Užnemunės Paprūse, liuteronų istorijos takais 

Istorijos vingiai

Raimundas KAMINSKAS

Šiais Paprūsės metais kartu su Kauno Švč. Trejybės evangelikų liuteronų bažnyčios kunigu Sauliumi Juozaičiu nusprendėme susipažinti su Lietuvos–Karaliaučiaus srities pasie­nyje esančiomis Suvalkijos evangelikų liuteronų bažnyčiomis.

Keliauti po šiuos Sūduvos miestelius, Paprūsės liuteronų takais, padėjo evangelikų liuteronų kunigas Vaidas Klesevičius, aptarnaujantis Marijampolės, Virbalio ir Vištyčio parapijiečius. 

Virbalyje

Virbalis (iki XVIII a. vadintas dar ir Nova Volia), Vilkaviškio rajone esantis miestas, įsikūrė XVI amžiuje. 1561 metais Nova Volios inventoriuje paminėti sklypus čia turintys Ragainės klebonas kun. Martynas Mažvydas bei vienas aktyviausių liuteronų veikėjų Paprūsėje Tomas Gedkantas, kuris Virbalyje įsikūrė kartu su iš Varnių atsikėlusiu savo tėvu Jurgiu Gedkantu. Iš sklypus turėjusių savininkų pavardžių ir jų ankstesnių gyvenamųjų vietų galima spręsti, kad Virbalyje įsikūrė kelios dešimtys evangelikų liuteronų, tačiau nėra žinių, kad būtų skirtas sklypas bažnyčiai statyti.

1593 m. birželio 15 d. Nova Volios – Virbalio miesteliui Zigmantas Vaza suteikė Magdeburgo savivaldos teisę. 1605 metais valdovas įpareigoja seniūną neleisti Virbalyje statyti sinagogos ir laikyti nekatalikiškų pamaldų. Taip suvaržoma kitų konfesijų veikla. Prieš reformaciją buvo nukreipta ir Virbalyje įsikūrusių jėzuitų veikla, kurie mieste gyveno jau 1616 metų. Tačiau, nepaisant suvaržymų, kai kurios pozicijos išsikovotos: 1614 metais minimi Virbalio gyventojai liuteronai, o 1623 metais – „eretikų“ bažnytėlė („zborek“), pažymint, kad su eretikais („vokiečių religija“) reikia kovoti. 1669 metais valdovas pakartojo ankstesnį nurodymą neleisti mieste statyti sinagogos ar kitos nekatalikiškos maldyklos.

