Vargonininkas Ignas Šimonis ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ 

Atmintis

Daiva Červokienė

Vienas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjų ir platintojų buvo šviesaus atminimo politinis kalinys, felčeris, saleziečių vienuolijos idėjų ir katalikiškos literatūros leidėjas ir platintojas Povilas (Paulius) Petronis (1916–2003).

Jo biografija gerai žinoma, apie jį plačiai rašo ir Vikipedija, Visuotinė lietuvių enci­klo­pedija.  P. Petronis  1954-1961 metais dirbo Semeliškių miestelyje felčeriu tada ten veikusioje ligoninėje, giedojo Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios chore, kuriam vadovavo Ignas Šimonis, dzūkas, tapęs puikiu P. Petronio bičiuliu. Juos abu vienijo stiprus tikėjimas ir nerimas dėl tikinčiųjų padėties, teisių ribojimo Lietuvoje. Tad nieko stebėtino, kad „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ platinimo byloje kaip liudininkai buvo ne vienas semeliškietis. Šįkart pakalbėkime apie vargonininką Igną Šimonį, kurį gyvenimas iš Pūstakiemio kaimo pro Žaslius ir Semeliškes nuvedė į Vilnių, padarė vienu iš kuklių ir nepastebimų šalies tradicijų puoselėtojų ir kraštotyrininkų. 

Neatskiriami draugai

Kaip prisimena vyriausi semeliškiečiai, giedoję Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios chore, Paulius Petronis  ir Ignas Šimonis buvo neatskiriami draugai, abu gyveno tame pačiame Semeliškių miestelio pakraštyje netoli Šv. Lauryno bažnyčios. Tik pirmąjį kažkodėl visi vadino tik pavarde – Petroniu, o antrąjį – tik vardu Ignas.

Kelių semeliškiečių albumuose aptikau tą pačią nuotrauką, kurioje užfiksuoti Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios choristai po šv. Mišių. Pirmos eilės centre stovi  vargonininkas Ignas Šimonis ir felčeris Paulius Petronis. Tai nestebino – abu buvo ryškūs miestelyje ir parapijos gyvenime. Nestebino ir tai, kad ta pati nuotrauka saugoma ne viename albume – tada ne kiekvienas buvo fotografas, fotografavimasis ir nuotraukos buvo įvykis žmonių gyvenime. Netikėtai atrodo pats bažnyčios fasadas – medinė bažnyčia nudažyta taip, kad atrodo tarsi sumūryta iš plytų, kas tuo metu atrodė tarsi aukštesnė praba. 

Šią nuotrauką parodžiau keliems vyriausiems Semeliškių miestelio gyventojams (ir ne tik jiems), ligi šiol nepraleidžiantiems pamaldų šioje medinėje bažnytėlėje. 

Ona Apanavičienė (Jankauskaitė, g.1940 m.), ilgai gyvenusi Tvertinių kaime, Semeliškių bažnyčios chore giedojo nuo 16 metų kartu su penkeriais metais vyresne seserimi Janina, g. 1935 m. Moteris teigė, kad ji ilgai buvo jauniausia tarp choro dalyvių. Pasak  O. Apanavičienės, vargonininkuas I. Šimonis labai bičiuliavosi su P. Petroniu – buvo kone neatskiriami. Abu buvo labai geri žmonės, į juos buvo galima kreiptis pagalbos įvairiais klausimais, abu choristams neretai dovanodavo šventų paveikslėlių, religinės literatūros. Kuris jai buvo daugiau padovanojęs šventų paveikslėlių ar religinės literatūros? Moteris užtikrino, kad vargonininkas Ignas.

Su O. Apanavičienės pagalba nustatėme ir datą, kada tos nuotraukos prie bažnyčios durų buvo darytos, nors ant jų apie tai nebuvo pažymėta nė viename šio straipsnio autorės vartytų žmonių albume.  O. Apa­na­vi­čie­nė (Jankauskaitė) sakė, kad Semeliškių bažnyčios choro nuotrauka daryta 1957 metais – joje ji dar pana, o ištekėjo anksti, dar neturėdama nė aštuoniolikos metų. 

