Žmones jungia malda ir praeities paslaptys
Istorijos vingiai
Birutė Nenėnienė
DIDVYŽIAI. Šv. popiežiaus Leono II parapijos bažnyčioje gegužės 10-osios šeštadienio vakare kun. Mindaugas Martinaitis aukojęs kaip IV Velykų sekmadienio šv. Mišias pašmaikštavo, jog šventimą atkėlė dėl to, kad parapijiečiai pirmesni, nei kiti bendruomeninėje maldoje pasidžiaugtų popiežiaus Leono XIV išrinkimu. Juk popiežiaus Leono vardą Lietuvoje turi tik vienintelė bažnyčia ir ji yra Didvyžiuose!
Be to, presbiterijoje, už altoriaus, pro aukštutinį lango ovalą vitražų meistro Rimvydo Mulevičiaus sukurtas balandis nušvitęs kaip tie paukščiai Vatikane, virš Siksto koplyčios nubangavus baltam dūmui – gerajai, viltingai žiniai…
Kita žinia – daugiau vietinė. Kunigas po šv. Mišių ir po gegužinių pamaldų pasitikslino, kurią dieną, valandą, prie kurio kaimo kryžiaus parapijiečiai vėl rinks gegužinėms pamaldoms.
Šios parapijos teritorijoje stovi keli kryžiai. Parapijiečiai gegužės pradžioje jau meldėsi prie Didvyžių ir Teiberių kaimų, paskui Žynių, Šapalų, kryžių, o gegužės 24 dieną renkasi Bobiuose, kur švenčiama ir šio kaimo vardo istoriniuose raštuose paminėjimo 250 metų sukaktis.
Užkalbinti parapijos aktyvistai tvirtino, kad jie tik palaiko tradiciją gegužės, Marijos, mėnesį rinktis prie kryžių sugiedoti litaniją, pagerbiant Dievo Motiną. Žinoma, nėra ko tikėtis, kad pastaruoju metu tie susibūrimai būtų masiški, nes prieš du dešimtmečius pradėjusieji šiuos giedojimus jau ilsisi amžinoje ramybėje. Tačiau grupelė žmonių laikosi tos tradicijos, prie kurios pripratino šioje parapijoje klebonavęs kun. Antanas Kereišis (1967 05 27–1999 03 21–2016 01 31). Žmonės pasidžiaugė, kad aplinką prie kryžių sutvarkyti pasirūpina seniūnė Judita Skystimienė.
ŽYNIAI. Vėsoką gegužės pavakarę, horizonte telkiantis lietaus debesims, per žydinčių rapsų ir bekylančių žiemkenčių laukus prie Žynių kaimo kryžiaus nuskambėjo Didvyžių parapijos choro giesmininkų Kęstučio Nikliauzos, Reginos Vansevičienės, vargonininkės Ritos Jakevičienės ir kitų parapijiečių giedama Marijos litanija, Dievo Motiną Mariją šlovinanti giesmė…
Žmonės, vardydami buvusių gyventojų savininkus, rankų mostais rodė kryptis, kuriose jie buvo įsikūrę, bet jų jau nežymi net vieniši medžiai. Žynių kaimo kryžius išliko nuo seniausių laikų, jo atnaujinimu protėvių Valaičių sodyboje pasirūpino šios giminės palikuonys.
Šią savaitę grupelė parapijiečių maldai susitiko prie koplytstulpio, kuris kitame parapijos pakrašty. Jis žymi, jog tolėliau, jau dirbamame lauke, buvo Žynių kaimo kapinaitės, kad ten amžinoje karalystėje įsikūrė šimtai seniausių šio Paprūsės krašto gyventojų. Jų sodybų neženklina joks užsilikęs medis. Plyno lauko pakraštyje mirusiųjų kraštiečių atminimas buvo įamžintas dar 2006 metais Žynių kaimo gyventojos Julijos Kuleševičienės iniciatyva. Tuomet koplytstulpį pašventino parapijos klebonas kun. Paulius Marčiulionis. Bėgant laikui koplytstulpis apšepo, tad buvusio Sūduvos seniūnaitijos seniūnaičio Kęstučio Nikliauzos iniciatyva pasirūpinta naujo žymeklio pastatymu. Lėšas suaukojo Žynių kaimo gyventojai, parėmė Sūdaviečių etnokultūros draugija, Klausučių seniūnija. Meistras Povilas Penkaitis atkūrė senajame koplytstulpyje buvusius ąžuolo lapų motyvus. Kun. M. Martinaitis jį pašventino 2023-ųjų rudenį, per mirusiųjų pagerbimo oktavą. Tada Sūdaviečių etnokultūros asociacijos pirmininkė Regina Vansevičienė paliudijo, kokią didžiulę reikšmę dabarčiai ir ateities kartoms turi atminimas tų, kurie nuo amžių čia gyveno, dirbo, kūrė… Palaidojimo vietoje neliko nei kryžiaus, nei paprastai senąsias kapines žymėjusių alyvų.
Tarp Žynių kaime senąjį Valaičių vienkiemį menančio kryžiaus ir koplytstulpio senosioms kaimo kapinaitėms atminti yra kita skausmingą istoriją ženklinanti vieta.
Antrojo pasaulinio karo metais Žynių kaime buvo šaudomi žydai. Ir ne taip seniai tyrimais patvirtinta, jog tai vieta, kurioje žydai ir rusų karo belaisviai buvo šaudomi kartu. Žynių kaime tarpukariu gyveno keliolika lietuvių ūkininkų šeimų. Žydai čia užsukdavo tik siūlydami prekių, įvairiais verslo reikalais. Tačiau holokaustas palietė ir šį ramų Paprūsės kampelį.
Pasienyje, Žyniuose, sovietų okupacijos metu buvo iškastas 150 m ilgio prieštankinis griovys. Naciai pasinaudojo tuo grioviu žudydami žmones. Žudynės vyko 1941-1942 metais. Buvo atvaromi ar atvežami žydai ir rusų karo belaisviai iš Kudirkos Naumiesčio lagerio. Dvejus metus šiuos baisumus matė vietiniai žmonės ir į Žynių kaime veikusį malūną atvažiuojantys žmonės. Kraštotyrininkė mokytoja Regina Naujokaitienė (jau mirusi) surinko žmonių liudijimus apie šią tragediją. Daug duomenų apie tai dokumentiniame filme yra pateikęs režisierius Saulius Beržinis. Teigimai, kiek žmonių čia nužudyta – apie tūkstantis ar du tūkstančiai – tebėra prieštaringi, skatinantys papildomus tyrimus.
Vis dėlto liudijimas apie tragediją perduodamas naujoms žmonių kartoms. Šioje vietoje pastatytas paminklas su užrašu lietuvių ir jidiš kalbomis, žuvusiųjų atminimas kasmet pagerbiamas rugsėjo 23-ąją minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną.
Vilkaviškio rajonas
Autorės nuotraukos
„Abipus Nemuno“, 2025 m. gegužės 23 d., nr. 10 (235)