Tikėjimo liudijimas – mokėti atleisti

Žvilgsnis

Gegužės 3 dieną Vilkaviškio vyskupijos Šakių dekanato Gelgaudiškio ir Plokščių parapijų klebonas kun. Arvydas LIEPA šventė 60 metų sukaktį. Tą dieną Gelgaudiškio Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje jis aukojo padėkos šv. Mišias. Koncelebravo kaimyninės Kaimelio ir Sudargo parapijų klebonas kun. Zenonas Stepanauskas.

Kleboną pasveikino Gelgaudiškio seniūnas Valdas Dumčius, bažnyčios choristai, neįgaliųjų draugija, bičiuliai, o parapijiečių vardu – Pastoracinė taryba. Šiandien kun. A. Liepa – „Kataliko“ pašnekovas.

Pirmiausiai pateiksime kelias su kunigu susijusias ištraukas iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“. 

Sovietinėje mokykloje

Ariogala (Raseinių raj.). 1981 m. vasario mėn. auklėtoja Kadienė prievartavo mok. Arvydą Liepą (IX kl.) stoti į komjaunimą. Tas vis spyriavosi. Tuomet mokytoja pareikalavo parašyti rašinį ateistine tema ir davė pasiskaityti ateistinės literatūros. Berniukas palaikė įbruktas knygas, bet temos neparašė. Mokyt. Kadienė, netekusi kantrybės, atėjo pas mokinio motiną, kad toji paveiktų savo sūnų, gąsdindama, kad jos sūnus kitaip neįstosiąs į aukštąją mokyklą. Liepienė pasiteiravo auklėtoją: „Ar tarybinė pedagogika moko vaikus veidmainiauti? Sūnus yra tikintis, o įsirašęs į komjaunimą turėtų veidmainiauti, nes į bažnyčią jis vis vien norės vaikščioti. Aš tikiu, kad sūnus, lankydamas bažnyčią, išaugs geresniu, negu būdamas komjaunime“.

Nepasisekus mokytojai susikalbėti su motina, buvo griebtasi paskutinės priemonės, – IX kl. mok. Liepai buvo sumažintas elgesio pažymys iki nepatenkinamo, motyvuojant, kad mokinys buvęs nemandagus. Kyla klausimas, ar mandagi auklėtoja Kadienė, kai nuolat pašiepiančiai mokinį klausia: „Ko ten žiūri, gal savo Dievą pamatei?“

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1981, nr. 48.

Žinios iš vyskupijų

Girdžiai (Jurbarko raj.). Girdžių apyl. Vyk. komitetas š.m. rugpjūčio mėn. 27 d. parašė raštą Girdžių parapijos klebonui kun. V. Šaukliui:

„Yra žinoma, kad nepilnamečiai vaikai patarnauja pas jus Mišioms, gieda chore, dalyvauja kitose apeigose; net buvo organizuotos ekskursijos, kur taip pat dalyvavo apeigose. Buvo dėstoma tikyba, įspėjame Jus, kad ateityje tokie dalykai nepasikartotų, kaip tai prieštarauja Lietuvos TSR AT Prezidiumo 1976 m. liepos 28 d. įsaku Nr. IX-748 patvirtintiems Religinių susivienijimų nuostatams". Pasirašė komiteto pirm. D. Bosienė.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1980, nr. 45.

Girdžiai (Jurbarko raj.). 1982 m. Girdžių parapijos gavėnios rekolekcijų metu, miestelio vidurinėje mokykloje neatsitiktinai (inspektoriai važinėjo) po rajono mokyklas, ragindami suaktyvinti ateistinę veiklą. Buvo paskelbta ateistinė savaitė.

Žemesnių klasių mokiniai privalėjo piešti ateistinius piešinius, devintokai, mokytojos Šimanskienės pavedimu, rašyti temą „Ką aš pasakyčiau draugui, klūpančiam prie altoriaus“… Mokiniai temos nerašė. 

*  *  *

Girdžių vidurinės mokyklos IV kl. mokinei Nairai Ročaitytei antrą trimestrą iki patenkinamo buvo sumažintas elgesio pažymys. Auklėtoja Genienė paaiškino, jog elgesys sumažintas už bažnyčios lankymą.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1982, nr. 53.

Girdžiai (Jurbarko raj.). 1982 m. liepos 9 d. Jurbarko raj. Girdžių apyl. vyk. k-to sekretorė B. Bileckienė pasiuntė Girdžių parapijos klebonui kun. Viktorui Šaukliui tokį raštą:

Drg. Šaukliui Viktorui

Girdžių apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas pakartotinai Jus įspėja, kad prie religinių apeigų atlikimo nebūtų pritraukiami vaikai.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1982, nr. 54.