Choro repeticijos ir vargonų muzika

Salomėja Lukšienė (Narbutaitė, g. 1933 m.), gyvenusi Raipolio kaime, apie vargonininką Igną pasakojo beveik tą patį – esą jis buvęs labai geras ir jautrus žmogus. Moteris Semeliškių bažnyčios chore taip pat gie­dojo su vyresne seserimi Gene (g. 1928 m.). Ilgametės Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios choro choristės savo prisiminimuose akcentavo, kad tada šv. Mišias kunigas aukodavo lotynų kalba, į jas kiekvieną sekmadienį susirinkdavo daug žmonių, tarp jų būdavę ir daug jaunimo.

Moterys pasakojo, kad bažnyčios choro repeticijos vykdavo prieš kiekvienas šv. Mišias. O ir po jų choristai sueidavo į jiems skirtą klebonijos kambarėlį. Dažnai vargonininkas I. Šimonis kviesdavo repetuoti atskirai vyrus ir moteris, kartais net atskirai sopranus ir altus. 

„Vargonininkas po Mišių dažnai paprašydavo pasilikti choristus it pamokoms. Kai mokėmės giedoti naują giesmę, pirma pasimokydavo atskirai vyrai ir moterys, tik tada visi giedodavome bendrai. Mes mokėjom daug giesmių – giedojome skirtingas Velykoms, Kalėdoms. Giedojome ne tik per šv. Mišias bažnyčioje, mus kviesdavo ir į „pagrabus“ miestelyje ir gretimuose kaimuose“, – pasakojo O. Apanavičienė.

Internete šio straipsnio autorė aptiko tokį Danutės Arlauskienės komentarą: „Visam gyvenimui įsiminė vargonų muzika, kai vargonais grojo Ignas Šimonis kažkur apie 1950-uosius Semeliškių bažnyčioje. Aplankiau beveik 100 bažnyčių, bet tokios muzikos negirdėjau.“

Gyveno linksmiau negu šiandien

Semeliškietės pabrėžė, kad praėjusio amžiaus viduryje žmonės gyveno linksmiau negu šiandien. Bažnyčioje pamaldas lankė žymiai daugiau žmonių, daug būdavę ir jaunų. Tad po Mišių vieni su kitais susišaukdavo: „Kur, pas ką šiandien bus vakaruškos?“ ir ten susitikdavo. Pavyzdžiui, Budzylių kaime  dažniausiai tos vakaruškos vykdavo pas Nenortus ir Stanišauskus (Buzius), o Tvertinių kaime – pas Jankauskus – šeimoje buvo dvi merginos. Be to, abu kaimai nuo Semeliškių miestelio visai netoli, vos už kelių kilometrų.

„Kai vyrai kieme sustoję uždainuodavo, dainos toli toli skambėdavo. Petronis ir Šimonis turėjo gerus balsus“, – prisiminė pašnekovės.

O pasidainavus suskambėdavo armonikos garsai ir prasidėdavo šokiai. Geriausias Tvertinių kaimo muzikantas buvo Andrius Makarevičius. Tos vakaronės šiandienos 70-mečių ir  80-mečių ar dar vyresnių Semeliškių Šv. Lauryno parapijos parapijiečių atmintyje yra palikusios daug atsiminimų.  Beje, pašnekovės prisiminė ir merginą, kurią Budzylių kaime dažniausiai šokdindavo var­go­nininkas  Ignas, ji dabar ji gyvena Semeliškių miestelio pakraštyje į Vievio pusę…