Po XVIII amžiaus pradžioje įvykusio karo, bado ir maro į Mažąją Lietuvą iš Zalcburgo kėlėsi vokiečiai, kurie iš pradžių įsikūrė Gumbinėje, kur pasistatė bažnyčią ir didelį gyvenamąjį kompleksą „Salzburger Barm­­herzigkeit“. Vėliau skverbėsi ir į lietuviškąją Užnemunę. Anksčiausiai amatininkai apsigyveno Stanaičių kaime, o beveik tuo pat metu ar kiek vėliau ir Virbalyje, kur 1731 metais įsteigė bendruomenę. Iš dviejų 1778-1779 metais sudarytų Virbalio inventorių matyti mieste buvus 18 vokiečių valdų. Manyta, kad dar XVIII amžiaus pabaigoje į Virbalį galėjo atsikelti vokiečių amatininkų iš Viurtembergo ir Meklenburgo, o gal ir iš Rusijai tekusios Lietuvos dalies. 1807 metais daržinėje vyko pirmosios Virbalio evangelikų liuteronų pamaldos. 1832 metais įsteigtos ir evangelikų kapinės, o 1833 metais pradėjo veikti vokiška mokykla, kurioje vaikus mokė iš Rytprūsių atvykęs kantorius ir mokytojas Johanas Veinertas bei Liudvikas Unterbergeris. Kadangi tik 1833 metais susidarė visi būtini bendruomenės funkcionavimo komponentai, tai šie metai oficialiai pripažinti jos įsteigimo data, o nupirktame mūriniame name buvo įrengti pirmieji maldos namai. Nurodoma, kad iki 1825 metų Virbalyje nesant nuolatinio evangelikų liuteronų kunigo pamaldoms vadovaudavo iš Rytprūsių atvykę dvasininkai, 1825-1827 metais – Andrius Grabovskis iš Suvalkų, o 1827-1831 metais – Vilhelmas Grabovskis, po 1831 metų – Marijampolės kunigas Karlas Hainrichas Langė (Karl Heinrich Lange). 1842 metais mieste surašyti 497, o 1844 metais – 549 evangelikai. 1844 m. kovą mieste apsigyveno nuolatinis evangelikų kunigas – iš Garliavos atkeltas Leopoldas Erdmanas. Nuo 1844 metų rudens – kun. Gotlybas Genšas (Gottlieb Gensch), kurio iniciatyva 1846 metais buvo nupirktas mūrinis druskos sandėlis ir jame įrengti parapijos namai. Evangelikų mokykloje 1852 metais buvo 82 mokiniai. Nuo 1857 metų evangelikų liuteronų kunigas buvo Aleksandras fon Šulcas. Nurodoma, kad tuo metu Virbalio evangelikų bendruomenė buvo padidėjusi, nes 1850-1853 metais dvare ir mieste apsigyveno nemažai iš Heseno-Nasau hercogystės atsikėlusių vokiečių. Tai liudija ir 1851-1860 metų duomenys apie vokiečių tautybės gyventojus. Prieš 1869 metus Virbalio evangelikų liuteronų bažnyčiai statyti skirtas buvusios katalikų parapinės bažnyčios sklypas, kuriame anksčiau turėjo būti pastatyta rotušė, tačiau 1876-1878 metais bažnyčia iškilo kitoje vietoje – į aikštės šiaurės vakarų kampą suėjusių Prūsų ir Jurbarko gatvių apribotame sklype. Pastatas buvo su bokštu ir smaile, praturtino aikštės, centro bei miesto architektūrą. Statyba rūpinosi klebonas Adolfas Zachsas (Adolf Sachs), 1867 metais perėmęs parapiją iš A. Šulco; bažnyčią pašventino vyskupas B. Evertas. Nurodoma, kad, statant naująją bažnyčią, nuo Virbalio bendruomenės jau buvo atskilę Kybartuose gyvenę vokiečiai; jų ten pagausėjo tiesiant geležinkelį ir statant stotį, todėl Kybartuose susidariusi savarankiška bendruomenė. Duomenys apie devinto dešimtmečio emigraciją nurodo, kad 1882-­1885 metais iš miesto į Ameriką emigravę vokiečiai Brukline (Niujorko rajone) sudarė apie 300 žmonių koloniją.

Nuo 1897 metų liuteronų parapijos klebonas buvo kun. Karolis Aleksandras Močiulskis-Mačiulskis (Karl Alexander von Macziulski). 1923 me­tais miesto gyventojų surašymo duomenimis jame gyveno 142 vokiečiai. 1925-1931 metais evangelikų liuteronų parapijos klebonas buvo kun. Martynas Lokys. 1931-­1938 metais – kun. Paulius Titelbachas, nuo 1938 metų – kun. Brunas Landigas (Bruno Landig). 1940 m. lapkričio 17 d. įvyko paskutinės pamaldos. 1940 m. pabaigoje Virbalyje baigė darbą repatriacijos komisija, o dalis vokiečių – evangelikų liuteronų bendruomenės narių apleido miestą.

Antrosios sovietų okupacijos metais bažnyčioje veikė grūdų sandėlis, ji buvo padalinta į du aukštus.

1994 m. kovo 8 d., Virbalio mokykloje įvyko pirmosios parapijos atkūrimo pamaldos. Tada buvo meldžiamasi Virbalio kolūkio kontoroje. 1998 metais bažnyčia buvo grąžinta parapijai. Nuo 1998 m. lapkričio parapijoje tarnauja kun. Vaidas Klesevičius. 2000 m. kovo 12 d. Virbalio bažnyčioje įvyko pirmos pamaldos. 2000 m. balandžio 24 d. (Velykų 2-ąją dieną) vyko Virbalio evangelikų liuteronų bažnyčios atstatymo darbų šventinimo pamaldos. Šiandien išoriškai bažnyčios pastatas atrodo gerokai apleistas, tačiau vidus pamaldoms įrengtas apatiniame aukšte. Vietiniai žmonės pasistengė patalpoms suteikti jaukumo, užuolaidomis erdvė suskirstyta į mažesnius „kambarėlius“, kuriuose gali veikti sekmadieninė mokykla ir kiti bažnytiniai renginiai.