Girdžiai (Jurbarko raj.). 1983 m. birželio 25 d. Girdžių klebonas kun. Viktoras Šauklys parašė raj. laikraščio „Šviesa“ redakcijai tokio turinio raštą: 

„Jūsų redaguojamame laikraštyje A. Svirbutavičiūtė prifantazavo nebūtų dalykų. 1983 m. birželio mėn. per tris numerius (70, 71, 72) apšmeižė mane ir iškoliojo bažnyčios tarnautoją I. Jasiulytę. Korespondentė apkaltino kleboną baisiais dalykais: Jis buvęs miškinių ryšininku, laiminęs tarybinių piliečių žudymus. Mišias laikęs už žuvusius banditus, žodžiu, jo praeitį gaubianti raudona skraistė. Tikrai siaubingi kaltinimai.

Iš tikrųjų štai kaip buvo. Tardytojas iš kailio nėrėsi, kad sulipdytų man bylą. Du kartus vedė į teismą, bet tribunolas abu kartus nerado įkalčių ir atsisakė teisti. Teko primestąjį straipsnį nurašyti. Jei korespondentei būtų rūpėjusi tiesa, ji būtų paskaičiusi bylą, o nefantazavusi ir nebūtus dalykus rašiusi. Deja, ateistinei neapykantai nesvarbu tiesa.

Bažnyčios tarnautoją I. Jasiulytę kaltina artimo meilės neturėjimu. Tam įrodyti ima tokį atsitikimą.

Kai gyvenome Šiupylių parapijoj, ten medicinos punktas neturėjo felčerio. Tada kolūkiečiai ateidavo vaistų susileisti pas Jasiulytę. Atėjo ir pilietis J. P., o Jasiulytė pasakiusi atėjusiam: „Einame į bažnyčią, o paskui suleisiu vaistus“. Tuo parodžiusi, kad ji neturi artimo meilės“, – rašo korespondentė.

Iš tikrųjų štai kaip buvo. Tas kolūkietis atėjo eiliniam vaistų suleidimui. Atėjo prieš pat pamaldas, kada bažnyčioje jau žmonės buvo susirinkę į savo užprašytas Mišias. Tai protingiau buvo, kad tas vienas palauktų, negu gaištų apie 20 žmonių. Tai kur čia juodas darbas ar meilės neturėjimas?

Toliau Jasiulytė kaltinama už tai, kad mokinius įspėjanti saugotis mokytojų, kai eina į bažnyčią. Tą mokiniai žino ir be įspėjimo. Žino iš to, kad juos bara, ūdija, elgesio pažymius mažina už aktyvų dalyvavimą pamaldose. Įgąsdinti yra ne tik vaikai, o ir suaugusieji.

Kad bažnyčios tarnautoja pakalbino vaiką į bažnyčią, tai laikraštis iškoliojo I. Jasiulytę, išvadindamas ją „juodąja burtininke“, o kokį vardą nusipelno tie, kurie gąsdina mokinius ir elgesio pažymius mažina? 

Jaunimas lanko bažnyčią todėl, kad Kristus žada gyvenimą po mirties. O ką žada ateistai? Nieko, išskyrus sunykimą ir amžiną išnykimą, o žmonės nori ir mirę gyventi. Todėl ir kratosi skurdžių ir tuščių ateistinių pais­ta­lų. Žinau, kad šio pasiteisinimo Jūs neatspausdinsite, nes dar nebuvo tokio atsitikimo, kad apšmeižtam Bažnyčios tarnautojui būtų buvę leista spaudoje pasiteisinti ar šmeižtą atšaukti“. (Tekstas sutrumpintas – red.).

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1983, nr. 59.

Kad nukentėjote vyresnėse klasėse besimokydamas Ariogalos vidurinėje mokykloje, supratome iš vienos čia pateiktos citatos. Kaip prisimenate tą atvejį? Čia minimi ir atvejai Girdžiuose, kur mokėtės iki 14 metų. O ar būdamas mokiniu Girdžių mokykloje, nepatyrėte patyčių dėl to, kad einate į bažnyčią?

