Tituliniuose atlaiduose – maldos, paroda, linksmybės 

Birutė NENĖNIENĖ

Oninių šventės dieną

Šventos Onos atlaidai švenčiami daugelyje Lietuvos bažnyčių, turinčių ir neturinčių šios šventosios titulą. Tačiau kiekvienoje parapijoje nuo seniausių laikų susiklosčiusios savitos Oninių šventimo tradicijos, po maldų  bažnyčiose vietos bendruomenės su­bu­ria kraštiečius ir svečius į turiningas vasaros brandos šventes.

Liepos 26-ąją Visuotinė Bažnyčia mini Švč. Mergelės Marijos tėvų Joakimo ir Onos liturginę šventę. Paskutinįjį liepos sekmadienį paprastai švenčiami Oninių atlaidai jau ketvirtą kartą sutapo su popiežiaus Pranciškaus paskelbtos Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos šventimu.

Alvite švenčiamų Oninių aidai plačiai ir giliai įspausti istorijos puslapiuose nuo XVII amžiaus (parapija įkurta 1617 metais), kai popiežius Aleksandras VII suteikė Šv. Onos atlaidus.

Šiemet abi dienas – liepos 26-ąją ir liepos 28-ąją – Alvitą tikintieji atakavo ne tik savo maldomis ir padėkomis už prieš ketverius metus konsekruotą naują bažnyčią, bet ir noru pamatyti, išgirsti, susitikti…  

Liepos 26-ąją šv. Mišių liturgijai vadovavo ir homiliją sakė Vilkaviškio dekanato dekanas kanauninkas Virginijus Gražulevičius. Šv. Mišias aukojo dekanato parapijų kunigai: prelatas Vytautas Gustaitis, Deividas Baumila (Vilkaviškis), vicedekanas Gediminas Bulevičius (Pilviškiai), Virginijus Vaitkus (Gižai), Kęstutis Sprangauskas (Gražiškiai), Jonas Cikana, kun. Vaclovas Stakėnas (Kybartai), Audrius Kurapka (Alvitas, Pajevonys, Vištytis), taip pat Igliaukos parapijoje (Marijampolės dekanatas) tarnaujantis Remigijus Maceina. Alksnėnų ir Didvyžių parapijų klebonas kun. Mindaugas Martinaitis pasiliko patarnauti klausykloje, kadangi Sutaikinimo sakramentui nusiteikusių tikinčiųjų nusitęsė gana ilgos eilės. Skambiai giedojo Alvito parapijos choras, vargonais grojo Vilkaviškio Katedros vargonininkas Saulius Bieliūnas. Po šv. Mišių pirmąkart šioje parapijoje Šv. Onos atlaidus kaip klebonas šventęs kun. Audrius Kurapka dėkojo visiems už širdyje atsineštas ir Viešpačiui išsakytas maldas, kunigams – už bendrystę, chorui – už aukštyn dvasią pakylėjusias giesmes. Klebonas kvietė neišsiskirstyti, o pasilikus bažnyčioje pasiklausyti Jūrės kaimo kapelos „Medlieva“ atliekamų dainų, taip pat pasigėrėti bažnyčioje eksponuojama tautodailininkų – medžio drožėjų – paroda „Šv. Onos vaizdavimas lietuvių tautodailėje“.

Šv. Oną vaizduoja tautodailininkai

Parodos iniciatorė, Vilkaviškio kultūros centro Alvito padalinio kultūrinės veiklos vadybininkė Angelė Blažaitienė priminė šiek tiek istorijos, kaip šv. Ona vaizduojama ikonografijoje ir liaudies kūryboje. Į priekį pakviesti ir pristatyti eksponuojamų skulptūrų kūrėjai. Tai liaudies meistrai Kazimieras Martinaitis, Adolfas Teresius (abu iš Garliavos), Raimundas Blažaitis (Alvitas), Saulius Lampickas (Alytus), Antanas Lastauskas (Kalvarija), Tomas Stambrauskas (Prienai), Arvydas Matulevičius (Kalvarija)), Juozas Videika (Jurbarkas). Nedalyvavo tik devintosios skulptūros autorius Marijonas Mieldažis (Garliava). Alvito bendruomenės pirmininkas Rimvydas Palubinskas kiekvienam meistrui įteikė po nedidelį kirvuką. Raimundas Blažaitis kaip padėką už suteiktą erdvę bažnyčioje ir palaikymą klebonui kun. A. Kurapkai padovanojo paties drožtą Rūpintojėlį.

