Vlado Lapienio rezistencinė veikla ir KGB represinės priemonės

Prieš 120 metų, 1906 m. birželio 6 d., Latvijoje, Daugpilyje, gimė Vladas Lapienis Po I pasaulinio karo su tėvais grįžo į Lietuvą, gyveno Zarasų apskrityje. 1937 metais atvyko gyventi į Kauną. Dirbo įvairius darbus, vakarais lankė suaugusiųjų gimnaziją, ją baigė jau brandaus amžiaus. 1946 metais persikėlė gyventi į Vilnių. 1954 metais neakivaizdžiai baigė Vilniaus universiteto Pramonės ir ekonomikos fakultetą. Dirbo įvairiose Mokslo akademijos institutuose ekonomistu (Lietuvių kalbos ir literatūros, Fizikos ir matematikos, buhalteriu Istorijos ir etnografijos muziejuje iki pensijos 1967 metais).

1973 metais nepaisant garbaus amžiaus įsijungė į pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ leidybą, dauginimą ir platinimą. Rinko ir perduodavo informaciją pogrindžio leidiniams. 1973 m. lapkričio 20 d. KGB organizavo masines kratas, kurias iškentė geras pusšimtis Lietuvos žmonių – kunigų, vienuolių ir pasauliečių tikinčiųjų. Kratų metu buvo atimta daug religinės literatūros, prieškarinių leidinių, rašomųjų mašinėlių, popieriaus. Prasidėjo areštai ir tardymai. Dėl „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platinimo V. Lapienio namuose buvo daromos kratos, konfiskuota ne tik „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidiniai, bet ir daugiau įvairios valdžios uždraustos religinės literatūros, rašomoji mašinėlė. 1973 m. lapkričio pabaigoje V. Lapienis buvo iškviestas tardyti į KGB rūmus Vilniuje. Po vyr. ltn. Gudo „tardymo“ V. Lapienis nesikėlė iš lovos gerą savaitę. Vargino galvos skausmai, svaigo galva, pykino. Ko gero, kagėbistai iš gretimo kambario švitino, panašiai kaip apie savo tardymus liudijo ir ses. Nijolė Sadūnaitė, kuri spėjo, kad prieš ją buvo panaudota radiacija. Tai duoda pagrindą manyti, kad KGB prieš rezistentus naudojo nuodijančias medžiagas, tai yra ypač nusikalstama veikla.

1974 m. pavasarį V. Lapienį vėl pašaukė į KGB būstinę tardyti, stengėsi iškvosti, kas naudinga kagėbistų užmačioms.

1976 metais po kratos V. Lapienio bute, spalio 20 d. jis buvo suimtas (būdamas 70-ies metų) ir po 9 mėnesių tardymo 1977 m. liepos 25 d. pagal LSSR BK 68-1 str. nuteistas 3 metams kalėti griežto režimo lageryje ir 2 metams tremties. 

V. Lapienis kalėjo Mordovijoje, griežtojo režimo lageriuose, vėliau buvo tremtyje Krasnojarsko krašte, Severo Jeniseisko rajone, Tėjos gyvenvietėje. 1981 metais grįžęs į Lietuvą, tęsė pogrindžio veiklą: toliau bendradarbiavo leidžiant pogrindinius leidinius: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Lietuvos ateitis“, pasirašė ir platino įvairius žmogaus teisių gynėjų dokumentus, straipsnius. 1981–1985 m. parašė ir išplatino autobiografinę apybraižą „Sovietinio kalinio memuarai“. Ji publikuota pogrindžio „Aušroje“ (1985 m. Nr. 48(88) ir Nr. 49 (89). Dėl šios apybraižos, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ ir „Einamųjų įvykių kronikos“ dauginimo, laikymo ir platinimo 1984 metais buvo suimtas antrą kartą, bet dėl silpnos sveikatos paleistas, uždėjus namų areštą. Vladas pradėjo slapstytis, tačiau 1985 m. pradžioje Kaune buvo suimtas. 1985 m. kovo 28 d. antrą kartą nuteistas 4 metams įkalinimui griežtojo režimo lageryje ir 2 metams tremties. Žmonos ir bendraminčių pastangomis dėl Vlado amžiaus ir sveikatos būklės bausmė buvo pakeista nuteisimu dvejais metais lygtinai ir po 2 metų kalinimo 1987 metais V. Lapienis grįžo namo.

V. Lapienis 1998 m. rugsėjo 21 d. dekretu Lietuvos Respublikos prezidento apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. liepos 1 d. dekretu – Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. 

Paskutiniaisiais metais V. Lapienis gyveno Marijampolės specialiuosiuose socialinės globos namuose. Ten ne kartą teko jį aplankyti. Paprašytas išsamiau papasakoti apie savo gyvenimą, lageryje patirtus išgyvenimus, jis kategoriškai atsisakydavo, motyvuodamas, kad esąs nevertas. Ko gero, daug nepapasakotų dalykų nusinešė į Amžinybę. Mirė V. Lapienis 2012 m. kovo 6 d. Palaidotas Vilniaus Naujosiose Rasų kapinėse.

Supažindiname su keliais tekstais iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, kurioje minimas V. Lapienis ir jo pareiškimais. 

Kratų audra

Religinė „laisvė“ Lietuvoje

1973.XI.20 saugumo darbuotojas vyr. leitenantas Gudas padarė kratą pas Vladą Lapienį, gyvenantį Vilniuje, Dauguviečio g-vė Nr. 5, bt. 11. Kratos metu paimta elektrografiniu būdu arba rašomąja mašinėle spausdintų religinių knygų keturi maišai, rašomoji mašinėlė, nemaža religinių paveikslėlių., LKB Kronikos 10 egz. ir kt. Kratos metu pas V. Lapienį užėjo kun. J. Zubrus, pas kurį irgi buvo padaryta krata (paimta: „Jaunuolio religija“, kelios užrašų knygutės ir keli religinio turinio lapeliai). Krata truko keturias valandas. Po to V. Lapienis daug kartų buvo tardomas ir klausinėjamas, – iš kur gavęs tiek literatūros ir LKB Kronikos numerius. Daugelis tardytojų elgėsi labai grubiai, baugino kalėjimu, iškeldinimu iš Vilniaus ir pan.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1973 m., nr. 8.

Žinios iš vyskupijų 

VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
Vilnius

Lietuvos TSR Prokurorui
Lapienio Vlado, Antano,
gyv. Vilniuje, Dauguviečio g. 5 bt. 11
P a r e i š k i m a s

Sutinkamai su LTSR BPK 242 str. pranešu, kad saugumo darbuotojai, vadovaujami vyr. leitenanto Gudo, darydami kratą mano bute, 1973 m. lapkričio 20 d., pažeidė LTSR BPK 192 str., paimdami į saugumą šias religinio turinio knygas, kurių neįrašė nei į kratos protokolą, nei į pridedamą apyrašą. (V. Lapienis tiksliai išvardija 59 religinio turinio knygas ir primena dar daug kitų knygų, brošiūrų bei atskirų lapų, paimtų į saugumą, kurie nebuvo įrašyti į kratos protokolą nei į pridedamą apyrašą. – Red. pastaba).

LTSR BPK 192 str. aiškiai parašyta: „visi paimtieji daiktai ir dokumentai turi būti parodomi kviestiniams bei kitiems esantiems akivaizdoje asmenims ir išvardijami poėmio ar kratos protokole arba prie jo pridedemajame apyraše, nurodant jų kiekį... ir užantspauduojami poėmio ar kratos vietoje“. Iš tikrųjų, saugumo darbuotojai šio kodekso 192 str. nurodymų visiškai nesilaikydami, savavališkai paėmė šiame rašte paminėtas ir daugelį nepaminėtų knygų, neįrašydami nei į kratos protokolą, nei į pridedamą apyrašą, susidėjo į maišus, jų neužantspaudavo, susikrovė į mašiną ir išsivežė. Prieš išvažiuodamas vyr. leitenantas Gudas pasakė: „Šias knygas galbūt grąžinsime“. Saugumo darbuotojai pažeidė ne tik LTSR BPK 192 str., bet ir LTSR Konstitucijos 10 str. (Knygos yra mano asmeninė nuosavybė, kadangi įgytos iš darbo pajamų); 96 str. (kur užtikrinama sąžinės laisvė); 97 str. (kur piliečiams įstatymu garantuojama: a. žodžio laisvė, b. spaudos laisvė). Be to, pažeidžiami tarptautiniai susitarimai: Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir Konvencija dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje.

1973 m. lapkričio 30 d. raštu kreipiausi į Valstybės saugumo komiteto pirmininką, prašydamas grąžinti knygas. Gruodžio 21 gavau kapitono J. Morkevičiaus pasirašytą tokį atsakymą: „Jūsų 1973.XI.30 pareiškime keliami klausimai bus išspręsti parengtinio tardymo eigoje“. Todėl sutinkamai su LTSR BPK 24 str. prašau imtis priemonių pašalinti minėtiems įstatymų pažeidimams ir grąžinti visas mano religinio turinio knygas, brošiūras, atskirus lapus, užrašų knygutes, J. Mockevičiaus rankraščius ir visa tai, kas paimta į saugumą. (V. Lapienis primena, kad tarp Lenino raštuose jaučiamos tolerancijos tikintiesiems ir saugumo pareigūnų, atiminėjančių religinę literatūrą, yra gili praraja. Šitai tikinčiuosius gali nustatyti prieš esamą santvarką. – Red. pastaba). Reikalavimas, kad tikintieji žmonės neturėtų ir neskaitytų religinės literatūros yra panašus į reikalavimą, kad komunistas neturėtų ir neskaitytų marksizmo – leninizmo veikalų, arba ateistai – ateistinės literatūros.

Kaip suprasti tikinčiai visuomenei Tarybinės Konstitucijos 97 str., garantuojantį žodžio ir spaudos laisvę, jei neleidžiama beveik jokios religinės spaudos, išskyrus labai mažą maldaknygių ir dar mažesnį šv. Rašto tiražą, o pačių tikinčiųjų parašytos rašoma mašinėle ar kitaip padaugintos religinės knygos atimamos ir dar už tai grasinama bausmėmis? Šie ir į juos panašūs faktai tikinčią visuomenę verčia galvoti, kad LTSR Konstitucijoje užtikrinamos sąžinės laisvės, žodžio, spaudos, susirinkimų ir mitingų laisvės garantavimas. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pasirašymas yra tik tuščias žodžių skambesys, nes kai kurie saugumiečiai (visi – Red. pastaba) pagrindinių piliečių teisių ir laisvių nepaiso.

„Teisės įstatymo gerbimas, – nurodė L. Brežnevas KP CK ataskaitoje XXIV partijos suvažiavimui, – turi tapti asmeniniu kiekvieno žmogaus įsitikinimu. Tuo labiau tai liečia pareigūnų veiklą. Bet kurie mėginimai nukrypti nuo įstatymo ar jį apeiti, kad ir kuo jie būtų motyvuojami, negali būti pakenčiami. Negali būti pakenčiami ir asmenybės teisių pažeidimai, piliečių orumo menkinimas. Mums, komunistams, humaniškiausių idealų šalininkams, tai principo reikalas“. („Tiesa“, 1973.XII.5).

Per mėnesį nesulaukęs iš Tamstos atsakymo, kreipsiuos į TSRS Generalinį Prokurorą.

1974 m. sausio 4 d. V. Lapienis

(Pareiškimas sutrumpintas – Red. pastaba).

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1974 m., nr. 9.

Pareiškimai dėl sovietinių įstatymų pažeidimo 

Vilnius

TSRS Generaliniam Prokurorui 
Valstybės Saugumo Komiteto prie TSRS 
Ministrų Tarybos Pirmininkui Maskvoje 
Vlado Lapienio,
gyv. Vilniuje, Dauguviečio 5-11 
P a r e i š k i m a s

1973 m. lapkričio 20 d. saugumo darbuotojai, vadovaujami vyr. leitenanto Gudo, padarė mano bute kratą ir paėmė rašomąją mašinėlę ir daug senų religinių knygų. Dalis jų spausdinta rašomąja mašinėle. Ne visos knygos buvo įtrauktos į kratos protokolą ar apyrašą prie paimtų knygų, o tiesiog suverstos į maišus ir išvežtos. Maišai neužantspauduoti. Tuo pačiu norėtųsi priminti, kad knygos yra kultūrinės vertybės ir todėl su jomis reikia atitinkamai elgtis. Tokiu būdu buvo grubiai pažeistas Lietuvos TSR BPK 192 str.