Priekaištaudavo dėl kitų dalykų, nes buvau labai išdykęs. Mano pirmoji mokytoja Girdžiuose buvo iš labai tikinčios šeimos, taigi turėjo tikėjimo pagrindus. Vėliau tapo apylinkės pirmininke ir jai buvo sudėtingiau laviruoti. Jautėme, kad ji stengėsi nedaryti spaudimo, jei ir jos aukštesnė valdžia nespaudė. Kad vaikštau į bažnyčią, priekaištų nepatyriau. Bet būdavo kuriozų. Kadangi nebuvo zakristijono, o pamokų metu pasitaikydavo laidotuvės, klebonas pra­šydavo, kad aš ateičiau patarnauti. Buvo ir taip, kad mama sutikusi auklėtoją jos paklausė, ar Arvydas galėtų patarnauti Mišioms per laidotuves, o ši atsakiusi, kad gali, bet jūs manęs neprašėte, o aš neleidau… Esą jei viskas praeis tyliai, tai ji nieko nežinojusi, bet jeigu kam nors užklius, tai ji neleidusi. Tai štai koks geranoriškas buvo auklėtojos požiūris. Gal Dievo malonė, o gal mano savybės padėjo išvengti nemalonumų dėl bažnyčios lankymo. Ir persikėlęs į Ariogalą patarnaudavau šv. Mišiose. Nebuvęs pionieriumi, nestojau ir į komjaunimą. Mokyklos direktoriaus pavaduotojas kartą lyg užsiminė, kad aš neklausau auklėtojos ir į bažnyčią vaikštau. Vienas atvejis buvo rimtas. Devintoje klasėje, kai vis atsisakydavau stoti į komjaunimą, auklėtoja lietuvių kalbos mokytoja man liepė rašyti rašinį ateistine tema. Aš jai iškart pasakiau, kad esu tikintis ir nerašysiu. O ji vis grasino, kad turėsiu rašyti, liepė parašyti namuose ir atnešti. Aš vis nerašiau, o kai atėjo laikas rašinį atiduoti, aš neatnešiau. Ji man parašė dvejetą ir vis tiek liepė parašyti. Atsisakiau. Tada man įrašė dar vieną dvejetą. Aš tuo metu buvau atvykęs į Girdžius pas gimines, užsukau aplankyti kunigą Viktorą Šauklį ir jam papasakojau apie mano padėtį su rašiniu ateistine tema. Praėjo kažkiek laiko, su mama klausėmės „Vatikano radijo“ ir išgirdome, kad mokinys Arvydas Liepa gauna dvejetus už tai, kad nerašo rašinio ateistine tema. Tada į Ariogalos vidurinę mokyklą atvyko kažkas iš Raseinių rajono valdžios, manęs niekas nieko nepaklausė, o mokytoja dvejetus ištaisė į trejetus. Turbūt kunigas Šauklys šią žinią apie mane į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ perdavė. 

Girdžiuose Mišių patarnautojų buvo daugiau kaip 20 berniukų būrys, neskaitant mergaičių adoruotojų. Klebonas dėl to labai daug nu­ken­tė­da­vo, nors vaikus mokė ne jis, o iš Kauno atvykdavusi sesuo Donata. Vieną kartą, sužinoję, kad ateina tikrinti, ar Pirmajai Komunijai neruošiami vaikai, greitai išbėgome per duris, vieni į kairę, kiti – į dešinę, o aš nuėjau namo pamituviu. Mums, vaikams, atrodė, kad pabėgome nuo teroristų. 

Rinktis kunigystę paskatina įvairūs patyrimai, o kaip atsitiko Jums? Ar apie tai ilgai mąstėte, dvejojote, kol ryžotės siekti kunigystės?