O. Apanavičienė pastebėjo, kad būtent dainuojančią tokioje jaunimo vakaruškose ją ir pastebėjo vargonininkas Ignas. Ir priėjęs pasakė, kad jos balso reikėtų Semeliškių bažnyčios chore. Taip ji ir atėjo giedoti į bažnyčios chorą būdama, regis, šešiolikametė. O kai Ona nunešė užsakus santuokai su savo būsimu vyru Juozu, klebonas kun. Jonas Vaišnoras nenorėjo jų sutuokti, nes Onai dar tebuvo septyniolika. Klebonas ištarė, kad neabejoja, kad būsimoji nuotaka moka visus poterius – ją kiekvieną sekmadienį mato bažnyčioje, o dėl būsimojo jaunikio nėra tikras. Tad Juozui teko tai įrodyti – jis tai ir padarė.

Ir paveikslai Igno kambaryje

Danutė Arlauskienė (Karandaitė, g. 1949 m. Žuvyčių kaime, 1966 m. baigusi Semeliškių vidurinę mokyklą), kurią gyvenimo kelias iš namų greitai išvedė mokytis į Vilnių, o vėliau nuvedė į Alytų, prisiminė su savo dėde Ignu Karanda (1925-­1996), kuris giedojo Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios chore, kartą buvusi ir pas Igną Šimonį namuose. Jis esą gyveno netoli bažnyčios ir buvusios parapijos salės, kurioje ilgai veikė kultūros namai, nedideliame namuke, šalia Barišauskų namo.

Ignas Karanda su sesers dukra pas I. Šimonį buvo nuėjęs į  choro repeticiją, o mergaitei atmintyje įstrigo kambaryje buvusių  kelių dideli paveikslų, nuo grindų iki lubų vaizdas. 

Į klausimą, ar tie paveikslai buvo bažnytiniai ar  pasaulietiniai, o gal tapyti paties Igno, D. Arlauskienė sakė, kad jie nebuvo panašūs į bažnytinius – jai atmintyje išliko tarsi Vilniaus stogų paveikslas.

Šio straipsnio autorė dar kelių semeliškiečių pabandė teirautis, ar vargonininkas Ignas galbūt ir piešė, tapė, tačiau žmonės sakė to nežinan­tys. Beje, kuriais tiksliai metais I. Šimonis vargoninkavo Semeliškių bažnyčioje sužinoti nepavyko, klebonas kun. Gediminas Mieldažis patikino, kad tokių duomenų bažnyčios archyvuose nėra. Semeliškietė O. Apanavičienė teigė, kad I  Šimonis  Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje vargonininkavo apie 10 metų, po jo bažnyčios chorui vadovavo Ališauskas, Dulkė ir kiti. Kiek konkretesnis buvo buvęs semeliškietis Rimantas Kazimieras Radžiūnas, gyvenantis Vilniuje. Pasak jo, I. Šimonis 1949 metais jau vargoninkavo Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje ir gyveno jos patarnautojams skirtame pastate prie pat šventovės.

Padėjo represuotųjų šeimoms

Praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčią lankiusių žmonių miestelyje dar yra nemažai. Jie puikiai prisimena vargonininką Igną Šimonį, žino, kad iš Semeliškių jis išvyko gyventi į Vilnių, kur taip pat vargonininkavo. 

Šio straipsnio autorei apie I. Šimonį nemažai papasakojo  tarpukario metais  Semeliškių valsčiaus sekretoriumi dirbusio Alfonso Radžiūno sūnus Rimantas Kazimieras Radžiūnas. Beje, Alfonso  Radžiūno likimas buvo sunkus: jis kalintas, išvežtas į lagerį, o grįžęs sunkiai valdė dešinę ranką. Marijona Radžiūnienė giedojo Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios chore, kuriam vadovavo I. Šimonis, ir kurį laiką dirbo Semeliškių miestelyje tada veikusioje ligoninėje, kurioje felčeriu dirbo P. Petronis. 