Paroda unikali tuo, kad joje eksponuojamos skulptūros sukurtos specialiai šių Oninių šventei ir bažnyčioje veiks iki rugsėjo pabaigos.

Alvito bažnyčioje Oninėms (ir ne tik tada) rengti tautodailininkų parodas kilo kultūros darbuotojai Angelei Blažaitienei su entuziastingu vyro tautodailininko Raimundo Blažaičio pritarimu ir pagalba. Mat tiek senoji Alvito bažnytėlė, tiek naujoji ir šventorius išpuošti paties Raimundo drožiniais. Su skiedros broliais, kaip jis pats įvardija savo bičiulius medžio drožėjus, sieja  dešimtmečiais besitęsianti draugystė, bendradarbiavimas, susitikimai parodose, pleneruose. Ankstesniais metais naujojoje Alvito bažnyčioje buvo eksponuojamos tautodailininkų drožtos prakartėlės, rūpintojėliai, pernai veikė vien Juozo Videikos drožinių paroda. Pasak R. Blažaičio, meistrai, droždami Šv. Oną laikėsi ikonografijos, tačiau kiekvienas kūrėjas turi savo braižą, skirtingą patirtį, todėl ir jų išdrožtos šventosios yra skirtingos. Sunkiausia buvę medyje išgauti veido bruožus. Jis pats Šv. Oną pabandė pavaizduoti kaip karalienę, kažkaip naujai nei ankstesnėje savo kūryboje. Alytiškis Saulius Lampickas šalia Šv. Oną simbolizuojančios moteriškės įkurdino ne tik dukrą Mariją, bet ir angelą su lelija, turėdamas mintyje, kad angelas tarsi globoja ar skulptūrai suteikia šventumą. Meistras tradiciškai savo kūrinį nudažė, Šv. Onos drabužiui parinko žalsvą, sa­manų spalvą. Pasak jo, nelengva buvo sukurti veidus, net dukra padariusi pastabą, kad Marijos veidas galėjęs būti jaunesnis. Bet anot meistro, liaudies mene nėra taip svarbu proporcijos, meistrai tikėjo į Dievą, tad  droždami  ar tai Šv.  Kazimierą ar tai Šv. Florijoną, jų veidus drožė kaip šventųjų.

Šventoji Ona žinovų akimis 

Retai dailėje vaizduojamos Šv. Onos skulptūrų paroda Alvito bažnyčioje – svarbus įvykis ne tik alvitiečiams. Tačiau tai ne visai tiesa, kad Šv. Oną vaizduojančių parodų Lietuvoje nėra buvę. Prieš dvejus metus (2022 metų liepos – rugpjūčio mėnesiais) Anykščių Angelų muziejuje eksponuota paroda „Šv. Ona Lietuvos dailėje“ muziejuje. Ten akcentuota, kad Lietuvoje itin populiarūs tapo Šv. Onos, pačios trečiosios atvaizdai. Juose buvo vaizduojama Šv. Ona su dukra Švč. Mergele Marija ir Vaikeliu Jėzumi, o virš jų – Šventosios Dvasios balandis. Šv. Ona, Švč. Mergelė Marija ir Vaikelis Jėzus Šv. Onos, pačios trečiosios kompozicijose sudarė žemiškąją, arba moteriškąją, Trejybę, kuri, papildyta Šventosios Dvasios atvaizdu (kartais ir Dievo Tėvo), simbolizavo Kristaus dieviškosios ir žmogiškosios prigimties susijungimą. Dar vienas tiek profesionalioje dailėje, tiek lietuvių liaudies mene populiarius Šv. Onos vaizdavimo ikonografinis tipas buvo Švč. Mergelės Marijos auklėjimo kompozicijos. Jose Šv. Ona buvo vaizduojama mokanti Švč. Mergelę Mariją skaityti. Įdomu, kad Švč. Mergelės Marijos auklėjimo atvaizdai nesiremia jokiu tekstiniu šaltiniu. Kaip ir Šv. Onos, pačios trečiosios kompozicijos, jie turėjo simbolinę prasmę ir buvo tos pačios Kristaus Įsikūnijimo idėjos išraiška – atversta knyga čia simbolizavo įsikūnijusį Dievo Žodį. Be Įsikūnijimo istorijos reprezentavimo, Švč. Mergelės Marijos auklėjimo vaizdavimas buvo susijęs su viduramžius siekiančia krikščioniškojo auklėjimo ir raštingumo tradicija ir diegė suvokimą, kad motinos privalo pasirūpinti savo vaikų raštingumu. 