Apie tai visai nemąsčiau, nors kai patarnaudavau šv. Mišioms, moterys Girdžių ir Ariogalos bažnyčiose vis klausinėdavo, ar nebūsiu kunigas. Tokia mintis kartais prabėgdavo baigus vidurinę mokyklą, nes visą laiką buvau aktyvus Bažnyčios gyvenime, bet vis atrodydavo, kad kunigystė – ne man. Kai Kaune dirbau kino mechaniku, priklausiau pogrindinei jau­nimo grupei prie Arkikatedros. Pri­sidengdami kaip šv. Mišių patarnautojai ir procesijos dalyviai, klau­sydavomės kunigų paskaitų, vykdavome į įvairius renginius. Čia su­si­rink­davo nuostabaus jaunimo. Iš vadinamos „Žibinto“ grupės (kadangi rink­da­vo­mės prie žibinto šalia Arkikatedros zakristijos) susikūrė kelios šeimos, o 2 tapo kunigais (aš ir Šarūnas Leskauskas). Pirmąkart mintis apie kunigystę man atėjo per kunigo Juozo Zdebskio laidotuves 1986 metų vasario pradžioje. Išvakarėse mes, jaunimas, su tautiniais rūbais budėjome prie jo karsto. Tada atėjo mintis, kad kažkas juk turi eiti ir daryti, tęsti jo darbus. Paskui Dievas „pastatė“ ant tam tikrų bėgių, pastūmėjo taip, kad negalėjau pasukti nei į kairę, nei į dešinę, o turėjau eiti tiesiai. 1986 metų vasarą kunigas Šauklys man parašė rekomendaciją stoti į kunigų seminariją. Pristačius dokumentus netrukus iš seminarijos gavau raštą, kad esą apgailestaujama, jog šiais metais priimti negalėję, siūloma bandyti kitąmet. Supratau, kad ne seminarija atmetė, o saugumiečiai iš KGB. Supratau, kad vienu ar kitu būdu sieksiu kunigystės. Tada pasitarėme su kunigu Šaukliu, kad neverta gaišti laiko dirbant kino mechaniku „Taikos“ kino teatre. Įdarbins mane prie kurios nors bažnyčios ir galėsiu ruoštis pogrindyje. Jau rugsėjo pradžioje vieną dieną dirbdamas kino teatre išgirdau telefono skambutį. Malonus vyriškas balsas paklausė, ar čia Arvydas Liepa. Atsakiau teigiamai. Sako, girdėjau, kad norite pakeisti darbą. Pamaniau, kad kunigas Šauklys su kuo nors jau susitarė ir man skambina kuris nors klebonas, taigi atsakiau, kad norėčiau. Tai, sako, mums reiktų susitikti. Gerai, atsakiau, rytoj man laisva diena, klausiu, kur man atvažiuoti. Sako, atvažiuokit į stovėjimo aikštelę prie „Merkurijaus“ parduotuvės, mes prie jūsų prieisim, žinome, kokiu automobiliu važinėjate. Tada man nušvito, kad čia skambina ne kuris nors klebonas, o kagėbistas. Skambinu kunigui Šaukliui ir klausiu, ką man daryti. Tas atsakė, kad neičiau į jokį susitikimą, jie esą tikrina mano lankstumą ir siūlė po darbo atvykti pas jį į Girdžius. Ten prabuvau dvi laisvas dienas ir grįžau į Kauną. Netrukus dirbdamas „Taikos“ kino teatre vėl išgirdau telefono skambutį. Skambinusiojo balsas jau ne toks malonus: juk buvome susitarę, o tavęs nesulaukėme. Atsakiau, kad nežinau, kas jūs esate, bijojau, kad mano automobilį atimsite… Tai, sako, kadangi nenorėjote susitikti taip, tada ateisite oficialiai. Kitos dienos rytą privalau prisistatyti į KGB būstinę. Atėjau, su manimi kalbėjo pulkininku Petrausku prisistatęs aukštas, stambus, žilais garbanotais plau­kais vyras. Labai maloniai kalbėjo ir sakė: pasirašai, kad su mumis bendradarbiausi ir rytoj jau būsi seminarijoje, nes atsilaisvino vieta. Atsakiau, kad nenoriu niekur kištis, neturiu sveikatos, noriu tik melstis… Klausė, koks mano požiūris į tarybų valdžią. Atsakiau, kad labai geras, gimiau su širdies yda, jei ne tarybų valdžia, nebūčiau turėjęs pinigų ir man nebūtų atlikę operacijos. Lyg ir pa­ten­kin­tas buvo mano atsakymu. Bet kai pokalbis ėmė nesisekti, prasidėjo spaudimas, galiausiai ėmė priekaištauti, kad bendrauju su netinkamais kunigais, tėvai tremtiniai, todėl, jei su jais nebendradarbiausiu, niekada neįstosiu į  seminariją. Po kokios valandos dirstelėjau į laikrodį, sakau, man į darbą reikia, žmonės renkasi į kino teatrą, seansas po pusvalandžio. Pagrasino, kad jei reikės, ir be manęs ras kas kiną parodys. Sakau, jūs žinot, kad šiandien dirbu vienas. Jis turbūt nusprendė, kad šįkart gana ir paleido. 1987 metais vėl padaviau dokumentus į seminariją ir vėl gavau tokį patį raštą. Tada parašiau pareiškimą atleisti iš darbo kino mechaniku, atvykau į Girdžius ir jau galutinai nusprendėme, kad kunigystei ruošiuosi pogrindyje. Bet rugsėjo 7 dieną kunigui Šaukliui paskambino iš seminarijos ir pasakė, kad kitą dieną aš turiu būti ten, nes atsilaisvino vieta. Kagėbistai turbūt suprato, kad jei manęs į seminariją nepriims, aš eisiu į pogrindį, nes artimai bendrauju su kunigu Šaukliu, kuris daug kunigų ruošė pogrindyje. Matyt, nusprendė, kad geriau mane turėti seminarijoje, o ne pogrindyje. Atsitiko taip, kad rugsėjo 8-ąją, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo dieną, kai buvau nusprendęs vykti į atlaidus Šiluvoje, turėjau važiuoti į Kauną, Kunigų seminariją. Tai man buvo kaip stebuklas. 