Todėl 1974 m. sausio 4 d. kreipiausi į Lietuvos TSR Prokurorą, prašydamas, sutinkamai su BPK 24 str., atitaisyti įstatymo pažeidimą ir knygas man grąžinti arba bent įrašyti į papildomą apyrašą neužrašytas knygas. Tuo būdu būtų atitaisytas saugumiečių įvykdytas grubus tarybinių įstatymų pažeidimas. Tačiau veltui. Šių metų sausio 14 d. gavau iš Prokuratūros tokio turinio laišką:

„Atsakydamas į Jūsų 1974 m. sausio 4 d. pareiškimą, pranešu, kad 1973 m. lapkričio 20 d. Jūsų bute buvo prokuroro sankcijonuota krata ryšium su atliekamu baudžiamoje byloje tardymu. Klausimą dėl kratos metu paimtos pas Jus literatūros grąžinimo išspręsime tardymo eigoje.“

Toks prokuroro atsakymas iš esmės yra nepatenkinamas, nes man jau kratos metu buvo aišku, kad tai daroma su prokuroro sankcija. Todėl aš klausiau ne šito, bet konstatavau, kad saugumiečiai grubiai pažeidė LTSR BPK 192 str. Toks atsakymas perša mintį, kad pats Prokuroras yra priklausomas nuo saugumo arba kartu su jais nori dar kartą pasityčioti iš piliečio. Jei Prokuroras būtų turėjęs bent kiek geros valios, tai jis būtų patvarkęs, kad knygos man būtų grąžintos arba surašytos į naują apyrašą ir man pranešta. Jeigu pati Prokuratūra ignoruoja tarybinius įstatymus, tai kaip galima norėti, kad eiliniai piliečiai jų laikytųsi? O galbūt vienos teisinės normos yra popieriuje, o kitos – užsienio propagandai.

LTSR BPK 12 str. tvirtina, kad visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, o kasdieniniame gyvenime matome ką kitą. Iš tikinčiųjų – šiuo atveju katalikų – atimamos rašomos mašinėlės, religinio turinio knygos ir rankraščiai, jų butuose daromos kratos. Tuo tarpu ateistai viso šito nežino, turi progos laisvai skleisti savo pažiūras, jų paslaugoms valstybinės masinės informacijos priemonės – spauda, radijas, televizija, kinas ir teatras.

Katalikai už senas religines knygas arba naujas, spausdintas mašinėle, yra šaukinėjami į Saugumo komitetą, tardomi, gąsdinami arba vargsta kalėjimuose. Per 30 Lietuvoje tarybinės santvarkos metų katalikai neturėjo ir neturi nei vieno laikraščio ar žurnalo, negali atsispausdinti nei vieno katekizmo. Jei prieš įstatymus visi lygūs, kaip teigia tarybinės teisės šaltiniai, tai kodėl mums, katalikams, taikomos ne įstatymų normos, bet ateistų – saugumiečių arba kitų valdžios pareigūnų – nuomonės, pažiūros ar žodinės instrukcijos.

Spaudoje ir per radiją nuolatos įrodinėjama, kad visiems tarybiniams piliečiams suteiktos didžiausios tesės bei laisvės. Mes, katalikai, drąsiai tvirtiname, kad neturime žodžio ir spaudos laisvės, bet, priešingai, neturime ir elementarių žmogaus teisių. Kunigai – Antanas Šeškevičius, Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys buvo nuteisti vien už tai, kad jie drįso, eidami savo tiesiogines pareigas, paaiškinti vaikams katalikų tikėjimo pagrindus – katekizmą, o Jonas Stašaitis, Petras Plumpa, Paulius Petronis ir V. Jaugelis areštuoti ir laikomi kalėjime vien už tai, kad drįso gaminti maldaknyges.

Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, kurią pasirašė ir Tarybų Sąjunga, jokio praktiško poveikio į mūsų gyvenimą neturi. Katalikai nuolat susiduria su Tarybinės Konstitucijos, garantuojančios sąžinės laisvę, pažeidimais ir nuolatine diskriminacija darbe, mokykloje ir gyvenime.

Manau, kad sutiksite, kad kaip normaliam žmogaus gyvenimui – tikinčio ar ateisto – yra reikalingas oras ir maistas, taip ir visiems piliečiams reikalinga laisvė ir lygybė prieš įstatymus, lygios teisės ir pareigos.

„Be susirinkimo, spaudos ir žodžio laisvės, – mokė Leninas, – visokios kalbos apie religiją yra melas“. (Lenino raštai, VI t., 1951, str. Patvaldystė švytuoja).

Jei valdžios atstovai diskriminuoja savo piliečius dėl jų religinių įsitikinimų, tai tuo pačiu jie kenkia ir visai tautai. Mat, savaime nustato tikinčius – o jų dauguma – prieš esamą santvarką. Kas mano, kad persekiojimais galima sunaikinti Bažnyčią ir tikinčiuosius, tas skaudžiai klysta. Be to, ir Leninas tvirtino, kad ateizmo skleidimas „nugalėjusios proletarinės revoliucijos šalyje“ įmanomas ne religiją uždraudžiant (tuo tik paskatintų religinį fanatizmą), o nuosekliai įrodinėjant tikintiesiems tiesą, įtraukiant juos į aktyvų visuomeninį gyvenimą (str. Mokslinė pasaulėžiūra ir ateistinis auklėjimas, „Tiesa“, 1974.III.1).

Gyvenimas rodo, kad ateistai nepaiso Lenino nurodymų, vartoja grubią prievartą ir yra duomenų, kad tikinčiųjų skaičius ne tik nemažėja, bet atvirkščiai, didėja. Pasaulis įvairus, žmonės – taip pat. Netikslinga ir nežmoniška visus per prievartą daryti ateistais. Tokia politika, siekianti unifikuoti žmonių mintis, automatizuoti jų poelgius yra žalinga ir valstybei, ir piliečiams.

Didėjanti girtuoklystė, chuliganizmas, šeimų irimas, vagystės, nepilnamečių darbo kolonijos, kalėjimai ir lageriai – ar ne prievartinio ateizmo pasėka?

– Teisės įstatymo gerbimas, – nurodė L. Brežnevas TSKP XXIV suvažiavime, – turi tapti asmeniniu kiekvieno žmogaus įsitikinimu. Tuo labiau tai liečia pareigūnų veiklą. Bet kurie mėginimai nukrypti nuo įstatymo arba jį apeiti, kad ir kuo jie būtų motyvuojami, negali būti pakenčiami. Negali būti pakenčiami ir žmogaus teisių pažeidimai, piliečių orumo menkinimas. Mums, komunistams, humaniškiausių idealų šalininkams, tai principo reikalas.

Todėl prašau nurodyti Lietuvos TSR teisingumo organams, kad būtų ištaisyti tarybinių įstatymų pažeidimai (LTSR BKP 192 str.), užkirstas kelias tikinčiųjų diskriminacijai, nepažeidinėjamos elementariausios žmogaus teisės, užtikrintos Tarybinės Konstitucijos ir Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos.

1974 m. liepos 12 d. Vladas Lapienis

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1974 m., nr. 11.

Vl. Lapienio laiškas Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui 
TSKP Centro Komiteto generaliniam sekretoriui L. Brežnevui

Gerbiamas Leonidai Iljičiau,

Kreipiuosi į Jus šiuo laišku, tikėdamasis, kad Jūsų asmeniškas įsikišimas padės rasti teisybę, kurios man nepavyko rasti atitinkamose instancijose.

1973 m. lapkričio 20 d. Valstybinio saugumo komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos (KGB) darbuotojai iš mano buto paėmė daug religinio turinio knygų. Paimant knygas, buvo grubiai pažeistas LTSR Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 192 str., nes ne visos knygos buvo įtrauktos į kratos protokolą. Nė vienas iš maišų, į kuriuos buvo sudėtos paimtosios knygos, nebuvo užantspauduotas. Kai aš prašiau skundus LTSR KGB Pirmininkui ir LTSR Prokurorui, o vėliau TSRS KGB Pirmininkui, TSRS Generaliniam Prokurorui, man buvo pažadėta, kad knygos neturinčios ryšio su baudžiamąja byla (kokia byla? kokiam asmeniui keliama byla? – to aš iki šiol nežinau), bus man grąžintos.

Praėjus dvejiems metams, 1975 m. gruodžio 3 d. saugumo darbuotojas kapit. Marcinkevičius grąžino man dalį iš manęs paimtų knygų ir davė pasirašyti gaunamų knygų sąrašą. Kai aš paprašiau, kad man duotų šito sąrašo antrąjį egzempliorių, kapit. Marcinkevičius tai padaryti atsisakė, paaiškindamas, kad esąs parašytas tik vienas egzempliorius, nors iš tikrųjų antrasis egzempliorius buvo ant rašomojo stalo. Tuo būdu vėl buvo pažeistas to paties BP Kodekso 192 str., nes grąžinamų knygų sąrašas man buvo reikalingas tam, kad galėčiau patikrinti, ar gavau visas knygas, kurios buvo sąraše.

Vis dėlto KGB pasilaikė ir, ligi šiol nepaaiškinę dėl kokios priežasties, man negrąžino gana daug knygų (žiūr. į pridedamą sąrašą), o taip pat negrąžino rašomosios mašinėlės „Rheinmetall“. Tuo būdu tiesiogiai buvo pažeisti TSRS Konstitucijos 10 bei 125 str. ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 str., nekalbant jau apie tai, kad jie, atsakingi valstybės aparato darbuotojai, neištesėjo duotojo pažado, ir tas, be abejo, nepadeda stiprinti jų atstovaujamų valstybės organų autoriteto.

„Žeidžia ne tik kulka ar smūgis kumščiu. Neretai gyvenime, ypač jautresnės sandaros žmogų pribloškia apgavystė, melas, šmeižtas, grasinimai, pikti žodžiai arba kokia kita panaši niekšybė“. Medikų atliekami tyrimai, deja, teiginius patvirtina“. („Tiesa“, 1975.I.21). Tačiau KGB tardytojai, aštuonias dienas tardę mane, ne kartą su manimi šiurkščiai elgėsi, mane šmeižė, grasino, kad tuojau areštuos ir panašiai. Taigi jie nusikalto tokiais veiksmais, kurie numatyti LTSR BK 187 str. Ypatingai tuo pasižymėjo vyr. leit. Gudas ir majoras Markevičius, šitie žmonės neturi teisės nesuprasti, kad tokiais metodais jie diskredituoja ne tik save, bet ir tuos valdžios organus, kuriems jie atstovauja, diskredituoja tarybinę valdžią.

Dėl neteisėtų ir nusikalstamų LTSR KGB veiksmų aš ne kartą kreipiausi su skundais į šias instancijas – LTSR KGB pirmininką (1973.XI.30), į LTSR prokurorą (1974.I.4), į TSRS Gen. prokurorą ir TSRS KGB pirmininką (1974.VI.12), vėl į LTSR KGB pirmininką (1974.X.15), tačiau kiekvieną kartą mano skundai pakliūdavo į rankas tų žmonių, dėl kurių neteisėtų veiksmų aš skundžiausi. Vargu kas nors prieštaraus tokiam teiginiui: „Priešingas įstatymui poelgis yra nusikaltimas“. Betgi tada paaiškėja, kad aukštesnė vyresnybė paveda ištirti nusikaltimus patiems nusikaltėliams. Argi tai normalu? Argi taip galima daryti?

Nors tarybiniai įstatymai nedviprasmiškai, o aiškiai tvirtina, kad žmogus, apsiskundęs dėl valstybinių įstaigų darbuotojų kurių nors veiksmų, turi gauti aiškų ir pagrįstą atsakymą iš aukštesnių instancijų, bet dabar man paaiškėjo, kodėl aš tokio atsakymo negavau. Tardymo metu aš sužinojau, kad jau ilgą laiką saugumo darbuotojai stebėjo mano kiekvieną žingsnį, kur tik aš ėjau: ar į biblioteką, ar į parduotuvę, ar pas gimines. Pagaliau tai jų ir jų viršininkų reikalas, nors man atrodo, kad jie galėtų protingiau panaudoti savo darbo laiką: aš gi nesu nei užsienio žvalgybos agentas, nei pogrindžio politinis veikėjas. Bet aš buvau sukrėstas, kai per tardymus sužinojau, kad jie, naudodamiesi mikrofonais, klauso pasikalbėjimų mano bute. Tai yra TSRS Konstitucijos 128 str., garantuojančio piliečių buto neliečiamybę ir susirašinėjimų slaptumą, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 str. ir Tarptautinių pilietinių bei politinių teisių pakto 17 str. tiesioginis pažeidimas.

Kalbėdamas apie neteisybes ir persekiojimus, kuriuos aš pats kenčiu, aš neturiu teisės, Leonidai Iljičiau, nutylėti tų neteisybių ir persekiojimų, kuriuos kenčia to paties, kaip ir aš, tikėjimo žmonės – katalikai vien tik dėl to, kad jie yra tikintys.