Virbalio senosiose evangelikų (vokiečių) kapinėse vaizdas liūdnas, antkapiai išvartyti ir suniokoti. O ir išlikusiųjų, užrašus galima perskaityti gal tik ant dvidešimties. Čia dar galime surasti ir Virbalio kun. Adolfo Zachso (1839-1896) antkapį. 

Vištytyje

Kitame Vilkaviškio rajono miestelyje – Vištytyje – evangelikų liuteronų bažnyčią aplankėme Taikos gatvėje Nr. 59. Ji miestelio pakraštyje.

Istorijos šaltiniai liudija, kad Vištyčio evangelikų liuteronų bendruomenė susitelkė 1842 metais, o po poros metų pastatė akmeninę bažnyčią (akmenys buvo sumūryti su kalkių skiediniu, o stogas uždengtas čerpėmis). Bažnyčios bokštas su kryžiumi ir vėjarodžiu pastatytas tik 1917 metais.

Parapijai priklausė 485 šeimos iš trijų valsčių, 53 kaimų, iš kurių 23 kaimai prie Vištyčio parapijos priskirti tik 1930 metais. Pirmasis bažnyčios kunigas, iš Garliavos kilęs, Leopoldas Eduardas Erdmanas. Po jo čia tarnavo kun. Gotlybas Genšas (Gottlieb Gensch), o 1854–1857 m. – kun. Aleksandras fon Šulcas. Bažnyčioje melstasi lietuvių ir vokiečių kalbomis. 

Nuo 1857 metų Vištyčio filiją administravo Vižainio parapijos kunigai H. Haberkantas ir V. Multanovskis (Multanowski). 

1860 metais Vištyčio parapija sulaukia vietinio kunigo E. R. Šrioderio (Schröder), kuris po metų tarnybos mirė. Jis – vienintelis kunigas, palaidotas senosiose Vištyčio evangelikų liuteronų kapinėse. 

Nuo 1861 iki 1869 metų Vištyčio filiją administravo Vižainio parapijos kunigas ir vėlesnis Augustavo diacezijos superintendentas V. Vernikė (W. Wernike). Metrikacija vesta lenkų kalba, nuo 1868 metų pagal rusų valdžios įsakymą pradedama rašyti rusų kalba.

Nuo 1869 iki 1878 metų Vištyčio filiją administravo Virbalio parapijos kunigas Adolfas Zachsas. Po jo Vištyčio filija vėl administruojama Vižainių parapijos kunigo A. fon Kvaizeris (von Kweiser), kuris vėliau persikėlė į Varšuvą. Paskui iki 1907 metų Vištyčio filiją aptarnavo Vižainių parapijos kunigas H. Vernikė.

Nuo 1907 iki 1911 metų Vištyčio filija aptarnaujama Vižainių parapijos kunigo A. Vymerio (Wiemer), kuris vėliau persikėlė į Tauragės parapiją. Po jo išvykimo Vištyčio parapiją administruoja Virbalio parapijos kunigas K. A. Močiulskis. Jo darbo metais parapiją vizitavo Varšuvos generalinis superintendentas J. Buršas (Bursch).

1913 m. birželio mėnesį šiame regione vyko dideli rusų kariuomenės manevrai. Virbalio evangelikų klebonijoje įvyko karinis pasitarimas, kuriame dalyvavo aštuoni generolai. Tai buvo Rusijos ruošimasis karui su Vokietija, kuris prasidėjo 1914 m. rugpjūčio mėnesį, dėl to kunigas ir vargonininkas pasitraukė į Rusiją.

1915 metais Vištytis, po karo veiksmų pusiau sudegintas, buvo užimtas vokiečių kariuomenės. Karo metais Vištyčio parapijoje kunigai nuolat keitėsi. 

Dažniausiai tai buvo vokiečių armijos kapelionai: Palmer, Keller ir Laskawer. 1918 metais, karui pasibaigus, Vištytis buvo užimtas lenkų, o tik vėliau – lietuvių. Parapiją vėl aptarnavo kunigas K. A. Močiulskis iš Virbalio.