O kiek pats susidurdavote su pogrindžio seminaristais?

Jie atvykdavo ir apsigyvendavo pas kunigą Šauklį, pasivadinę lietuviškais vardais dirbdavo zakristijonais. Buvo ir ukrainiečių. Jie išmokdavo lietuvių kalbą. Bet būdavo po vieną. Pas skirtingus kunigus vykdavo atsiskaityti įvairius dalykus. Kunigas Šauklys egzaminuodavo irgi. Paruoštus pogrindžio klierikus marijonus šventindavo vyskupas, o vėliau kardinolas Vincentas Sladkevičius, o jėzuitus – vyskupas Julijonas Steponavičius. Keletas tokių kunigų ukrainiečių, trumpai padirbėję Lietuvoje, išvyko į Ukrainą. O mano studijos pogrindyje baigėsi nė neprasidėjusios, nors jau buvau gavęs pirmąją knygą „Fundamentinė teologija“, tik dar nespėjau pradėti jos skaityti.

Jūsų studijos seminarijoje sutapo su Atgimimu. Ar seminaristai jį jautė?

Jautėme stiprias emocijas. Įsiminė, kaip per 1988 metų Vėlines apie 150 klierikų nuėjome į vakarines šv. Mišias Arkikatedroje. Įprasta buvo, kad įeidavome ir išeidavome per zakristijos duris. Tąkart vienas kitam perdavėme žinią po pamaldų rinktis prie Maironio kapo sugiedoti „Marija, Marija“. O tada prie klierikų prisijungė ir kiti žmonės, ta giesmė bei „Lietuva brangi“ nuskambėjo labai galingai. Paskui kažkas pasiūlė eiti prie Maironio paminklo. Kol ėjom prie jo, atbėgo kažkas iš seminarijos vadovybės ir liepė tučtuojau grįžti, nes jau pasklido gandas, kad klierikai organizuoja mitingą. Tada klierikai sugrįžom į seminariją, o tie, kurie susirinko prie Maironio paminklo, nukentėjo, kai kuriuos išsivežė milicija

1991-ųjų sausio 13-ąją keli klierikai buvome Vilniuje, prie Aukščiausiosios Tarybos. Mus išleido su ta sąlyga, kad patarnausime šv. Mišiose. Taigi pajutome tą emociją. Grįžę į Kauną irgi vykome į karštas vietas, tuo metu studijos buvo mažiau svarbios.

O kaip atsidūrėte Marijonų vienuolijoje?

Įstojau 1986 metais, kai nepriėmė į seminariją. 1987 metais, kai jau priėmė į seminariją, buvau noviciate. Seminarijos penkis kursus baigiau per keturis metus. Po ketvirtojo kurso per vasarą pasiruošiau penktojo kurso egzaminams, juos išlaikiau ir kardinolas Vincentas Sladkevičius 1991 metų rugpjūčio 22-ąją, per Švenčiausios Mergelės Marijos Karalienės šventę, mane įšventino kunigu. Marijonų provincijolas kun. Pranciškus Račiūnas pageidavo pagalbininkų Marijampolėje, todėl tapau Šv. arkangelo Mykolo parapijos vikaru.

Kaip prisimenate, ką patyrėte prieš kunigystės šventimų dieną?

Tada atlikau rekolekcijas Sta­kiuose pas kunigą Zigmą Grinevičių. Buvo įtempta padėtis. Tomis dienomis Maskvoje surengtas rugpjūčio pučas. Sovietiniai kariškiai rugpjūčio 19 dieną užėmė Kauno radijo ir televizijos redakciją, Sitkūnų radijo stotį. Važinėjo karinė technika, bijojau, kad uždarys įvažiavimą į Kauną ir aš negalėsiu grįžti. Bet vis dėlto laimingai atvykau. Mane kardinolas šventino savo koplyčioje. Dalyvavo seminarijos dvasios tėvas kunigas Eugenijus Bartulis, mano draugas neseniai kunigu įšventintas Virgilijus Garšva (2002 metais miręs), mano mama, priklausanti Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserų vargdienių vienuolijai (į ją įstojo anksčiau, negu aš į seminariją), šios vienuolijos sesuo Margarita ir brolis su žmona.  