„Valstybei neturi rūpėti religija, religinės draugijos neturi būti susirišusios su valstybine valdžia. Kiekvienas turi turėti visišką laisvę išpažinti kokią tinkamas religiją, arba nepripažinti jokios religijos… Jokie skirtumai tarp piliečių jų teisių atžvilgiu, priklausomai nuo jų religinių įsitikinimų, visiškai neleistini. Netgi bet kokie užsiminimai apie vienokį ar kitokį piliečių tikėjimą oficialiuose dokumentuose turi būti visiškai panaikinti. Neturi būti mokamos jokios valstybinės sumos bažnytinėms ir religinėms draugijoms, kurios turi tapti visiškai laisvomis (mano pabraukta – V. L.), nuo valdžios nepriklausomomis piliečių-vienminčių sąjungomis. Tiktai visiškas šių reikalavimų įvykdymas gali padaryti galą gėdingai ir prakeiktai praeičiai, kada Bažnyčia buvo baudžiavinėje priklausomybėje nuo valstybės…“ (V. I. Leninas, „Socializmas ir religija“, Raštai, t. 10, 1952 m., p. 65).

Jūs, Leonidai Iljičiau, kaip TSKP CK Generalinis sekretorius, geriau už mane žinote šitą ir daugelį kitų pasisakymų, kurie atsispindi TSRS Konstitucijoje (124, 125 str.), sąjunginių respublikų baudžiamuosiuose kodeksuose ir visiškai supama su nuostatais daugelis tarptautinių dokumentų, pasirašytų tarybinės vyriausybės (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18 ir, 19 str.; Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 5, 18, 19 str.; Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 4 ir 5 str.).

Tačiau šių Tarybų valstybės įkūrėjo nurodymų, šių tarybinių įstatymų ir tarptautinių vyriausybės įsipareigojimų Lietuvos TSR teritorijoje nesilaikoma. Kad nekalbėčiau be įrodymų, aš čia pateiksiu keliolika faktų:

1. Nuo 1940 m. neleidžiama veikti katalikiškoms organizacijoms ir vienuolynams.

2. Dėstyti mokyklose religiją uždrausta, mokyti vaikus katekizmo leista tik tėvams; kunigams leidžiama tik patikrinti katekizmo žinias, klausinėjant vaikus tik po vieną. Už vaikų katekizavimą kalėti, o daugelis kitų buvo nubausti piniginėmis baudomis (1975 m. Kučiūnų parapijos klebonas J. Krikščiūnas – 50 rub.; tais pačiais metais administracinė komisija nubaudė E. Žukauskaitę 40 rub. bauda ir kt.). Tačiau tikinčiųjų tėvų vaikai priverstinai yra mokomi ateizmo, kas aiškiai prieštarauja Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 13 str.

3. Būna atvejų, kai valdžia uždraudžia kunigams atlikinėti kunigo pareigas: pvz., Vilniuje kun. Vladimirui Prokopivui, kuris teologinį mokslą yra baigęs Romoje; Kaune kun. Vladimirui Figoliui. Kun. Vytautas Merkys daugiau kaip dešimt metų išdirbo medelyne, nes valdžia jam neleido dirbti nė jokioje parapijoje.

4. Kaišiadorių vysk. V. Sladkevičius nuo 1957 m. ir Vilniaus vysk. J. Steponavičius nuo 1961 m. valdžios nušalinti nuo savo einamų pareigų ir ištremti į Lietuvos užkampius, kur ligi šiol ir tebegyvena tremtyje be teismo, be nurodymo tremties termino ir be kaltės.

5. Asmenims, neturintiems 18 metų, valdžia draudžia dalyvauti religinėse apeigose, nors šių paauglių tėvai reikalauja, kad jų vaikams būtų leidžiama dalyvauti apeigose.

Kunigai, drausdami paaugliams tai daryti, pažeistų bažnytinių kanonų nuostatus. Daugelis kunigų buvo nubausti už tai, kad leido vaikams būti prie altoriaus ar dalyvauti bažnytinėje procesijoje, ar giedoti bažnytiniame chore. Pvz., kun. A. Keina už leidimą vaikams tarnauti per šv. Mišias buvo nubaustas 50 rub., kun. P. Orlickas tokia pat suma nubaustas, o paskui buvo iškeltas iš parapijos dėl to, kad žaidė su vaikais tinklinį; kun. Lygnugaris buvo nubaustas 50 rub. už tai, kad N. Akmenėje aplankė ligonę; tokia pat suma nubaustas kun. Šukys už tai, kad leido vaikams dalyvauti procesijoje; Kabelių parapijos vargonininkė nubausta už tai, kad mokė vaikus giedoti chore, o tos parapijos klebonas J. Lauriūnas už tai, kad leido vargonininkei vaikus mokyti giedoti. Daugailių klebonas kun. Baltuška buvo nubaustas 30 rub., nes į atlaidus pasikvietė kunigų iš kaimyninių parapijų…

6. Už religinius įsitikinimus pašalintos iš Vilniaus universiteto studentės Aldona ir Regina Bielskutės.

7. Religinės literatūros iš užsienio įvežimas ar siuntimas paštu draudžiamas pagal tą patį įstatymą, pagal kurį draudžiamas pornografinės literatūros ir narkotikų įvežimas.

8. Visiškai uždrausta katalikų spauda; Lietuvoje ne tik nėra leidžiami religiniai laikraščiai ir žurnalai, bet negalima spausdinti net katekizmo. Du kartus buvo leista išspausdinti maldaknygę ir vieną kartą šv. Rašto Naująjį Testamentą, bet šių knygų tiražas buvo toks mažas, kad tik nedidelė tikinčiųjų dalis galėjo juos įsigyti.

„…Mes reikalaujame… spaudos laisvės… – rašė Leninas, – be susirinkimų, žodžio ir spaudos laisvės, visokios kalbos apie religijos laisvę liks pasigailėtinu žaidimu ir negarbingu melu“. („Patvaldystė svyruoja“, Lenino raštai, t. 6). Tačiau įstatymas, garantuojantis spaudos, susirinkimų, mitingų laisvę, sąžinės ir žodžio laisvę, taikomas tik ateistams. Tikintieji, išdrįsę įgyvendinti šią Konstitucijos garantuotą teisę, atsidūrė kaltinamųjų suole, o paskui Permės ir Mordovijos griežtojo režimo lageriuose: P. Plumpa – 8 metams, P. Petronis – 4 metams, V. Kulikauskas – 3, 5 metų, J. Gražys – 3 metams, N. Sadūnaitė – 3 metams ir vėliau 3 metams nutrėmimo. Visi jie buvo apkaltinti tuo, kuo visai nenusikalto – būtent, tarybinės santvarkos šmeižimu. Jie kalti tik dėl to, kad bandė atlikti krikščionišką pareigą – norėjo parūpinti maldaknygių tikintiesiems, kad apmalšintų tikinčiųjų dvasinį alkį ir bandė paskleisti religinio turinio literatūrą.

9. Už įsitikinimus nukentėjusių žmonių giminės ir netgi pažįstami yra kratomi, tardomi ir gąsdinami: Kaune – M. Vitkūnaitė, N. Petruševičius, V. Gajauskas, M. Gavėnaitė ir kt. Vilniuje – J. Lapienytė, K. Jakubynas, A. Žilinskas, A. Terleckas ir kt.

10. Daugelis tikinčiųjų be pagrindo atleidinėjami iš darbo. 1975 m. rugsėjo 15 d. Mažeikių raj. liaudies švietimo skyrius pareikalavo, kad mokytojai A. Skiparis (27 metų darbo stažas) ir Skiparienė (25 metų darbo stažas) „savo noru“ paprašytų atleisti iš darbo, nes jų sūnus tais metais įstojo į kunigų seminariją. Vilniaus vaikų muzikos mokytoja A. Kezytė buvo atleista iš darbo dėl to, kad tikinti. 1975 m. KGB pasiūlė Vilniaus universiteto administracijai atleisti iš darbo B. Kibickaitę tiktai dėl to, kad ji buvo svečiuose pas N. Sadūnaitę tuo metu, kai ten atėjo KGB darbuotojai daryti kratos.

Apie kunigus V. Gelgotą, A. Ylių, P. Račiūną spaudoje buvo skelbiami straipsniai, kuriuose šie kunigai  buvo šmeižiami ir niekinami, šie kunigai pasiuntė laikraščių redakcijoms protesto laiškus, kuriuose jie įrodė, kad jie buvo apšmeižti, bet nė vienas laikraštis jų laiškų neišspausdino.

12. Dekrete dėl Bažnyčios nuo valstybės atskyrimo buvo nurodyta – patalpas ir bažnytinius reikmenis perduoti „religinėms organizacijoms nemokamai naudotis“. Aukščiausioji Taryba 1942 m. balandžio 10 d. įsaku už naudojimąsi patalpomis nustatė mokestį: 1 % nuo pastato vertės per metus. Nuo 1961 m. kulto pastatų įvertinimas padidintas pusantro karto, ryšium su tuo ir mokesčiai padidinti pusantro karto. Įstatymas yra įstatymas, ir Katalikų Bažnyčia punktualiai sumoka mokestį. Bet kiekvienas įstatymas turi būti logiškas. Nesuprantama, kodėl religinės bendruomenės privalo mokėti privalomo draudimo mokestį už joms nepriklausančias patalpas. Ir dar labiau nesuprantama, kodėl gaisro ar stichinės nelaimės atveju draudimo kompensacija sumokama ne tai bendruomenei, kuri mokėjo draudimo mokestį ir kuriai reikės pastatytą vėl atstatyti, bet pastato savininkui (vykdomajam komitetui), kuris jokių lėšų pastato išlaikymui neskyrė, kuris jo neremontuoja ir neduoda nė kapeikos iš gautojo draudimo atlyginimo (sudegus Dubingių bažnyčiai, draudimo atlyginimas buvo sumokėtas Molėtų rajono vykdomajam komitetui ir kitose vietose taip pat). O Klaipėdos bažnyčios istorija tai tiesiog mus apstulbina. Parapijiečių pinigais pastatyta bažnyčia ne tik nebuvo perduota religinei bendruomenei naudotis, bet iš bendruomenės 1961 m. buvo atimta ir paversta filharmonija. Valdžia neleidžia atstatyti daugelio bažnyčių, kurios sudegė ar buvo sugriautos per karą (Sangrūdos, Girkalnio, Batakių, Gaurės ir kitų parapijų bažnyčias). Be to, religinės skulptūros, kryžiai, pastatyti tikinčiųjų, valdžios nugriaunami (Švč. Mergelės Marijos skulptūra Skiemonių bažnyčios šventoriuje).

13. Valdžia nuolatos kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus, nurodinėdama, ką skirti ir ko neskirti Kauno seminarijos dėstytojais, nustatydama apribojimus stojantiems į seminariją, drausdama vyskupams bei valdytojams skirti kunigus į parapijas be įgaliotinio religiniams reikalams sankcijos.

Tai tik nedidelė dalis faktų, liudijančių, kad Tarybų Lietuvoje sistemingai pažeidinėjamas įstatymas dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės. Tuo tarpu Tarybos religijų reikalams pirmininkas V. A. Kurojedovas laikraštyje „Izvestija“ (1976.1.31) pareiškė (pacituosiu šitą interviu):

„Tarybiniai įstatymai nustato specialias teisines normas, saugojančias tikinčiųjų, religinių susivienijimų ir kulto tarnų įstatymines teises nuo pasikėsinimų“.

„Kategoriškai draudžiama bet kuri tikinčiųjų diskriminacija ir bet kuris jų sąžinės prievartavimas“.

Anaiptol, aš nemanau suabejoti dėl tokio atsakingo asmens pareiškimo, juo labiau, kad Tarybos religiniams reikalams pirmininkas toliau kalba: „Mes visai neketiname nuslėpti tai, kad pas mus dar būna atskirų atsitikimų, kad kai kurie vietos organai dar neužkerta kelio neteisingiems veiksmams bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu… visais šitais atvejais imamasi priemonių pažeidimams ištaisyti, o nusikaltę tokiais veiksmais asmenys baudžiami pagal įstatymus“.

Mano pateiktieji faktai rodo, kad Tarybos religijų reikalams pirmininkas yra mažai susipažinęs ar visiškai nesusipažinęs su Katalikų Bažnyčios padėtimi Lietuvoje. Nebuvo nė vieno tokio atsitikimo, kad kas nors, pažeidęs įstatymą dėl Bažnyčios nuo valstybės atskyrimo ir diskriminavęs tikinčiuosius, būtų nubaustas už savo neteisėtus veiksmus. O juk visai neseniai saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamajame akte buvo įrašyta:

„Dalyvaujančios šiame pakte valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nepaisant skirtingos  rasės, lyties, kalbos ir religijos. (Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamasis aktas, Vilnius, 1975, p. 23).

Kaip tik dėl to, Leonidai Iljičiau, kad po šiuo dokumentu yra ir Jūsų parašas, manau, kad galiu kreiptis kaip tik į Jus.

