
ir pasidžiaukit su visais,
juk vėl – pavasaris,
vėl Kristus prisikėlė…

Mintis vis grįžta į vaikystę
kur viskas buvo taip ryšku
pavasariais ten raistuose
kur gervės aižiai klykia
kur pempės sukdamos lizdus
vis klausia ar gyvi sveiki
kur džiaugsmas basakojis
braido po upelį
o akys akmenėlius renka
čiurlenančiam dugne
ir tarsi kažkas paima už rankos
ir tyliai sako
jau gana kartu eime
o rodos dar žiūrėčiau ir žiūrėčiau
į ajerais apaugusį tą kūdros krantą
bet kyla rūkas jis akis uždengia
miglos skara pilka jau tiesia ranką
kėsinas nusinešti ir mane
į tą
į tokį svetimą
į kitą krantą

Prieš šimtmečius
Homero hegzametras
pradėjo kelionę
per žemę…
Jo žodžiai sujaudino
širdį ne vieną neramią…
o Iliada, taip pat Odisėja
savo žodžius
į daugelio lūpas sudėjo…
Per šimtmečių klodus
iki Donelaičio atėjo…
ir gimė Metai
su pavasariu bundančiu,
su vasaros karščiais,
su rudeniu, vėjais nudundančiu,
balose skęstančiu,
su balta žiema,
kai nuo šalčio net tvoros
braškančios…
Išsaugokim lietuvišką žodį,
eilės didžiųjų poetų
lai kelią mums rodo,
tebudina meilę
Tėvynei brangiausiai,
su poezija dienos
tebūna šviesiausios…

Daug dovanų gavau ateidama į žemę…
Galėjau šviest visiems ir šildyt…
Bet tik išeidama žinau, kad ką likimas lemia,
Žmogus tai turi ir išpildyt.
Galėjau kilt aukštai ir dėl kitų
Sparnus nudegus krist į žemę,
Deja, rusendama lėtai degu, nes taip likimas mano lemia…
Liepsnos nėra, tiktai žarijos žiba…
Tik trupinius renku nuo stalo, kuris vadinasi
KŪRYBA…
Renku juos tarsi rasą nuo žiedų,
Renku, lyg lašą krentantį iš debesų,
Renku ir saujoje laikau,
Delne sušildau ir tyliai
dovanoju Tau…
Galvoju, šitaip savo misiją šioj Žemėj atlikau.

Neplauk dar neplauk, mano laive,
Palauk dar palauk,
Dar burės tau nenuaustos…
Dar linai šilkiniai neužaugo…
Neplauk, dar palauk,
Dar noriu ryto rūką išvysti,
Noriu jo švelnumu
Save apvynioti,
Kad upės srovė švariai
Širdį nuplautų,
Kad šviesa įsiskverbtų
Į kiekvieną mano ląstelę
Ir laumės juosta kūną apjuostų,
Kad galėčiau save dovanų atnešti ir padėti kaip auką
Prie senų surandėjusių
Viešpaties kojų.

Paburk, išburk ar užkalbėk,
Kad dienos šitos nesibaigtų,
Kad meilės laiptai vestų
Toli toli, už debesų baltų.
Kad žodžiai dieviškai malonūs
Niekad nesibaigtų
Ant medžių apšerkšnijusių,
Kad bitės dūgztų nuo ryto iki vakaro gilaus…
Kad niekas nieko nebijotų,
Kad nebyrėtų žodžiai iš apsiniaukusio dangaus…
Paburk, išburk ar užkalbėk,
Tik nesėdėk ramus, tik netylėk…

Neskandinsiu vyne savo liūdesio,
Išbarstytų nerinksiu klaidų,
Neieškosiu aš žvilgsnio paklydusio,
Nesakysiu daugiau, kad myliu…
Bus pavasaris vėl užkerėtas,
Išsipuošęs ievų baltumu,
Tik nerasiu jau laimės žadėtos,
Ji išėjo iš mano namų.
Kad ir šauksiu, viliosiu, negrįš ji,
Nesėdės vakare po beržais,
Nesugrįš, nepareis, nes paklydo,
Išsibarstė ramunių žiedais.
Nedainuos man dainų rudens vėjai,
Nemirgės žvaigždės gruodžio nakty,
Paslaptis širdį degins žarijom –
Ar tik tiek mudu buvom verti?

SESEI, KURIOS NIEKADA NETURĖJAU

Viena buvau, kai kitos sesės
Lėles spalvotais skudurėliais puošė.
Viena prie stalo valgiau skanią košę.
O žiemą viena rymojau prie baltos palangės…
Pavasarį parskridusių gandrų 
dairiaus į dangų…
Vaikams kaimynų jie nešė brolį, sesę…
Tik man vienai tetulė pindavo geltoną kasą…
Vis rinkdavau popierėlius spalvotus,
Dėliodavau po du, kad vienas būtų sesei…
Ir pagaliau mokyklon išėjau, tik šešerių,
Bet jau į pirmą klasę…
Kai suolo draugei pasakiau, 
kad galbūt sesę kada nors turėsiu,
Ji juokės su visa klase kartu –
Mamos tu neturi, iš kurgi sesę tu turėsi…
Ir tik vėliau tai supratau…
Galbūt todėl likimas lėmė –
Tris seses aš pati užauginau…
Krante Šventosios džiaugsmas trykšta,
Kai čia anūkai suvažiuoja
Ir laimingi krykščia…

„Sidabrinė gija“, 2026 m. kovo 20 d., nr. 3 (130)