O kur buvo Jūsų Primicijos – Girdžiuose ar Ariogaloje? 

Girdžiuose ir Marijampolėje. Ario­galoje nebuvo, nes dvasiškai labiau buvau susijęs su Girdžių parapija. 

Ilgą laiką buvote Marijonų vie­nuo­lijoje. Turbūt ją rinkotės kunigo Viktoro Šauklio pavyzdžio įkvėptas? Bet vėliau iš Marijonų vienuolijos pasitraukėte. Kodėl?

Du metus buvau noviciate, bet neturėjau vadovo, po pusantrų metų laikinųjų padariau amžinuosius įžadus, bet kunigystėje išryškėjo, kad man labiau tinka klebonauti, o ne būti vienuoliu, taigi su vienuolija priėjome bendrą išvadą, kad man geriau eiti klebonavimo, o ne vienuolystės keliu. O Marijonų vienuoliją rinkausi kunigų Šauklio ir Grinevičiaus pavyzdžiu, nors man patiko ir jėzuitai. Bet jėzuitai niekam nesiūlo būti jėzuitais, reikia pačiam prašytis, o  aš to nežinojau.

Kas yra didžiausias džiaugsmas Dievui?

Nusidėjėlio sugrįžimas, pasinaudojimas jo gailestingumu. Jis nori, kad mes atsiverstume. Mūsų geri darbai labiau reikalingi mums, o ne Dievui. Aišku, Dievui jie irgi teikia džiaugsmą. Labiausiai Dievui patinka, kai mes, buvę nuo Jo nusigręžę, nutolę, imame ir sugrįžtame. 

Tai čia analogija su Evangelijoje minimu sūnumi palaidūnu?

Tėvo džiaugsmas pamačius sūnų palaidūną apie tai labiausiai liudija: pamatė iš tolo, apkabino, pabučiavo ir tarsi viską pamiršo. „Mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 24).

Kada Dievas mumis nusivilia? Ar mes suprantame Jo kantrybę ir gailestingumą? 

Aš manau, kad Dievas nenusivilia, bet liūdi, kaip tas tėvas dėl sūnaus liūdėjo, kad vaikas gyvena ne taip, kaip turėtų, išbarsto tai, ką turėjo ir atsidūrė prie kiaulių bandos. Tėvui liūdna dėl sūnaus, bet jis turbūt ne nusivilia, o vis laukia. Mums turbūt sunku suvokti, kad Dievas pasmerkia nuodėmę, o ne žmogų, nes mes dažnai manome, kad jei žmogus padarė kažką blogo, mes sutapatiname tą blogį su jį padariusiu žmogumi ir pasmerkiame juos abu. Mes niekur nerasime, kad kažkuri nuodėmė yra ne tokia svarbi, kad dėl jos galima nesijaudinti. Juk ir kai Kristus atleisdavo nuodėmes nusidėjėliams, nesakydavo, kad viskas gerai, nekreipk dėmesio, pasistenk, kad kitąkart niekas nepagautų. Jis pasakė: „Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11). „Niekas tavęs nepasmerkė, nė aš tavęs nepasmerksiu“ (plg. Jn 8, 11). Dievas žmogaus nepasmerkia iki paskutinės akimirkos, jis pasmerkia nuodėmę, kuri yra mirtis. Jeigu mes darysime nuodėmes, neatsiversime, pražūsime.  

Kas mums, tikintiems žmonėms, yra meilė, išdavystė?