Siužeto populiarumas XIX amžiaus Lietuvos dailėje neabejotinai buvo susijęs ir su konkrečia politine šalies situacija – spaudos draudimu ir vaikų mokymu namuose.

Šv. Onos kultas rėmėsi tikėjimu jos ypatingomis galiomis danguje, kur šios šventosios vieta yra šalia Švč. Mergelės Marijos ir Kristaus. Liaudies sąmonėje Šv. Onos kultas įgavo daugiau žemiškų bruožų – šventoji buvo laikoma šeimos globėja, moterų, negalinčių susilaukti vaikų, užtarėja.

Ir seniūnijos vasaros šventė

Sekmadienio giedra priešpietė kaip magnetas traukė žmones į Alvitą. Pirmiausia „duoklė atiduota“ maldomis Viešpačiui bažnyčioje. Klebonui kun. A. Kurapkai talkino ir atlaidų šv. Mišias aukojo, homiliją sakė prel. Vytautas Gustaitis. Giedojo parapijos choras, vadovaujant Aurikai Kajokaitei. Išsirikiavo atnašų procesija su žemės gėrybių derliumi ir dovanomis savo šventovei, šventajai liturgijai. Švč. Sakramento procesijos aplink bažnyčią nespėjo sutrukdyti pavieniai lietaus lašai. Su gausiai susirinkusiais tikinčiaisiais, kraštiečiais ir svečiais kartu meldėsi Seimo narys Algirdas Butkevičius su žmona,  rajono meras Algirdas Neiberka su žmona, vicemerai Daiva Riklienė ir Joris Juškauskas, Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas su žmona, Alvito bažnyčios statytojas Jonas Urbonas su šeima. 

Po maldų tradiciškai nusiteikta pasibūti seniūnijos vasaros šventėje „Kai kvepia duona ir žolynai“ greta bažnyčios prigludusiame Liepų parke. Kol dar dangus neprapliupo lietumi, susirinkusieji karštai plojo renginio charizmatiškajai vedėjai Uršulei iš Marcinkonių ir jos kviečiamiems sveikintojams: Seimo nariui, merui, klebonui, seniūnui, bažnyčios statytojui ir kitiems. Meras padėkos raštus įteikė: Angelei Blažaitienei, Vilkaviškio kultūros centro Alvito padalinio kultūrinės veiklos vadybininkei, – už prasmingas idėjas, entuziazmą kultūros srityje ir gebėjimą savo gražiais darbais puoselėti Alvito kraštą; Vidmantui Seinauskui, Alvito seniūnijos seniūnaičiui, – už nuoširdų bendradarbiavimą atliekant seniūnaičio pareigas, socialinį jautrumą ir bendrų tikslų siekimą savo krašto žmonių labui.

Iš sveikintojų lūpų skambėjo ir lin­kėjimai visoms Onutėms.

Tuos, kurie  nepabijojo vis smarkėjančio lietaus, skanėstais viliojo prekybininkai, o savo dirbiniais – amatininkai. Mažųjų šventės lankytojų laukė vaikų erdvė ir nuotaikingos pramogos su personažais, vyko kankliavimo, kalvystės ir amatų pamokėlės.

Po gražių sveikinimų prasidėjo muzikinė programa, kurios metu gyventojus ir miestelio svečius džiugino Višakio Rūdos  liaudiškos muzikos kapela „Šaltinėlis“, Girėnų  kapela „Versmė“, Igliaukos vokalinis-instrumentinis ansamblis „Ygla“, Vilkaviškio kultūros centro folkloro ansamblis „Sūduviai“, Marijampolės kultūros centro liaudiškų šokių grupė „Jotvingis“. 

Vakaro programoje pasirodė atlikėja Adrina, grupės „Nerija“ bei „Žemaitukai“.

Alvitas, Vilkaviškio rajonas
Autorės nuotraukos 

„XXI amžius“, 2024 m. rugpjūčio 9 d., nr. 29–30 (2594–2595)