Katalikų Bažnyčios persekiojimas – tai tik viena dalyko pusė. Kalbant iš esmės, ne mažiau yra svarbu atkreipti dėmesį į šitų persekiojimų padarinius. Dorovinio, dvasinio auklėjimo trūkumas, ar kad ir tokio auklėjimo susilpnėjimas, ateizmo su neprivalomais ir labai neaiškiais moraliniais pagrindais plitimas padarė tai, kad paskutiniais metais siaubingai išaugo kriminalinis nusikalstamumas: valstybinio ir visuomeninio turto grobstymas, apiplėšimai, išprievartavimai, girtavimas, narkomanija, lytinis nesantūrumas Tarybų Lietuvoje pasiekė negirdėtus mastus. Tūkstančiai mūsų respublikos suaugusių ir paauglių atlieka bausmę už padarytus nusikaltimus kalėjimuose ir kolonijose. O tų bausmės vietų daug: Vilniuje kalėjimas O-Č, 12/36, griežto režimo kolonija O-Č, 12/1 ir O-Č, 12/10; Pravieniškėse O-Č, 12/2 ir O-Č, 12/8; Alytuje O-Č, 12/4; Panevėžyje O-Č, 12/5; Kapsuke O-Č, 12/3. Nepilnamečių kolonijos Vilniuje, Sniego g. Nr. 2 VTK, Kauno O-Č TKN ir kt. Nors apie tai išgirsti Jums skaudu, tačiau faktas, kad, kol mokyklose nebuvo įvestas ateistinis auklėjimas, tai girtavimai, vagystės, lytinis ištvirkimas buvo reti reiškiniai, o dabar tai kasdieninė tikrovė.

Teisingai sakoma, kad tvirta šeima yra tvirtos valstybės pagrindas. Nėra abejonės, kad ateizmas susilpnino šeimos ryšius, suirusių šeimų skaičius išaugo, auga ir ištuokų skaičius.

Argi galima kalbėti apie šeimų tvirtumą, kai oficialiuose leidiniuose skelbiama: „Mokytojas, formuodamas mokinių ateistinę pasaulėžiūrą, dažniausiai turi sugriauti tas religines pažiūras, kurias jiems įdiegia šeima“ (B. Bitinas, Mokinių ateistinio auklėjimo metodikos klausimai 1962, Kaunas, p. 5). Bet, griaunant šeimos duotus įsitikinimus, sugriaunama ir pati šeima. Ir štai rezultatai: 1950 metais buvo Lietuvoje santuokų 23.246 ir ištuokų 625, o dabar „mūsų respublikos statistika jau fiksuoja vos ne 40 ištuokų iš 100 santuokų. Ištuokų skaičius didėja ne tik mieste, bet ir kaime“ („Mokslas ir gyvenimas“, 1976, Nr. 3, p. 30).

Pirmąja ištuokos šeimos suirimo auka tampa vaikas. Havajų ir Viskonso (JAV) psichiatrai tvirtina, kad „tėvų skyrybos vaikams yra ištęsta psichinė trauma… Todėl teisingiau žiūrėti į skyrybas ne kaip į įvykį, o kaip į procesą, kuris savo kankinančia trukme sukelia vaikams net psichinius sutrikimus“ (Savaitraštis „Kalba Vilnius“, 1976, Nr. 6, p. 13). Ar ne čia reikėtų ieškoti negirdėto nusikaltimų augimo priežasties?

Ateistinė propaganda, naudodamasi masinės informacijos priemonėmis – spauda, radiju, televizija, mokykloje mokytojais, įstaigose ir įmonėse agitatoriais – ateizmo skleidėjais, kurie nesivaržo, pasirinkdami metodus: įgrisusius anekdotus apie kunigus, tikinčiųjų ir kunigų šmeižimą, seniai sugriautus pseudomokslinius argumentus (pvz., dėl Kristaus istoriškumo) ir savo ignoracija siaubą keliančias išvadas. O tikintiesiems gintis neleidžiama.

Kaip rodo Rytų Europos socialistinių valstybių patyrimas, didesnės Bažnyčiai laisvės suteikimas ne tik nepakenkė socializmo statybai, bet dar padeda.

Iš visų Rytų Europos šalių aukščiausią gyvenimo lygį yra pasiekusi Vokietijos demokratinė respublika, kuri per karą daugiausia nukentėjo, šitai šaliai būdingas aukštas produkcijos lygis ir gera kokybė. Bet VDR tikintieji nėra taip persekiojami, bažnyčios neuždarinėjamos, eina katalikų ir protestantų laikraščiai. 1972 metais Katalikų Bažnyčia VDR išleido 292 pavadinimų knygas (St. Benn-Verlag), o katalikų VDR nėra daugiau kaip Lietuvos respublikoje. Kaimyninėje Lenkijoje tikintieji leidžia daug  knygų, turi savo mokyklų, o valstybinėse mokyklose dėstoma tikyba tiems vaikams, kurių tėvai to nori. Panaši padėtis ir Jugoslavijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, trumpai tariant, visose, išskyrus Albaniją.

„Čia, Europoje, buvo paverčiamos politine doktrina pretenzijos į pasaulinį viešpatavimą, ir galiausiai valstybės, kurių ištekliai tarnaudavo nusikalstamiems žmogaus neapykantos kupiniems tikslams, sužlugdavo“, – sakėte Jūs 1975 m. liepos 32 d. Helsinkyje, „štai kodėl atėjo laikas PADARYTI IŠ ISTORIJOS PATYRIMO NEIŠVENGIAMAS KOLEKTYVINES IŠVADAS“.

Šiems žodžiams nepritarti negalima. Žlugo ne tik fašistinė Vokietija, žlugo ir Romos imperija, 300 metų persekiojusi krikščionis, o nesenstanti Tiesa ir žmonių tikėjimas išliko, atlaikę amžių negandas. Tie, kurie Lietuvoje vadovauja antireliginei propagandai ir organizuoja tikinčiųjų persekiojimus, klysta, galvodami, kad fiziškai susidorodami ir naudodamiesi prievarta, išraus iš širdžių tikėjimą ir įsitikinimus.

Lietuvos katalikai iš valstybės nereikalauja to, ko nedera reikalauti. Jie nori, kad valstybės aparatas nebūtų nukreiptas prieš Katalikų Bažnyčią ir jos teises, Konstitucijos patvirtintas, nes „politinė bendruomenė ir Bažnyčia savo srityje yra nepriklausomos ir autonomiškos. Abi šios institucijos, tegul ir skirtingais pagrindais, tarnauja tų pačių žmonių asmeniniam ir socialiniam pašaukimui, šis tarnavimas bendram labui bus juo sėkmingesnis, juo labiau abi institucijos gerbs sveiką bendradarbiavimą vietos ir laiko sąlygomis“ (II Vatikano Susirinkimo Nutarimai, Vilnius, 1975, p. 185).

Kreipdamasis į Jus šituo laišku, gerbiamas Leonidai Iljičiau, prašau atitaisyti klaidas ir tarptautinių bei tarybinių įstatymų pažeidimus:

1) nediskriminuoti tikinčiųjų, neteisėtai juos atleidžiant iš darbo, darant jų butuose kratas, grasinant ir areštuojant;
2) nutraukti administracinį kišimąsi į Bažnyčios vidaus reikalus;
3) amnestuoti kalinius, vargstančius lageriuose už savo įsitikinimus (žr. § 8);
4) grąžinti knygas ir daiktus, neteisėtai paimtus iš manęs ir per kitų kratas.

Su pagarba
Lapienis Vladas, Antano, gyv.
Vilniuje, Dauguviečio 5-11

1976.IV.23.

Šio laiško nuorašą siunčiu Lietuvos TSR KP CK

Pirmajam Sekretoriui Petrui Griškevičiui.

Iš manęs paimtų ir nesugrąžintų knygų 

s ą r a š a s

1. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, Nr. 1-6.
2. Arkivyskupas T. Matulionis, 1972-1962, 4 egz.
3. Dr. Pr. Gaidamavičius, Milžinas, didvyris, šventasis, 23 egz. (1 egz. grąžino).
4. Laidotuvių ir gavėnios giesmės, 400 egz.
5. J. Girnius, Žmogus be Dievo, 4 egz.
6. A. Maceina, Dievo Avinėlis, 1 egz. (3 egz. grąžino)
7. Kratkij tolkovatel k Novomu Zavetu (rusų kalba), 2 egz.
8. Prelatas M. Krupavičius, 2 egz.
9. St. Yla, Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje, 4 egz.
10. P. Maldeikis, Meilė dvidešimtame amžiuje, (l egz. grąžino) 2 egz.
11. Redag. J. Prunskio, Mano pasaulėžiūra. Kultūrininkų pasisakymų rink. 2 egz.
12. P. Maldeikis, Melas kaip pedagoginė problema, 1 egz.
13. P. Maldeikis, Inteligencija ir jos tyrimas, 1 egz.
14. A. Grauslys, Ieškau Tavo veido, 2 egz.
15. Vysk. V. Brizgys, Negesinkime aukurų, 2 egz.
16. St. Yla, Dievas sutemose, 2 egz.
17. J. Klumpys, Petras Jurgis Frassati, 1 egz.
18. B. Brazdžionis, Per pasaulį keliauja žmogus, 1 egz.
19. Pasaulėžiūros klausimai, II d. 255 p., 1 egz.
20. J. Girnius, Tauta ir tautinė ištikimybė, 1 egz. 

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1976 m., nr. 11.

KRATOS IR SUĖMIMAI 

Byla Nr. 345

1976 metų spalio 19 d. vakare keturi saugumo darbuotojai įsiveržė į Jono Matulionio butą Vilniuje, Gorkio g. Nr. 17, b. 6.

Du saugumiečiai, pasislėpę J. Matulionio kaimyno bute, laukė patogaus momento, kad galėtų, netrukdomi ir nesukeldami triukšmo, įsibrauti į jo butą. Kiti du, matyt, laukė kieme. Kai J. Matulionis grįžo į namus ir pas jį atėjo V. Lapienis, saugumiečiai įsiveržė į vidų.

Kratos metu paimta rašomoji mašinėlė „Optima", „LKB Kronika" Nr. 24, Solženicyno „Gulago salynas" (vertimas į lietuvių kalbą) bei kita literatūra. Po kratos J. Matulionis irV. Lapienis buvo suimti.

J. Matulionis, 45-rių metų amžiaus, baigęs lituanistiką, vėliau studijavęs konservatorijoje, bet iš jos buvo pašalintas už giedojimą bažnyčioje. Dirbo Respublikinėje bibliotekoje, vėliau buvo Paveikslų galerijos direktoriumi.

V. Lapienis, gimęs 1906 m., ekonomistas, baigęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.

Po trijų dienų J. Matulionio butas buvo pakartotinai iškratytas, ypač tos patalpos, kurios pirmosios kratos metu nebuvo apieškotos—rūsys ir palėpė.

1976 m. spalio 26 d. buvo padaryta krata pas J. Matulionio seserį Kibildienę Albiną, gyvenančią Kupiškio rajone, Pelysiu kaime (Šimonių paštas). Krata vyko nuo 13 vai. iki antros vai. nakties. Matulionio sesuo Albina tą dieną nebuvo namuose: ji vežė į Vilniaus saugumą broliui Jonui maisto. Su savimi buvo pasiėmusi spintos raktus. Saugumiečiai spintos duris išlaužė. Kratos metu paėmė Jurgučio knygą „Kaip jie mus sušaudė", rašomąją mašinėlę ir šiek tiek kalkės bei rašomojo popieriaus.

Kratą darė tardytojas Matulevičius, kratoje dalyvavo Šimonių partijos sekretorius Žilevičius, M. Karnišovas ir J. Gramkovas.

1976 m. spalio 20 d. saugumiečiai atvyko į Vlado Lapienio butą Dauguviečio g. 5, b. 11. Kratai vadovavo Saugumo komiteto ypatingai svarbių bylų tardytojas mjr. Pilelis, jam padėjo dar du saugumiečiai. Krata pradėta 12 vai., baigta 20 vai. 30 min. Buvo iškrėsti du kambariai, virtuvė, aukštas ir ūkinis sandėlis.

Kratos metu paimta: „Aušra" Nr. 3, „LKB Kronika" Nr. 23, A. Solženicyno „Gulago salynas", „Kultūrinės represijos Lietuvoje", A. Solženicyno „Pirmajame rate", Gliaudos „Simas", „Einamųjų įvykių kronika" Nr. 40, rašinys „Suslovas Michailas—Lietuvos korikas", „Patarimai, kaip laikytis tardymo metu", įvairūs mašinraščiu rašyti tekstai, adresai, Leningrado turistinė schema, trys rašomosios mašinėlės. Dauguma rastų daiktų buvo pianino apatinėje dalyje.

Baigę kratą, saugumiečiai viską susidėjo į maišą, kurį užantspaudavo antspaudu Nr. 203. Vlado Lapienio žmona Elena kratos protokolo nepasirašė. Kratos pradžioje E. Lapienienė užprotestavo, kad kviestinių tarpe nebūtų rusų ir girtuoklių kaimynų. Tada Pilelis sutiko ir pakvietė atsitiktinius žmones. Po kratos Lapienienė buvo tardoma.

1976 m: spalio 23 d. E. Lapienienė nuėjo į Saugumo komitetą paimti savo buto raktų. Tada mjr. Pilelis, mjr. Urbonas ir dar vienas saugumietis įsisodino Lapienienę į mašiną ir vėl atvažiavo į jos butą paimti jiems rūpimus daiktus. Krata buvo pradėta 11.30 vai. ir baigta 13.30 vai.