Šių laikų problema yra ta, kad žmonės meilę supranta tik kaip emociją, o ne įsipareigojimą, pasiaukojimą. Jei sukyla emocijos, sako aš tave dievinu, be galo myliu, o jei sukyla neigiamos emocijos, jau sako nekenčianti(s). Daug kartų girdžiu ir psichologus sakant, kad bet kokia kaina turime būti laimingi, patenkinti, šalinti viską, kas skaudina, liūdina, nesvarbu, ar tai darbas, ar žmonės. Taip tarsi išaukštinamas džiaugsmas, kuris suprantamas kaip emocija. Taip emocija tarsi pasidaro svarbiausia. Giluminis meilės suvokimas yra tas, kuriame apaštalas Paulius kalba apie meilę. Jis kalba apie savybes: kantri, gailestinga, nesididžiuojanti, neišpuikstanti. Visa tai, kas nukreipta į kitą žmogų, kaip mano dovana ir meilė kitam. Dažnai sako: „Aš mylėjau bet manęs nemylėjo, aš negavau to, ką aš daviau“. Būna, kai kartais dėl įvairių priežasčių iš tiesų neįmanoma gyventi kartu. Bet jei kalbėtume plačiau, ne tik kaip apie santuoką, tai mes, krikščionys, dažnai mylime tą, kuris mums labai geras, o ano nekenčiam, nes jis man kažką padarė ar nepadarė, pasakė ar nepasakė. Taigi taip tampame emocijų vergais. Tikėjimas mums parodo tikresnę realybę, kad mes galime mylėti ir tuos, kurie mūsų nemyli, arba ir tuos, kurie mums kažką bloga daro. Norėdamas visa tai suprasti, turi suvokti, ką ir kiek tau atleido Dievas. Tu negali atleisti kitam žmogui, jei nesuvoki, kas tau pačiam atleista. Per tas mūsų patirtis iš Dievo gailestingumo mes turime ir galime išsiugdyti supratimą atleisti kitiems žmonėms net galbūt tada, kai jie neprašo atleidimo. Tai yra svarbus tikėjimo liudijimas ir tikėjimo praktika, nes dažnai girdžiu sakant, kad esą kažkas negali pamiršti nuoskaudos už tai, kad neteisingai apkaltino, kažką bloga padarė. Nepyk ant to žmogaus, o melskis už jį, skirdama(s) maldą ir su ta teigiama emocija daug daugiau sau duosi ir atrasi ramybę, nesvarbu, kad iš to žmogaus patyrei kažką bloga. O kaip sakė popiežius Benediktas XVI, pyktis yra rūgštis, kurią nešiojame savo širdyje ir ji graužia mus iš vidaus. Išeina, kad mes, norėdami atkeršyti ir pakenkti kitam, per tas neigiamas emocijas kenkiame sau.

Iš tiesų, atleidimas suteikia ramybę, bet ką daryti, jeigu patirta skriauda vis kartojama, sakykim, žmogus jau daug metų ne tik kaimynus ir samdomus darbuotojus apgaudinėja, bet jo tikslas – per kyšius ir ryšius kuo daugiau susikombinuoti, nusukti, prisivogti ir pralobti, nesiskaitant su priemonėmis, jis stengiasi kenkti visiems, kas trukdo jo siekiams, veidmainiauja, apsimeta geradariu ir kartais paaukoja Bažnyčiai, kokį nors remontą atliekant, prašydamas, kad klebonas už tai viešai padėkotų, jog visi susidarytų įspūdį esą koks jis geras ir dosnus esąs. Kaip tokiam atleisti, kai jau gal tą pačią dieną jis tave apgaus ar kitą niekšybę padarys?

Mes matome tik pasekmes ir nieko nelaimėsime teisdami tokį žmogų bei išliedami tą nepasitenkinimo rūgštį. Aš niekada neklausiu, ar kas nors, skirdamas auką, tą daro iš geros valios ar dėl savanaudiškų paskatų. Tokį tegul tik Dievas teisia.

Kai mažėja kunigų, daugėja aptarnaujamų parapijų, kokią įsivaizduojate padėtį, dar po, tarkim, 30 metų?

Vaizduotei stengiuosi neleisti per daug įsisiautėti. Tuo įsitikinau per pirmąją kadenciją Plokščiuose. Parapijiečiai sakydavo, gaila, kad klebonija yra, o joje niekas negyvena, kaip gerai buvę, kai kunigas Antanas Urbanavičius čia gyveno. Aš leisdavau jiems drąsiai atsakyti: „Pamirškit, Plokščiuose kunigas daugiau niekada negyvens. Džiaukitės, kad jus aptarnauju, o šalia gyvenančio kunigo neturėsit“. Išėjo taip, kad blogai pranašavau, nes po pustrečių metų vyskupas į Plokščius paskyrė kunigą Gediminą Marcinkevičių, kuris čia pustrečių metų iki mirties gyveno, aptarnaudamas dar ir Ilguvos bei Paežerėlių parapijas. Taigi man pamoka, kad nesu Dievas ir negaliu žinoti, kaip čia bus. Drąsiai tvirtinti negaliu, bet manau, kad kai kažkas nusileidžia iki dugno, prasideda pakilimas. Peržvelgę Bažnyčios istoriją matome, kad žmonės neigia Dievą iki tam tikro lygio. Kai blogis ir netikėjimas pasiekia kritinę ribą, viskas sprogsta. Tada ima dygti naujas želmuo. Matau, kad einame link to visomis prasmėmis: žmonės jau nežino, kas yra žmogus, šeima, tėvas, motina, natūralus gimimas, teisė nužudyti vaiką, jei dabar man jo nereikia. Visa tai kaupiasi kaip tamsūs debesys ir vieną dieną turi sprogti, tas pūlinys pra­truks. Jei dabartinės tendencijos išliks ilgesnį laiką, tai bus panašiai kaip Vokietijoje, kai kunigai ir po 10 parapijų kažkiek patarnauja. Bet iš tiesų niekada negali žinoti, kaip bus rytoj. Tik vienas Dievas težino.