1923 metais Vištyčio parapija išreiškė norą turėti savo kunigą. Lietuvos evangelikų liuteronų Konsistorija, patenkindama parapijos prašymą, nuolatiniu Vištyčio bažnyčios parapijos kunigu paskyrė J. Višeropą (Wischerop). Jo darbo metu parapija įsigijo kleboniją. Kunigui J. Višeropui išvykus į Kauno parapiją, Vištyčio filiją aptarnavo Kybartų kunigas Ekartas (Eckart), vėliau, iki 1930 metų, – Virbalio parapijos kunigas M. Lokys. Nuo 1930 metų Vištyčio parapijos pastoviu kunigu paskirtas M. Bumbulis. Jo darbo metais Vištyčio filija tapo savarankiška parapija.

Sovietams okupavus Lietuvą, parapija buvo uždaryta, o bažnyčią nuniokota. Joje įrengtos mechaninės kolūkio dirbtuvės.

1993 metais parapija atsikūrė. 1994 m. liepos 8 d. parapijai grąžintas bažnyčios pastatas. Padedant Vokietijoje gyvenantiems buvusiems Vištyčio parapijiečiams ir jų palikuonims, sovietų nuniokota bažnyčia vėl prisikėlė naujam gyvenimui. 1998 m. rugpjūčio 30 vyko bažnyčios šventinimo pamaldos. Nuo 2001 metų Vištyčio parapijoje tarnauja kun. Vaidas Klesevičius.

Netoli bažnyčios, vaizdingoje ežero pakrantėje yra senosios Vištyčio evangelikų liuteronų (vokiečių) kapinės. Dauguma senųjų kapų nunykę, antkapių kryžiuose galima perskaityti vos vieną kitą pavardę. Naujų kapų čia labai nedaug, vienas jų – pirmojo atkurtos parapijos pirmininko Osvaldo Šmito (1913-1994). Kapinių plotas 0,80 ha.

Marijampolėje

Istorijos šaltiniai liudija, kad 1819 metais Marijampolės evangelikų-liuteronų bendruomenė  gavo leidimą įkurti parapiją ir pastatyti bažnyčią. Kol buvo statoma bažnyčia, parapijai atiduotas kariškiams nebereikalingas šiaurinėje miesto dalyje esantis „prūsiško mūro magazinas“ (sandėlis), kuris stovėjo  kelio į Kauną rytinėje pusėje. Apie 1829-1831 metus Marijampolės evangelikų liuteronų parapijos pirmasis kunigas buvo Karlas Hainrichas Langė (Karl Heinrich Lange). Jo tarnavimo laike buvo pastatyta klebonija, bažnyčia ir mokykla. 1835 metais apskrities statybininkas Karolis Kaminskis parengė bažnyčios projektą. Tuo pačiu metu šalia bažnyčios, lygiagrečiai su gatve, pastatytas mūrinis vieno aukšto evangelikų liuteronų mokyklos (kolegijos) pastatas.

1842 metais Marijampolėje surašyti 2997 gyventojai, iš jų – 233 evangelikai, 1844 metais – 199 evangelikai, 1851 metais – 157 (25 šeimos) vokiečių tautybės, jie buvo „atvykę iš Prūsijos“, vertėsi amatais ir žemės ūkiu.

1849 metais parapijos kunigu paskirtas Davidas Bergmanas. 1850 metais Henrikas Markonis suprojektavo liuteronų bažnyčios bokštą su varpinę. Šis klasicistinės architektūros ketursienis bokštas pastatytas bažnyčios rytiniame gale, prie Peterburgo (Kauno) gatvės. 

Trečiuoju Marijampolės kunigu paskirtas trumpai – 1870 (72)-1874 metais – dirbęs Ratkė (Radke).

Ketvirtasis parapijos klebonas bu­vo Karlas Julius Pastenacis (Karolius Pasternacis?). XIX amžiaus 8-9 dešimtmečio sandūroje Marijampolės evangelikų liuteronų parapijoje buvo 3099 žmonės, jai priklausė trys filijos – Kalvarijos, Seirijų ir Vilkaviškio.