Saugumiečiai pareiškė, kad Vladas Lapienis „prašęs" aplanko su dokumentais. Kratos metu paimta: aplankas su dokumentais, 269 polietileniniai aplankai, trys dėžutės rašomų juostelių, 20 kg. plono popieriaus, kalkinio popieriaus, kartono ir 1.1.

* * *

TSKP Generaliniam Sekretoriui 
L. Brežnevui

1976 m. spalio 19 d. Valstybinio saugumo pareigūnai Vilniuje suėmė du katalikus—Vladą Lapienį ir Joną Matulionį, prieš tai iškrėtę jų butus. Kratos metu rastas leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika".

Mes, Lietuvos kunigai, jaučiame moralinę pareigą pareikšti:

1. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19 str. skelbia: „Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir teisę laisvai juos reikšti; šita teisė apima laisvę be jokių kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybės sienų". Sią deklaraciją pasirašė ir Tarybų Sąjungos vyriausybė.

Mes nežinome, ar suimtieji asmenys tik skaitė, ar ir platino „LKB Kroniką", tačiau abiem atvejais jie nenusikalto, nes tam turėjo teisę. KGB darbuotojai, suimdami V. Lapienj ir J. Matulionį, nusikalto, nes Lietuvoje visiems yra žinoma, kad „LKB Kronika" pateikia objektyvią, nors kai kam gal ir nemalonią, informaciją.

2. Suimtieji asmenys – V. Lapienis ir J. Matulionis yra pažįstami tikintiesiems ne tik Vilniuje, bet ir plačiai Lietuvoje. Jie abu yra giliai tikintys katalikai ir kaip reta aukštos moralės žmonės, kurie iš esmės negali užsiimti vadinamų šmeižikiškų prasimanymų platinimu. Todėl valdžios pareigūnų pastangos apkaltinti ir nuteisti šiuos kalinius tikinčiuosius iššauks didelį tikinčios visuomenės pasipiktinimą ir labai kompromituos tarybinę valdžią.

Kadangi abu suimtieji yra labai blogos sveikatos, todėl prašome Jus, Generalini Sekretoriau, kuo skubiau reaguoti, kad V. Lapienis ir J. Matulionis tuojau būtų paleisti į laisvę.

VDR Valstybės Tarybos pirmininkas E. Honekeris, įteikdamas Jums apdovanojimą, kalbėjo, kad VDR piliečiams gerai žinoma Jūsų nenuilstama veikla tarybinių žmonių laimės vardan. Generalini Sekretoriau, įsakydami paleisti nekaltai suimtuosius, Jūs ir mus supažindinsite su tuo, kuo įtikinti užsienio komunistai!

Grupė Lietuvos kunigų

1976.11.16.

* * *

N.B. šį pareiškimą grupė Lietuvos kunigų atsiuntė „LKB Kronikos" redakcijai, kuri prašo brolius lietuvius laisvajame pasaulyje supažindinti su pareiškimo turiniu Kremliaus vadovus. Paštu siunčiami pareiškimai visi atsiduria KGB seifuose. 

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1976 m., nr. 25.

Mūsų kaliniai

Vladas Lapienis rašo iš lagerio:

„Pakol pareinu po pietų iš valgyklos iki gyvenamos patalpos kartais suvalgau net visą riekę duonos . . ."

Priverstinis darbas, alkis, nuolatiniai pažeminimai ir bausmės—tai sovietinių lagerių kasdienybė.

* * *

Vlado Lapienio teismo metu KGB norėjo jo žmoną Eleną panaudoti liudininke prieš savo vyrą, tačiau ši išpoškino, kad saugumiečiai kratos metu elgėsi grubiai ir paėmė daug religinės literatūros. Nepaisant to, teismas panaudojo Lapienienės pasakymą, kad jai niekas nekliudo lankyti bažnyčią, kaip įrodymą, kad Lietuvoje esanti tikėjimo laisvė.

Tiesa, Elenai Lapienienei, paprastai kulinarei, tikrai niekas nekliudo nueiti į bažnyčią, tačiau ji jau daugiau kaip 10 metų laukia žmoniškesnio komunalinio buto ir jo negauna, nors seniai yra pirmoje eilėje, o kasmetinės komisijos pripažįsta, kad jos butas visiškai blogas.

Darbavietėje, išleisdami Lapienienę į pensiją, irgi neužmiršo, jog ji tikinti—negavo net skurdžiausios dovanėlės (kitiems jos duodamos!) nors visą laiką kuo sąžiningiausiai atliko savo pareigas.

Kartą Lapienienė paprašė profsąjungos pirmininkę F. Sterskaja talonėlio kilimui nusipirkti, o ši, žinodama, kad kulinarė tikinti, atšovė: „Niekada negausi!"

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1979 m., nr. 37.

MŪSŲ KALINIAI 

Vladas Lapienis

1979 m. liepos 1 d. sąžinės kalinio Vlado Lapienio žmona kreipėsi į LTSR ATP prašydama, kad jos vyrui dėl senatvės būtų panaikinta tremtis. AT Prezidiumas atsakė, kad su tokiu prašymu turi kreiptis pats nuteistasis.

Spalio 17 d. Mordovijos KGB atėmė iš Vlado Lapienio fotografijas, kalėdaičius, vokus su pašto ženklais, religinius paveikslėlius ir apie 350 laiškų, atėjusių į lagerj per KGB rankas. V. Lapienis rašo:

„Spalio 17 d. mane išvežė iš 19-jo Mordovijos lagerio. Persiunčiamuose kalėjimuose teko būti 50 parų (traukiniu važiavau apie 6 paras). Kelionėje ir kalėjimuose vargo teko pamatyti ir patirti ne taip mažai.

Gruodžio 5 d. iš Krasnojarsko kalėjimo mane atvežė į aerodromą, o iš čia lėktuvu atgabeno į vietovę, vadinamą Severo-Jeniseiskij. ši vietovė yra nuo Krasnojarsko apie 600 km į šiaurę. Lėktuvas, pakilęs iš Krasnojarsko aerodromo, maždaug po 45 min. nusileido Jeniseisko aerodrome, o dar po 40 min. pasiekė Severo-Jeniseiskij aerodromą. Susisiekimas iš Krasnojarsko su Severo-Jeni-seisku galimas tik lėktuvais, — nei geležinkelio, nei kelio automašinoms nėra. šią vietovę iš visų pusių supa taiga, kurioje yra meškų, vilkų ir kitokių žvėrių. Sniego čia yra apsčiai. Žiemą šalčio būna iki 50-60 laipsnių.

Kadangi esu senyvo amžiaus ir vargina galvos skausmai, o kai kada ir širdis pradeda negaluoti, todėl dirbti negaliu. Pensijos dar negaunu, nežinau, ar ją mokės, ar ne?

Čia atvažiavęs neturėjau nė kapeikos, todėl milicija gruodžio 6 d. savo lėšomis išsiuntė telegramą, kad atsiųstumei 200 rublių, nes iš lagerio pinigų dar negavau".

Prieš pat savo tremtį Vladas Lapienis rašė: 

„Mano kelionė į tremtį turėtų būti panaši į kelionę iš Vilniaus į Mordoviją. Tai ilga varginga kelionė drauge su kriminaliniais kaliniais per persiunčiamus kalėjimus. Jei turėčiau rašytojo talentą, tai apie tokią kelionę būtų galima parašyti nemažas veikalas. Tiek kelionėje į tremtį, tiek ir pačioje tremtyje savo kančia padėsiu broliams nešti kryžių, paremsiu jų nusilpusius pečius" (1979.VIII.3).

„Jeigu būdami kaliniais ar tremtiniais nuosekliai vykdome Kristaus Testamentą, tada mūsų gyvenimas ir čia yra prasmingas, o laikas būnant kaliniu ar tremtiniu ne tik neprarastas, bet gražiausiai pasitarnauja dvasiniam atgimimui. Nesvarbu, ar mes esame už grotų, ar spygliuotų vielų, tremtyje ar kur kitur. Svarbu, kad galime kentėti ir aukotis, todėl džiaukimės ir būkime linksmi.

Kai važiuosi pas mane į tremtį, prašyčiau atvežti: „šventąjį Raštą", T. Kempiečio „Kristaus sekimą", Maldyną ir rožančių (1979.X.13).

Dabartinis Vlado Lapienio adresas: 
TSRS, Krasnojarskij kraj, 
Sievero-Jeniseiskij rajon, 
pos. Teja, ul. Piervomaiskaja Nr. 4 
Lapienis Vladas, Antano

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1980 m., nr. 41.

Vladas Lapienis savo 1981 m. Velykiniame laiške rašo:

– Tikrai myli tas, kuris už meilę gali atiduoti viską: džiaugsmą, laisvę, sveikatą ir net gyvybę, neieškodamas nei garbės, nei asmeninės naudos. Taip Kristus mylėjo žmones.

Tomas Kempietis sako, kad nė viena Jėzaus žemiškojo gyvenimo valanda nebuvo be kančios. O ar mes neieškome kito kelio, negu kentėjimų? Ar nenorime pasukti kitu keliu, negu tuo, kuriuo ėjo mūsų Išganytojas?

Jeigu kartais ir netektų pasipuošti kraujo rožėmis, tai, anot apaštalo Jokūbo, laikykime tikru džiaugsmu, kad pakliuvome į visokius išmėginimus. Supraskime, kad mūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę, o ištvermė subręsta darbuose, kad taptume tobuli ir sveiki Gok. 1,2-4).

Sakoma, kad reikia kantriai pakelti visus vargus, nes už tai laukia didis džiaugsmas danguje. Bet dar šioje žemėje tie vargai tampa lengvi krikščioniui, kuris nuoširdžiai myli Jėzų ir drauge su Juo neša kryžių. Juk vien tik mes patiriame, kad nešti su Jėzumi savo kryžių yra laimė, pasaulis jos nepažįsta. Mes esame Kalvarijos kalne, bet jau švenčiame pergalę Danguje!

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1981 m., nr. 48.

MŪSŲ KALINIAI 

1981 m. liepos 3 d. iš tremties buvo paleistas kovotojas už tikėjimo laisvę Vladas Lapienis. Tremtinys grįžo fiziškai išvargęs, bet stiprus dvasia.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1981 m., nr. 49.

KRATOS IR TARDYMAI

1984 m. vasario 13 d., apie 18 vai, čekistai gatvėje, einant iš maisto prekių parduotuvės, areštavo vilnietį Vladą Lapienį. Nuvežę į Vilniaus KGB būstinę, vadovaujami ypatingai svarbių bylų skyriaus vyr. tardytojo pulkininko Liniausko, saugumiečiai V. Lapieniui padarė asmeninę kratą. Po kratos pulkininkas Liniauskas ir Vilniaus miesto prokuroras Grinys surašė paimtų daiktų protokolą: 1) „LKBK" Nr. 57, 58,59) po vieną etz.), 2) „LKBK Nr. 60 (šeši egz.), 3) Girniaus knyga „Žmogus be Dievo" (1 etz.), 4) rankraštinis juodraštis „Tarybinio kalinio memuarai", kuriame V. Lapienis aprašo savo gyvenimą sovietiniuose lageriuose bei tremtyje; taip pat atėmė buto raktus, pinigus, užrašų knygutę ir kitas smulkmenas. KGB būstinėje V. Lapienis buvo apkaltintas „skleidimu žinomai melagingų prasimanymų, žeminančių tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką" ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal LTSR BK 199 straipsnio tąją dalį.

1984 m. vasario 13 d. vakare V. Lapienis buvo uždarytas saugumo izoliatoriuje. Visą tą laiką jį tardė ypatingų bylų vyr. tardytojas pulkininkas Liniauskas.

1984 m. vasario 28 d. vakare dėl stipriai pablogėjusios sveikatos V. Lapienį iš saugumo būstinės paleido, tačiau prokuratūros nutarimu, jam uždrausta išvykti iš Vilniaus miesto; be to, negrąžino paso ir pareiškė, jog, neatsižvelgiant į laikiną paleidimą, jis vis tiek bus teisiamas.