R. K. Radžiūnas  prisiminė, kad I. Šimonis stengėsi padėti represuotųjų šeimoms ir kitiems sunkiau besiverčiantiems, taip pat ir jiems. Kai tėvą nubaudė, konfiskavo ir visą šeimos turtą. Moteris bandė bylinėtis dėl jai priklausiusio turto konfiskavimo, bet į Trakų rajono teismą lydėję stribai pagrasino, kad jeigu ji nesiliaus to daryti, tai visą šei­mą išveš į Sibirą. Tokie grasinimai moterį sustabdė nuo teisybės ieškojimo teismuose, bet panašūs gąsdinimai šeimą lydėjo ilgai.

Taip prasidėjo M. Radžiūnienės ir trijų sūnų kelionė po svetimus namus. Prisiglaudė vienoje vietoje, jiems suteikusiems prieglobstį žmonėms būdavo pagrasinama, kad už pagalbą fašistų šeimai juos išveš į Sibirą, šie tada paprašo išsikraustyti. Priima pagyventi kiti žmonės, bet vėl viskas iš pradžių… Priglaudusių žmonių pavardžių R. K. Radžiūnas net nežino, nes jie kartu negyvendavo, tik leisdavo apsigyventi jiems nereikalingose bakūžėse. 

„Nemažai mums padėjo Semeliškių bažnyčios choro, kuriame mama giedojo, choristai. Kai mus išprašydavo iš vienos vietos, vargonininkas Ignas pasiimdavo klebonijos ar ligoninės arklį, sumesdavo mūsų kuklią mantą ir perveždavo į kitą vietą. 1949 metais jis jau mus vežė“, – prisiminė Rimantas Kazimieras, kuris jaunystėje pats buvo ir Semeliškių bažnyčios patarnautoju.

Pasak R. K. Radžiūno,  I. Šimonis buvo pareigos žmogus, viską darydavo iš širdies. Ir nebuvo linkęs greitai su bet kuo bičiuliautis. Prisiminė ne kartą jį sutikęs ir Vilniuje, lan­kėsi ir jo lūšnoje Užupyje. Žinojo, kad buvo vedęs, vėliau gyveno Tilto gatvėje. Ar turėjo vaikų, nežino. 

Tarp 100 Tėviškės žinovų

„Kalendoriaus“ leidykla yra išleidusi nedidelio formato knygelę „100 Tėviškės žinovų“ (2001). Šiame žinyne vienas puslapis paskirtas ir vargonininkui Ignui Šimoniui. Rašoma, kad jis gimė 1925 m. balandžio 23 d. Pustakiemio kaime, Elektrėnų savivaldybės šiaurinėje dalyje. Pustakiemio kaimas XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje priklausė Žaslių valsčiui, kuris iki 1946 metų priklausė Trakų apskričiai, o 1946–1950 metais – jau Kaišiadorių apskričiai. Baigęs Gabriliavos mokyklą, Ignas Šimonis lavinosi savarankiškai. Nuo paauglystės savo gyvenimą paskyrė bažnyčiai: patarnavo šv. Mišioms, svajojo tapti vargonininku. Lentvaryje nusipirko ir į Migučiūnus parsigabeno pianiną. Žaslių bažnyčios vargonininko Antano Bružo paprašė išmokyti jį groti vargonais. Šis, buvęs Lietuvos ūkininkų laikraščio „Mūsų rytojus“, ėjusio 1927–1936 metais Kaune, redaktorius ir gabus muzikai žmogus, sutiko Igną mokyti ir pradėjo tai daryti – XX amžiaus pradžioje vargonininkai dažnai ruošdavo sau pamainą. Tačiau netrukus A. Bružą už skleidžiamas patriotines nuotaikas saugumas areštavo ir Ignui teko užimti mokytojo vietą – sėsti groti  prie vargonų savarankiškai. Pažįstami Igno paprašė Žaslių gimnazijos suoluose padėti atsišaukimų, kad šie nestotų į komjaunimą. Tai sužinojo saugumas, iš Kaišiadorių atvykęs tardytojas vertė prisipažinti. Todėl Ignui teko skubiai trauktis iš gimtinės. Taip jis ir apsigyveno Semeliškėse, pasišventė Bažnyčios rei­kalams, apie dešimtį metų dirbo Šv. Lauryno bažnyčioje. Kunigams Stanislovui Kiškiui ir Česlovui Kri­vaičiui padedant, persikėlė į Vilnių. Nuo 1962 metų vargonininkavo sostinės Šv. Onos bažnyčioje.