Penktuoju parapijos kunigu ir klebonu 1894-1941 metais čia dirbo Emilis Aichelbergeris (Ernst Alexander Eichelberger). Šis dvasininkas taip pat dėstė tikybą bei vokiečių kalbą Rygiškių Jono gimnazijoje bei Mokytojų seminarijoje. XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje liuteronų bendruomenė išaugo iki maždaug 2000 žmonių. Bažnyčioje pamaldos buvo vokiečių ir lietuvių kalbomis. 1936 metais Marijampolėje įsteigtas Evangelikų Liuteronų Lietuvių Sąjungos skyrius.

Marijampolės parapiją atvykdavęs vesti pamaldų kunigas Petras Dagys 1944 metais pasitraukia į Švediją, vėliau į JAV, o parapijos kunigas E. Aichelbergeris jau 1942 metais išvyko į Klaipėdą, vėliau pasitraukė į Vokietiją. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, o vėliau ir sovietinei okupacijai, Marijampolės evangelikų liuteronų bendruomenė buvo išblaškyta, bažnyčia suniokota, uždaryta ir paversta grūdų sandėliu, vėliau – sporto sale.  Kunigo name įsikūrė tuometinės J. Jablonskio vidurinės mokyklos pradinės klasės.

1984 metais architekto A. Lukoševičiaus paruoštų projektu remiantis, sovietų nusavinta bažnyčia pradėta restauruoti. Restauruojant kunigo namas sujungtas su bažnyčios pastatu ir atstatytas karo metu sugriautas bokštas su varpine (projekto autorius – V. Medelis). Atnaujintas kunigo namas atiduotas Mokytojų namams. 1988 metais Marijampolės vykdomojo komiteto pirmininko K. Subačiaus iniciatyva bažnyčią nutarta pertvarkyti į koncertų salę. Architektas Z. Galadauskas paruošė naują interjero projektą, tačiau jo taip ir nespėjo įgyvendinti.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 m. birželio 27 d. Marijampolės savivaldybėje įregistruota evangelikų liuteronų religinė bendruomenė. 1992 m. spalio 30 d. parapijai grąžinta bažnyčia ir pastoriaus namas. Vieną kartą per mėnesį pamaldoms vadovaudavo kun. Jonas Kalvanas. Tikinčiųjų skaičius parapijoje 1993 metais išaugo iki 95 parapijiečių.

1994 metais architektai G. Vieversys ir L. Tumynienė paruošė bažnyčios rekonstravimo projektus. 1995 m. liepos 2 d. Marijampolės evangelikų liuteronų bažnyčioje įvyko pirmosios pamaldos. Pamaldas pradėjo vyskupo augziliaras Jonas Kalvanas, dalyvavo ir Katalikų Bažnyčios atstovas klebonas kun. Kęstutis Brilius. Pašventinta atstatyta ir suremontuota bažnyčia bei diakono tarnystei Marijampolės parapijoje įvestas Klaipėdos universiteto teologijos studentas, marijampolietis Vaidas Klesevičius. 

1995 m. gruodžio 13 d. ant bažnyčios bokšto vietoje vėjarodės įstatytas kryžius. 1995 m. gruodžio 21 d. pakabintas 650 kg varpas, išlietas Vokietijoje 1949 metais, kurį dovanojo kun. Bernhardas Bonkhofas (Bernhard Bonkhof) iš Vokietijos, Grosbundenbacho miesto.

1997 m. rugsėjo 7 d. kunigo tarnystei čia ordinuotas diakonas V. Klesevičius, kuris čia iki šiol klebonauja.

Ši kelionė baigėsi. Bet Suvalkijoje, palei sieną su Karaliaučiaus sritimi, dar yra Sudargo evangelikų liuteronų bažnyčia, netoli ir Šakių evangelikų liuteronų bažnyčia (abi jas aptarnauja kun. Virginijus Kelertas), kurių aplankyti šįkart nespėjome.

Rašant šį tekstą naudotasi Evangelikų Liuteronų Bažnyčios tinklalapiu Liuteronai.lt.

Autoriaus nuotraukos

„Abipus Nemuno“, 2025 m. gruodžio 19 d., nr. 24 (249)