1984 m. vasario 13 d., apie 18 val., V. Lapienio bute, esančiame Vilniuje, Gelvonų g. Nr. 27-7, buvo padaryta krata tikslu surasti ir paimti šmeižikiško turinio literatūrą bei jos dauginimo priemones. Kratai vadovavo Vilniaus miesto prokuratūros darbuotojas J. Čepulionis, kviestiniai – Nijolė Jančiūtė, gyv. Vilniuje, Turistų g. Nr. 119-2, ir Daiva Tvarijonavičiūtė, gyv. Vilniuje, Studentų g. Nr. 39-223. Krata buvo daroma dalyvaujant V. Lapienio žmonai Elenai Lapienienei.Pačiam V. Lapieniui dalyvauti kratoje nebuvo leista. Tuo metu jis buvo laikomas Vilniaus KGB būstinėje. Kratos metu paimta:

1) Bloknotas su užrašu ant viršelio „Apreiškimai. Atbaigtojo kraujas."
2) Bloknotas, prasidedantis rankraštiniu tekstu: „LKBK" Nr. 1. 1972."
3) Užrašų knygutė su ranka parašytais nurodymais kaip laikytis tardymo metu.
4) Keturių lapų mašinraštinis tekstas: „TSKP XXV-am suvažiavimui . . ."
5) 2 lapų kopija, rankraštinis tekstas: „TSKP XXV-am suvažiavimui . . ."
6) Rankraštinis tekstas, parašytas per kalkę: „Pagal tarybinę Konstituciją . . .
7) Bloknotas su adresais.
8) Mašinraštinė brošiūra, pavadinta: „Mano gyvenimo kryžkelės".
9) Kun. Alf. Svarinsko nuotraukos su užrašu: „Už Bažnyčią ir Tėvynę" (8 egz.).
10) 1973 m. kišeninis kalendorius su rankraštiniais užrašais.
11) Rankraštinis 1983 m. rašytas A. Janulio laiškas.
12) Sąsiuvinis su tekstu: „Smurtas gimdo neapykantą".
13) Sąsiuvinis su tekstu: „Teroru kovoja".
14) Trys pašto vokai, rašyti: A. Rasilienės, S. Butkienės, V. Lapienio ir R. Teresiūtės.
15) Pašto vokas ir atvirukas, kur siuntėjas nurodytas A. Janulis.
16) Popieriaus lapelis su tekstu: „Cha-Cha. Teisybės . . ."
17) Elektrografiniu būdu padauginta knyga: J. Tauronis „Aukso mintys".
18) Keturios juostelės rašomajai mašinėlei.

Dar paimta visa eilė užrašų knygelių, adresų, atskirų lapelių su įvairiais tekstais. Viso protokole nurodyta 45 punktai kratos paimtų daiktų.

1984 m. kovo 21 d. Vladas Lapienis parašė pareiškimą Lietuvos prokurorui bei saugumo komiteto pirmininkui:

„Vadovaudamasis tarybinės Konstitucijos 49 str., norėjau parodyti valstybiniams organams tuos trūkumus, kuriuos pastebėjau, sužinojau, prisiminiau, būdamas parengtiniame tardyme, teisme, persiunčiamuose kalėjimuose (lageriuose), tremtyje nuo 1976 m. spalio 20 d. iki 1981 m. liepos mėn. Tuo tikslu juodraštyje buvau rašęs „Tarybinio kalinio memuarų" metmenis. Panašiai savo laiku buvo rašę: Dostojevskis, B. Sruoga, Guzevičius, M. Meškauskienė ir daugelis kitų. Tačiau jų užbaigti ir pasiųsti tarybiniams organams nesuspėjau, nes 1984 m. vasario 13 d. čekistai mane sulaikė ir saugumo komiteto tardymo skyriaus ypatingai svarbių bylų vyr. tardytojas pulk. V. Liniauskas visus šiuos juodraščius iš manęs paėmė.

Daug žmonių buvo parduotuvėje ir prie jos. Jie matė ne tik kai mane paėmė, bet ir kai čekistai, įsisodinę į automobilį, nusivežė mane į saugumo komitetą. Todėl, kai vasario 28 d. mane iš saugumo tardyminio kalėjimo paleido, žmonės pradėjo klausinėti, už ką mane buvo suėmę ir 15 parų laikė kalėjime. Paaiškinau, kad pas mane rado ranka parašytus savo prisiminimus, vadinamus „Tarybinio kalinio memuarais", kelis numerius „LKB Kronikos", Juozo Girniaus knygą „Žmogus be Dievo", pinigus, paveldėtus testamentu ir parsivežtus iš tremties (. . .), buto raktus ir kitas smulkmenas. Taigi tik dabar, man grįžus iš saugumo tardyminio kalėjimo, žmonės sužinojo, kad aš buvau rašęs savo prisiminimus, iki šiol niekas jų nematė, niekas apie juos nežinojo. Todėl kaltinimas LTSR BK 199 str. neturi juridinio pagrindo, nes „Tarybinio kalinio memuarų" neskleidžiau ir neplatinau. Tokio nusikaltimo, kuriuo mane kaltina, aš nepadariau. Nesuprantu, kodėl man primetami išgalvoti kaltinimai (. . .).

Kokie motyvai paskatino mane rašyti? 1) Nekartą skaičiau spaudoje, jog reikia ugdyti nepakantumą trūkumams, ir nurodyta, kad ten, kur gerai išvystyta kritika, kur ryžtingai ir atkakliai šalinami trūkumai, jautriai reaguojama į piliečių kritines pastabas, ten ir darbas būna sklandesnis, – ten užkertamas kelias teisės pažeidimams, ten nusikalstamumas mažesnis. O kad bausmių skyrimo bei atlikimo vietose yra nemažai trūkumų, daugeliui žmonių nepaslaptis. Net ir Maksvos universiteto profesorius S. V. Poznyševas sako: „Kad daugelis kalėjimų bei kolonijų žmonių nepataiso, tai tiesa, bet tai išaiškinama jų nepakankamai gera organizacija ir prastu tvarkymu.“ Net XX partijos suvažiavimas paskelbė faktus apie teisėtumo pažeidimus, susijusius su Stalino asmenybės kultu. „O tai atsitiko todėl, teigia partijos suvažiavimas, – kad Stalinas faktiškai atsidūrė už kritikos ribų."

2) „Kiekvienam valia rašyti ir kalbėti viską, be mažiausių suvaržymų. Žodžio ir spaudos laisvė turi būti pilnutinė. Aš privalau tau suteikti žodžio laisvės vardan visišką teisę šaukti, meluoti ir rašyti, kas patinka", – sakė Leninas (R. 10 t., 1952, p. 129). Jis tai kalbėjo apie partinę literatūrą, tačiau ši partija dabar yra valdančioji.

3) „Kritiškas vienų ar kitų Tarybų valdžios vidaus ar užsienio politikos vertinimas nėra nusikaltimas, jei tuo nesiekiama silpninti Tarybų valdžią." (LTSR BK komentaras, 1974, p. 139). Argi prisiminimai (dienoraštis) gali silpninti Tarybų valdžią? Juk kritikuoti darbo trūkumus Konstitucija leidžia, o persekioti už kritiką draudžiama.

Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija skelbia: 2 str. „Kiekvienas žmogus turi turėti visas teises ir laisves, skelbiamas šioje Deklaracijoje, nepriklausomai nuo rasės, odos spalvos, kalbos, religinių, politinių ar kitų įsitikinimų ... Be to, neturi būti daroma jokio skirtumo, remiantis politiniu, teisiniu ar tarptautiniu statusu šalies ar teritorijos, kuriai žmogus priklauso, nė vienu atveju, ar ta teritorija būtų nepriklausoma ar kieno nors globoje." 19 str. „Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę, be jokių kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis, nepriklausomai nuo valstybės sienų". 28 str. „Kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę ir tarptautinę tvarką, kurioje teisės ir laisvės išdėstytos šioje Deklaracijoje turi būti pilnai įgyvendintos." TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumas šią Deklaraciją ratifikavo. Tylėti, matant tokius trūkumus, yra didžiulis nusikaltimas ne tik prieš sąžinę, bet ir prieš visą žmoniją (. . .)

Su indų tautos vadu M. Gandhi, kuris daug kartų sėdėjo kalėjime, sakau: „Prievarta, smurtas nieko neįtikina. Smurtas tik gimdo neapykantą. Nėra leista niekam prievarta dorinti žmones. Aš eisiu ištikimai tiesos keliu, susilaikydamas nuo bet kokio smurto gyvybei ir turtui. Jeigu esu nekaltas, o vis dėlto apkaltintas, kalėjimas ar kalinių kolonija nedaro man gėdos, o laikas, praleistas už grotų ar spygliuotų vielų, nėra prarastas, bet gražiausiai pasitarnauja dvasiniam atgimimui.“

Ar nebūtų teisingiau ir išmintingiau, kad visus 1984 m. vasario 13 d. kratos metu paimtus rankraščius, įskaitant ir „Tarybinio kalinio memuarus", man grąžintų. Kadangi ten tik juodraščiai, todėl aš, gavęs juos, patikslinsiu, ištaisysiu klaidas, papildysiu, pakoreguosiu, perrašysiu ir pateiksiu valstybiniams organams kaip pasiūlymus dėl peniten-ciarinės sistemos įstaigų veiklos gerinimo.

Aš manau, kad kaltintojų širdys nebus perpildytos piktumo, neapykantos ar net keršto ir tikinčiojo žmogaus kančios bei mirties troškulio. Tačiau, jeigu teisingumo idėja bus iškraipyta ir objektyvų teisingumą nugalės piktumas, neapykanta ar net kerštas, ir mano kaltintojai pagrindiniu veikimo motyvu turės norą apriboti mano laisvę, primesti man prievarta savo įsitikinimus, kurie iš esmės prieštarauja laisvės įgyvendinimui, aš ramia sąžine eisiu į kalėjimą ar kalinių koloniją (lagerį) ten vargti, kentėti ir net mirti, nes kankinių aukos grindžia kelią rytdienos Bažnyčiai. Nešiu kalinio kryžių už savo klaidas, už brolius ir seseris, esančius Tėvynėje ir svetur.

Juo arčiau Golgotos – juo arčiau Prisikėlimo“.

(Pareiškimas sutrumpintas – red. past.)

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1984 m., nr. 62.

IŠ TEISMO SALĖS 

1985 m. kovo mėn. Vilniuje įvyko Vlado Lapienio teismas. Teisiamojo žmonai Elenai Lapienienei apie vyro teismą oficialiai nebuvo pranešta. Savo pastangomis susižinojusi apie įvyksiantį teisminį procesą, atėjusi į salę, rado ją pilna žmonių, laisvų vietų nebuvo. E. Lapienienei buvo atnešta papildoma kėdė ir taip pastatyta, kad nieko nematytų ir blogai girdėtų.

Teismo prokuroras – Murauskas, advokato teisiamasis atsisakė. Teismo procesas vyko vieną dieną. Pradžioje buvo perskaityta kaltinamoji medžiaga, kurią sudarė 7 tomai. Skaitė taip greitai ir tyliai, kad salėje nebuvo nieko girdėti. V. Lapienis buvo kaltinamas antitarybine propaganda ir šmeižtu.

Teisme liudininkais buvo: Ona Dranginytė, gyvenanti Kaune, pas kurią buvo suimtas Vladas Lapienis, ir mokytojas Juozas Puodžiukas. Liudininkė O. Dranginytė paaiškino, kad nežinojo, jog V. Lapienis yra ieškomas milicijos, o kokiu tikslu pas ją užėjo, nespėjo sužinoti. J. Puodžiukas liudijo prieš teisiamąjį, tvirtindamas, kad V. Lapienis jo sodo namelyje laikė savo knygas ir siūlė jas skaityti. Teismui užteko vieno liudininko, kad galėtų teisiamąjį apkaltinti antitarybine propaganda.

V. Lapieniui sakant paskutinį žodį, saugumiečiai įvairiais būdais trukdė žmonai, kad ji kiek galima mažiau girdėtų vyro kalbos. Teisiamasis, nuolat teisėjo pertraukiamas, kalbėjo apie 10 minučių. Jis sakė: „Didžiausias įrodymas, kad Tarybų Sąjungoje laužomos žmogaus teisės yra tai, kad esu teisiamas. Pagal Tarptautinius susitarimus neturėčiau būti teisiamas, nes niekuo nenusikaltau. Su džiaugsmu einu kalėti už Kristų ir Tautą." Teismo metu V. Lapienis laikėsi labai ramiai.

Teismas nuteisė V. Lapienį (79 metų senelį) pagal BK68 str. I d. 4 m. lagerio ir 2 tremties. Nuteistasis pajuokavo, kad teismas tokiu savo sprendimu pratęsia jo žemišką gyvenimą, nes neatlikus paskirtos bausmės, t.y., esant skolingu valstybei, nepatogu keliauti amžinybėn.

Pasimatymo metu V. Lapienis vidiniai buvo ramus. Žmonai pasiskundus, kad ji naktimis nemiega, dažnai verkia, švelniai ją ramino: „O ko tau verkti? Jei jau tikrai negali ir taip būtina verkti, paverk dieną, o naktį ramiai miegok“. Sėdėjęs prie jų saugumietis nuolat trukdė kalbėtis. Pasibaigus pasimatymo laikui, žmona norėjo pabučiuoti vyrą, bet čekistas atsistojo tarp jų. Atsiskirdama E. Lapienienė palaimino vyrą. Prieš išeinant iš pasimatymo kambario, V. Lapienis žmonai pakartojo giesmės žodžius: „Imu ir aš su Jėzum savo kryžių, kurį man davė Viešpaties ranka, kasdien kantriai jį nešti pasiryšiu, ant jo kasdien aukosiuos kaip auka.“

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1985 m., nr. 67.