Knygelę  „100 Tėviškės žinovų“ savo įkurtoje leidykloje „Kalendorius“ išleidęs Aurelijus Noruševičius teigė, kad I. Šimonis aktyviai bendradarbiavo  tėviškės pažinimo laikraštyje „Gimtinė“, dalinosi savo įžvalgomis apie religines ir kalendorines šventes. 

„Pagrindinis knygelės „100 Tėviškės žinovų“ sudarytojas buvo ilgametis Tėviškės pažinimo  draugijos „Gimtinė“ pirmininkas Kazimieras Račkauskas. Kai leidome knygelę, sutalpini visus kandidatus nebuvo lengva. Tad jei I. Šimonis pateko į leidinį, turėjo aktyviai reikštis kraštotyrinėje veikloje“, – sakė leidyklos „Kalendorius“ steigėjas ir vadovas istorikas A. Noruševičius, buvęs aktyvus Tėviškės pažinimo draugijos narys ir laikraščio „Tėviškė“ autorius.

Mokėsi prie šimtamečių vargonų

Apie I. Šimonį rašoma ir žurna­lis­to ir rašytojo Juozo Kundroto, kuris, kaip paaiškėjo, yra ir tolimas šio vargonininko giminaitis, knygoje „Susitikimai“. Joje akcentuojama, kad Igno tėvai buvo religingi, kad jis pats nuo vaikystės skaitė knygas, kuriose rašoma apie žmogaus pareigą, pašaukimą, jo kilnią misiją žemėje, patriotizmą, svajojo savo gyvenimą susieti su muzika, tapti vargonininku. Tačiau anksti mirė tėvas Juozas, tada gabų  jaunuolį priglaudė geradaris Žaslių Šv. Jurgio bažnyčios kanauninkas Matas Cijūnaitis. Kilnus dvasininkas sudarė visas sąlygas, kad Ignas galėtų mokytis vargonininkauti. Šio muzikinio meno vaikiną mokė Žaslių Šv. Jurgio bažnyčios  vargonininkas Antanas Bružas. Tai buvo šviesi asmenybė: savo laiku redagavo „Mūsų rytojų“, buvo talentingas muzikas, Tėvynės patriotas. Jis mielai savo patyrimą perteikinėjo Ignui. Tačiau kaip minėta, netrukus A. Bružą už skleidžiamas patriotines nuotaikas saugumas areštavo ir mokiniui teko užimti mokytojo vietą. Beje, kaip pabrėžė J. Kundrotas, Žaslių Šv. Jurgio bažnyčios vargonai tuo metu turėjo istorinę vertę. Kaip rašytiniai šaltiniai skelbia, vargonus devynioliktojo šimtmečio pabaigoje pastatė garsus lenkų meistras Florinas Ostromeckis, kilęs nuo Balstogės. Tai liudija išlikusi žalvario lentelė, kurioje įrašyta meistro pavardė ir pastatymo data – 1892.

Mokėjo juokauti

Igno Šimonio dukterėčia Adelė Kundrotaitė-Stirnienė apie savo dėdę  J. Kundrotui buvo pasakojusi, kad šis turėjo stiprų balsą ir gerą klausą, jam sekėsi daryti karjerą. Tačiau tarybų valdžiai nepatiko jo patriotinės ir religinės nuostatos, jam iškėlė bylą. Nuteistas buvo išvežtas į Sibirą, ten patyrė didelių pažeminimų. Grįžęs iš įkalinimo, Ignas ir toliau vargonininkavo Šv. Onos bažnyčioje Vilniuje.