Kaip tada žmonėms laikytis Dievo įsakymo sekmadienį švęsti, kai kunigas atvažiuos kartą per mėnesį ar rečiau?

1989 metais aš buvau kunigo Alberto Galeckio Primicijose Žitomyre, Ukrainoje. Katalikų Bažnyčia sunaikinta, kunigų telikę vienetai, bažnyčių nebuvo. Žmonės melstis į kuriuos nors namus važiuodavo šimtus kilometrų. Jei atvykdavo kunigas, išpažinčių klausydavo 7-8 valandas. Čia aukodavo šv. Mišias ir vykdavo į kitą vietą. Buvo jaučiamas stiprus tikėjimo ilgesys. Susirinkdavę pas kažką, ant stalo pasidėdavo arnotą, kitus Mišioms skirtus atributus ir patys melsdavosi, tarsi dalyvautų Mišiose. Taigi kartais atsitinka taip, kad ne kunigų skaičius paskatina ir lemia žmonių entuziazmą, o būtent jų neturėjimas. Tada bendruomenė tampa gyva, o kai atsiranda kunigas, jis randa Evangelijos daigus. Kartais persekiojimas žmones pabudina.

Labai dėkoju Jums už pokalbį. 

Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS

Skaitytojams pateikiame dar kelias citatas iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, kuriose kalbama apie kunigo paminėtą Ukrainą.

Katalikai sovietinėse respublikose 

Ukrainos TSR

Lvovo sritis. 1981 m. rugsėjo 27 d. Dobrianičių unitų katalikų bažnyčioje buvo švenčiami tituliniai atlaidai (Visoje Ukrainoje esančios unitų katalikų bažnyčios yra valdžios neužregistruotos). Saugumiečiai ir milicininkai apsupo bažnyčią ir laukė atvykstančio unitų katalikų kunigo. Nesulaukę jie įsiveržė į bažnyčią ir čia pradėjo ieškoti kunigo. Čekistų dėmesį patraukė aktyvesni maldininkai, ypač tarnautojai. Vėliau jie visi buvo nubausti administracinėmis baudomis.

 * * *

1982 m., prieš Velykas, buvo apiplėšta Moršino unitų katalikų bažnyčia. Į bažnyčią suvaryti proftechninės mokyklos moksleiviai surinko visus liturginius indus, rūbus, šventus paveikslus, sukrovė į mašinas ir kažkur išvežė. 

* * *

1982 m. pavasarį Berezecos kaime įvyko gyventojų susirinkimas. Susirinkime dalyvavo apie 30 saugumiečių, kurie visaip gąsdino žmones, kad nesusirinktų melstis į unitų katalikų bažnyčią arba bent pereitų į pravoslavų tikėjimą. „Priešingu atveju, bažnyčia bus uždaryta“, – gąsdino saugumiečiai. Išvykdami čekistai užantspaudavo visus bažnyčios liturginius indus.

* * *

1982 m., prieš Velykas, saugumiečiai užpuolė Brikūnų unitų katalikų bažnyčią. Dalį liturginių reikmenų bei paveikslų sunaikino vietoje, kitą dalį išsivežė. Bažnyčia buvo apiplėšta tuo metu, kai dauguma tikinčiųjų dirbo. Moteris, bandžiusias ginti bažnyčią, užpuolikai smarkiai sumušė – kai kurioms teko atsigulti į ligoninę.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1983, nr. 57.

Žitomyras. 35 metų amžiaus Žitomyro bažnyčios vargonininkė Zofija Bieliak buvo nuteista 5 metams kalėjimo ir 5 tremties už skleidimą informacijos apie Dievo Motinos pasirodymą Fatimoje.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1984, nr. 61.

„Katalikas“, 2025 m. gegužės 23 d., nr. 10 (469)