Rašo Vladas Lapienis:

„Netenka bijoti jokios ateities, nes kaip ši diena, taip ir visos kitos, ateina iš Dievo. Jei ateis nemalonumų, vargų, pažeminimų, kančių dienos – būkime ramūs: ateina Viešpats! Jis atneša taurę kančių, kartu Jis atneša dar daugiau malonės, šviesos ir didelių jėgų, kad viską darytume su meile: kentėtume, dėkotume ir laimėtume.“

1986.10.28.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1986 m. nr. 72.

IŠ VLADO LAPIENIO TEISMO 

a) Vlado Lapienio gynimasis ir paskutinis žodis, pasakytas LTSR Aukščiausiame teisme 1985 m. kovo 28 d.

„Sąžinės laisvę garantuoja TSRS Konstitucijos 52 str., o tarybiniai įstatymai aiškina, kad sąžinės laisvė plačiąja prasme – tai galimybė kiekvienam žmogui elgtis pagal įsitikinimus, pagal sąžinę" (J. Aničas, J. Rimutis,“ Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę", 1970, p. 3). Analogiškai aiškina ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19 str.: "Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir teisę laisvai juos reikšti; šita teisė apima laisvę be jokių kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvai ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas, bet kuriomis priemonėmis, nepriklausomai nuo valstybės sienų."

TSRS Konstitucijos 49 str. – "persekioti už kritiką draudžiama", o 57 str. skelbia, kad "gerbti piliečių nuosavybę, saugoti jų teises — visų valstybinių organizacijų ir pareigūnų pareiga." Juk Konstitucija turi aukščiausią galią, todėl jokie įstatymai negali jai prieštarauti.

Savo darbe aš vadovavausi prigimtine teise, šalies Konstitucija, ypač jos 34, 39, 52, 50 str. ir kitais tarybiniais straipsniais. Visuotine žmogaus teisių deklaracija, o ypač jos 2, 19, 28 ir 30 str., tarptautiniais paktais dėl pilietinių teisių ir kitais dokumentais dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių.

Kai kurių valdžios pareigūnų, negerbiančių savo šalies piliečių asmenybės, orumo ir nesaugojančių jų teisių, aiškinimas, kad jie tai daro įstatymo vardu, yra panašūs į aiškinimą, kai Stalino asmenybės kulto laikais tūkstančiai nekaltų žmonių buvo sodinami už grotų bei spygliuotų vielų ar siunčiami į tremtį. Ir tik Stalinui mirus, pripažino, kad dauguma jų buvo nekaltai nuteisti ir buvo reabilituoti. Tuos darbus, vadinamus "įstatymo vardu", XX amžius ryžtingai pasmerkė, pavadindamas šiurkščiais socialistinio teisėtumo pažeidimais. "CK Prezidiume buvo žmonių, kurie patys kalti dėl piktnaudžiavimo valdžia, dėl masinių represijų... Žuvo tūkstančiai niekuo nekaltų žmonių, valstybinių ir karinių veikėjų" (TSKP XX suvaž. medžiaga, Vilnius, 1962 m., p. 220).

1985 m. 11.28 kaltinamoje išvadoje rašoma: "Siekdamas nusilpninti tarybų valdžią jis (V. Lapienis) gamino, platino ir laikė platinimo tikslu šmeižiančią tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančią literatūrą."

Nuo 1981 m. iki 1985 m. rašė, daugino, platinimo tikslu šmeižikiško antitarybinio turinio kūrinį "Tarybinio kalinio memuarai".

1983 m. pabaigoje 314 lapų kūrinį "Tarybinio kalinio memuarai" pradėjo spausdinu mašinėle.

1983.II.13 buvo sulaikytas Vilniaus mieste, besinešant aukščiau minėto rašinio rankraštį 314 lapų.

Nuo 1984 m. vasario iki 1985 m. rašė savo "memuarų" naujai papildytą variantą ir spausdino rašomąja mašinėle 144 lapuose ne mažiau 2 egz.

1985 m. sausio 4 d. suėmimo metu Kauno mieste, gyventojos Onos Dranginytės bute (TSRS 50-čio prosp. 16-92) jis buvo aptiktas toliau berašąs "memuarus".

Šiame kūrinyje V. Lapienis šmeižia tarybinę santvarką, jos organus, niekina tarybinio teisingumo sistemą, iškreiptai traktuoja tarybinės demokratijos principus, rašo apie tariamą religijos persekiojimą Tarybų Sąjungoje, liaupsina tarybinius nusikaltėlius (kun. A. Svarinską, S. Tamkevičių), ragina sekti jų pavyzdžiais.

1984.II.13 platinimo tikslu nešėsi "LKB Kroniką" Nr. 57, 58, 59, 60, "Lietuvos ateitį" Nr. 6, turėjo rašytus rankraščius "Gulago dantračiai triuškina AT", "Belgrado konferencijos mašinraščius, Lietuvių tautos dorovinės kultūros problemos", "Kunigas D. Dudko dėl jo padaryto pareiškimo…"

Dėl šių kaltinamoje išvadoje padarytų kaltinimų reikia pasakyti štai ką: "Tarybinio kalinio memuarai" – tai mano paties išgyvenimai kalinimo laikotarpiu (1976-1981 m.), kuriais jokiu būdu nesiekiama silpninti tarybų valdžią, neturint antitarybinio tikslo, nenorint tamsinti mūsų gyvenimo, atvirkščiai, – pažangą, nes memuarai – informacija valstybinėms ir partinėms institucijoms, kurių pareiga šalinti trūkumus tarp jų ir nurodytus memuaruose.

Nors pagrindiniai mano kaltintojai parengtinio tardymo metu, saugumo vyr. tardytojas Vyt. Pilelis ir kai kurie kiti saugumiečiai, mano memuarus vadina šmeižikiškais, antitarybiniais, tačiau tai nė kiek nesumenkina jų, kaip informacijos šaltinio, vertės. Visa bėda, kad ši informacija nėra džiuginanti, kelia skaudžius gyvenimo faktus. Tačiau šios informacijos tikslas – padėti įveikti mūsų visuomenėje tarpstantį blogį, todėl memuarai negali būti prieš mane naudojami kaip įkaltis.

"Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje dalyvaujančios valstybės veiks pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Jos taip pat vykdys savo pareigas kaip jos nustatytos tarptautinėse deklaracijose ir susitarimuose šioje srityje bei tarptautiniuose paktuose dėl žmogaus teisių", – skelbia Helsinkyje 1975 m. pasirašytas baigiamasis Aktas. Jeigu valstybės veiks pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurios 19 str. suteikia teisę kiekvienam žmogui laikytis savo įsitikinimų ir laisvai be kliūčių juos reikšti, taip pat suteikia teisę kiekvienam žmogui ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis, nepriklausomai nuo valstybės sienų. O iš manęs visi paimtieji rašiniai yra informacija, taigi mano veikloje nėra jokio nusikaltimo. Juk Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje nepasakyta, kad suteikiama teisė ieškoti, gauti, platinti tik tarybinę ar antitarybinę informaciją, bet aplamai informaciją. Tai reiškia visai nesvarbu, kaip ją pavadintum. Šios Dekalaracijos 30 str. skelbia: "Niekas šioje Deklaracijoje negali būti aiškinama taip, kad būtų suteikiamos teisės kuriai nors valstybei, žmonių grupėms ar atskiriems asmenims nesiimti tokia veikla ar griebtis tokių veiksmų, kuriais siekiama sunaikinti šioje deklaracijoje išdėstytas teises ar laisves". Šios Deklaracijos 11 str. skelbia: "Niekas negali būti teisiamas už tai, kad nusikalto ką nors veikdamas ar neveikdamas tuo metu, kai ta veikla ar neveikia pagal tos valstybės įstatymus ar pagal tarptautinę teisę nebuvo laikoma nusikaltimu."

Kadangi mano veikla pagal tarptautinę teisę (konkrečiai pagal Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 str.) nebuvo laikoma nusikaltimu, o tarptautiniai susitarimai turi pirmumo teisę prieš tarybinius įstatymus (nes taip skelbia TSRS Aukščiausiosios Tarybos 1978 m. Žinios, Nr. 99, str. 816), todėl kaltintojai, patraukdami mane baudžiamojon atsakomybėn deklaracijos 12-3, 11, 12, 17, 19, 28 ir 38 str. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2, 5, 14, 18 str. ir 1975 m. Helsinkyje vykusios Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje Baigiamojo Akto septintąjį skyrių pažeidžia.

Kartoju, kad aš savo darbe vadovavausi prigimtine teise, šalies Konstitucija, paskelbtais tarybiniais įstatymais, tarptautiniais susitarimais dėl žmogaus teisių, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę o ne kai kurių pareigūnų išsigalvotais, prasimanytais reikalavimais, kurie patys darydami teisėtumo prasižengimus, klysta ir kitus klaidina. Taikos pagrinduose yra nepažeidžiamų žmogaus teisių gerbimas, juk taika — tai teisingumas, o karas kyla iš tų teisių pažeidimo. O jeigu žmogaus teisės yra pažeidžiamos taikos sąlygomis, tai pasidaro opus ir pažangos aspektu nesuprantamas kovos su žmogumi reiškinys, kurio neįmanoma suderinti su jokia programa, vadinančia save "humaniška". Nebent tik būtų taip galima paaiškinti, kad kovojant su Dievu, negalima būti taikoje su žmogumi. Tiesa gali būti tik paties žmogaus ir šia prasme tik laisvai atskleidžiama, tai visų pirma idėjinę kovą iškreipia bet kokia fizinė ar dvasinė prievarta. Kiekvienas sąžinės išprievartavimas yra brutalus žmogaus išniekinimas, kuriuo pasiekiamas tik išorinei jėgai nusilenkimas, o ne vidinis žmogaus laimėjimas tiesai. Užuot laimėjus žmogų tiesai, tik įžiebiame jame neapykantą sau patiems ir savo primetamai minčiai.

Istorinė patirtis aiškiai rodo, kokia nelemta buvo pagunda naudotis jėga "tiesos tarnybai". Idėjinėj kovoj naudotis jėga – tai ne tiesai tarnauti, o ją išniekinti. Juk valdžios teisė remiasi ne kuo kitu, o gerbimu objektyviųjų ir neliečiamų žmogaus teisių. Toji bendra gerovė, kuriai valstybėje tarnauja valdžia, tik tada yra pilnai realizuojama, kai visi piliečiai gali būti ramūs dal savo teisių. To nesant, prieinama prie visuomenės susiskaldymo, prie neklusnumo valdžiai arba prie situacijos, kada panaudojama priespauda, grasinimai, prievarta, teroras. Tokių įrodymų pakankamai davė mūsų amžiaus diktatūros, totalizmai.

Kaip normaliam žmogaus gyvenimui – tikinčio ar ateisto – reikalingas oras, maistas, vanduo, taip ir visiems piliečiams reikalinga žodžio ir spaudos laisvė.

1984.IV.30 Vilniuje susitikau seniai pažįstamą teisininką, daugelį metų dirbantį atsakingose pareigose teisminės apsaugos organuose. Jam papasakojau, kad saugumiečiai 1983.II.13 atėmė iš manęs kalinimo laikotarpiu parašytus prisiminimus-memuarus (juodraštį) ir už tai sudarė bylą. Tardymo organai pareiškė, kad padariau nusikalamą, numatytą LTSR BK 68 str. 2 d. Jis manęs paklausė: "Gal kuriuos nors valdžios pareigūnus savo memuaruose kritikavai, gal neigiamai juos paminėjai?" Jam atsakiau, kad 1976 m. pabaigoje ir 1977 m. pirmame pusmetyje mane tardė saugumo vyr. tardytojas mjr. Urbonas, saugumo tardymo poskyrio viršininkas mjr. Rimkus, todėl savo memuaruose juos, prokurorą Bakučionį ir kai kuriuos kitus kritikavau. Mano pažįstamas teisininkas pagalvojo ir pasakė: "Urbonas paaukštintas tarnyboje, pakeltas į papulkininkus, paskirtas Saugumo komiteto poskyrio viršininku, todėl už kritiką jis gali tau atsikeršyti. Ir jokie gynėjai, jokie tavo aiškinimai nieko nepadės…"

Jeigu teisingumą nugali piktumas, neapykanta ar net kerštas, tuomet pagrindiniu veikimo motyvu taps noras jei ne sunaikinti mane, tai nors apriboti mano laisvę ar primesti savo įsitikinimus, kurie iš esmės prieštarauja laisvės įgyvendinimui. Tada beliks su indų tautos vadu Gandi, buvusiu aštuonis metus kalėjime, pasakyti: "Prievarta nieko neįtikina, o tik gimdo neapykantą. Jei esu nekaltas, o vis dėl to apkaltintas, tai kalėjimas man nedaro gėdos". Iš tikrųjų, už tiesą laikas praleistas už grotų, spygliuotų vielų, neprarastas, bet gražiausiai pasitarnauja dvasiniam atgimimui. Nors kalėjimas ar lageris izoliuoja krikščionis nuo visuomenės, tačiau uolūs katalikai ir būdami kaliniais apaštalauja ir laimi sielų Kristui.