Pasak Adelės Kundrotaitės-Stirnienės, Ignas buvo labai paslaugus, pakantus, žmonės jį mylėjo. Ir jo juokelius, šposus ir kitokius pramanus klebonijoje mielai priimdavo… „Ten, kur būdavo dėdė Ignas, būdavę linksma ir giedra“, – teigė moteris. Beje, besimokydama Žaslių gimnazijoje, Žaslių klebonijoje metus glaudėsi ir Adelė.

Knygelėje „Susitikimai“ J. Kundrotas pasakoja ir apie kelis visai atsitiktinius savo susitikimus su vargonininku I. Šimoniu. Plačiau aprašytas susitikimas kaimo keliuke netoli jų abiejų gimtinės Pūstakiemio, kai jie daugiausia kalbėjosi apie to meto literatus. 

„Tikėtina, jog Igno Šimonio patriotines aspiracijas galėjo nulemti ne tik kanauninko Mato Cijūnaičio patriotizmas, bet ir anksčiau čia pastoracinei tarnybai atsidavusių kunigų ryžtingas nusiteikimas – visomis išgalėmis diegti ir stiprinti lietuvybę visoje parapijoje“, – daro išvadą J. Kundrotas. Ir apibendrina: „Kaimas gali pelnytai didžiuotis, padovanojęs Bažnyčios tarnystei vargonininką! Tokia turėtų būti šio pasakojimo intriga su dramatizmo atspalviu“.  

Semeliškėse paliko daugiau atsiminimų

Žinių apie I. Šimonio gyvenimą šio straipsnio autorė teiravosi ir Vilniaus Šv. Onos bažnyčios raštinėje. Pavyko gauti kontaktus kelių parapijiečių, kurie šioje bažnyčioje lankosi nuo tų tolimų metų, kai čia I. Šimonis vargonininkavo. Deja, jų pasakojimai buvo labai kuklūs: kad buvo mandagus, malonus žmogus, neretai jį matydavę su kuklia žmona. Abu su žmona gyveno, regis, Tilto gatvėje, netoli tuometinės Raudonojo kryžiaus ligoninės. Pašnekovai nežinojo, ar vargonininkas turėjo vaikų.

Tai, kad iš ankstesnio ir trumpesnio I. Šimonio vargonininkavimo Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje  žmonių atmintyje liko daugiau atsiminimų, tik paliudijo, kad mažuose miesteliuose ir kaimuose žmonės būna tarsi ryškesni, labiau įsimenami, palieka didesnę žymę aplinkinių atmintyje.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 62-ajame numeryje rašoma, kad 1984 m. vasario mėn. čekistai Vilniuje suėmė Šv. Onos bažnyčios vargonininką Igną Šimonį ir mokytoją Puodžiuką. Abu jie laikomi KGB izoliatoriuje. 

Daugiau duomenų apie šį faktą ir Igną Šimonį šio straipsnio autorė nutarė paieškoti ir Lietuvos ypatingame archyve.  Asmens kortelė bylojo, kad I. Šimonis, Juozo, 1984 m. gegužės 23 d. buvo nuteistas lygtinai su įpareigojimu priverstiniams darbams. Iki teismo sėdėjo Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Areštuotas buvo 1984 m. vasario 20 d., perkeltas į tardymo izoliatorių 1984 m. kovo 6 d.,  o birželio 4 d. – į Lukiškių kalėjimą.

Rimanto Kazimiero Radžiūno ir Zitos Kopūstaitės asmeninių albumų nuotraukos

„Katalikas“, 2025 m. gruodžio 19 d., nr. 24 (483)