Vyskupijos globėjas moko kalbėti tiesą su meile
Birutė Nenėnienė
VILKAVIŠKIS. Baltumu švytinčioje atnaujintoje Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedroje birželio 13 dieną šv. Mišių auka pagerbtas Vilkaviškio vyskupijos dangiškasis globėjas Šv. Antanas Paduvietis.
Šv. Mišias koncelebravo vyskupas Rimantas Norvila, generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius, per dvidešimt vyskupijos parapijų kunigų. Melstasi prašant šio šventojo pagalbos ir užtarimo visai vyskupijai, kartu besimeldusiems tikintiesiems, atvykusiems ir iš Marijampolės, kitų parapijų.
Ganytojas homilijoje plačiau kalbėjo apie Šv. Antano dorybes, pabrėždamas, kad jis buvo apdovanotas Šventosios Dvasios dovanomis, o per jį tikintiesiems tų dovanų suteikiama dar gausiau. Palyginimas, jog Šv. Antanas esąs gyvas Evangelijos veidrodis, leidžia nauju aspektu pažvelgti į šį šventąjį. Jo užtarimu patiriama dvasinė pagalba, Šv. Antanas padrąsina, įkvepia tikinčiuosius visame pasaulyje. Jis žinomas kaip pamokslininkas, Dievo žodžio skelbėjas, vargstančiųjų užtarėjas ir kaip stebukladaris. Jo užtarimu daugybė žmonių buvo paguosti, pamokyti, išgydyti. Rado tai, kas buvo prarasta – ne tik daiktus, bet ir tikėjimą, ramybę, viltį.
Vyskupas atkreipė dėmesį ir įdomią sąsają: Vilkaviškio vyskupijos globėjas Šv. Antanas pradžioje kelerius metus priklausė augustinų vienuolijai, kurios narys yra ir dabartinis popiežius Leonas XIV. Šv. Antanas vėliau perėjo pas pranciškonus, įkvėptas Šventojoje Žemėje tarnavusių pranciškonų misijų. Dievas jam skyrė kelią – žodžiu, gyvenimo pavyzdžiu paliudyti tikėjimą: „Šv. Antano pamokslai sakomi paprastais žodžiais, greitai paliesdavo klausančiųjų širdis. Jis mokėjo kalbėti paprastai, bet giliai. Jo žodžiai buvo ne tik patrauklūs, bet ir kupini Evangelijos jėgos. Jis kalbėjo už Dievą ir prieš žmogiškas ydas – prieš godumą, neteisybę, nuodėmę. Bet svarbu pastebėti, kad visada kalbėjo su meile. Šiandien, kai pasaulyje tiek daug galios demonstravimo, interesų gynimo net ginklų jėga, Šv. Antanas mus moko kalbėti tiesą su meile. Šventasis Antanas visada buvo arti paprastų žmonių. Jis ne tik mokė, bet ir buvo kartu su tais, kuriems trūko vilties, atramos gyvenime. Jis matė Kristų vargstančiuose, atstumtuose, taip pat ir tuose, kurie buvo prislėgti nuodėmių naštos, kurie išgyveno dvasinį skurdą. Šiuo metu mūsų visuomenėje daug vienišumo, atskirties, Šv. Antanas kviečia būti šviesa tiems, kurie gyvena tamsoje. Būti druska ten, kur prarastas dvasinio gyvenimo skonis“.
Šv. Antano gyvenimo pavyzdžiu esame kviečiami į artimą ryšį su Jėzumi, maldą, nuolankų buvimą Viešpaties artumoje.
Vysk. R. Norvila linkėjo, kad dangiškasis vyskupijos globėjas būtų gyvu šventuoju, įvairiausiais būdais stiprintų mūsų tikėjimą.
Maldos baigėsi sukalbant Šv. Antano litaniją. Pabaigoje vyskupas visus palaimino Šv. Antano relikvija, kuri yra saugoma Vilkaviškio Katedroje.
Autorės nuotrauka
„Abipus Nemuno“, 2025 m. birželio 20 d., nr. 12 (237)