Prarasta laisvė už tiesą, už savo įsitikinimus, už nenusilenkimą neteisybei, pergyventas vargas, iškentėta kančia bus pats įspūdingiausias pavyzdys kitiems. Sudėta auka iš viso, kas brangiausia žemėje, daugiau paskleidžia malonės kvepėjimo gyvojoje Bažnyčioje ir sielose, negu žydėjimas (gyvenimas, darbai) žmonių akivaizdoje prigimties dovanomis, būnant laisvėje.

Būti nuteistas už tai, kad būdamas kaliniu (1976-1981 m.) parašiau savo prisiminimus-memuarus, kad skaičiau "LKB Kroniką", "Lietuvos ateitį", J. Girniaus parašytą knygą "Žmogus be Dievo" (kurią iš manęs čekistai atėmė ir, kaip ideologiniai žalingą, sunaikino) ir kitas, man ne tik ne gėda, o garbė. Nes tada aš, kaip katalikas, sąžiningai atlikęs savo pareigas, atsistoju šalia Amžinosios Tiesos, kuri mums sako: "Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia, būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus užmokestis danguje" (Mt. 5,10-12).

Garbė eiti sunkiu Gulago keliu už Bažnyčią, už savo Tautą, už žmogaus teises bei pagrindines laisves ir teisingumą.

Šitos aukos neveltui. Tai būsimosios laisvės grūdas, kritęs į mūsų tėvų ir protėvių krauju apšlakstytą, ašaromis aplaistytą žemę.

Juk geriausia misija – kančia tarp kenčiančiųjų. "Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti", – sako mums Kristus (Jn. 5,19). Todėl ištikimybę Dievui privalome vertinti labiau negu turtus, laisvę ir net gyvybę.

„Omnia vincit veritas – viską nugali teisybė".

* * *

b) TEISMO NUOSPRENDIS
Nuorašas, Baudžiamoji byla Nr. 8-2

Nuosprendis
Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vardu
1985 m. kovo 28 d.
Vilnius

Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo teisminė baudžiamoji bylų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio teismo nario J. Riepšo, liaudies tarėjų A. Grigalavičienės ir A. Gudalevičiaus, sekretoriaujant S. Brusokienei, dalyvaujant prok. J. Murauskui, viešajame teisminiame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje Vladas Lapienis, Antano, gimęs 1906 m. birželio 6 d. Latvijos TSR Daugpilio mieste, TSRS pilietis, lietuvis, gyvenantis Vilniuje, Gelvonų 27-7, pensininkas, teistas 1977 m. liepos 25 d. pagal LTSR BK 68 str. 1 d. laisvės atėmimu trejiems metams su nutrėmimu dvejiems metams, laisvės atėmimo bausmę, atlikęs 1979.X.20, o nutrėmimą 1981 m. birželio mėn., vedęs, turintis aukštąjį išsilavinimą, kaltinamas pagal Lietuvos TSR BK 68 str. 2 d.

Teisminė kolegija, išnagrinėjusi bylą, nustatė:

Teisiamasis V. Lapienis nuo 1981 m. iki šių metų sausio mėn., siekdamas susilpninti Tarybų valdžią, gamino, platino ir laikė platinimo tikslu tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižikiškų prasimanymų turinčią literatūrą.

Šiuo laikotarpiu rašė ir daugino platinimo tikslu "Tarybinio kalinio memuarus". Juos spausdino rašomąja mašinėle J. Puodžiuko sodo namelyje, esančiame Vilniaus priemiesčio sode "Riešutas", O. Dranginytės bute Kauno mieste.

Minėtame J. Puodžiuko namelyje ir bute laikė nelegalius leidinius: "LKB Kroniką" 10, 38, 46 numerius, "Einamųjų įvykių kroniką" 36 leidimą, "Socializmas", "Asmenybė ir tautinis sąmoningumas", "Atsiskyrimas ir suartėjimas", "Dabartinės visuome-ninės-ekonominės sistemos ir jų perspektyvos", mašinraščiu Raišos Dort atviras laiškas laikraščiui "Trud" redakcijai, "Atviras laiškas Leonidui Pliuščiui", knyga "Lietuvių archyvas" I (VI t.), brošiūras "Arkivyskupas Mečislovas Reinys", J. Girniaus "Lietuviško charakterio problemos". Davė skaityt Puodžiukui.

Vilniaus mieste nešiojosi ir laikė nelegalius leidinius "LKB Kroniką" 57, 58, 59 ir 60 numerius, "Lietuvos ateitis" 6 numerius, rankraščius "Gulago dantračiai triuškina AT", "Belgrado konferencija", mašinraščius "Lietuvių tautos dorovinės kultūros problemos", "Kunigas D. Dudko dėl jo padaryto pareiškimo". Be to, V. Lapienis namuose laikė rankraščius, prasidedančius žodžiais "Pagal Tarybinę Konstituciją, visi...", "...deja, šiuos teiginius patvirtina...", "Tą knygą saugoju", "Teroru kovotojų nepalauši", "Daumantai – 10", namudinę brošiūrą "Mano gyvenimo kryžkelės". Kauno mieste nešiojosi nelegalius leidinius "LKB Kroniką" 62 ir 63 numerius, "Lietuvos ateitį" 8 numerį, "Aušrą" 42 numerį.

Visuose šiuose kūriniuose šmeižiama tarybinė valstybinė ir visuomeninė santvarka, iškreiptai traktuojami tarybinės demokratijos principai, kritikuojama marksistinė-lenininė ideologija, šmeižiama TSRS politika religijos srityje.

V. Lapienis neprisipažįsta kaltu. Jis pripažįsta faktus, kad rašė: – "Tarybinio kalinio memuarai", kad nešiojosi Vilniuje, Kaune, laikė namuose anksčiau minėtą nelegalią literatūrą. Taip pat galinti jo būti J. Puodžiuko namelyje rasta nelegali literatūra, išskyrus knygą "Lietuvos archvyas" I (VI) tomas, brošiūrą "Arkivyskupas Mečislovas Reinys", "Lietuviškojo charakterio problemos". Šie leidiniai ne jo, niekada nedavęs jų skaityti J. Puodžiukui. Tačiau šią literatūrą laikęs ne platinimui, o informacijai. "Tarybinio kalinio memuarus" norėjęs perduoti atitinkamiems partiniams ir tarybiniams organams, siekdamas prisidėti prie mūsų negerovių šalinimo.

V. Lapienio kaltė įrodytą šiais įrodymais:

1984 m. vasario 13, sulaikant V. Lapienį, kratos metu J. Puodžiuko sodo namelyje, suimant V. Lapienį 1985 m. sausio 4 d. O. Dranginytės bute Kaune buvo rasti ir išimti "Tarybinio kalinio memuarai", rankraščiai, rašomosios mašinėlės, popierius. Rašysenos ekspertizė nustatė, kad rankraščius rašęs V. Lapienis. Techninė dokumentų ekspertizė nustatė, kad memuarų mašinraščiai spausdinti J. Puodžiuko sodo namelyje ir O. Dranginytės bute rastomis mašinėlėmis. Kaip minėta, pats V. Lapienis prisipažino rašęs ir dauginęs "Tarybinio kalinio memuarus". Tas, kad šie memuarai buvo rašomi platinimo tikslu, rodo jų turinys, kur jis kreipiasi į būsimus skaitytojus: "Atleiskit, kad ne viską pamačiau, ne viską prisiminiau..." ir pan. Platinimo tikslą rodo ir jų dauginimas keliuose egzemplioriuose. V. Lapienio aiškinimas, kad šiuos memuarus galvojęs siųsti tarybiniams ir partiniams organams, nepagrįstas. Ne tokio tikslo buvimą rodo šio kūrinio turinys. "LKB Kronika", "Lietuvos ateitis" ir kiti anksčiau paminėti nelegalūs leidiniai buvo surasti sulaikymo V. Lapienio metu Vilniuje ir Kaune, kratų metu J. Puodžiuko sodo namelyje, jo bute, O. Dranginytės bute. Rašysenos ekspertizė nustatė, kad rankraščius "Gulago dantračiai triuškina AT", "Belgrado konferencijai", 1984 m. vasario 13 d. kratos metu V. Lapienio bute rastus rankraščius rašė V. Lapienis.

Nelegalios literatūros didelis kiekis, jos apimtis, atskirų kūrinių buvimas keliuose egzemplioriuose, šių leidinių perrašinėjimas rodo, kad V. Lapienis visus šiuos kūrinius laikė platinimo tikslu.

Taip pat įrodyta, kad V. Lapienis laikė "Lietuvos archyvą", "Arkivyskupas Mečislovas Reinys", "Lietuviškojo charakterio problema". Šie kūriniai kratos metu rasti J. Puodžiuko bute. J. Puodžiukas nuosekliai parodė, kad šiuos leidinius į jo sodo namelį atvežė V. Lapienis, pasakė: "Jei turėsi laiko, galėsi paskaityti". Jis šias knygas parsinešė į namus, perskaitė "Lietuviškojo charakterio problemos". Jo parodymuose esantys ne vienodi parodymai dėl leidimo skaityti datos, paaiškinami jo senyvu amžiumi ir ilgo laiko nuo to praėjimu. "Lietuviško charakterio problemą" duodamas skaityti J. Puodžiukui, teisiamasis šį kūrinį platino. Kitus du kūrinius taip pat laikė platinimo tikslu, nes juos leido skaityti J. Puodžiukui.

Nustatyta, kad visuose kūriniuose yra tarybinę valstybinę ir visuomeninę tvarką žeminančių šmeižikiškų prasimanymų. Antai "Tarybinio kalinio memuarai" rašoma, kad "...tarybiniams piliečiams neleidžiama pasinaudoti (jiems suteiktomis) teisėmis... tos teisės tik popieriuje, bet ne gyvenime." "Mano gyvenimo kryžkelėse" rašoma, kad... Tenesvajoja partija, kad komunistinė ideologija, kuri atnešė mūsų šaliai tiek daug nelaimių, išstums iš gyvenimo Katalikų Bažnyčią..." Panašių teiginių yra ir kituose kūriniuose.

Siekimą tokiais veiksmais susilpninti tarybų valdžią rodo V. Lapienio gaminimas, laikymas ir platinimas tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižtiškų prasimanymų turinčią literatūrą ilgą laiką, keletą metų, didelis jos kiekis, pagaliau pats šių kūrinių turinys. Taigi V. Lapienis gamindamas, platindamas ir laikydamas platinimo tikslu tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižtiškų prasimanymų turinčius kūrinius, tuo siekdamas susilpninti tarybų valdžią, padarė Lietuvos TSR BK 68 str. numatytą nusikaltimą. Kadangi jis turi teistumą už itin pavojingą valstybinį nusikaltimą, tai jo nusikalstama veikla teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos TSR BK 68 str. 2 dalį. Kolegija, skirdama V. Lapieniui bausme., atsižvelgia į tai, kad pirmiau buvo teistas už tokį pat nusikaltimą, atlikęs bausmę išvadų nepadarė ir toliau tęsia tą pačią nusikalstamą veiklą. Tačiau taip pat atsižvelgiama į jo senyvą amžių, sveikatos būklę (serga arterioskleroze). Laisvės atėmimo bausmė atliktina griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Be to, paskirtina papildomoji bausmė nutrėmimas, nes padarytas sunkus itin pavojingas valstybinis nusikaltimas.

Teisinė kolegija, vadovaudamasi Lietuvos TSR BPK 331-333 str. nusprendė:

Lapienį Vladą, Antano, pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos TSR BK 68 str. 2 d. nubausti laisvės atėmimu 4-riems metams. Paskiru V. Lapieniui papildomą bausmę – nutrėmimą 2-jiems metams.

Laisvės atėmimo bausmė V. Lapieniui atlikti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo 1985 sausio 4 d., tačiau į bausmės atlikimo laiką įskaityti buvimą suėmime nuo 1984 m. vasario 13 d. iki vasario 28 d.

Daiktinį įrodymą – rašomąją mašinėlę „Unis“ konfiskuoti, kitus daiktinius įrodymus saugoti su byla.

Nuosprendis galutinis, kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas.

Pirmininkaujantis (par.) J. Riepšas

Liaudies tarėjai (par.) A. Grigalavičienė ir A. Gudelevičius. Nuorašas tikras: teismo narys J. Riepšas.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1985 m., nr. 68.

1987 m. sausio 6 d. iš Mordovijos lagerio buvo paleistas vilnietis Vladas Lapienis. V. Lapienis atsisakė rašyti bet kokį pasižadėjimą sovietinei valdžiai ateityje būti lojaliu. Čekistus patenkino V. Lapienio žmonos raštiškas prašymas paleisti dėl blogos sveikatos būklės ir seno amžiaus globos reikalingą jos vyrą.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1987 m., nr. 73. 

„Katalikas“, 2026 m. birželio 19 d., nr. 12 (494)